Pereiti prie turinio

Vaišnavizmas

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
a.t.sielis2015-04-28 12:05
Laipsniškai pildau šį Vikipedijos straipsnį: http://lt.wikipedia.org/wiki/Gaudija_vaišnavai

Pridėjau ranką prie šių, bet jie dar prašosi daug darbo:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaišnavizmas
http://lt.wikipedia.org/wiki/Madhva
http://lt.wikipedia.org/wiki/Harė_Krišna

Jeigu būtų klausimų, neaiškumų, tiek dėl paties vaišnavizmo, tiek dėl straipsnių turinio, man būtų naudinga juos išgirsti ir paieškoti atsakymų, atitinkamai papildyti straipsnius.

O šiaip Vikipedijoj netvarka su hinduizmo straipsniais, prasta kokybė, tai jeigu kas nors kiek išmano šią sritį, tai tie straipsniai laukia kūrėjų.

Bendrai imant, kuo pasižymi vaišnavizmas, lyginant su kitomis pasaulio teistinėmis religijomis, tai kad jame yra didelė vidinė įvairovė, daug konkrečių žinių apie sielą, dvasinį pasaulį ir konkrečius Dievo pavidalus, bei plačiausia santykių su Dievu gama. Sistematiški ir išplėtoti tobulėjimo procesai, mokymosi būdo ir mokymo perdavimo standartai. Vaišnavizme žinomi bent penkių rūšių garbintojo ir Dievo santykiai, iš jų kai kurių nerasime jokioje kitoje religijoje:
1. Neutralūs, ramybės
2. Tarnystės
3. Draugystės
4. Tėvystės (kur Dievas tampa kaip garbintojo/-os sūnus) (kitose religijose nėra)
5. Mylimųjų (kur Dievas tampa kaip sielų, kurios yra moteriškame pavidale, mylimasis) (kitose religijose nėra)

a.t.sielis2017-01-15 14:01

klajunas rašė:Man kilo klausimas: ar vaišnavų teologijoje yra patikimi metodai, kuriais atskiriami tikri apreiškimai nuo imitacijų. Pavyzdžiui, mokantis gerai pakalbėti, gali vaizduoti, kad tai ką jis kalba yra ne sumąstymai esantys tik kalboje ir proto schemose, bet pasirodęs pats dievas. Kaip atskiriama, kai kažkas iš tikro pasirodo ir kai tėra pasirodymo psichologinė imitacija. Kaip atskirti pranašą nuo šarlatano. Pavyzdžiui, pats prisipažinai, kad dievas su tavim tiesiogiai nekalba. Bet žinodamas teologiją, gali imituoti tiesioginį "regėjimą". Tada būtum šarlatanas. Kaip religija apsisaugo tokiais atvejais. Ar svarbu tik kaip moki pakalbėti ir valdyti mases?

Taip, patikimi metodai yra. Tai kompleksiškas dalykas. Apie tai galima kalbėti labai daug ir plačiai, todėl mano atsakymas neapims visko.

Pradėkim nuo to, kad religijoje yra užfiksuota dvasinė patirtis. Ji užrašyta šventraščiuose. Ji susikaupusi iš daugelio šventų asmenybių liudijimų ir atskleidimų. Jie kalba apie vieną dvasinę tikrovę, ir patvirtina, kad ji yra tokia.

Tai galima palyginti su apsilankymu kokioje nors šalyje ir tos šalies žemėlapių sudarymu. Dvasinė patirtis yra kaip buvimas toje šalyje, o šventraščiai kaip žemėlapiai. Tie, kas iš tikro toje šalyje yra, žinos ne tik žemėlapį, bet ir žemėlapio aprašomą realybę; jie galės paaiškinti žemėlapį be prieštaringumų; ir jie turės didesnį žinojimą, negu duoda tik žemėlapis.

Taigi, jeigu kas remiasi tik kalbėjimu, ir raštų išmanymu, bet neturi suvokimo, tas pasimato per įvairius simptomus. Jo praktika turi trūkumų, jis silpnas praktikoje ir gyvenime. Jis negali atsakyti į klausimus. Anksčiau ar vėliau, prasidėtų delsimas, "atsakymą duosiu rytoj", galvojimas ką atsakyti, o daug atsakymų susipainiotų, ir būtų pilna prieštaringumų. Sakoma, kad jeigu dvasinis mokytojas negali duoti atsakymo iš karto, ir jeigu jo atsakymai neišsprendžia problemos, jis nėra tikras dvasinis mokytojas.

Tas, kas turi dvasinį suvokimą, yra laisvas nuo materialių tendencijų. To neįmanoma suimituoti. Jeigu žmogus užsiima materialiomis veiklomis, turi kažkokių problemų, vadinasi, jis nėra dvasiniame suvokime.

Kol kas labai laisvai tai apibūdinau.

Sistematiškiau, vienas iš patikimumo kriterijų yra šaltinių tarpusavio tikrinimas:
1. Dvasinis mokytojas
2. Šventieji.
3. Šventraščiai.

Šie trys negali tarpusavyje prieštarauti. Taigi, kiekvienas šaltinis yra tikrinamas dar dviejų šaltinių, išsigalvojimai negali praeiti, kadangi tikrinama su tuo, kokia yra užrašyta dvasinė patirtis, ir kokia yra kitų tuo metu gyvenančių šventųjų dvasinė patirtis.

Patikimiausias metodas – malda, ir tada Dievo parodymas, ar tai tikras Dievo atstovas, ar kažko trūksta.

Mokiniui, prieš priimant dvasinį mokytoją, yra reikalavimas jį stebėti bent metus, ir įsitikinti, kad jis turi reikiamas šventojo savybes, atitinka kriterijus, ir sugeba duoti žinojimą. Jis turi stebėti, ką jis veikia ir kaip praktikuoja, kaip elgiasi, ir kokioje sąmonėje yra.

Galima būtų daug cituoti, bet nenoriu per daug išsiplėsti.

klajunas2017-01-15 15:55
Supratau situaciją tokią: vienintelis būdas patikrinti apreiškimus, gyvus ir užfiksuotus raštuose, tapti tokiu kaip dvasinis mokytojas arba šventasis. Kitaip sakant, yra tik vidinis kelias – kad įsitikintum jog jis veda prie tikslo, kuris užrašytas pradžioje, turi nueiti iki galo. Išorinio patikrinimo nėra – nėra lygiagretaus kelio ar vietos, iš kurios galėtum stebėti kur jis eina, tarkim ar priekyje nelaukia kokia nors bedugnė. Viskas yra rizika, o rizikuojama visu savo gyvenimu.

Palyginimas su žemėlapiu geras. Tas, kas nukeliavo vandenynu į tolimą kontinentą gali braižyti žemėlapius ir aiškinti geografiją ir visą kitą. Tačiau žmogus turi tokį psichologinį sugebėjimą kaip fantazija. Įsivaizduok, kad kas nors nubraižo išgalvotą žemėlapį ir kiti juo patiki. Užsipila lėktuvų kuro, pasiima džiuvėsių, bet tik į vieną pusę. Skrenda pusę metų, metus, baigiasi kuras ir džiuvėsiai, o kontinento kaip nėra taip nėra. Sugrįžti atgal, neužteks kuro.

Taigi protingesni žmonės, kurie žino žemėlapių paslaptį, apskaičiavę kiekvieno išskridimo laiką, periodiškai gali uždegti žvakutes iškeliavusiems ir patikėjusiems, nes ten nieko nėra tik tuščias vandenynas. Kiti, kurie nesusivilioja jokiais dvasiniais žemėlapiais, sau gyvena namie ramius gyvenimus, pagal tikrus pasaulio dėsnius ir džiaugiasi tuo, ką turi netrokšdami jokių kelionių, kurioms paaukoji visą savo turtą ir gyvenimą ir kurios niekur nenuveda.

Todėl skristi man niekur nesiūlyk, geriau pasakyk kaip galima apreiškimo tikrumą verifikuoti ne vidiniu keliu, bet iš išorės. Pavyzdžiui, pasiųsti kokį bepilotį "droną" ar ką nors panašaus. Ar religijoje yra sugalvotas toks dronas, su kuriuo būtų galima išžvalgyti pačią realybę nerizikuojant, kad pragyvensi neteisingą gyvenimą.

Taip pat ar yra kokia nors mokslinė šventųjų ir dvasinių mokytojų psichologija kaip mokslas, kuris ištirtų empiriniais ir dvasiniais metodais, kas yra iš tikro tai, ką jie mato savo vidiniame ekrane.

a.t.sielis2017-01-15 17:28

Kitaip sakant, yra tik vidinis kelias – kad įsitikintum jog jis veda prie tikslo, kuris užrašytas pradžioje, turi nueiti iki galo

Jeigu pilnai, tai taip, pilną dvasinį patyrimą, gyvenimą dvasiniame pasaulyje, asmuo įgis tada, kai nueis iki galo. Pridėkim tai, kad dažniausiai tai užtruks bent kelis gimimus (nebent asmuo yra jau praeituose gyvenimuose nuėjęs daug kelio etapų, tokių yra vienetai). Iki to laiko, jis gaus tam tikrus momentus to patyrimo. Ne pilną dalyką, bet mažesnes ar didesnes jo porcijas.

