Skip to main content

Krišna-bhakti: mūsų egzistencijos galutinis tikslas

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
a.t.sielis2024-06-09 18:56
YouTube vaizdo įrašas▶ Žiūrėti YouTube

Srila Bhaktivinoda Thakura, "The Bhagavat – It’s Philosophy, It’s Ethics, and It’s Theology":

Subjects of philosophy and theology are like the peaks of large towering and inaccessible mountains standing in the midst of our planet inviting attention and investigation. Thinkers and men of deep speculation take their observations through the instruments of reason and consciousness. But they take different points when they carry on their work. These points are positions chalked out by the circumstances of their social and philosophical life, different as they are in the different parts of the world. Plato looked at the peak of the Spiritual question from the West and Vyasa made the observation from the East; so Confucius did it from further East, and Schlegel, Spinoza, Kant and Goethe from further West. These observations were made at different times and by different means, but the conclusion is all the same in as much as the object of observation was one and the same. They all hunted after the Great Spirit, the unconditioned Soul of the Universe. They could not but get an insight into it. Their words and expressions are different but their import is the same. They tried to find out the absolute religion and their labours were crowned with success, for God gives all that He has to His children if they want to have it. It requires a candid, generous, pious, and holy heart to feel the beauties of their conclusions.

a.t.sielis2024-06-10 17:46

Šrimad Bhagavatam (Bhagavata Purana) 10.1.3

अवतीर्य यदोर्वंशे भगवान् भूतभावन: ।
कृतवान् यानि विश्वात्मा तानि नो वद विस्तरात् ॥ ३ ॥

avatīrya yador vaṁśe bhagavān bhūta-bhāvanaḥ
kṛtavān yāni viśvātmā tāni no vada vistarāt

Sinonimai

avatīrya – nužengusio; yadoḥ vaṁśe – Jadu dinastijoje; bhagavān – Aukščiausiojo Dievo Asmens; bhūta-bhāvanaḥ – kuris yra kosminės reiškinijos priežastis; kṛtavān – atlikta; yāni – tai kas; viśva-ātmā – visos visatos Supersielos; tāni – visa tai; naḥ – mums; vada – malonėkite papasakoti; vistarāt – išsamiai.

Vertimas

Aukščiausioji visatos Siela, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Šri Krišna, kosminės reiškinijos priežastis, apsireiškė Jadu dinastijoje. Papasakokite man viską apie Jo šlovingą veiklą ir charakterį.

Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados komentaras

Šiame posme žodžiai kṛtavān yāni nurodo į tai, kad visos veiklos, kurias Krišna atliko būdamas Žemėje, yra naudingos žmonijai. Jeigu religijų atstovai, filosofai ir paprasti žmonės tiesiog klausysis apie Krišnos veiklas, jie bus išlaisvinti. Mes kelis kartus aprašėme, kad yra dviejų rūšių pasakojimai apie Krišną – tai, ką Krišna papasakojo Pats apie Save Bhagavad-gitoje, ir tai, ką Šukadeva Gosvamis papasakojo apie Krišnos šlovingas savybes Šrimad Bhagavatam. Bet kuris žmogus, nors šiek tiek susidomėjęs pasakojimais apie Krišną yra išlaisvinamas. Kīrtanād eva kṛṣṇasya mukta-saṅgaḥ paraṁ vrajet (Bhāg. 12.3.51) – tiesiog giedant, kartojant pasakojimus apie Krišną, žmogus išlaisvinamas nuo Kali-jugos užteršimo. Todėl Čaitanja Mahaprabhu patarė, yāre dekha, tāre kaha ‘kṛṣṇa’-upadeśa (Cc. Madhya 7.128) – ką tik sutiksite, pasakokite jiems mokymą apie Krišną. Tokia yra Krišnos sąmonės misija: klausytis apie Krišną ir taip būti išlaisvintiems nuo materialaus supančiojimo.

a.t.sielis2024-06-10 19:06
cs2024-06-10 20:10
Kuo daugiau klausysimes Krišnos, tuo ji kvies į nežinomybę, kuri artėja neapspręstai tiksliai. Tuo greičiau transformuosimes ir tapsime beprasmiais, be jokios minties apie tikrą egzistenciją.

