Kitaip sakant, yra tik vidinis kelias – kad įsitikintum jog jis veda prie tikslo, kuris užrašytas pradžioje, turi nueiti iki galo
Jeigu pilnai, tai taip, pilną dvasinį patyrimą, gyvenimą dvasiniame pasaulyje, asmuo įgis tada, kai nueis iki galo. Pridėkim tai, kad dažniausiai tai užtruks bent kelis gimimus (nebent asmuo yra jau praeituose gyvenimuose nuėjęs daug kelio etapų, tokių yra vienetai). Iki to laiko, jis gaus tam tikrus momentus to patyrimo. Ne pilną dalyką, bet mažesnes ar didesnes jo porcijas.
Įsitikinimą ir daug indikacijų, kad tai yra tikra, kad tai tiesa, asmuo gaus pradėdamas eiti keliu ir darydamas pirmus žingsnius. Grynėjant sąmonei, aiškumo bus vis daugiau.
Be įsitikinimo, tikėjimo, niekas nepradėtų eiti tuo keliu. Iki to taško, asmuo kaupia savyje įspūdžius, kurie dar nėra tikėjimas, bet kurie tai suteikia.
Apreiškimas nėra vien gryna ezoterika (tai kas uždara ir slapta, vien vidiniai dalykai). Apreiškimas taip pat apima ir viešus bei istorinius dalykus, t.y. Dievo veiklą ir mokymą nužengus į šią Žemę, stebuklus; taip pat šventųjų atliekamus stebuklus, taip pat ir šiais laikais, su kuo galima pačiam asmeniškai susidurti. Tai egzoterinis (išorinis) religijos matmuo.
Taigi, tai panašiau ne į skrydį lėktuvu, bet į lipimą laiptais – žingsnis po žingsnio, kiekviena pakopa duoda daugiau patyrimo. Skrydis lėktuvu rizikingas, nes lėktuvas gali nukristi, bet dvasiniame gyvenime tokių pavojų nėra, žingsnis po žingsnio einama ant tvirtos žemės. Jeigu nejaučiama, kad koja stovi ant tvirtos žemės, sekančio žingsnio daryti nerekomenduojama.
Viskas yra rizika, o rizikuojama visu savo gyvenimu.
Tame yra laipsniškumas. Niekas nepaskirtų viso gyvenimo vidinei kelionei, jeigu nebūtų pakankamai tikras. Kol žmogus nepasiekė tikrumo, realiai jis ir neatiduos tam viso savęs, panašiai kaip žmogus negali ramiai valgyti maisto, jeigu įtaria kad maistas užnuodytas.
Taigi, iki to taško, turi būti įsitikinimo etapas. Vadinasi, yra pakankamai stiprių įspūdžių, žinių, patyrimų, kurios žmogui parodo, kad tai nėra rizika.
Dar vienas aspektas, kad dvasinis kelias kyla iš širdies, iš įkvėpimo, iš tikro noro (tikėjimas iš esmės yra noras). Taigi, žmogus savaime nelaiko to rizika, jis tiesiog daro tai, ką nori, eina, kur nori nueiti. Vertinimas kaip rizikos atkrenta, kadangi nėra noro gyventi materialiai, tada ir praradimo (rizikavimo kažkuo, kas būtų laikoma vertinga) nėra.
Bet kuris žmogus turi vienokį ar kitokį dvasinį, religinį, kultūrinį ar idėjinį užsiėmimą (net jeigu ta idėja yra varžytis, kas daugiau gali pakelti išgerti alkoholio 😀 ). Nėra taip, kad žmogus tik dirbantis, miegantis, valgantis automatas. Taigi, visi turi laisvalaikį ir jį naudoja, visa laiką yra alternatyvos ką daryti, ir darydamas viena, nedarysi kažko kito. Taigi, bet ką veikdamas, rizikuoji atsisakyti kitų veiklų. Tikintieji neišskrenda į kosmosą, jie gyvena šioje Žemėje, dirba, valgo, miega, kaip ir kiti žmonės, gyvena savo gyvenimus, ir renkasi, kuo jiems užsiimti laisvalaikiu, ir kaip suprasti savo gyvenimo veiklas, apie ką jos sukasi. Taigi, jie nieko nepraranda, turi viską, ką turi ir kiti žmonės. Vieni dirbdami galvoja apie tai, kaip eis į klubą savaitgalį, o kiti dirbdami galvoja apie tai kokią knygą skaitys ir pan.
klajunas rašė:Užsipila lėktuvų kuro, pasiima džiuvėsių, bet tik į vieną pusę. Skrenda pusę metų, metus, baigiasi kuras ir džiuvėsiai, o kontinento kaip nėra taip nėra. Sugrįžti atgal, neužteks kuro.