Įsitikinimą ir daug indikacijų, kad tai yra tikra, kad tai tiesa, asmuo gaus pradėdamas eiti keliu ir darydamas pirmus žingsnius. Grynėjant sąmonei, aiškumo bus vis daugiau.

Be įsitikinimo, tikėjimo, niekas nepradėtų eiti tuo keliu. Iki to taško, asmuo kaupia savyje įspūdžius, kurie dar nėra tikėjimas, bet kurie tai suteikia.

Apreiškimas nėra vien gryna ezoterika (tai kas uždara ir slapta, vien vidiniai dalykai). Apreiškimas taip pat apima ir viešus bei istorinius dalykus, t.y. Dievo veiklą ir mokymą nužengus į šią Žemę, stebuklus; taip pat šventųjų atliekamus stebuklus, taip pat ir šiais laikais, su kuo galima pačiam asmeniškai susidurti. Tai egzoterinis (išorinis) religijos matmuo.

Taigi, tai panašiau ne į skrydį lėktuvu, bet į lipimą laiptais – žingsnis po žingsnio, kiekviena pakopa duoda daugiau patyrimo. Skrydis lėktuvu rizikingas, nes lėktuvas gali nukristi, bet dvasiniame gyvenime tokių pavojų nėra, žingsnis po žingsnio einama ant tvirtos žemės. Jeigu nejaučiama, kad koja stovi ant tvirtos žemės, sekančio žingsnio daryti nerekomenduojama.

Viskas yra rizika, o rizikuojama visu savo gyvenimu.

Tame yra laipsniškumas. Niekas nepaskirtų viso gyvenimo vidinei kelionei, jeigu nebūtų pakankamai tikras. Kol žmogus nepasiekė tikrumo, realiai jis ir neatiduos tam viso savęs, panašiai kaip žmogus negali ramiai valgyti maisto, jeigu įtaria kad maistas užnuodytas.

Taigi, iki to taško, turi būti įsitikinimo etapas. Vadinasi, yra pakankamai stiprių įspūdžių, žinių, patyrimų, kurios žmogui parodo, kad tai nėra rizika.

Dar vienas aspektas, kad dvasinis kelias kyla iš širdies, iš įkvėpimo, iš tikro noro (tikėjimas iš esmės yra noras). Taigi, žmogus savaime nelaiko to rizika, jis tiesiog daro tai, ką nori, eina, kur nori nueiti. Vertinimas kaip rizikos atkrenta, kadangi nėra noro gyventi materialiai, tada ir praradimo (rizikavimo kažkuo, kas būtų laikoma vertinga) nėra.

Bet kuris žmogus turi vienokį ar kitokį dvasinį, religinį, kultūrinį ar idėjinį užsiėmimą (net jeigu ta idėja yra varžytis, kas daugiau gali pakelti išgerti alkoholio 😀 ). Nėra taip, kad žmogus tik dirbantis, miegantis, valgantis automatas. Taigi, visi turi laisvalaikį ir jį naudoja, visa laiką yra alternatyvos ką daryti, ir darydamas viena, nedarysi kažko kito. Taigi, bet ką veikdamas, rizikuoji atsisakyti kitų veiklų. Tikintieji neišskrenda į kosmosą, jie gyvena šioje Žemėje, dirba, valgo, miega, kaip ir kiti žmonės, gyvena savo gyvenimus, ir renkasi, kuo jiems užsiimti laisvalaikiu, ir kaip suprasti savo gyvenimo veiklas, apie ką jos sukasi. Taigi, jie nieko nepraranda, turi viską, ką turi ir kiti žmonės. Vieni dirbdami galvoja apie tai, kaip eis į klubą savaitgalį, o kiti dirbdami galvoja apie tai kokią knygą skaitys ir pan.

klajunas rašė:Užsipila lėktuvų kuro, pasiima džiuvėsių, bet tik į vieną pusę. Skrenda pusę metų, metus, baigiasi kuras ir džiuvėsiai, o kontinento kaip nėra taip nėra. Sugrįžti atgal, neužteks kuro.

Čia daugiau sektos modelis: yra kažkoks sektos lyderis, pranašas, kuris pasako grupei žmonių: "Tuoj bus pasaulio pabaiga, užsidarykime visi kartu ir laukime." Visi atsijungia nuo gyvenimo kaip grupė, yra vienas tariamai visažinantis, ir visi kiti avinai, kurie klauso, bet nežino, yra akli.

O tūkstančius metų trunkančios religijos ar dvasinės kultūros modelis daug labiau remiasi skirtingos dvasinės pažangos asmenų kelione, iš kurių vieni suvokia daugiau, kiti mažiau, o kai kurie viską, ir yra tarpusavio tikrinimo ir žinių perteikimo sistema. Yra istorinė patirtis, kai žmonės skirtingais istorijos lakotarpiais nueidavo tuo senu pramintu keliu, ir pamatė, kad viskas, ką kelias sako, yra tiesa, ir galutinis rezultatas yra būtent toks, kaip aprašyta.

Mokslinis priėjimas prie dvasinio kelio nėra paremtas aklu užsitikėjimu. Tame turi būti kriterijai, kelio detalių išmanymas, tikrinimas, ir tam tikras matymas, suvokimas.

Kiti, kurie nesusivilioja jokiais dvasiniais žemėlapiais, sau gyvena namie ramius gyvenimus, pagal tikrus pasaulio dėsnius ir džiaugiasi tuo, ką turi netrokšdami jokių kelionių, kurioms paaukoji visą savo turtą ir gyvenimą ir kurios niekur nenuveda.

🙂 Jei netrokšta, tai netrokšta. Kolumbas išplaukė ieškoti Indijos, o kiti liko namie. Normalu, kiekvienam savo.

geriau pasakyk kaip galima apreiškimo tikrumą verifikuoti ne vidiniu keliu, bet iš išorės. Pavyzdžiui, pasiųsti kokį bepilotį "droną" ar ką nors panašaus. Ar religijoje yra sugalvotas toks dronas, su kuriuo būtų galima išžvalgyti pačią realybę nerizikuojant, kad pragyvensi neteisingą gyvenimą.

Gyvieji dronai :), asmenybės, kurios jau patiria tą realybę. Iš vienos pusės, galima manyti, kad tikėjime yra tam tikra dozė rizikos, nes vis vien nežinai, bet tikėjimas yra toks keistas dalykas, turintis tikrumo ir tiesos jausmą, kito asmens priėmimą kaip patikimo, nuoširdaus asmens.

Taip pat ar yra kokia nors mokslinė šventųjų ir dvasinių mokytojų psichologija kaip mokslas, kuris ištirtų empiriniais ir dvasiniais metodais, kas yra iš tikro tai, ką jie mato savo vidiniame ekrane.

Yra visa sąmonės filosofija. Dvasinius metodus jau apibūdinau.

Kas link empirinio tyrimo, tai nemanau, kad bet kurioje srityje įmanomas minčių ar patyrimų tyrimas. Paimkim pvz. gamtamokslininką, tokį kaip Einšteinas. Ar galima patikrinti, kas dedasi jo galvoje, kas tai per idėjos? Jis tiesiog tas idėjas išsako, tada imi ir tikrini, kaip tos idėjos apibūdina pasaulį, teisingai ar ne. Jo galvoje jokio tyrimo nepadarysi jokiais instrumentais.

Taigi, apie kokį empirinį tyrimą galima kalbėti? Kodėl neištyrus Einšteino, klajūno, ar dar ko nors vidaus? Kur tokie tyrimo instrumentai?

Istorinio proceso irgi negali ištirti, galima jį tik užfiksuoti. Pvz. paimkim ir ištirkim amerikiečių išsilaipinimą Mėnulyje. Taip, tarsi būtume ten, ir vėl tas pats momentas būtų gyvas, neištirsim. Galima tirti paliktus pėdsakus: nufilmuotą medžiagą, laikraščių straipsnius, kosmonautų atsiminimus, techniką, ir t.t. ir pan. Bet į laiko upę antrą kartą atgal neįbrisi. Taip ir su Dievo apsireiškimais, kai Jis nužengia į šį pasaulį, gyvena čia, moko, daro stebuklus: kai jie praėjo, tada jų neištirsi, kiek užfiksuota, tiek.

klajunas2017-01-16 06:34

a.t.sielis rašė:Tame yra laipsniškumas. Niekas nepaskirtų viso gyvenimo vidinei kelionei, jeigu nebūtų pakankamai tikras. Kol žmogus nepasiekė tikrumo, realiai jis ir neatiduos tam viso savęs, panašiai kaip žmogus negali ramiai valgyti maisto, jeigu įtaria kad maistas užnuodytas.
Taigi, iki to taško, turi būti įsitikinimo etapas. Vadinasi, yra pakankamai stiprių įspūdžių, žinių, patyrimų, kurios žmogui parodo, kad tai nėra rizika.