Materiali būtis nebūtų reikalinga, jei net dabar nebūtume čia. Kaip tai galėtume paneigti?

Aš ieškau metodų, bet nereiškia, kad per Krišną ir to apsireiškimą. Paminėjau, kad mano metodas yra dirbtinis, dirbtinio sąmoningumo užgimimo kilmės, ir jis laikinai amžinas, bet tuo pasakau ir apie pilnumą, o ne tuštumą, kuri panaši į racionalų aiškinimo metodą. Ar teko, nors kiek pabandyti patikėti, kiek šis metodas yra ne kančios, bet egzistencinis dalykas, kuris veda tuo kuo ir turi vesti pagal egzistencinius principus? Aš nieko neslepiu. Pabandykime šį metodą atmesti ir paneigti, jei taip patinka.

Todėl nesijaučiu išlaisvintas nuo materialių dalykų. Nes turiu poreikį ir būtį čia, ne kažkokią kviečiančią iliuzinę sampratą į nežinomybę, neturinčią pagrindo suprasti taip stipriai, kaip mokslo faktą.

O mokslo faktas pasirodo jau kančia, nes yra tingėjimas jį patirti. Turėti patirtyje.

Kur ta mintis, apie visus žadėjimus spėju, dvasiniame pasaulyje. Kas yra dvasinis pasaulis? Rimta nežinomybė.

a.t.sielis2024-06-10 21:26

cs rašė:Kas yra dvasinis pasaulis? Rimta nežinomybė.

Skamba gerai. Mes jo nematome, bet girdime pasakojimus apie jį, tokiu būdu tai tampa žinomybe. Materialus protas ir logika negali pasiekti dvasinio pasaulio, negali nieko apie jį pasakyti. Bet visgi yra būdų apie jį sužinoti ir į jį patekti. Ši Paslaptis arba Nežinomybė yra atskleidžiama Jos Pačios iniciatyva. Iš savo pusės, mes galime priimti tą atskleidimą. Šis žinojimas ateina iš aukščiau, iš tenai, mes tiesiog turim būti nuoširdžiai pasiruošę jį priimti. Žemyneigis pažinimas, žinios ateina iš aukščiau.

cs rašė:Materiali būtis nebūtų reikalinga, jei net dabar nebūtume čia. Kaip tai galėtume paneigti?

Materiali būtis tam ir reikalinga, kad galėtume priartėti prie Absoliučios Realybės. Tokia viso to prasmė – per laikinas kūrinijas į amžinus dvasinius namus.

cs rašė:Ar teko, nors kiek pabandyti patikėti, kiek šis metodas yra ne kančios, bet egzistencinis dalykas, kuris veda tuo kuo ir turi vesti pagal egzistencinius principus? Aš nieko neslepiu. Pabandykime šį metodą atmesti ir paneigti, jei taip patinka.

Aš nekalbu apie konkretų metodą, bet tiesiog sakau, kad materiali egzistencija pilna kančių, ir mes patys tai patiriame. Todėl niekada nesame pilnai ir galutinai laimingi. Visi įrankiai ir metodai materialiame pasaulyje skirti materialaus pasaulio reikmėms. Taigi, jie tiesiog kankinančios materialios egzistencijos dalis. Jie negali padėti pasiekti tobulos laimės, t.y. negali padėti patekti į dvasinį pasaulį. Nebent padeda netiesiogiai, kaip tarpinės priemonės.

P.S.: mes gaunam Absoliučios Realybės kvietimą, bet esame laisvi rinktis. Absoliuti Realybė mūsų neverčia eiti link Jos, ar per prievartą kažko klausytis ar skaityti. Viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir noro: jeigu norim, galim priimti tą kvietimą ir atskleistas žinias. Ji sako, kad ryšys su Ja yra tikrasis mūsų gyvenimas, tikroji egzistencijos prasmė. Jeigu neturėsim šio dvasinio gyvenimo ir šios prasmės, klajosime po kažką, kas yra "ne tai", ne tai ko mums iš tikro reikia. Taigi, mes apie visa tai esame informuoti, o tada galim daryti savo pasirinkimą. Absoliuti Realybė sako kad kiekvienas iš mūsų esame Jos dalelytės. Mes ir Absoliuti Realybė esam savi, artimi, o ne svetimi.

cs2024-06-10 22:00

a.t.sielis rašė:P.S.: mes gaunam Absoliučios Realybės kvietimą, bet esame laisvi rinktis. Absoliuti Realybė mūsų neverčia eiti link Jos, ar per prievartą kažko klausytis ar skaityti.

