Astronomai: gyvendami kaip dabar, patys sunaikinsime Žemę

Artėjant gruodžio 21-ajai, vieni suskubo keliauti į pietų Prancūzijos miestelį Bugarašą, kur susirinkusieji esą bus apsaugoti nuo pasaulį sukrėsiančio kataklizmo, kiti ruošiasi netikėtiems ekstremaliems išbandymams namuose, kaupdami maisto atsargas, treti pašaipiai stebi ir net ironiškai juokauja, kad apokalipsė penktadienį – tiesiog kiaulystė: dirbsime visą savaitę, o savaitgalio taip ir nesulauksime.

Pasaulio pabaigos scenarijų taip pat ne vienas. Mūsų planetą gali ištikti ekologinė katastrofa ar net pasikeisti jos poliai, dėl vadinamojo „planetų parado” pas mus gali ateiti ilga šalta kosminė naktis ar žiema, Žemė esą gali susidurti su kita planeta, į ją gali atsitrenkti nemenkas „kosmoso akmuo” ar sudeginti galingas Saulės tvyksnis.

Tiesa, visa tai gali nutikti nebūtinai lemtingą gruodžio 21-ąją. Ar mūsų planetai iš tikrųjų kuo nors grasino praeityje ir grasina ateityje kosmosas?, – teiravosi Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktorės, astronomijos observatorijos vadovės profesorės Gražinos Tautvaišienės.

Pranašai visuomet gasdina

„Artimiausią ateitį įsivaizduoti lengviau, bet kuo toliau siekia mintis, tuo sunkiau numatyti, kaip viskas bus, kokie laukia malonumai ir kokios negandos. Ką atsakytumėte, jei paklaustume, kaip žmonės gyvens po tūkstančio ar milijardo metų? Ar jie bus sveiki, ar turės ką valgyti?

Gal kosminiai laivai bus pagrindinė susisiekimo priemonė?”, – atsakydama visą pluoštą naujų klausimų pateikė mokslininkė. „Siekdami atsakyti į šiuos klausimus, vieni žmonės yra linkę ieškoti mokslinių tyrimų rezultatų ir prognozių, kiti bando fantazuoti, o treti tiki viskuo, kas jiems sakoma.

Ir nesvarbu, kas tai jiems sako. Nemažai žmonių įvairiais pranašais tiki net labiau nei mokslininkais. O vaikai? Ar kalbantys apie „pasaulio pabaigas” pagalvoja, kaip jiems sunku susivokti ir teisingai įvertinti tokias kalbas?, – apgailestauja garsi Lietuvos astronomė.

Paklausta, kodėl kaip tik majų kalendorius pastaruoju metu sukėlė tiek kalbų, mokslininkė priminė, kad įvairaus plauko pranašai paprastai visuomet kuo nors gąsdina. Tačiau sieti majų kalendorių su pasaulio pabaiga nėra pagrindo.

„Apie praėjusias „pasaulio pabaigas” nekalbėsiu, pakanka ir šių dienų pavyzdžių. 2012 metų gruodžio 21-ą dieną baigiasi Majų ilgasis kalendorius. „Bus pasaulio pabaiga”, sako pranašai. O tai, kad Majai turėjo visą eilę įvairaus ilgio kalendorių, ir kad mokslininkai kritikuoja šią pranašystę nutylima”, – primena G. Tautvaišienė.

Sudeginti Žemės Saulė nesiruošia

Kalbėdama apie įvairius pasaulio pabaigos scenarijus mokslininkė tvirtina, kad bent jau artimiausiu metu saulė Žemei negrasina. Neatskris ir mistinė Nibiru planeta.

„Žmonėms bandoma teigti, kad šiuo metu pavojingai į vieną tiesę išsirikiuos planetos. Tačiau to nėra. Pranašai prisimena ir mistinę Nibiru planetą, apie kurią „iš ateivių sužinojo viena moteriškė”. Bet jos pranašautas Nibiru priartėjimas 2003 metais neįvyko, tai kodėl lengvatikių nepagąsdinti dabar?

Pasakai jiems, kad ta planeta yra labai didelė, kad sukasi apie Žemę didele orbita ir atlėkusi atsitrenks – ir jau baisu. Nesvarbu, kad tokie teiginiai prieštarauja gravitacijos dėsniams – nesimokiusieji fizikos nesupras ir patikės”, – aiškina G. Tautvaišienė.

„Dabar Saulė aktyvi, artėja jos aktyvumo maksimumas. Kodėl tai ne dar viena priežastis pasaulio pabaigai įvykti? Bet jei paklaustumėte mokslininkų, jie pasakytų, kad tikrai ne. Šiame cikle Saulės aktyvumas yra gana silpnas. Šiauriniame Saulės pusrutulyje dėmių susidarymo maksimumas jau praėjo.

Tai buvo 2011 m. birželio mėnesį, o pietiniame pusrutulyje jis numatomas 2013 m. gruodį, bet dėmių skaičius bus mažesnis nei praėjusiuose cikluose”, – dar vieną „pasaulio pabaigos” scenarijų į šipulius daužo mokslininkė.

G.Tautvaišienė neatmeta, kad kada nors tolimoje ateityje į Žemę gali atklysti kuris nors nemenkas „kosmoso akmuo”. Tačiau mokslininkai juos atidžiai stebi.

„Iš tikrųjų yra pavojingų asteroidų – tokių, kurių dydis yra virš šimto metrų, ir kurie priartėja prie Žemės arčiau nei per 0,05 astronominio vieneto (astronominis vienetas – vidutinis atstumas tarp Saulės ir Žemės).

Tokie nemalonumų ateityje tikrai galėtų sukelti, bet apie tokį pavojų praneš tikrai ne pranašai, o astronomai, stebintys juos ir skaičiuojantys kiekvieno tokio asteroido orbitas didžiausiu tikslumu”, – ramina G. Tautvaišienė.

Pavojai slypi kitur

Mokslininkė primena, kad astronomų teigimu, Žemėje žmonių civilizacija galės gyventi dar apie keturis milijardus metų.

„Bet ar išgyvensime tiek laiko, gyvendami taip, kaip gyvename dabar? Ką mes, lietuviai, ir visa civilizacija turėtume daryti, kad išgyventume Žemėje tuos keturis milijardus metų? Ką turėtume daryti, kad gyventume ir ilgiau? Įdomu, ar Lietuvos parlamentarai, svarstydami energetikos klausimus susimasto, kokių žaliavų Lietuvai užtektų bent milijardui metų?, – sakė G. Tautvaišienė, primindama, kad žmonijos istorijoje bauginančių pranašysčių buvo ne viena, o pasaulis iš esmės liko toks, koks buvęs, bei ragindama visus mus susimąstyti, kaip turėtume gyventi, kad patys neprisišauktume tos „pasaulio pabaigos”.