Laipsniškumas yra geras dalykas, bet tas faktas, kad šiais laikais tiek mažai žmonių domisi religija kaip gyvenimo būdu, tokio laipsniško įsitikinimo nėra jau pačiame pirmame žingsnyje, todėl jo daug kas ir nežengia. Tokie žmonės nėra su kažkokiu trūkumu. Kartoji, kad materializmas ar bedieviškumas daro žmogų nelaimingu, bet tai kaip tik ir nėra tiesa. Dauguma žmonių savo gyvenimuose yra laimingi, todėl jiems religija nereikalinga. O ieško jos tik tie, kurie kažkuo nepatenkinti ir kam reikia šio gyvenimo pakaitalo, kuris nieko nekainuoja. Be to, čia kalbu ne vien apie materialinius dalykus, kalbu ir apie psichologinius, nes ne vien religija tokius poreikius gali patenkinti. Taigi šis laipsniškumas neveikia jau pačioje pradžioje, jeigu veiktų, visi priklausytų religinėms organizacijoms ir ne tik formaliai, bet kaip praktikuojantys nariai. Atsakysi, kad toks gyvenimas "iš tikro" nepatenkina, bet galiu iš karto prieštarauti – patenkina visus svarbiausius poreikius. Sakysi nepatenkina nemirtingumo troškimo, bet jeigu žmogus nemirtingas, tai jis bus toks nepriklausomai nuo to ar tai žinojo, ar ne. Čia kaip gamtos dėsnis. Aiškinimas, kad nuo to ar jis tikėjo, ar ne priklauso bausmės – yra tik darželinukų gąsdinimas. Kol gyveni čia – rūpiniesi šiuo pasauliu, kitu pasirūpinsi – kai gyvensi kitame. Tai protingiausia logika.

a.t.sielis rašė:O tūkstančius metų trunkančios religijos ar dvasinės kultūros modelis daug labiau remiasi skirtingos dvasinės pažangos asmenų kelione, iš kurių vieni suvokia daugiau, kiti mažiau, o kai kurie viską, ir yra tarpusavio tikrinimo ir žinių perteikimo sistema.

Mokslas šias žinias irgi tikrina ir jos tikrinamos ne vien iš suinteresuotos, bet ir iš neutralios perspektyvos. Aš specialiai nesu tyręs, todėl daug pasakyti negaliu, bet žinau, kad šias dvasines žinias tyrinėtojai yra išnarstę iki raidės ir viskas yra žinoma – visos doktrinos, tikėjimai, teorijos ir t.t. Tie kas domisi, gali patyrinėti ir iš tokios perspektyvos, nebūtinai stodami į religinę organizaciją, kad išbandytų savo kailiu. Mokslininkai irgi protingi žmonės, išmanantys visus metodus, žmogaus psichologiją, pasaulio galimybes. Tai yra neutrali perspektyva, kuri vadinama filosofija, naudojančia mokslinius metodus. Humanitarinis mokslas, toks kaip pavyzdžiui, religijotyra, pateikia viską objektyviai, negana to, palygina su kitomis religijomis, atskleidžia istorinę evoliuciją. Tai ir yra tas išorinis kelias apie kurį kalbėjau – juo einant galima patikrinti visas žinias. Šiuo keliu einant – niekuo nerizikuojama ir viskas žinoma, jeigu tik yra toks noras žinoti kokią nors religiją. Po to, kai viskas patikrinta galima žengti ir kitokius žingsnius, bet manau, kad kuo daugiau žmogus apie religiją žino tikrų žinių, tuo toks noras yra mažesnis.

a.t.sielis rašė:Čia daugiau sektos modelis: yra kažkoks sektos lyderis, pranašas, kuris pasako grupei žmonių: "Tuoj bus pasaulio pabaiga, užsidarykime visi kartu ir laukime." Visi atsijungia nuo gyvenimo kaip grupė, yra vienas tariamai visažinantis, ir visi kiti avinai, kurie klauso, bet nežino, yra akli.

Visos didelės organizuotos religijos naudoja sektos modelį. Ne sekta yra tik neorganizuotos religijos, kuriose mokomasi tiesiogiai iš lyderių. Šiais laikais, to deja nėra. Reikia pripažinti, kad kuo religinė organizacija didesnė, tuo mažiau toks tiesioginis modelis įmanomas. Todėl turėtų būti labiau linkstama į skaidymą ir decentralizaciją siekiant išsaugoti autentišką santykį. Bet tai neįmanoma.

a.t.sielis rašė:Gyvieji dronai , asmenybės, kurios jau patiria tą realybę. Iš vienos pusės, galima manyti, kad tikėjime yra tam tikra dozė rizikos, nes vis vien nežinai, bet tikėjimas yra toks keistas dalykas, turintis tikrumo ir tiesos jausmą, kito asmens priėmimą kaip patikimo, nuoširdaus asmens.

Sąmonės filosofija paaiškina viską, ką jie patiria. Ir išvada ne tokia jau palanki religinei interpretacijai. Tik tai priklauso nuo to, kokia filosofija domimasi. Tie kas domisi Vakarų filosofija, tai žino, kad religinis sąmonės aiškinimas turi galingą ateistinę, nereliginę atsvarą. Suprantu, kad turbūt kalbėjai apie Vakaruose ne tiek gerai ištyrinėtą rytų sąmonės filosofiją, bet nemanau, kad su filosofais ateistais jie galėtų labiau pasigalinėti negu vietiniai religiniai mąstytojai. Reikia neužmiršti kad yra buvę išties genialių ir neutralios perspektyvos propaguotojų ir jie iš tikro supranta visus šventųjų arba dvasinių mokytojų psichologijos niuansus ir yra visa tai paaiškinę. Apskritai asmens kultas religijai būdingas, ji netgi yra tuo pagrįsta, bet tai vargu ar yra sveikas požiūris. Daug sveikiau yra žiūrėti šaltu ir objektyviu žvilgsniu, neatsisakant savo laisvos valios ir gyvenimo, netampant niekeno įrankiu ar marionete. Nes istorijoje yra daug pavyzdžių, kai šitas kultas įgauna ne labai gražias formas, pavyzdžiui, karo prieš kitatikius kurstymo, supriešinimo, materialaus eksploatavimo ir pan. Čia aš kalbu apie religijas bendrai, ne tiesiogiai apie vaišnavizmą, nes apie jį nieko neišmanau.

a.t.sielis rašė:Kas link empirinio tyrimo, tai nemanau, kad bet kurioje srityje įmanomas minčių ar patyrimų tyrimas. Paimkim pvz. gamtamokslininką, tokį kaip Einšteinas. Ar galima patikrinti, kas dedasi jo galvoje, kas tai per idėjos? Jis tiesiog tas idėjas išsako, tada imi ir tikrini, kaip tos idėjos apibūdina pasaulį, teisingai ar ne. Jo galvoje jokio tyrimo nepadarysi jokiais instrumentais.

Tokie metodai yra, tik šiuo metu jei naudojami daugiausiai žvalgyboje. Turima technologija, kuri leidžia daryti atminties ir minčių skenogramas, kurios parodo tikrą vidinio mąstymo ir sąmonės būsenos vaizdą. Šios technologijos nėra viešos, bet egzistuoja. Mano mąstymas juo ištyrinėtas, tai didelė tikimybė kad ištyrinėtas ir labiau dominančių žmonių. Vienintelė problema, kad tokie tyrimai nevieši.

Aš čia nieko neįrodinėsiu, bet technologinė telepatija buvo viena iš priežasčių, kuri paskatino mane domėtis "ezoterika". Jeigu yra tokia technologija, kuri man yra faktas, tai turi būti ir jos sukūrimo mokslas ir tokie mokslai, kurie šias technologijas naudoja kaip instrumentą. Tačiau dar kartą pakartoju, jie nėra vieši.

kiskis2017-01-16 07:24

klajunas rašė:Dauguma žmonių savo gyvenimuose yra laimingi, todėl jiems religija nereikalinga.

Is kur si statistika? O gal laimingi butent religingi zmones?

a.t.sielis2017-01-16 10:53

klajunas rašė:Dauguma žmonių savo gyvenimuose yra laimingi, todėl jiems religija nereikalinga.

Neįrodinėsiu atvirkščiai. Kiekvienas žmogus pats jaučia, ar yra laimingas, ir kiek yra laimingas. Nereikia jokios teorijos.

klajunas rašė:Taigi šis laipsniškumas neveikia jau pačioje pradžioje, jeigu veiktų, visi priklausytų religinėms organizacijoms ir ne tik formaliai, bet kaip praktikuojantys nariai.