Absoliutu yra visuminis dėsnis, o ne pasirenkamas. Turimas visuminis efektas.

Bet, nėra faktų, nėra tiesos.

Atsirėmimas į tikėjimo modelį, kažkiek turėtų būti svarus ir sunkus, kad būtų visuminė tiesa. Bet tas tiesos lašas nedidelis, nesiskiria  nuo to, ką mes vadiname ir individualiai žinome. Tada tarsi pasaka įtikina kitus. O neįtikina ir vėliau pamirštam.

Religinio tikėtojo tikslas, galutinai aiškus, materiali kančia. Kančia, kuri turbūt kyla dėl prasto gyvenimo ir neišvystyto sąmoningumo. Pagražinus jį tikėjimu tai atrodo nebekančia. Ir viskas tampa lengva. Įtikima pasaka.

Kiek pasakų ir kiek ta viena absoliuti realybė yra nepasaka. Svarus argumentas. Ar tai centrinė tiesa, šalia to, kad pasaulis vis dar kančia dėl materializmo.

a.t.sielis2024-06-11 06:00
Mums, Absoliučios Realybės dalelytėms, kurios yra neabsoliučioje sąmonės būsenoje, kol klajoja po laikinas kūrinijas, Absoliučios Realybės apsireiškimas ir mokymas gali atrodyti tarsi pasaka. Ši tema skirta sužinoti apie Absoliučią Realybę daugiau negu klaidingai susidarantį "pasakos" vaizdą.
a.t.sielis2024-06-11 06:24

Bhagavad-gita 7.7

mattaḥ parataraṁ nānyat kiñcid asti dhanañ-jaya
mayi sarvam idaṁ protaṁ sūtre maṇi-gaṇā iva

Žodžių reikšmės

mattaḥ — už Mane; para-taram — aukštesnis; na — ne; anyat kiñcit — kas nors kitas; asti — yra; dhanañjaya — o turtų užkariautojau; mayi — Manyje; sarvam — visa, kas gali būti; idam — ką matome; protam — suverta; sūtre — ant siūlo; maṇi-gaṇāḥ — perlai; iva — lyg.

Vertimas

O turtų užkariautojau, nėra tiesos, aukštesnės už Mane. Viską laikau Aš, kaip suvertus perlus laiko siūlas.

Iš Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados komentaro:

"Dažnai ginčijamasi, ar Aukščiausioji Absoliuti Tiesa yra beasmenė, ar Ji – asmenybė. Kai dėl „Bhagavad-gītos“, tai ji teigia, jog Absoliuti Tiesa – Dievo Asmuo, Śrī Krṣṇa, ir tai patvirtina kiekviena jos eilutė. Būtent šis posmas pabrėžia, jog Absoliuti Tiesa – asmenybė. Kad Dievo Asmuo yra Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, tvirtina ir „Brahma- saṁhitā“: īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ sac-cid-ānanda-vigrahaḥ; Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, Dievo Asmuo, yra Viešpats Kṛṣṇa. Jis – pirmapradis Viešpats, viso džiaugsmo šaltinis, Govinda, amžinas neišsenkančios palaimos ir žinojimo pavidalas. Šie autoritetingi šaltiniai neleidžia abejoti, kad Absoliuti Tiesa – tai Aukščiausiasis Asmuo, visų priežasčių priežastis."

Bhagavad-gita 15.7

mamaivāṁśo jīva-loke jīva-bhūtaḥ sanātanaḥ
manaḥ-ṣaṣṭhānīndriyāṇi prakṛti-sthāni karṣati

Žodžių reikšmės

mama — Mano; eva — tikrai; aṁśaḥ — fragmentinė dalelė; jīva-loke — sąlygoto gyvenimo pasaulyje; jīva-bhūtaḥ — sąlygota gyvoji esybė; sanātanaḥ — amžina; manaḥ — su protu; ṣaṣṭhāni — šešiom; indriyāṇi — juslėm; prakṛti — materialioje gamtoje; sthāni — esanti; karṣati — sunkiai grumiasi.

