Skip to main content

Vakarykštė transliacija: siaubo istorija iš pionierių stovyklos

Tai išgalvota istorija. Visi veikėjai ir įvykiai – autoriaus vaizduotės vaisius.

Savo balsus išgirdome anksčiau, nei pamatėme stovyklos vartus.

Ėjome smėlėtu miško keliu jau gerą pusvalandį. Automobilį palikome prie išdžiūvusio griovio, nes toliau važiuoti nebuvo kaip: kelią buvo užvertusios nuvirtusios pušys. Spalio pabaigos Dzūkijos pušynas kvepėjo sakais ir drėgnomis samanomis, po kojomis traškėjo kankorėžiai, o tyla buvo tokia tiršta, kad Lukas net nustojo kalbėti į kamerą.

Apie apleistą pionierių stovyklą kažkur tarp Varėnos ir Marcinkonių jis perskaitė vienoje senų pastatų tyrinėtojų grupėje. Trumpas įrašas, viena neryški nuotrauka, jokių koordinačių. Tik sakinys: „Ten vis dar veikia radijas.“ Lukui to užteko. Dovydas sutiko važiuoti dėl nuotykio. Aš – nes nenorėjau likti viena tuščiame bute.

Garsiakalbis kabojo ant pakrypusio stulpo prie pat kelio, apaugęs kerpėmis, panašus į surūdijusią gėlę. Jis sutraškėjo, kai ėjome pro šalį. Paskui prabilo.

– Ieva, nebijok, čia tik voverė.

Dovydo balsas. Šiek tiek traškantis, tarsi iš senos plokštelės, bet neabejotinai jo. Su tuo pačiu tingiu dzūkišku „čia“, kurio jis niekaip neatsikratė, nors jau dešimt metų gyveno Vilniuje.

Visi trys sustojome. Dovydas pažiūrėjo į mane, aš – į jį.

– Aš to nesakiau, – tarė jis.

– Kažkas tave įrašė, – Lukas jau kėlė kamerą į garsiakalbį. – Kas nors iš tos grupės. Pokštas. Gal mašinoje mus girdėjo.

Bet garsiakalbis nutilo, ir mes nuėjome toliau. Po dešimties minučių iš viržių kaip rudas žaibas iššoko voverė. Aš riktelėjau. Dovydas nusijuokė ir, nė nespėjęs pagalvoti, ištarė:

– Ieva, nebijok, čia tik voverė.

Jis pats išbalo anksčiau už mus.

Berniukas be veido

Stovyklos vartai buvo metalinė arka su nuskilusiais dažais. Kadaise ant jos puikavosi stovyklos pavadinimas, bet raidės seniai nubyrėjo, liko tik viena žvaigždutė ir varžtai. Už vartų atsivėrė rikiuotės aikštė su tuščiu vėliavos stiebu, apaugusi samanomis ir pušų atžalomis. Aplink rikiavosi mediniai nameliai, nudažyti kadaise mėlynai, dabar – pilkai. Ant valgyklos sienos dar matėsi mozaika: berniukas raudonu kaklaraiščiu pučia trimitą, tik jo veidas buvo iškritęs, ir vietoj veido žiojėjo pilkas tinkas.

Pirmiausia užsukome į artimiausią namelį. Viduje stovėjo dešimt geležinių lovų be čiužinių, išrikiuotų kaip kareiviai. Ant sienos dar kabojo išblukęs sienlaikraštis su vaikų piešiniais: saulė, ežeras, palapinės, raudona vėliava. Grindys buvo nuklotos pušų spygliais, tarsi miškas po truputį jau būtų pradėjęs ateiti vidun. Lukas filmavo lėtai, kruopščiai, kaip mėgsta jo žiūrovai. Dovydas tyrinėjo lovų rėmus, ant kurių vaikai kadaise peiliukais braižė savo vardus.

– Žiūrėkit, – pašaukė jis.