Laipsniškumas veikia, tiesiog yra skirtingas gyvų esybių sąmonės lygis. Akmenys, augalai, medžiai miega beasmenėje sąmonėje, gyvūnuose sąmonė šiek tiek aktyvesnė, o žmoguje bundanti. Dalis žmonių vadovaujasi grynai kūniška, gyvūniška gyvenimo koncepcija, ir maža dalis žmonių ateina iki dvasinės gyvenimo koncepcijos. Žmonėse galima rasti visokiausių sąmonės lygių.

klajunas rašė:Sakysi nepatenkina nemirtingumo troškimo, bet jeigu žmogus nemirtingas, tai jis bus toks nepriklausomai nuo to ar tai žinojo, ar ne.

Taip, žmogus yra nemirtingas nepriklausomai nuo to ką daro, bet gyvendamas materialistinėje egzistencijoje jis turi keisti gyvenimus, pergyventi gimimą, ligas, senatvę, mirtį; gyvena mirties pasaulyje, mirtis jį gąsdina, gyvenimo sąlygų nepastovumas ir kančios neduoda ramybės.

Aiškinimas, kad nuo to ar jis tikėjo, ar ne priklauso bausmės – yra tik darželinukų gąsdinimas.

Protingiau galvoti apie veiksmų pasekmes. Sakykim, gersiu daug alkoholio, prasigersiu, prarasiu namus, ir t.t. Jokios bausmės, tiesiog veiksmų pasekmės. Jeigu veiksi degraduojančiai, gausis nesąmonė. Jeigu veiksi išmintingai, bus pažanga.

klajunas rašė:šias dvasines žinias tyrinėtojai yra išnarstę iki raidės ir viskas yra žinoma – visos doktrinos, tikėjimai, teorijos ir t.t

Taip, yra religijotyra, nieko čia naujo. Bet gali paskaityti temą forume: "ar žmogus gali pažinti svetimą religiją". Vienas dalykas yra aprašinėti, kitas dalykas yra veikti, patirti. Galima aprašinėti mokslinius ekspertimentus, galima pačiam juos daryti. Galima aprašinėti politiką, galima pačiam būti politiku ir dalyvauti politiniam procese. Yra skirtumas tarp išorinio stebėjimo ir dalyvavimo. Galima aprašinėti obuolio skonį, galima jį valgyti.

klajunas rašė:Po to, kai viskas patikrinta galima žengti ir kitokius žingsnius, bet manau, kad kuo daugiau žmogus apie religiją žino tikrų žinių, tuo toks noras yra mažesnis.

Nemanau. Kuo daugiau žmogus žinos, tuo mažiau jis turės klaidingų įsivaizdavimų. Bet viskas priklauso nuo to, su kokiomis prielaidomis, kokiu savo subjektyviu požiūriu jis tyrinėja religijas.

Visos didelės organizuotos religijos naudoja sektos modelį. Ne sekta yra tik neorganizuotos religijos, kuriose mokomasi tiesiogiai iš lyderių. Šiais laikais, to deja nėra. Reikia pripažinti, kad kuo religinė organizacija didesnė, tuo mažiau toks tiesioginis modelis įmanomas. Todėl turėtų būti labiau linkstama į skaidymą ir decentralizaciją siekiant išsaugoti autentišką santykį. Bet tai neįmanoma.

Ką aš turėjau galvoje tuo pavyzdžiu, kad sektoje yra vienas žmogus vs. grupė žmonių, vienas yra lyderis, kiti atidavę savo mąstymą ir valią jam. Sekta taip pat yra impulsyvus, primtyvus ir aklumu paremtas reiškinys. Visur religijoje yra mokytojai ir mokymasis, bet tai nėra aklas dalykas, impulsyvus ar be mąstymo. Turi būti pilnas blaivumas, atsakingumas, mąstymas, matymas, suvokimas, pliuralistinės skirtingo pažangos lygio ir sąmoningumo žmonių pastangos ir tarpusavio pagalba. Sekta yra liguistas reiškinys, o religija ar dvasinė kultūra – sveikas.

Tie kas domisi Vakarų filosofija, tai žino, kad religinis sąmonės aiškinimas turi galingą ateistinę, nereliginę atsvarą.

Nėra galingos atsvaros. Gali būti įvairių filosofijų, kiekvienam savo, bet jos nenuoseklios, prieštaringos, ir pačios save paneigia.

klajunas rašė:Nes istorijoje yra daug pavyzdžių, kai šitas kultas įgauna ne labai gražias formas, pavyzdžiui, karo prieš kitatikius kurstymo, supriešinimo, materialaus eksploatavimo ir pan.

Tai ir yra materiali egzistencija: agresija, eksploatavimas. Materialistiniai pseudoreliginiai kultai, iš religijų padarytas materializmas, kažkokia degradacija religijose, ar ateistiniai kultai (kaip Lenino, Stalino, Mao Dzedungo), ar šiuolaikinės postmodernios visuomenės grimasos – korupcija, gyvenimo ekonomizavimas, vartotojiškumas, karai, terorizmas, prekyba ginklais, ir t.t., visa tai ir yra materializmas, Dvasios priešybė.

Turima technologija, kuri leidžia daryti atminties ir minčių skenogramas, kurios parodo tikrą vidinio mąstymo ir sąmonės būsenos vaizdą.

Skenogramos gali rodyti smegenų vaizdą, bet jos niekada neperskaitys minties, arba tos minties esmės. Be to, tai tik proto lygmuo. Kuo gilesni sąmonės reiškinių klodai, tuo mažiau jie išoriškai prieinami. Vienas dalykas skaityti tekstą, žodžius, kitas dalykas suvokti, ką tais žodžiais norima pasakyti. Yra mintys, išreikštos žodžiais, yra suvokimai, kurie virš žodžių, yra ir tai, kas aukščiau eilinių suvokimų.

Galiausiai, ką žmogus laimi, skenuodamas kito žmogaus smegenų vaizdą? Ar padaugėja žinojimo iš to? Tiesiog tyrinėja smegenų darbą, arba kaip mintys susiję su smegenimis. Tai nieko nesako apie patiriamą tikrovę.

Nuskenuotum Einšteino mintis, ką laimėtum?

kiskis2017-01-16 17:19

a.t.sielis rašė:Kad būtų aiškiau, visatoje yra 14 lygmenų, vienas iš jų yra Žemė, tada 6 yra aukščiau, ir 7 lygmenys žemiau. Gyva esybė gimdama vis iš naujo gali atsidurti kuriame nors iš tų lygmenų. Visas esybes iš 14 pasaulių galima skirti į dvi rūšis: ateistiškos ir teistiškos.

O tos aukstesnes ar tai zemesnes butybes, kurios gydo, jos is kazkokio tai lygio ar jos nepriklauso materialei 14 lygiu visatai?

a.t.sielis2017-01-16 17:47
Taip, jos yra iš kažkokių planetų/buveinių tuose 14 lygmenų. Vienos iš vienų, kitos iš kitų.
DesolatedColors2018-03-17 19:56
Mane psichologiškai sutraumavo pažintis su viena tokia debile internete prieš kelis metus, kuri dėjosi vaišnavizmo išpažinėja… Taip nuosekliai smegenis bandė praplaut, iki šiol dar pilnai neatsigavau…
a.t.sielis2018-03-17 20:34
Kas tokia, koks nickas buvo?
DesolatedColors2018-03-17 20:39
Ne nickas, ji tikru vardu pavarde buvo pasivadinusi, čia pažinčių svetainėj charakteris.info
DesolatedColors2018-03-17 20:49
Dar visaip bandė atkalbėt nuo mano turimų religinių/filosofinių pažiūrių, ir įpiršti savo religiją…
a.t.sielis2018-03-17 21:00
Vau 🙂

Na jei sutraumavo, tai nieko gero nepasakė, tikriausiai.

Ypač jeigu tai buvo pažinčių puslapyje, tai matyt, noras "atversti" kitą buvo labai intensyvus. Gal jai pačiai tas visas reikalas "stogą rovė".

DesolatedColors2018-03-17 21:19
Nu gal.. Paskui paaiškėjo, kad ji lyg kažkokiai sektai (I.S.K.C.O.N.) priklauso, o tai nėra autentiškas hinduizmas, bet doėmtis visą šitą religijos srove atbaidė kurį laiką.

Aš pats Budizmu gyvenime vadovaujuosi

nuorytojaus2018-07-03 09:53

    Vaišnavizme žinomi bent penkių rūšių garbintojo ir Dievo santykiai, iš jų kai kurių nerasime jokioje kitoje religijoje:
*****
*****
*****
4. Tėvystės (kur Dievas tampa kaip garbintojo/-os sūnus) (kitose religijose nėra)
5. Mylimųjų (kur Dievas tampa kaip sielų, kurios yra moteriškame pavidale, mylimasis) (kitose religijose nėra)  

Krikščionybėje bažnyčios tėvai tokius "santykius" vadina proto išdaigomis, o kartais piktojo išdaigomis, ir man jų požiūris atrodo blaivesnis.

p.s. o kokius trūkumus matai krikščionybėje, kad pasirinkai vaišnavizmą?

a.t.sielis2018-07-03 16:44

nuorytojaus rašė:Krikščionybėje bažnyčios tėvai tokius "santykius" vadina proto išdaigomis, o kartais piktojo išdaigomis, ir man jų požiūris atrodo blaivesnis.