Vertimas

Sąlygotame pasaulyje esančios gyvosios esybės yra amžinos fragmentinės Mano dalelės. Sąlygotas gyvenimas verčia jas nuožmiai grumtis su šešiomis juslėmis, kurių viena – protas.

Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados komentaras

Posmas aiškiai nusako gyvosios būtybės identiškumą. Gyvoji esybė amžinai yra fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė. Tai nereiškia, jog savo sąlygotame būvyje ji yra individuali, o išsivadavusi susivienija su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Ji amžinai yra tik dalis. Čia aiškiai pasakyta: sanātanaḥ. Pasak Vedų, Aukščiausiasis Viešpats suteikia Sau išraišką ir sukuria begales Savo ekspansijų, kurių pirminės vadinamos viṣṇu-tatvomis, o antrinės – gyvosiomis esybėmis. Kitaip sakant, viṣṇu-tattva yra asmeniška Jo ekspansija, o gyvosios esybės – atsietos ekspansijos. Savo asmeniškos ekspansijos būdu Jis įgauna įvairius pavidalus: Viešpaties Rāmos, Nṛsiṁhadevos, Viṣṇumūrti ir visų kitų dievybių, kurios viešpatauja Vaikuṇṭhų planetose. Atsietos ekspansijos, gyvosios esybės, yra amžini tarnai. Asmeniškos Aukščiausiojo Dievo Asmens ekspansijos amžinai egzistuoja, kaip identiškos Dievo Asmeniui individualybės. Atsietoms ekspansijoms, gyvosioms esybėms, taip pat būdingas individualumas. Gyvosios esybės, kurios yra fragmentinės Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, taip pat turi dalį Jo savybių, viena iš kurių – nepriklausomybė. Kiekviena gyvoji esybė – tai individuali siela, pasižyminti savitomis, individualiomis savybėmis ir turinti ribotą nepriklausomybę. Piktnaudžiaudama ta nepriklausomybe, gyvoji esybė tampa sąlygota siela, o teisingai ja naudodamasi ji yra visada išsivadavusi. Ir šiuo, ir kitu atveju savo prigimtimi gyvoji esybė yra amžina, kaip ir Aukščiausiasis Viešpats. Išvaduotame būvyje materialios aplinkybės jos nevaržo ir ji atlieka transcendentinę tarnystę Viešpačiui. Sąlygotame gyvenime ją valdo materialios gamtos guṇos, ir ji užmiršta apie transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui. Todėl norint išgyventi materialiame pasaulyje jai tenka nuožmiai grumtis.

Visos gyvosios esybės – ne tik žmonės, katės ir šunys, bet ir aukštesniosios būtybės, materialaus pasaulio valdytojai – Brahmā, Viešpats Śiva ir Pats Viṣṇu – yra neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės. Jos yra ne laikinos, o amžinos apraiškos. Žodis karṣati („kovoti“ arba „grumtis“) čia labai svarbus. Sąlygota siela yra suvaržyta, tarsi ją būtų surakinusios geležinės grandinės. Ją kausto klaidinga savimonė, o protas – tai pagrindinė jėga, kuri rodo kelią materialioje būtyje. Kai protas yra dorybės guṇos, gyvosios esybės darbai doringi, kai protas yra aistros guṇos, jos veikla kelia vien rūpesčius, o protui patekus neišmanymo guṇos valdžion, siela eina į žemesnes gyvybės rūšis. Taigi posmas aiškina, kad sąlygotą sielą gaubia materialus kūnas, kurį sudaro protas ir juslės, o kai ji išsivaduoja, tas materialus apvalkalas žūva ir tada išryškėja jos dvasinis kūnas su jam būdingais individualiais sugebėjimais. „Mādhyandināyana- śruti“ teigiama: sa vā eṣa brahma-niṣṭha idaṁ śarīraṁ martyam atisṛjya brahmābhisampadya brahmaṇā paśyati brahmaṇā śṛṇoti brahmaṇaivedaṁ sarvam anubhavati. Ten sakoma, kad nusimetus materialų kūną ir įžengus į dvasinį pasaulį, gyvoji esybė atgauna savo dvasinį kūną, kurio dėka ji gali tiesiogiai pamatyti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, gali Jį girdėti, kalbėtis su Juo akis į akį, suvokti Aukščiausiąjį Asmenį tokį, koks Jis yra. Iš smṛti sužinome ir tai, kad vasanti yatra puruṣāḥ sarve vaikuṇṭha-mūrtayaḥ: dvasinėse planetose visi turi kūnus, kuriems būdingi tokie pat bruožai, kaip ir Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Savo kūno sandara neatskiriamos dalelės, gyvosios esybės, ir viṣṇu-mūrti ekspansijos niekuo nesiskiria. Kitaip sakant, išsivadavusi gyvoji esybė Aukščiausiojo Dievo Asmens malone gauna dvasinį kūną.