Ant vienos lovos galvūgalio buvo išraižytos trys raidės: L., D., I. Ir data, tiek kartų perbraukta, kad niekas iš mūsų nesugebėjo jos įskaityti. Nusijuokėme. Sutapimas. Tokių raidžių pasaulyje pilna.

Kai išėjome atgal į aikštę, pamatėme, kad ant kiekvieno namelio kampo kabo garsiakalbis.
Ir visi jie vienu metu sutraškėjo.

– Labas rytas, stovyklautojai, – prabilo moteriškas balsas, lygus ir mandagus, kaip senuose radijo įrašuose. – Klausykitės vakarykščios dienos įrašo.

Ir tada mes išgirdome save.

Lukas: „Filmuoju, filmuoju, eik pirmas.“ Mano juokas. Dovydas: „Žiūrėkit, berniukas be veido.“ Žingsniai per sausas šakas. Girgžda durys. Visa mūsų diena, tik ne ta, kurią jau nugyvenome, o ta, kuri dar laukė. Įrašas mus lenkė keliomis minutėmis. Lukas iš tiesų pasakė „filmuoju, filmuoju“ ir dar nespėjo užčiaupti burnos, kai suprato, ką padarė.

– Aš niekada čia nebuvau, – pasakiau. – Mes niekada čia nebuvome. Vakar buvo antradienis, aš visą dieną dirbau.

– Tada iš kur tai? – Lukas mostelėjo į garsiakalbius. Jo balsas drebėjo, bet kamerą jis laikė tvirtai. Lukas visada laiko kamerą tvirtai.

Radijo mazgas

Apleistas radijo mazgas: ant stalo sukasi senas ritinis magnetofonas, už jo lentyna su dešimtimis ričių

Laidus, išvedžiotus nuo stulpo prie stulpo, sekėme iki nedidelio mūrinio pastatėlio už valgyklos. Ant durų dar laikėsi lentelė: „Radijo mazgas“. Elektros čia nebuvo dešimtmečius – kabeliai prie įėjimo buvo nupjauti, jų galai apžėlę rūdimis. Bet viduje, ant medinio stalo, sukosi senas ritinis magnetofonas. Lėtai, tolygiai, be jokio garso, išskyrus juostos šnaresį.

Ant ritės buvo priklijuota popieriaus juostelė. Ant jos mėlynu tušinuku užrašyta: „Vakar. Neklausykit iki galo.“

Tai buvo mano rašysena. Mano kreivoji „k“ raidė, mano taškas virš „i“, padėtas per toli į dešinę. Žiūrėjau į ją ir jaučiau, kaip kažkas šalto lėtai šliaužia nugara žemyn.

Žinoma, mes klausėmės iki galo. Žmonės visada klauso.

Įrašas pasakojo, kas bus toliau. Kaip nuspręsime pasilikti iki sutemų, nes Lukas norės nufilmuoti saulėlydį per valgyklos langus. Kaip Dovydas užsispyrs pernakvoti septintame namelyje, „dėl turinio“. Kaip naktį, apie antrą valandą, aikštėje sugros trimitas, nors trimitininko ten nebus. Paskui ilga pauzė, tik vėjas ir mūsų kvėpavimas. Ir Luko balsas, visai svetimas, tylus: „Vartai. Kur vartai? Mes ką tik pro juos ėjome.“

Paskutinis buvo mano balsas. Pavargęs, užkimęs, tarsi būčiau kalbėjusi visą naktį:

„Jei girdite – išeikite dabar. Ne per vartus.“

Juosta trūkčiojo ir nutrūko.

Kelias, kuris grįžta

Smėlėtas miško kelias sutemose vėl veda prie tų pačių stovyklos vartų, prie jų sustoję trys draugai

Išėjome iš karto. Niekas nebesiūlė filmuoti saulėlydžio. Buvo tik ketvirta valanda, bet spalio saulė jau lindo už pušų, ir šešėliai aikštėje ištįso kaip ilgi pirštai. Ėjome greitai, beveik bėgome. Praėjome po arka su vienintele žvaigždute, išėjome į smėlėtą kelią, nubėgome iki pirmo posūkio – ir išvydome prieš save rikiuotės aikštę. Tuščią vėliavos stiebą. Berniuką be veido.

