Penas minčiai:
Iz 54,16 Aš sutvėriau kalvį, kuris įpučia anglis ir padaro reikiamą įrankį. Aš taip pat sutvėriau naikintoją, kad griautų.
Iz 45,7 Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą, duodu ramybę ir sukuriu pikta. Aš, Viešpats, visa tai darau.
Kodėl egzistuoja šio pasaulio blogiai? Kas yra blogis?
Kai blogai jautiesi, tai blogis. Kaip pirštas nukirstas nuo rankos skauda, blogis yra panašus. Skauda rankai, ir, sakykim, gal net pačiam pirštui. Jeigu mes esame kaip pirštai, jeigu bandome atsiskirti nuo rankos, arba nuo organiškos visumos, kuriai priklausome, nustojame funkcionuoti, sutrinka mūsų ir visos organiškos visumos tarpusavio apytaka, susidaro blogumas, būsena kurioje mes disharmoningai egzistuojame.
Kai kažkas atskirta nuo visumos intereso, tai tampa blogiu. Kai kažkas atsiskiria arba užsidengia nuo šviesos, tampa tamsa.
Kam valdžia kuria kalėjimus? Ar valdžia bloga, nes kuria kalėjimus? Kalėjimai kuriami, nes yra nusikaltėlių, nebūtų nusikaltėlių, nebūtų ir kalėjimų.
Panašiai, galima suprasti aukščiau minėtas citatas. Kodėl Kūrėjas kuria pikta? Tai tik atliepiančios sąlygos esybių atsiskyrimui.
Ar visi šio pasaulio blogiai telpa absoliučiame aukštesniame gėryje? Galima taip įvertinti.
Jeigu sielų auklėjimui jos tarsi veidrodyje aplinkoje susiduria su iš jų išėjusiais blogiais, ir galiausiai atsisako šių savo tendencijų, visa tai yra gerai. Bet koks tikslas? Koks galutinis principas?
Tai ką stebime, yra daliniai pasauliai. O kokia pilna realybė? Kad galėtų kažką kurti, ji turi būti vienovėje. Pati didžiausia visuma pati turi būti viena. Koks jos pačios tikslas, ir koks egzistavimo principas?
Šitai reikia apspręsti jau pagal praktinę realybę.
Dar filosofiškai: tai kas pastovu ir ilga, turi negriūti, nesusinaikinti. Vadinasi, veikiantieji principai turi būti negriaunantys vienas kito. Kuo harmoningiau, tuo pastoviau ir stipriau egzistuos dalykas. Kas turi prieštaravimą savyje, griauna save, ilgai netemps, sugrius. Vadinasi, harmonija.
Mes žinom, kad praktinėje realybėje skleidžiasi tokie dalykai, kaip esybių gebėjimas jausti, mąstyti, norėti. Tai gyvosios gamtos varikliai. Augalas stiebiasi į saulę, ir geria vandenį iš dirvos. Gyvūnai ieško maisto. Visos gyvos būtybės siekia malonumo, džiaugsmo, ekstazės. Tiek žmonės, tiek gyvūnai, nori būti laimingi, būti juos tenkinančioje ir jų egzistencijos pastovumą užtikrinančioje dinamikoje. Niekas nenori problemų.
Visi vertinimai susiję su šių dalykų buvimu ar nebuvimu. Ten kur daug problemų ir disharmonijos, tamsos, mes laikome tai žemu lygiu. Kuo daugiau džiaugsmo, harmonijos, laikome tai aukštesniu lygiu (gyvenimo lygiu, būties lygiu).
Visi principai būtyje turi kilti iš aukščiausio lygmens, absoliuto. Stebėdami, kad žemuose lygiuose problemų didėja, o aukštesniuose – mažėja, galime prieiti išvados, kad aukščiausiame lygyje nėra problemų. Ten turi būti tobula harmonija, tobulas visų susiklausymas, ir vidinių norų išsipildymas. Jeigu tai, tai Visuma, kuri yra viena, ir kuri visus globoja, išpildo visų interesus, ir sukuria tobulą harmoniją tame lygmenyje, arba kitaip sakant, Savyje. Iš kur žinoti, kad būtent toks lygmuo egzistuoja? Čia jau turėsime remtis tų, kurie turi visos realybės patyrimą, žodžiais. Arba Paties Absoliuto žodžiais.
Iš filosofinės pusės, mes matome, kad Saulėje, kuri yra šviesos šaltinis, šviesa intensyvėja. Saulė skleidžia šviesą, o joje šviesa yra didžiausio intensyvumo ir tirštumo, pereinančio į kitą kokybę negu Saulės spinduliai. Tamsa yra ten, kur kažkas užtveria Saulės šviesą, ir sudaro šešėlį. Analogiškai, Absoliute galime tikėtis grynos šviesos kokybių, arba kitaip sakant, gryno tobulumo, gryno gėrio kokybių. Šio pasaulio blogiai arba problemos – tai tarsi šešėliai, kuriuos sudaro kliūtys sklisti Absoliuto šviesai.