Labai svarbūs ir žodžiai mamaivāṁśaḥ („fragmentinės Aukščiausiojo Viešpaties dalelės“). Aukščiausiojo Viešpaties fragmentinė dalis – tai ne atskilusi kokio nors materialaus daikto dalis. Kaip jau išsiaiškinome antrame skyriuje, dvasia nedali. Materialiai jos suvokti neįmanoma. Dvasia – ne materija, kurią galima suskaidyti į dalis ir vėl surinkti. Toks įsivaizdavimas šiuo atveju netinka, nes posme yra pavartotas sanskrito kalbos žodis sanātana („amžinas“). Fragmentinė dalis – amžina. Antro skyriaus pradžioje taip pat sakoma, kad kiekviename atskirame kūne yra fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalis (dehino ‘smin yathā dehe). Išsivadavusi iš kūno pančių, fragmentinė dalis atkuria savo pirminį dvasinį kūną dvasiniame danguje, dvasinėje planetoje, ir semiasi džiaugsmo bendraudama su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Tačiau posmas nurodo, kad gyvoji esybė, būdama fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, yra kokybiškai tapati Viešpačiui, lygiai kaip aukso smiltys – tas pats auksas.

cs2024-06-11 13:54
Kol kas nesimato visuminio efekto, kurį galima vadinti absoliutiniu. Nėra tobulo ir tikro tikėjimo pavyzdžio, tai daugiau kančios ir streso keliantis reiškinys.

Ir rinktinis suvokimas tik bando programuoti tiesą, o nemato nieko kas realybėje turima. Ir ką tikrai reikia saugoti, o ne laukti, kol nežinomybė, kažką duos gero.

Tada, kurie noriai įžengia į tikėjimą, daugiau kenčia, nei tie, kurie mato, kas realybėje turima. Ir kas suprantama.

Retas, kuris, turėtų žengti į tokį tikėjimą, jei mato aplink kančią, kartu gyvena strese, depresijoje ir nemato realybės, kurioje dabar yra, tai materialios.

Ar toks gyvenimas kuom ypatingas? Juk pažabojama prigimtis, tokioje realybės aplinkoje, kuri yra skaičiuojama metais kaip tikra ir ne iliuzinė. Tai nepriklauso nuo tikėjimo žodžio, kad gyvenimas egzistuotų, būtų tikra egzistencija, šioje tikrovėje.

a.t.sielis2024-06-11 20:17
cs išsakė savo negatyvią nuomonę. Žodžio laisvė. Nelabai yra prasmės aptarinėti ar diskutuoti su tokiais teiginiais, bus tiesiog nesibaigiantis negatyvas.

Temą tęsiu toliau, ji skirta tiems skaitantiems, kuriems įdomu ir kurie atviri čia perteikiamoms žinioms.

a.t.sielis2024-06-13 21:48
Srila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada:

In the Bhagavad-gītā Kṛṣṇa clearly says, “All living entities are My parts and parcels. Qualitatively they are one with Me, but quantitatively they are different.” So we are simultaneously one with and different from God. That is our relationship. We are one because we have the same qualities as God. But if we study ourselves minutely, we will find that although we have some great qualities, God has them all in greater quantities.

We cannot have anything that is not in God. That is not possible. Therefore in the Vedānta-sūtra it is said that everything that we have is also found in God. It is emanating from God. So our relationship is that because we are small, because we are minute, we are the eternal servitors of God. In this material world also, in ordinary behavior, we see that a man goes to serve another man because the other man is greater than him and can pay him a nice salary. So naturally the conclusion is that if we are small, our duty is to serve God. We have no other business. We are all different parts and parcels of the original entity.