Pabandėme dar kartą. Ir dar. Kelias kiekvieną kartą išsilenkdavo atgal, tarsi pušynas būtų susukęs jį į kilpą.

– Ne per vartus, – kartojau. – Įraše sakė – ne per vartus. Aš pati sakiau.

– Tai per kur? – rėkė Dovydas. – Per kur, Ieva?!

Aš nežinojau. Įraše to nebuvo.

Sutemo. Garsiakalbiai vėl sutraškėjo, ir mes išgirdome save – jau ne iš rytojaus, o iš ką tik praėjusios valandos. Savo pačių riksmus prie vartų. Dovydo „per kur, Ieva?!“. Tas pats mandagus moteriškas balsas tarp įrašų paaiškino: „Vakarykštės dienos įrašas.“ Tarsi tai, kas įvyko prieš valandą, jau būtų vakar.

Lukas atsisėdo ant valgyklos laiptų ir įsijungė kameros archyvą. Ilgai sklaidė įrašus, ir aš mačiau, kaip jo veidą apšviečia mažas ekranas.

– Atminties kortelę suformatavau vakar ryte, – tarė jis. – Ji buvo tuščia.

Kortelėje buvo šimtai failų. Visi – iš šios stovyklos. Mes trys aikštėje, mes trys septintame namelyje, mes trys prie vartų. Kai kuriuose mano plaukai buvo trumpesni. Kai kuriuose Dovydas buvo su barzda, kurios jis niekada neaugino. Ir visų failų data buvo ta pati. Vakarykštė.

Vakar

Tada aš supratau, ką turiu daryti. Kažkas turėjo juos perspėti.

Grįžau į radijo mazgą viena. Lukas ir Dovydas liko aikštėje, ir aš girdėjau, kaip jie ginčijasi, kuris pirmas ėjo pro vartus. Ant lentynos už magnetofono, kurios dieną nepastebėjau, stovėjo ritės. Dešimtys ričių, gal šimtas, sustatytos tvarkingai kaip knygos. Ant kiekvienos – popieriaus juostelė. Ant kiekvienos – mano rašysena. Ir tas pats žodis: „Vakar.“

Užsidėjau naują ritę. Paspaudžiau įrašymo mygtuką. Magnetofonas sujudėjo be jokios elektros, lyg tik ir būtų laukęs.

– Jei girdite – išeikite dabar, – pasakiau. – Ne per vartus.

Ir tik ištarusi supratau: mes tai girdėjome. Mes išėjome iš karto. Mes padarėme viską, kaip liepta. Bet aš vis tiek nežinau, per kur. Niekada nežinojau.

Ant juostelės užrašiau „Vakar“. Rašiklis buvo pusiau išdžiūvęs, „k“ išėjo kreiva.

Dabar rytas. Aikštėje garsiakalbiai traška ir mandagus moteriškas balsas sveikina stovyklautojus. Lukas ir Dovydas kažkur dingo – arba aš nebeatsimenu, kur juos palikau. O nuo smėlėto kelio, pro pušis, artėja trys balsai. Aš juos pažįstu. Vienas juokiasi. Kitas sako: „Filmuoju, filmuoju, eik pirmas.“

Stoviu prie radijo mazgo lango ir laikau rankoje ritę. Galiu išbėgti jiems priešais. Galiu šaukti, kad apsisuktų. Bet ant lentynos stovi šimtas ričių, ir aš jau žinau, kad vienoje iš jų įrašyta, kaip praėjusį kartą bandžiau.

Ar esate lankęsi apleistose sovietmečio stovyklose? Daugiau šiurpių istorijų rasite skiltyje Vaiduokliai, o savo patirtimis pasidalykite forume.

Komentarai