Budistų vienuoliai save paversdavo gyvomis mumijomis

Nors ir neįtikėtina, tačiau tai įmanoma: savęs mumifikavimo ritualai būdavo atliekami Japonijos Shugendō vienuolių, kaip kraštutinis savęs išsižadėjimas ir nugalėjimas. Shugendō – budizmo atmaina, savyje sujungusi animizmo, daoizmo, šintoizmo, budizmo ir kitų religijų elementus. Pats žodis „Shugendō“ reiškia „kelias link dvasinės galios per discipliną“.

 

Kai kurių šios budizmo atmainos vienuolių gyvenimo kulminacija būdavo savanoriškai save mumifikuoti ritualo, vadinamo Sokushunbutsu, metu. Šis procesas trukdavo apytiksliai 9 metus, iš kurių tik 6 vienuolis būdavo gyvas. Vienuolių, sėkmingai atlikusių šį ritualą, mumijos būdavo perkeliamos į šventyklą visiems matyti, – kiti juos laikydavo Budomis.

 

Sokushunbutsu ritualą vienuoliai pradėdavo atsisakydami viso maisto, išskyrus įvairius riešutus ir sėklas. Tačiau kai kurie šaltiniai teigia, jog būdavo galima valgyti ir vaisius bei uogas. Tuo pat metu save mumifikuoti nusprendę vienuoliai pradėdavo sunkių fizinių treniruočių programą. Visa tai sudarydavo pirmąjį etapą, kuris trukdavo 1000 dienų.

 

Nesėkmingų mumifikacijų atvejais, kurių būdavo dauguma, kūnai tiesiog suirdavo. Kaip galima numanyti, savęs mumifikavimas yra labai skausmingas procesas. Būtent todėl tie, kuriems tai pavykdavo, būdavo laikomi pasiekę aukščiausią nušvitimą.

 

Sokushunbutsu ritualą vienuoliai pradėdavo atsisakydami viso maisto, išskyrus įvairius riešutus ir sėklas. Tačiau kai kurie šaltiniai teigia, jog būdavo galima valgyti ir vaisius bei uogas. Tuo pat metu save mumifikuoti nusprendę vienuoliai pradėdavo sunkių fizinių treniruočių programą. Visa tai sudarydavo pirmąjį etapą, kuris trukdavo 1000 dienų.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Per kitas 1000 dienų vienuoliai kiek pakeisdavo savo mitybą – apsiribodavo medžio žievėmis, įvairiomis šaknimis, ir, vėlgi, kai kurių šaltinių teigimu, vaisiais ir uogomis. Šio etapo pabaigoje vienuoliai pradėdavo reguliariai gerti gėrimą, pagamintą iš raugmedžio sulčių. Skystis, gautas iš šio augalo, yra švelniai nuodingas ir įprastai naudojamas kaip natūralus lakas.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Sokushinbutsu4

 

Šio gėrimo vartojimas privesdavo prie dažno vėmimo, taip dar apsunkinant organizmo galimybes pasisavinti maistines medžiagas iš ir taip mažo maisto kiekio. Taip pat, dėl dažno vėmimo, vienuoliai gausiai netekdavo skysčių. Be kita ko, iš raugmedžio pagamintas gėrimas veikdavo kaip konservantas – tai buvo šalutinis gėrimo poveikis, naudingas mumifikacijos procesui.

 

Paskutinio etapo metu iš vienuolio kūno nelikdavo beveik nieko, tik kaulai ir oda. Jei žmogus sugebėdavo išgyventi iki šios stadijos, tuomet jis užsidarydavo akmeniniame karste, kuriame vietos užtekdavo tik atsisėsti lotoso poza.

 

Šia poza karstuose vienuoliai sėdėdavo iki mirties. Akmeniniame karste taip pat būdavo įtaisytas nedidelis oro vamzdelis, per kurį vienuolis galėdavo kvėpuoti – kad nemirtų netrukus po užsidarymo. Karstas taip pat turėdavo varpelį, kuriuo dar gyvoji mumija paskambindavo kiekvieną dieną, leisdama žinoti, jog vis dar nemirė.

 

Sokushunbutsu ritualą vienuoliai pradėdavo atsisakydami viso maisto, išskyrus įvairius riešutus ir sėklas. Tačiau kai kurie šaltiniai teigia, jog būdavo galima valgyti ir vaisius bei uogas. Tuo pat metu save mumifikuoti nusprendę vienuoliai pradėdavo sunkių fizinių treniruočių programą. Visa tai sudarydavo pirmąjį etapą, kuris trukdavo 1000 dienų. Šio etapo pabaigoje karstas būdavo atveriamas ir pažvelgiama, ar vienuoliui pavyko save mumifikuoti. Jei kūnas pasirodydavo tinkamai išsilaikęs, jis būdavo perkeliamas į šventyklą visiems matyti. Pademonstravęs gebėjimą nugalėti savo kūniškumą, vienuolis būdavo paskelbiamas Buda.

 

Būdamas karste vienuolis sėdėdavo lotoso poza ir medituodavo iki pat mirties. Kai galiausiai iš karsto vidaus niekas varpeliu nebepaskambindavo, kiti vienuoliai pašalindavo oro vamzdelį ir galutinai užsandarindavo karstą, kurį palikdavo dar 1000 paskutinių ritualo dienų. Šio etapo pabaigoje karstas būdavo atveriamas ir pažvelgiama, ar vienuoliui pavyko save mumifikuoti. Jei kūnas pasirodydavo tinkamai išsilaikęs, jis būdavo perkeliamas į šventyklą visiems matyti. Pademonstravęs gebėjimą nugalėti savo kūniškumą, vienuolis būdavo paskelbiamas Buda.

 

Ši tradicija tęsėsi iki XIX amžiaus, kuomet ją uždraudė Japonijos valdžios. Nors, pagal ritualą, po paskutinių 1000 dienų vienuoliai turėdavo būti išimami iš savo akmeninio karsto, tačiau archeologai yra atradę save mumifikuoti bandžiusių vienuolių, kurie buvo palikti karstuose. Manoma, jog šitaip paliekami būdavo tie kūnai, kurie nepakankamai gerai išsilaikė. Paskutinis save mumija pavertusio vienuolio kūnas buvo atrastas 2010 metais Tokijuje.

 


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Paradigm Shift

Aš kaip pagalvoju tai tas atseit nušvitimas labai jau plačiai naudojamas ir iškraipyas.