A screw that is connected with a machine is valuable because it is working with the whole machine. And if the screw is taken away from the machine, or if it is faulty, it is worthless. My finger is worth millions of dollars as long as it is attached to this body and is serving the body. And if it is cut off from this body, then what is it worth? Nothing. Similarly, our relationship is that we are very small particles of God; therefore our duty is to dovetail our energies with Him and cooperate with Him. That is our relationship. Otherwise we are worthless. We are cut off. When the finger becomes useless the doctor says, “Oh, amputate this finger. Otherwise the body will be poisoned.” Similarly, when we become godless we are cut off from our relationship with God and suffer in this material world. If we try to join again with the Supreme Lord, then our relationship is revived.

cs2024-06-13 23:09

a.t.sielis rašė:Similarly, when we become godless we are cut off from our relationship with God and suffer in this material world. If we try to join again with the Supreme Lord, then our relationship is revived.

Kad, materialumas yra svarbus savo visuminiu efektu, jų kūrėjų realybe, jo nebūtų, nieko nebūtų, aš jau aiškinau. Tai pradžių pradžia.

Kažkaip yra dažnai manoma, kad egzistuoja realybė, bet ji priklauso pagal dvi būsenas: gėrio ir blogio. Artimai jos yra dviejose ploto vietose, ir išryškėja gėris arba blogis vienu metu. Bet didesniame plote, yra daug neatskleistų vietų. Tad reikėtų atsižvelgti į tai ar nėra trečios vietos, ketvirtos vietos ir pan.

Taip aš palaikau apdorotą egzistenciją, kuri yra pirmųjų realybės kūrėjų, bet, turiu pats padaręs atradimų.

Kažkur pačiame kūrėjų atradime, kažkurioje vietoje, realybė buvo sukurta, bet ne iš nieko, o iš materialių dalykų. Tik ar ne per daug kiekvienas nori iš tos materijos matyti? Kas domisi, daug ir mato, prisimąsto. Dar nebūtinai viskas tiesa. Tiek religine prasme, tiek mokslo prasme.

Redaguota:

Nebūtinai reguoti vien emocijomis, galima į tai žvelgti ramiu filosofiniu mąstymu.

a.t.sielis2024-06-14 23:59
Su Absoliučios Realybės apreikštomis žiniomis nelabai pasiginčysi – Absoliuti Realybė žino geriausiai. Filosofinis įsigilinimas į apreiškimą gali padėti jį geriau suprasti.
a.t.sielis2024-06-15 08:29
Srila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, "The Science of Self-Realization":

Kṛṣṇa's desire is supreme. Therefore, we have to dovetail our desires with Kṛṣṇa's. Whatever Kṛṣṇa desires, no one can make null and void because He is the Supreme Lord.

How can anyone be happy without Kṛṣṇa? Suppose one is thrown into the ocean. How can he be happy there? That is not for us. One may be a very good swimmer, but how long will he be able to swim? He eventually becomes tired and drowns. Similarly, we are spiritual by nature. How can we be happy in this material world? It is not possible. But men are trying to remain here, making so many temporary adjustments for survival. This patchwork is not happiness. If one really wants happiness, here is the process: one must attain love of Godhead. Unless one can love Kṛṣṇa, unless one finishes with love for cats, dogs, country, nation, and society and instead concentrates his love on Kṛṣṇa, there is no question of happiness. Rūpa Gosvāmī has given a very nice example in this regard: there are many drugs that saturate one with ideas or hallucinations. But Rūpa Gosvāmī says that unless one tastes that final drug of love of Godhead, kṛṣṇa-premā, he will have to be captivated by meditation, impersonal monism, and so many other distractions.

a.t.sielis2024-06-15 08:36
a.t.sielis2024-06-15 14:45
Gaudija vaišnavų dvasinio mokytojo mistinės savybės

Kartą 2005 metų vasarą dirbau Anglijoje, ir laisvu laiku lankiausi Krišnos bhaktų dvasiniame susirinkime Birmingheme, Anglijoje. Ten taip pat lankėsi vienas jaunuolis anglas. Jis papasakojo visiems susirinkusiems vieną stebinančią istoriją.