Kažką neteisingai kalbi.

Blaivumas čia niekuo dėtas kai kalbame apie skirtingas religijas. Religijos viduje kažkuriuos konkrečius neautentiškus požiūrius jie gali vadinti neblaiviais, bet tu to negali išplėsti viskam ir bet kam, apie ką jie visai nekalbėjo, nežinojo ir neturėjo mintyje, dėl kitos religijos.

Pagal tave, krikščionybėje bažnyčios tėvai tokius "santykius" vadina proto išdaigomis. T.y. jeigu krikščionis bandys tokį santykį turėti su Jėzumi, ar su Dievu Tėvu, ar su šv. Trejybe, tada, kaip tu sakai, bažnyčios tėvai tai vadina proto išdaigomis. T.y. tai galioja krikščionybėje, kalbant apie krikščionių dievybę ir krikščionių santykius su dievybe, matyt tai taikoma tiems krikščionims, kurių bandomas vystyti santykis neatitinka apreiškimo, tradicijos, kanono ir autoritetų suvokimo ir išminties, praktikų. Nežinau, kaip sugebi tai taikyti kitai religijai, kur mano įvardinti įvairių rūšių santykiai atitinka tos religijos apreiškimą, tradiciją, kanoną, autoritetų suvokimą ir išmintį, praktikas.

Kas pasakyta krikščionybėje, yra apie krikščionybę ir krikščionių teisingą arba neteisingą praktikavimą. O tai visai nuoseklu, nes krikščionybės apreiškime iš tiesų ir nekalbama apie jokį kitokį santykį su Dievu, kaip tik apie vaiko arba apie tarno, arba, kai kurie dar gali galvoti kad Jėzus yra kaip jų draugas ar brolis.

nuorytojaus2018-07-04 09:56
 Žmogus toks pat, nepriklausomai kokiai religijai priklauso, jam galioja tie patys fizikiniai, psichologiniai ir dvasiniai dėsniai.

   krikščionybės apreiškime iš tiesų ir nekalbama apie jokį kitokį santykį su Dievu, kaip tik apie vaiko arba apie tarno  

 Kas yra Dievo tarnas, tas nebėra daugiau niekieno tarnas, nei žmonių, nei savo pilvo, nei savo savimeilės, išdidumo. Bet toks titulas šviečiasi tik toli horizonte.
 Dar viena eilutė prieš kurią praktiškai visada sukyla išdidumas skaitant pirmą kartą NT :
  Mt 9  
    13 …… Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.    

a.t.sielis2018-07-04 13:29

nuorytojaus rašė:Žmogus toks pat, nepriklausomai kokiai religijai priklauso, jam galioja tie patys fizikiniai, psichologiniai ir dvasiniai dėsniai.

Dėsniai gali būti bendri visiems, bet taip pat yra dėsnių, kurie galioja tam tikroms kategorijoms (rūšims, lytims ir pan.) asmenų.

Pvz. kalbant apie žmones, dalis dėsnių yra bendri visiems žmonėms, bet yra ir skirtingų dėsnių, pvz. vyriškumo dėsningumai galioja vyrams, o moteriškumo dėsningumai galioja moterims. Vyrus mažiau įtakoja moteriškumo dėsningumai, o moteris mažiau įtakoja vyriškumo dėsningumai. Jeigu vyrai bandytų būti visiškai kaip moterys, o moterys bandytų būti visiškai kaip vyrai, tai būtų nenormalu (tai vadinama iškrypimais, nenormaliu lytiniu identitetu bei orientacija ir pan.)

Vyrai yra ugdomi kaip vyrai, o moterys ugdomos kaip moterys. Taigi, pagal tavo logiką anksčiau diskusijoje, kai vieną ištarmę taikai visiems ir bet kam, metaforiškai išeitų taip: kas nors pasako, kad "jeigu vyrai bando būti kaip moterys, tai yra proto išdaigos". Tada tu nueini pas moteris, ir aiškini, kad "jeigu jos bando būti kaip moterys, tai yra nenormalu, proto išdaigos, kadangi kažkas pasakė (vyrams pasakė, bet tu tai praleidi, nes pagal tave visi yra vienodi), kad būti kaip moterims yra proto išdaigos, nenormalu."

Kalbant apie dvasinius dėsnius, ir santykius su Dievu, mes kalbame apie tobulų sielų, tų, kurios jau yra Danguje, santykius su Dievu, ir kokių rūšių tie santykiai būna. Pagal vaišnavų Indijoje gautą apreiškimą, tradiciją ir kanoną, mokymą, filosofiją ir praktikas, sielos nėra visiškai vienodos. Jos lygios, bet yra tam tikras įvairumas, kuris reiškiasi kaip įvairūs santykiai su Dievu. Tai jau neliečia šio pasaulio praktikuotojų ir jų teisingų ar neteisingų praktikų, klausimas yra iš esmės toks: kokių rūšių santykiai su Dievu yra Danguje? Vaišnavų mokyme atskleista, kad su vaišnavų garbinamuoju Dievo pavidalu santykių yra penkios pagrindinės rūšys, kurios buvo apibūdintos.

Tavo problema yra ta, kad dėl per siauro susipažinimo susimaišai: ten kur krikščionių bažnyčios tėvai peikia geismingumą ir aistringumą šio pasaulio praktikuotojų praktikose, tu galvoji, kad tai gali būti pritaikyta tobulų sielų Danguje santykių su Dievu išpeikimui. Bet Danguje nėra nei aistros nei geismo, nei nieko iš proto – ten yra grynoji dvasinė tobulybė, ir viskas, ką Dievas dvasiškai apreiškė. Ten viskas sukurta Dievo vidinės dvasinės galios, nėra nei menkiausios galimybės jokiai saviveiklai ar materialaus proto išdaigoms. Danguje yra tik tokie dalykai ir asmenys, kurie 100 proc. juda taip, kaip juda Dievas, ten viskas atitinka tik Dievo valią ir niekieno kito. Danguje viskas yra 100 proc. dvasia.

Vaišnavų mokyme taip pat neleidžiamos fantazijos, geismingumas ir aistringumas praktikose. Meilė Dievui yra diametrialiai priešingas dalykas geismingumui, aistringumui, proto išdaigomis ir kitiems materialistinės egzistencijos principams. Meilė Dievui yra tobula tarnystė Dievui, tobulas pasišventimas, be lašo savanaudiškumo, o geismingumas, aistringumas ir t.t. yra savanaudiškas asmens polinkis tarnauti savo ego, savo juslėms, savo protui ir ydoms.

Ar aiškiau?

nuorytojaus2018-07-04 16:44
Nė kiek neaiškiau.
Vakarykštėje žinutėje kalbėjai apie religiją (žemiškus dalykus), o šiandien jau sakai, kad kalba eina apie dangų. Bet ir taip, jei kalbėt ir ne apie žemiškus dalykus, šie du pasakymai man nesiriša tarpusavyje:

   Tai jau neliečia šio pasaulio praktikuotojų ir jų teisingų ar neteisingų praktikų, klausimas yra iš esmės toks: kokių rūšių santykiai su Dievu yra Danguje? Vaišnavų mokyme atskleista, kad su vaišnavų garbinamuoju Dievo pavidalu santykių yra penkios pagrindinės rūšys, kurios buvo apibūdintos.  

 

   Danguje yra tik tokie dalykai ir asmenys, kurie 100 proc. juda taip, kaip juda Dievas, ten viskas atitinka tik Dievo valią ir niekieno kito.  

kur betelpa penkios santykių rūšys?

a.t.sielis2018-07-04 18:24
Gerai, eikime nuosekliai:

Kas yra religija? Religija tai Dievo duotas tobulėjimo kelias šio pasaulio gyvoms esybėms.

Religija apima gyvenimo būdą, pageidaujamą ir nepageidaujamą veiklą, žinias apie Dievą bei Jo vidinį pasaulį, apie sielas, ir apie šį pasaulį, bei jų atitinkamus sąryšius (Dievo ir sielų, Dievo ir pasaulio, sielų ir pasaulio), apie tai, koks yra gyvenimo tikslas (t.y. meilės tarnystė Dievui) ir tobulumas, bei atitinkamos praktikos tam tikslui pasiekti, kurios yra ne kas kita kaip Dievo malonės priėmimo stadijos. Religija apima daugiau dalykų negu čia išvardinau.