Čia daugiau sektos modelis: yra kažkoks sektos lyderis, pranašas, kuris pasako grupei žmonių: "Tuoj bus pasaulio pabaiga, užsidarykime visi kartu ir laukime." Visi atsijungia nuo gyvenimo kaip grupė, yra vienas tariamai visažinantis, ir visi kiti avinai, kurie klauso, bet nežino, yra akli.
O tūkstančius metų trunkančios religijos ar dvasinės kultūros modelis daug labiau remiasi skirtingos dvasinės pažangos asmenų kelione, iš kurių vieni suvokia daugiau, kiti mažiau, o kai kurie viską, ir yra tarpusavio tikrinimo ir žinių perteikimo sistema. Yra istorinė patirtis, kai žmonės skirtingais istorijos lakotarpiais nueidavo tuo senu pramintu keliu, ir pamatė, kad viskas, ką kelias sako, yra tiesa, ir galutinis rezultatas yra būtent toks, kaip aprašyta.
Mokslinis priėjimas prie dvasinio kelio nėra paremtas aklu užsitikėjimu. Tame turi būti kriterijai, kelio detalių išmanymas, tikrinimas, ir tam tikras matymas, suvokimas.
Kiti, kurie nesusivilioja jokiais dvasiniais žemėlapiais, sau gyvena namie ramius gyvenimus, pagal tikrus pasaulio dėsnius ir džiaugiasi tuo, ką turi netrokšdami jokių kelionių, kurioms paaukoji visą savo turtą ir gyvenimą ir kurios niekur nenuveda.
🙂 Jei netrokšta, tai netrokšta. Kolumbas išplaukė ieškoti Indijos, o kiti liko namie. Normalu, kiekvienam savo.
geriau pasakyk kaip galima apreiškimo tikrumą verifikuoti ne vidiniu keliu, bet iš išorės. Pavyzdžiui, pasiųsti kokį bepilotį "droną" ar ką nors panašaus. Ar religijoje yra sugalvotas toks dronas, su kuriuo būtų galima išžvalgyti pačią realybę nerizikuojant, kad pragyvensi neteisingą gyvenimą.
Gyvieji dronai :), asmenybės, kurios jau patiria tą realybę. Iš vienos pusės, galima manyti, kad tikėjime yra tam tikra dozė rizikos, nes vis vien nežinai, bet tikėjimas yra toks keistas dalykas, turintis tikrumo ir tiesos jausmą, kito asmens priėmimą kaip patikimo, nuoširdaus asmens.
Taip pat ar yra kokia nors mokslinė šventųjų ir dvasinių mokytojų psichologija kaip mokslas, kuris ištirtų empiriniais ir dvasiniais metodais, kas yra iš tikro tai, ką jie mato savo vidiniame ekrane.
Yra visa sąmonės filosofija. Dvasinius metodus jau apibūdinau.
Kas link empirinio tyrimo, tai nemanau, kad bet kurioje srityje įmanomas minčių ar patyrimų tyrimas. Paimkim pvz. gamtamokslininką, tokį kaip Einšteinas. Ar galima patikrinti, kas dedasi jo galvoje, kas tai per idėjos? Jis tiesiog tas idėjas išsako, tada imi ir tikrini, kaip tos idėjos apibūdina pasaulį, teisingai ar ne. Jo galvoje jokio tyrimo nepadarysi jokiais instrumentais.
Taigi, apie kokį empirinį tyrimą galima kalbėti? Kodėl neištyrus Einšteino, klajūno, ar dar ko nors vidaus? Kur tokie tyrimo instrumentai?
Istorinio proceso irgi negali ištirti, galima jį tik užfiksuoti. Pvz. paimkim ir ištirkim amerikiečių išsilaipinimą Mėnulyje. Taip, tarsi būtume ten, ir vėl tas pats momentas būtų gyvas, neištirsim. Galima tirti paliktus pėdsakus: nufilmuotą medžiagą, laikraščių straipsnius, kosmonautų atsiminimus, techniką, ir t.t. ir pan. Bet į laiko upę antrą kartą atgal neįbrisi. Taip ir su Dievo apsireiškimais, kai Jis nužengia į šį pasaulį, gyvena čia, moko, daro stebuklus: kai jie praėjo, tada jų neištirsi, kiek užfiksuota, tiek.