Prieš keletą metų jis atvyko aplankyti Krišnos šventyklos Birmingheme. Galbūt tai buvo pirmasis jo apsilankymas. Ten jis paėmė į rankas ir atsivertė vieną bhakti mokymo knygą, ir pradėjo skaityti. Ten buvo parašyta kažkas panašaus į "Visatoje yra 8 400 000 gyvybės rūšių, dvasinės sielos keliauja per jas, keisdamos kūnus". Jis pasakė sau: "ne, aš tuo nepatikėsiu", ir užvertė knygą. Tada šventykloje jis susitiko su dvasiniu mokytoju iš Indijos, Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžu, kuris buvo atvykęs į šventyklą savo kelionės po pasaulį metu. Dvasinis mokytojas jam pasakė: "Vienintelis dalykas, kuris tau dabar rūpi, yra tavo PIN kodas". O tą dieną jaunuolio situacija buvo tokia, kad jis pamiršo savo banko kortelės PIN kodą ir negalėjo išsigryninti pinigų. Taigi dvasinis mokytojas kažkokiu būdu žinojo, kas dedasi jaunuolio mintyse. Ir tada dvasinis mokytojas pasakė jam tą PIN kodą, kurį jis buvo pamiršęs.

cs2024-06-15 19:26
Sumažėja džiaugsmas atsijungus nuo religijos. Tiesa. Daugelis neturi kuom džiaugtis. Tame slypi didelis blogis.

Pirma, Srilos patirtis ribota. Jis nepatyrė tiek daug materialios patirties. Kalba kaip egoistas ir savanaudis. Dėl to, kad esąs manantis kad (žino kartu daugiau ir patyrė tiek materialios tikrovės, kiek ir kiekvienas). Analogiškai pavyzdys: bitės eina tik prie savo avilio, kitas avilys joms nesvarbus. Taip ir Srila, neatviras materialumo klausimu ir jam aiškus tik savo sukurtas dėsnis.

Mažesnė patirtis nedominuoja egzistenciniuose reikaluose. Bet Srila prie to dar linksta tame įžvelgti blogį.

Tas yra iš jo raštų.

a.t.sielis2024-06-15 22:34
Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, kaip ir kiti aukščiausio lygio Gaudija vaišnavų dvasiniai mokytojai, nėra paprastas žmogus. Jis – amžina dvasinė asmenybė, atėjusi iš Absoliučios Realybės, o po to vėl į ją sugrįžusi. O Absoliuti Realybė žino viską apie viską. Su Absoliučia Realybe nepasiginčysi. Mes esam be galo mažos Absoliučios Realybės energijos dalelytės. Mes neturim absoliutaus žinojimo.
cs2024-06-15 23:01
Bitės niekada neis prie kito avilio, jos prisiriša tik prie vieno. Ta metafora. Viską žinoti reiškia tik prie to dalyko, kurio sukurtas dėsnis. Tam tikra sukurta forma, kuri tinka ir ta kuri dominuoja.

Realybė materialume, dar neišeina iš ribų ir kraštų, mes matome, kad egzistencija tęsiasi ir tam papildomai nereikia dvasinių pažinimų. O Srilos siekis yra savanaudiškas: jei kažkas mano kitaip, tik tampa Srilos priešu arba neva nepažengusiu. Tas yra jo raštuose.

Srila dar nesupranta materialumo principų. Nes viskas buvo pradėta ne nuo tos pusės.