Tam kad galėtum praktikuoti religiją, reikia suprasti savo santykį su Dievu (bendriausias santykis yra kad Dievas yra begalinis, o gyva esybė yra be galo maža), t.y. į kokį tikslą einama. Taigi, dvasinio pasaulio sielų padėtis yra tas tikslas į kurį einama – tokią meilę, kokią turi dvasiniame pasaulyje (t.y. amžinajame Danguje) esančios sielos Dievui, kiekviena šiame pasaulyje esanti siela turės išvystyti, kitaip ji negali įžengti į Dangų, kuris yra Dievo Meilės karalija.

Todėl religija šiame pasaulyje turi siekti to tikslo, kuris yra dvasiniame pasaulyje. Atitinkamai religijos ir išsidėsto, galima pamatyti kokio dvasinio tikslo jos siekia. Pvz. krikščionių religijoje Jėzaus mokiniai siekia išvystyti sūniškumo santykį su Dievu, pagal Jėzaus pavyzdį. Malda yra tokia: "Tėve mūsų…". Taigi, kreipiamasi į Tėvą, vystomas toks santykis. Yra ir kitų susijusių santykių, pvz. santykis su Jėzumi, į kurį jau nesikreipiama kaip į Tėvą. O štai musulmonų religijoje siekiama beasmenio santykio su Dievu, nes Dievas suprantamas kaip beasmenis, arba kita dalis musulmonų siekia tarno (kaip jie įvardina "vergo", kas nėra blogas žodis, "vergas" tai visiškai priklausomas šeiminykštis ir tarnas) santykio su Dievu.

Čia nereikia susimaišyti, bendriausia prasme visos sielos yra Dievo tarnai, bendriausia prasme bet kokie santykiai su Dievu yra meilės tarnystės santykiai. Bet jie skiriami į rūšis, pagal tam tikras ypatybes. Viena meilės tarnystės rūšis yra pasyvi, neutrali, kita meilės tarnystės rūšis yra aktyvus tarno vaidmuo, kita meilės tarnystės rūšis yra aktyvus draugo vaidmuo, kita meilės tarnystės rūšis yra tėvų vaidmuo, ir t.t. Gaudija Vaišnavų tradicijoje yra apreikšti minėti penki vaidmenys, arba tarnystės rūšys, kaip dvasiniai siekiniai. Bet čia pvz. nėra sūnaus vaidmens, ir kitų galimų, bet tai yra akcentuojama kitose tradicijose ar kitose religijose pvz. krikščionybėje. Pvz. Viešpats Krišna (kuris Gaudija vaišnavų tradicijoje yra suprantamas kaip Pats Dievas, Aukščiausioji Dievo Asmenybė) gyvendamas Dvarakoje turi ir žmonų bei vaikų, bet Gaudija vaišnavų tradicijoje šie santykiai (t.y. žmonos vaidmuo Dievo atžvilgiu, ar vaiko vaidmuo Dievo atžvilgiu) nėra kultivuojami ar siekiami, tai galima rasti kitose tradicijose.

Taigi, viskas seka paskui dvasinio pasaulio, tobulos egzistencijos realijas. Visų pirma apibūdinama Dievo buveinės, dvasinio dangaus situacija: ką veikia Dievas, kuo gyvena, kaip bendrauja ir su kuo bendrauja, kokie ryšiai Jį sieja su visomis dvasiniame pasaulyje esančiomis sielomis. Taip parodomas koks yra šio materialaus pasaulio gyventojų tikslas, kokią egzistenciją pasiekti yra skirta religinė praktika.

Atitinkamai, skirtingose religijose žmonės siekia kažkuo skirtingų santykių su Dievu, pagal tai kas tose religijose apreikšta ir ko mokoma.

Kaip ir paaiškinau, vaišnavų religijoje siekis yra atskleisti sieloje glūdinčius konkrečius santykius su Dievu, kuriuos pats Dievas į tą sielą įdėjo ją sukurdamas. Nekalbama apie tai, koks dabartinis žmogaus proto santykis su Dievu ar pan., bet kalbama apie tai, kokį santykį jo siela turės tobulumo pakopoje, ir kaip per dvasinę praktiką į tą tobulumą bus ateita. Protas turi tarnauti sielos tikslui, ne per kokią nors saviveiklą, o pagal tai, ko moko Dievas ir Jo atstovai, kaip jie nurodo praktikuoti, kaip jie įkvepia, ir ką perduoda iš dvasinių dalykų, ir niekaip kitaip.

nuorytojaus rašė:Bet ir taip, jei kalbėt ir ne apie žemiškus dalykus, šie du pasakymai man nesiriša tarpusavyje:

Tai jau neliečia šio pasaulio praktikuotojų ir jų teisingų ar neteisingų praktikų, klausimas yra iš esmės toks: kokių rūšių santykiai su Dievu yra Danguje? Vaišnavų mokyme atskleista, kad su vaišnavų garbinamuoju Dievo pavidalu santykių yra penkios pagrindinės rūšys, kurios buvo apibūdintos. 

Danguje yra tik tokie dalykai ir asmenys, kurie 100 proc. juda taip, kaip juda Dievas, ten viskas atitinka tik Dievo valią ir niekieno kito. 

kur betelpa penkios santykių rūšys?

Penkios santykių rūšys egzistuoja Dievo buveinėje, tie santykiai sieja Dievą ir sielas, jie yra abipusiai, ir kyla visų pirma iš Dievo širdies ir norų, kokio bendravimo Jis nori. O sielos yra tiesiog mažos Dievo galių dalelytės, kurių prigimtyse išsireiškia tokios veiklos, kokių Dievas nori. Šio pasaulio praktikuotojai siekia atskleisti savo sielą, veikti pagal sielą, atitinkamai jie mokosi apie tuos santykius, apie Dievą, apie Dievo pasaulį, bendravimą, savybes, užsiėmimus, ir kai jie tampa prisotinti Dievo malonės, išugdyti, apvalyti, per daugelį gyvenimų, jų sielos veikla atsiskleidžia, ir jie suvokia kokie yra konkretūs jų sielos santykiai su Dievu, bei atitinkamai mąsto bei veikia.

Aiškiau?

nuorytojaus2018-07-05 19:03

    Gerai, eikime nuosekliai:

Kas yra religija? Religija tai Dievo duotas tobulėjimo kelias  

Ne visos religijos Dievo duotos. Jei visos religijos būtų Dievo duotos, tarp jų nebūtų prieštaravimų, tik tie patys dalykai aprašomi kitais žodžiais. Dabar taip tikrai nėra.

   Aiškiau?  

Tavo požiūris šiekt tiek aiškesnis pasidarė, o kartu ir aiškiau, kad jis tolimesnis nuo mano požiūrio.

a.t.sielis2018-07-05 23:57
Žmogaus protas per daug ribotas suprasti be galo didelį pasaulį, jo reiškiniją, begalinį Dievą ir Jo kelius. Klystantis žmogaus protas susipainios ir matys prieštaravimus, kur Dievui nėra prieštaravimų, arba nematys prieštaravimų ten, kur jie yra. Religijų ir milijardų skirtingų žmonių padėtį bei jų mokymo kelius supranta ir nustato tik tikrosios religijos davėjas – Dievas. Mažas žmogaus protas negali suprasti, kas vyksta.

Pastangos atrasti tiesą savo protu – beviltiškos. Ar ribotas gali sutalpinti begalybę, aprėpti Dievą? Tikrasis kelias yra paklusti Dievui, eiti Jo duoto pašaukimo ir tikėjimo keliu, o ne galvoti, kad savo protu galima Dievą pergudrauti ir savarankiškai atrasti tiesą apie viską ir visus, ir tada tapti visų ir visko vertintoju ir teisėju.

Jeigu žmogui įkvėptas krikščionio tikėjimas ir pašaukimas, jis turi juo ir eiti, mažiau kritikuodamas ir niekindamas kitus kelius. Tik tiek. Labai paprasta.

Žmonės bijo, todėl nori apsisaugoti, ir todėl stveriasi savo savarankiškų pastangų tam saugumui ar padėčiai įgyti, nepasitikėdami Dievu ir Jo visagalybe, kuri viską lemia šiame pasaulyje. Jie bando perkurti pasaulį pagal savo planus ir įsivaizdavimus, supratimus. Viską, kas jų įsivaizdavimams prieštarauja, ar ko jie nesupranta ir bijo, jie bando suniekinti ir sunaikinti. Šaknys yra baimėje, o baimė kyla iš nepasitikėjimo Dievu.

cs2018-07-06 01:29

a.t.sielis rašė:Labai paprasta.

Kaip būtų galima suprasti principus, pasaulio užgimimo istorijos teoriją ir tos teorijos prisitaikymą individualioje praktikoje? Kokiais dialogais ir žiniomis ta informacija apiforminta, ar turi didesnes ištakas nei dar bandoma pasiekti naudojantis žinios platinimu?

Kokie ryšiai sieja neužginčyjamas tiesas su dabar pateiktu variantu? Ar tose savarankiškose religijose galima savarankiškai ką nors atrasti, ar vis tik visi pasiekimai pas visus būna vienodi? Begalybės pasiekimas labai aiški figūra bendrame religijos kontekste. Betkokia sąlyga nėra begalybės prisilyginimas ir jos tapimas. Bet paremtais religijos dialogais ir žiniomis tai užduotų klausimų įminimas. Ar jis pats tiksliausias nėra būdų patikrinti.

