Ką gi aš noriu pasakyti? Ogi tai, kad buvo, yra ir bus atrandama vis mažesnių dalelių. Beabejo, su kiekvienu mažėjimo lygmeniu tai padaryti bus vis sunkiau, bet, kaip sakoma ,,kas ieško, tas randa'', o žmonija tikrai ieško, kuičiasi gilyn… Vis ieško ir ieško tos mažiausios, nedalomos, tobulos dalelės… Vis ieško to visos materijos pagrindinės statybinės medžiagos…
Tik čia man iškilo klausimas: o ar išviso egzistuoja mažiausias, nebedalomas materialus ,,dalykas''? Ir kaip kažkas gali būti nedalomas? Juk jeigu tai egzistuoja, tai yra sudaryta iš kažko.
Pateiksiu tam pavyzdį su skaičiais. Paimkime, kad kažkas materialus, tai 1. Vienetą kažkas sudaro, tarkim, kad ir du po 0,5. Bet 0,5 taip pat dar ne pabaiga, nes tai taip pat galima dalyti į du po 0,25 , o pastarąjį – į du po 0,125 ir t.t. Ir taip be galo, be krašto.
Kita vertus, yra skaičius kurį galima dalyti bent kaip, bet jis vis vien nekinta – tai 0.
0 – tai niekas. Tai taip išeina, kad nedaloma – tik niekas? Kadangi, kad ir kokį skaičių mes bedalytume ir iš bent ko dalytume, ir taip begalę kartų, nesvarbu tai + ar -, vis vien tik 0 išliks 0. Tik 0 lieka iš nieko nesudarytas, vadinasi nedalomas. Taigi, nedaloma – tik niekas.
O ar tai, kas nedaloma, galėtume pavadinti tobulu? Turbūt taip, nes jei nedalomas, tai ir trūkumų neturi. Taigi, taip išeina, kad nėra tobulo to, kas materialu. Tik niekas gali būti tobulas. Kadangi visata, vis dėlto, yra materiali, tai taip gautųsi – visata netobula? Viskas netobula? O tai jeigu siektume tobulybės, ko siekti? Siekti to, kada nebuvo nieko? Siekti 0? O kas galėtų būti visatos 0?
Ir kur to 0 ieškoti?
Jeigu visata yra materiali, vadinasi, jai jau galime priskirti bent kokį skaičių. Tarkim, pavyzdžiui, 123456. 0 eina anksčiau už 123456. Taigi, galbūt galėčiau daryti išvadą, kad artėjame prie tobulybės, prie nedalamojo 0 tuomet, kuomet einam atgal, į praeitį.
Tačiau, jeigu paimtume kaip pavyzdį skaičių -123456. Tuomet toji tariamoji tobulybė mūsų laukia tik vis labiau žengiant į priekį, į ateitį.
Taigi, jeigu norime tobulėti, turime kurtis ateitį ir tuo pačiu vis giliau gilintis į praeitį, nes neaišku, koks skaičius, + ar -, dabar gali būti egzistencija.
Tiesa, visi šitie plepalai labai realiai gali būti absoliuti nesąmonė, nes vien tik šitais pačiais plepalais remiantis galima teigti, kad žmogaus protas yra labai primityvus ir gal net per primityvus perprasti egzistenciją ar neegzistenciją, nes juk protas – tai smegenys, o smegenys – tai jau materija, o juk šie plepalai ,,įrodo'', kad materija nėra tobula. Tad kaip netobulas dalykas gali suvokti kas yra tobula, jeigu jis pats toks nėra? Arba kaip kad sakoma: ,,kreivas kreivo neištiesins'', tai ar gali netobulos smegenys surasti tobulybę? Juk tai ribotas materialus dalykas, kuris gali suprasti viską tik vienaip ar kitaip, o to tikrojo atsakymo paprasčiausiai nesuvokti! O gal atsakymo ir nėra?
Taigi, čia pateikiau šiokį tokį šiandieninį savo proto ,,darbą'' mąstant apie buvimą ir nebuvimą. Bet, žinoma, būtų visai įdomu kada tai paskaityti ką kiti forumiečiai galvoja, tiesiogine to žodžio prasme, apie nieką. Taigi, ką manot apie nieką? Ar tai nedaloma tobulybė? O gal aš klystu ir materija taip pat gali būti tokia? 🙂
