Tai, ką išreiškiau tekstu vienoje iš senesnių temų, vykusiai atspindi dalį mano asmeninių priežasčių, motyvacijų būti interneto forumuose ir kažką rašyti/diskutuoti. Tai įkeliu čia, į savo asmeninę temą.
Pamenu, kai buvome gal 11 klasėje, kaip visu būriu (mūsų klasėje dauguma buvo vaikinai, o bemaž visos keturios ar penkios klasės merginos lankė etikos pamokas) garsiai šaukdavome per tikybos pamokas mokytojai: "Dievo nėra". Ji tik romiai šypsojosi, nes prieš tą intensyvų emocingą puolimą nelabai ką įmanoma buvo pasakyti. O be to, ji buvo paprasta moteris, ir neturėjo kažkokių išvystytų argumentų. Jai buvo emociškai sunku, bet ji toleravo. Tai va, mes turėdavome tokią stiprią poziciją "prieš", nes negaudavome atgal svarių argumentų. Nebuvo įrodymų. Aš pats pamenu, paskaites Anzenbacherio filosofijos įvadą, sakiau, jau rimtesnėje nuotaikoje, (kai į tikybos pamokas atėjo jaunutė mūsų mokytojos kolegė, kuri dar tik studijavo, ir turėjo entuziazmo aptarti Dievo egzistavimo įrodymus,) kad "Dievo egzistavimo neįmanoma nei paneigti, nei įrodyti". Argumentas apie pirmąjį judintoją iš jos lūpų kažkaip visiškai nesuveikė ir buvo nesuprantamas, atrodė tuščias ir išlaužtas iš piršto – tokia abstrakti filosofinė akrobatika, šalti išskaičiuoti mentaliniai triukai, tik kad įrodytų ką reikia, o iš tikro nepaliečiant nei tiesos, nei realybės.
Tais pačiais laikais, paliko įspūdį V.Mykolaičio-Putino knygoje "Altorių šešėlis" pradžioje aprašyta situacija, kai herojus Vasaris tampa kunigų seminarijos studentu, bet jaučiasi ne savo vežime, viena iš priežasčių: jis tikėjosi, kad pradžioje visos abejonės dėl Dievo egzistavimo bus išsklaidytos, pateikiant neatremiamus įrodymus; bet taip nenutiko. Niekas tuo neužsiėmė. Jie tiesiog pilnu tempu buvo apmokomi teologijos ir religinės praktikos dalykų, tarsi būtų 100-procentiniai tikintieji. Dalis iš jų buvo tokie, o Vasaris buvo silpnas, todėl ir liko silpnu kunigu, o vėliau metė kunigystę, bet tada jau turėjo brandesnį ir stipresnį tikėjimą.
Kiek liečia mokslinius įrodymus, religijos pozicija (bent jau kas tuo metu buvo lietuvių kalba paskaityti, tiksliau, kas papuldavo į rankas, nes sistemiškai tuo neužsiėmiau) tuo metu buvo labai silpna. Pamenu, kai paskaičiau tokia mažutę knygutę apie argumentus prieš evoliucijos teoriją (prieš makroevoliuciją, pripažįstant mikroevoliuciją), atrodė labai jau mažai. Bet visgi, tam tikrą poziciją jie buvo susiformulavę, ir ją išreiškė, ir tai kažkokį poveikį minčiai turėjo. Iš tikro, tai ta knygutė buvo trumpa reziume, atgarsiai tų platesnių ir storesnių publikacijų, kurios pradėjo pasirodyti JAV. Mes provincija, neseniai buvusi okupuota valstybė, likome nuošalyje, su nuskurdinta intelektualine atmosfera, visuomeninė opinija nesirėmė (ir dabar vis dar nesiremia) klasikiniais pagrindais bei klausimais, kuriuos aktyviai nagrinėja "laisvasis Vakarų pasaulis" (be ironijos, laisvės ten yra), todėl pas mus mentalinėje atmosferoje daug kas iškreipta,
Bet per 20 metų laikai pasikeitė. Dabar turim internetą, kuriame ir informacija tapo įvairesnė bei kokybiškesnė nei pradžioje, mokame užsienio kalbas ir skaitome jomis; teistinė pozija taip pat tapo labiau išplėtota – atsivėrė įvairių religijų vidinių žinių lobynai; teistinės kilmės mokslines idėjas plėtojantys mokslininkai daug dirbo, ir pasiekė tam tikrą svaresnį argumentų bei įžvalgų gylį, formuluoja teorinius pagrindus kaip nagrinėti informacinį visatos ar gyvybės aspektą, kuris nurodo į kuriančio proto būtinumą; sąmonės/proto tyrimai taip pat nestovi vietoje.
Tai noriu pasakyti, kad šiais laikais galima pažiūrėti į reikalą tarsi mokslininkai, kuriems svarbi tik faktinė tiesa, ir daug nesukant galvos dėl to, kas mes esam, kokio laipsnio ateistai, agnostikai ar tikintieji, per daug emociškai negraužiant vieni kitų, konstruktyviai kartu pasinaudoti tomis galimybėmis, kurias dabar turime, ir pasigilinti į klausimus iki pat jų dugno; taip priartėti prie realistiško šiai dienai supratimo. Aš pvz. pastebiu, kad ir pats esu užsilikęs praeityje (amžius visgi) ir jau atsilieku, todėl mano supratimas gali būti silpnas palyginti su tuo, kokį žinių lygį žmonija jau turi, ir kokia galėtų būti iš tikro moderni, pažangi ir informuota teistinė pozicija. Dar per anksti spręsti, kokie mes ateistai ar teistai, reikia daugiau gilinimosi, ir dvasinės praktikos (tiems, kas ja užsiima, o šiaip siūlyčiau pabandyti visiems).