Tas pats vyksta laikantis pagrindų ir įstatymų – užgimsta panašios dilemos ir jų vykdymas atsiremia į koncepcijas. Gal mažiau efektyviau tai parodoma ir nėra pačios idėjos teisingumo panašių idėjų su religijos, bet tas pats momentas išpildomas.

Pagal pasirinkimą niekas nepriversti tobulėti nežinomu metodu, kuris nevisai savarankiškai įsitikinamas ir beveik žodžių atitikimais nepatikrinamas. Pavyzdžiui karma kaip reiškinys įrodomas, kai kas nors uždedama ar prirodoma. Atitikimai turi nerealių požymių, bet surištų su galimybėmis, o galimybės kadangi yra vienkartinės jos kontekste gali įgyti kažkokią realią žinią, realų tikėjimą iš sukurtų naujų figūrų. Ar vis  tik nevyksta apgaudinėjimas?  

a.t.sielis2018-07-06 09:17
Apgaudinėjimas vyksta – tai savęs apgaudinėjimas. Kai žmonės nori save apgauti, atsiranda apgavikai išorėje. Tokiu būdu materialistiniame gyvenime visi yra arba apgavikai arba apgautieji. Apgavikai apgaudinėja apgautuosius.

Tiesa atsiskleidžia sąmonėje, taip kaip Saulės šviesa dieną viską apšviečia ir leidžia matyti. Viskas paprasta. Pakyla Saulė, ji šviečia, ir viskas tampa matoma, diena. Be Saulės būtų nuolatinė naktis. Ne žmogus sukuria dieną, o Saulė. Be Saulės Žemėje nebūtų gyvybės, gamtos. Saulė yra visko šaltinis, ir kadangi ji yra tokia galinga, ji yra pastebima. Neįmanoma nepastebėti. Taip ir Tiesa, Dievas. Dievas yra visko šaltinis, ir Jo galingame veikime nėra apgavystės, jo neįmanoma nepastebėti. Kaip ir šviečiant Saulei, Dievo Tiesa atsiskleidžia sąmonėje ir viską apšviečia.

Dirbk su savo sąmone, rask ryšį su Dievu, ir patirsi tiesą. Nėra kam tavęs apgauti, esi tu ir Dievas, tai tarp tavęs ir Dievo, tavo viduje.

Bhagavad-gita, 10 skyrius, 1-15 posmai:

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Vėl klausyk, o tvirtaranki Arjuna. Esi Mano brangus draugas, todėl toliau kalbėsiu tavo labui ir suteiksiu tau žinias, dar vertingesnes, negu lig šiolei bylojau.

Nei pusdievių pulkai, nei didieji išminčiai nežino Mano kilmės, turtų ir galybės, nes kad ir kaip žvelgsi, Aš esu pusdievių ir išminčių pradžia.

Kas žino Mane kaip negimusį, bepradį, Aukščiausiąjį visų pasaulių Viešpatį, tas vienintelis iš žmonių yra nepaklydęs ir išsivaduoja iš visų nuodėmių.

Intelektą, žinojimą, abejonių ir iliuzijos nebuvimą, atlaidumą, teisingumą, juslių ir proto valdymą, laimę ir kančią, gimimą ir mirtį, baimę ir bebaimiškumą, prievartos atsisakymą, pusiausvyrą, pasitenkinimą, asketiškumą, labdaringumą, šlovę ir nešlovę – visas tas įvairiausias gyvųjų būtybių savybes sukūriau Aš vienas.

Septynetas didžiųjų išminčių ir dar keturi didieji išminčiai prieš juos bei Manu [žmonijos protėviai] gimė iš Manęs, juos sukūrė Mano protas, o iš jų kilo gyvosios būtybės, gyvenančios įvairiose planetose.

Kas iš tiesų žino Mano turtus ir mistinę galią, tas atsideda tyrai pasiaukojimo tarnystei – tuo nereikia abejoti.

Aš – visų dvasinių ir materialių pasaulių pradžia. Viskas kyla iš Manęs. Išmintingieji, kurie gerai tai supranta, pasiaukojamai Man tarnauja ir garbina Mane iš visos širdies.

Mano tyri bhaktai mintimis pasinėrę į Mane, visas jų gyvenimas paskirtas tarnauti Man, jie patiria didžiulį pasitenkinimą ir palaimą, nuolat šviesdami vienas kitą ir kalbėdami apie Mane.

Tiems, kurie su pasiaukojimu ir meile visada Man tarnauja, Aš suteikiu supratimą, kuris atveda juos pas Mane.

Norėdamas suteikti jiems ypatingą malonę, Aš, glūdėdamas jų širdyse, švytinčiu žinių žibintu išsklaidau iš neišmanymo kylančią tamsybę.

Arjuna tarė: Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo, galutinė buveinė, skaisčiausias, Absoliuti Tiesa. Tu – amžina, transcendentinė, pirminė asmenybė, negimęs, didžiausias. Visi didieji išminčiai, tarp jų – Nārada, Asita, Devala ir Vyāsa, patvirtina šią tiesą apie Tave, o dabar ir Tu Pats ją man skelbi.

O Kṛṣṇa, viską, ką Tu bylojai, aš laikau gryniausia tiesa. Nei pusdieviai, nei demonai, o Viešpatie, negali perprasti Tavo asmenybės.

Iš tiesų, tik Tu vienas per Savo vidinę galią pažįsti Save, o Aukščiausioji Asmenybe, visa ko šaltini, visų būtybių Valdove, dievų Dieve, visatos Viešpatie!

klajunas2018-07-06 16:32
Bet saulė nėra joks absoliutas, tai dujų sankaupa, kurioje vyksta branduolinės reakcijos, kurių metu išsiskiria energija. Saulė turi praeiti visą evoliucijos procesą, kad galėtų būti gyvybės planetoje pagrindu, ir ji gyvybei sąlygas sukuria tik ribotam laikui. Saulės evoliucija – nuo vandenilio dujų debesies iki juodosios sankritos arba supernovos. Saulė gyvybę "sukuria" ir ją sunaikina. Saulė nėra amžina – ji mirtinga. Taip kaip ir gyvybei tinkamos sąlygos.

Jeigu tavo absoliutas toks kaip saulė, tai labai džiaugtis nėra kuo. Juo labiau atsiduodami saulės malonei netoli nuvažiuosime. Turime dirbti savo rankomis ir protu, kad susikurtume sąlygas gyvenimui. O religija panaši į pležą, kuriame tik drybsote paplūdimyje atsidavę "saulutės malonei" ir nieko nedarote.

a.t.sielis2018-07-06 19:42

Arjuna tarė: Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo, galutinė buveinė, skaisčiausias, Absoliuti Tiesa. Tu – amžina, transcendentinė, pirminė asmenybė, negimęs, didžiausias. Visi didieji išminčiai, tarp jų – Nārada, Asita, Devala ir Vyāsa, patvirtina šią tiesą apie Tave, o dabar ir Tu Pats ją man skelbi.

O Kṛṣṇa, viską, ką Tu bylojai, aš laikau gryniausia tiesa. Nei pusdieviai, nei demonai, o Viešpatie, negali perprasti Tavo asmenybės.

Iš tiesų, tik Tu vienas per Savo vidinę galią pažįsti Save, o Aukščiausioji Asmenybe, visa ko šaltini, visų būtybių Valdove, dievų Dieve, visatos Viešpatie!

mcgyver2018-07-06 20:39
kodel krishna apsireiskia butent indams o ne pvz kitom tautom jei jis absoliutas auksciausias asmuo.
a.t.sielis2018-07-06 21:12
Dvasine prasme, Indija svarbiausias Žemės regionas. Ten apsireiškė daug inkarnacijų, yra daug šventų vietų, milijonai dvasininkų, tūkstančiai šventųjų.

Bet kituose regionuose apsireiškė kitos inkarnacijos. Taigi, Dievas apsireiškia visur.

Krišna apreiškė savo gyvenimą ir veiklą Indijoje, todėl visų pirma Jį žino Indijos žmonės. Bet iš Indijos tas žinojimas pasklinda po visur. Visi gali garbinti Krišną ir Jį regėti, jeigu pasiekė tokio regėjimo lygmenį.

Ta vieta, kur apsireiškia Pats Dievas, tampa pati svarbiausia Žemėje, Visatoje. Ten buriasi šventieji, ten nori gimti pažengusios sielos, tokiu būdu ten susikuria dvasiniais principais paremta civilizacija.

Pats Dievas neapsireiškia bet kur, Jis prieš tai pasiruošia aplinką ir atsiunčia savo artimas sielas į tą vietą. Absoliuti Tiesa apima Aukščiausią Dievo Asmenybę ir Jo artimus tarnus. Taigi, Dievo Asmenybė apsireiškia tokioje aplinkoje, kur yra supama Savo artimų tarnų, kad tie, kurie nėra Jo tarnai, pamatytų, kokia yra pilna Absoliuti Tiesa. Svarbiausiam Dievo apsireiškimui paruošiama ypatinga aplinka, šalis, civilizacija, kad būtų visa pilnatvė. Neturintys dvasinės sąmonės žmonės nesuprastų Dievo, jie apie tai turi sužinoti iš pažangesnių. Todėl tarp jų neapsireiškia pilniausios inkarnacijos, o tik dalinės.

Tai tarsi mokymo programa – darželinukai neskaito storų knygų, jie dar tik mokosi abėcėlės.

cs2018-07-06 21:37
Tai šie dialogai ir žinios atrado vieną suderinimą, bet neatrado autentiškos sąsajos tarp transcendentinio subjekto ir paprasto subjekto. Vieniems užtenka tai laikyti tiesa, bet lieka ir tie, kuriems to nepakanka. Subjektų įvairovėms neleidžiama prieiti prie vienos nuomonės apie paremtą tiesą tiksliniu žinojimu.

Šias sąvybes, kurias ugdo bendras ryšys sudarytas tik iš teigiamų būdo aprašymų. Tas įvairovės panaikinimas atrandamas, kai suvokiamos tik bendrai išmokstamos personos sąvybės, jame randamas pagrindinis suderinimas.

Bandžiau ieškoti ar vienintelė tiesa gali būti perdaug supersonofikuojama, manau kad perdaug to daryti negalima ir geriausiai kad tai būtų ribojama. Supersonofikuojamos tiesos yra tos pačios išminties variantai ir atvėjai, kurių nereikia nei tikrinti nei ieškoti, jie kažkuriuo būdu yra įrašyti visiems subjektams atmintyje tik bereikia juos priminti. O prisiminimais galų gale pasinaudojama.

Tai kas yra gryniausia tiesa, kuri nesuklaidina autentiškos subjekto nuomonės?

a.t.sielis2018-07-06 22:01
Nuomonės priklauso nuo sąmonės būsenos ir lygmens. Sąmonės būsenos yra įvairios, todėl nuomonė nebus viena.

Vaiko supratimas skiriasi nuo suaugusio, negali padaryti vaiko nuomonės vienodos su suaugusio nuomone.

nuorytojaus2018-07-07 14:40

a.t.sielis rašė:Žmogaus protas per daug ribotas suprasti be galo didelį pasaulį, jo reiškiniją, begalinį Dievą ir Jo kelius

  Ar ribotas gali sutalpinti begalybę, aprėpti Dievą?   

Negi kur nors teigiau priešingai?
Šis priekaištas tiktų labiau pačiam kur rašai :

a.t.sielis rašė:Visų pirma apibūdinama Dievo buveinės, dvasinio dangaus situacija: ką veikia Dievas, kuo gyvena, kaip bendrauja ir su kuo bendrauja, kokie ryšiai Jį sieja su visomis dvasiniame pasaulyje esančiomis sielomis.

  Iš kitos pusės žmogui protas tam ir duotas, kad juo naudotųsi.

a.t.sielis rašė:Dvasine prasme, Indija svarbiausias Žemės regionas.

Kodėl įsižeidi kai krikščionys ar musulmonai teigia, kad tik jų religija nuo Dievo, o pats savo pasirinkimą aukštini, tik užmaskuotai.

p.s. nepamanyk kažko tai pikto, tiesiog dėl "sportinio azarto" kabinėjuosi.

a.t.sielis2018-07-07 16:18
Kiekvienam jo garbinamoji Dievo forma yra aukščiausia. Tai reiškia, kad tai kas aukščiausia yra iš dalies subjektyvu.

Krikščionys aukščiausiais laiko Jėzų, Šv. Trejybę, ir krikščionybės turinį. Musulmonai aukščiausiais laiko Mahometą, Alachą ir Koraną. Vaišnavai atitinkamai savo garbinamas Dievo formas ir tradicijas.

Musulmonams ir krikščionims svarbiausia šventa vieta yra Jeruzalė. Man tai nekelia jokių problemų. Man nekelia problemų kai krikščionys aukština Jėzų, o musulmonai aukština Mahometą. O aš laisvas aukštinti tai, kas man aukščiausia, ir man nėra reikalo to maskuoti.

Jeigu norit galvoti, kad tik jūsų religijos yra duotos Dievo, prašom, galvokite. Bet atėję kalbėtis su kitatikiais, nesitikėkite, kad jie tam pritars ir bus labai patenkinti. Jūs tiesiog klystate ir fanatikuojate.

klajunas2018-07-07 23:02

a.t.sielis rašė:Arjuna tarė: Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo, galutinė buveinė, skaisčiausias, Absoliuti Tiesa. Tu – amžina, transcendentinė, pirminė asmenybė, negimęs, didžiausias. Visi didieji išminčiai, tarp jų – Nārada, Asita, Devala ir Vyāsa, patvirtina šią tiesą apie Tave, o dabar ir Tu Pats ją man skelbi.

O Kṛṣṇa, viską, ką Tu bylojai, aš laikau gryniausia tiesa. Nei pusdieviai, nei demonai, o Viešpatie, negali perprasti Tavo asmenybės.

Iš tiesų, tik Tu vienas per Savo vidinę galią pažįsti Save, o Aukščiausioji Asmenybe, visa ko šaltini, visų būtybių Valdove, dievų Dieve, visatos Viešpatie!

Gražūs žodžiai, numanau, kad galvoje ir gražios, žodžius atitinkančios mintys. O be to galėtum ką nors apčiuopiamesnio pateikti. Be "silogizmų", tokių kaip "turi būti todėl, kad turi būti"?

a.t.sielis2018-07-08 09:23
Visas pasaulis, viskas, kas jame apčiuopiama, sukurta pirminio Kūrėjo. Prašom, čiupinėk, mąstyk. Čiupinėsi kūrinius, kažkiek suprasi ir Kūrėją.

Ne šiaip kažkas apčiuopiama, bet viskas kas apčiuopiama rodys į Kūrėją.

Ar galime pateikti kažką apčiuopiamo? Taip, pateikiame viską, kas tik yra apčiuopiama.

Bhagavad-gita, 7 skyrius, 4-7 posmai

Žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, protas, intelektas ir klaidinga savimonė – visi šie aštuoni pradmenys sudaro Mano atsietas materialias energijas.

Be žemesniosios energijos, o tvirtaranki Arjuna, egzistuoja ir kita – aukštesnioji Mano energija, apimanti gyvąsias esybes, kurios naudojasi materialios žemesniosios gamtos ištekliais.

Tos dvi energijos – visų sukurtų būtybių šaltinis. Aš pradžia ir pabaiga viso to, kas materialu ir kas dvasiška šiame pasaulyje. Būk dėl to tikras.

O turtų užkariautojau, nėra tiesos, aukštesnės už Mane. Viską laikau Aš, kaip suvertus perlus laiko siūlas.

klajunas2018-07-08 11:40
Kaip tu manai, "kūrėjas" labai pyksta, kai jį įstatome į koordinačių sistemą ir pradedame skaičiuoti?
Ar šokiai aplink laužą ir dainavimas yra tas pats kaip pažinimas. Gal geriau arba blogiau?
Grožybinė kalba yra pasenęs metodas.
a.t.sielis2018-07-08 17:05
Matavimai Begalinio atžvilgiu neturi prasmės. Bet kas, kas matuojama, yra išorinėje energijoje. Dvasinė energija yra vidinė Dievo energija. Ten nėra tokio proceso kaip matavimas. Jis ten nereikalingas. Dvasinė sritis sudaryta iš tobulo nedvejybiško žinojimo, amžinybės ir palaimos. Išorinė energija yra objektiška, vidinė energija – grynai subjektiška. Dvasiniuose pasauliuose nėra objektų, neįmanoma nieko pamatuoti ir nėra matuotojų. Ten neegzistuoja matavimo mentalitetas, objektiškas mentalitetas.
boba2018-07-08 20:45
Amžinybė yra akimirkos glėbyje, arba akimirka yra amžinybės glėbyje…
nuorytojaus2018-07-09 00:30

a.t.sielis rašė:O aš laisvas aukštinti tai, kas man aukščiausia, ir man nėra reikalo to maskuoti.

Jeigu norit galvoti, kad tik jūsų religijos yra duotos Dievo, prašom, galvokite. Bet atėję kalbėtis su kitatikiais, nesitikėkite, kad jie tam pritars ir bus labai patenkinti. Jūs tiesiog klystate ir fanatikuojate.

O šito vėl nesupratau:
sakyti kad visos religijos yra nuo Dievo, bet viena iš jų aukščiausia- yra gerai,
o sakyti kad tik viena religija yra nuo Dievo- yra blogai?
Negi antras variantas nėra atviresnis- sąžiningesnis?