a.t.sielis2024-06-15 23:21
Jeigu galvoji, kad žinai daugiau negu žino Absoliuti Realybė, kuri sukūrė viską, valdo viską, ir absoliučiu būdu pažįsta viską – pažangos tikrai mažoka. O šventos dvasinės asmenybės neturi priešų – jie mato, kad visos šiame pasaulyje gyvenančios gyvos esybės savo pirmaprade esme yra amžinos dvasinės sielos, meilės ryšiu susietos su Absoliučia Realybe, ir padeda joms tą ryšį aktualizuoti. Tokia jų misija šiame pasaulyje.  Bet kadangi dauguma gyvųjų esybių šiame pasaulyje to amžino ryšio dar neaktualizavo, šiuo metu jos yra paklaidintos iliuzinės energijos. Todėl kai kurios iš jų negatyviai žiūri į Absoliučią Realybę ir iš ten ateinančias šventas dvasines asmenybes. Bet tas negatyvus požiūris yra laikinas ir beprasmiškas.
cs2024-06-16 00:04
Visatos dėsnius, atradime aprašė mokslas, bet nereiškia, kad kalbu vien tik apie juos. Jei taip pasirodė – realybė yra tikrai ribota. Bet kalbu apie (praktinius dėsnius). Tame atsiveria loginiai principai (pirmapradis ir apdorotas), kuriuos aš ir parodžiau ir prezentavau, savo veikale ir bloguose nuo 2013 metų. Jei tas atradimas geresnis nei "absoliuti realybė", reikia pagrindimo ir patikslinimo, nes tai nėra negatyvus reiškinys; ir jis daugiau bendrai suvokiamas nei "tikėjimas nežinomybe". O, "absoliuti realybė" kaip atrodo – yra tik degradavęs procesas, kuris pilnas iliuzijų. Jas išsklaido tik tikri, tikslūs ir (praktinio dėsnio) dalykai.
a.t.sielis2024-06-16 07:59
Žiūrėk, gal kažkaip susitarsim: aš nemanau, kad tu žinai daugiau apie realybę negu žinojo didžiausi Indijos šventieji, kuriems apsireiškė Absoliuti Realybė. Bet tu tiki, kad tu žinai daugiau už juos. Kiekvienas yra laisvas galvoti, kaip jis nori, ir tikėti, kuo jis nori. Visai nenoriu su tavim ginčytis, o taip pat ir diskutuoti apie tai šioje temoje. Tai, ką rašau šioje temoje, tau nebus priimtina ar įtikinama, kol laikaisi tokios koncepcijos, kokią šiuo metu turi. Diskutuoti ar ginčytis dėl to nėra prasmės. Galim draugiškai atsisveikinti, toliau tu rašyk savo temoje, aš rašysiu savo temoje. Neužsiimkim beprasmiškais ginčais, kurie neduoda jokios naudos nei vienam.
cs2024-06-16 12:03
Daugiau pasidomėjus, kad ir www.bachemija1.blogspot.com mano tinklaraščiu, kurį dar išsaugojau, nuo 2020 metų, būtų aiškiau ir ne tuščia mintis tame, apie ką kalbu. Šiame tinklarašyje, kaip rašiau knygoje: "Bachemijos metodo rinkinys 1" 2021 metais; tai yra mano metodo aukštesnė versija ir tos aukštesnės versijos pradžia. Tas nėra labai aukšta forma realybėje, bet yra svarstymai, tokie kurie pasirodė vėliau www.bachemija.top puslapyje, ir nutrauktame www.bachemija.com puslapyje. Mano veikla šiuo atžvilgiu, nėra galutinė ir neturėtų būti religijos dalimi prie to, ką atradau aukšto. Taip pat aš nesiekiu kažko labai aukšto, nes nematau, kad religijoje yra kažkas aukšto. Bent tokiame laike kaip dabar, to religija neišreiškė ir neparodė. Analogiškai, man mano metode to irgi nepavyksta išreikšti aukšto realybės pažinimo. Tai nėra kaip nuomonės klaida, kuri prilimpa kaip negatyvas.
a.t.sielis2024-06-19 12:40
Iš Šrilos Bhaktirakšakos Šridharos Maharadžo knygos "Golden Volcano of Divine Love":

[Tai, kas aprašyta, vyko 1510 metais po Kr.]

Paslaptinga inkarnacija

Po to, kai Šri Čaitanja Mahaprabhu priėmė sanjasą, Jis nuvyko gyventi į Džaganatha Purį. Ten Jis atvertė didžiausią to meto raštų žinovą, Sarvabhaumą Bhatačarją.

Po susitikimo su Šri Čaitanja Mahaprabhu, didysis raštų žinovas Sarvabhauma Bhatačarja klausinėjo savo svainį Gopinathą Ačarją apie dabartinio amžiaus, Kali jugos, avatarą [t.y. klausinėjo apie Mahaprabhu]. Gopinatha buvo gyvenęs Navadvipoje ir buvo Šri Čaitanjos Mahaprabhu pasekėjas. Sarvabhauma pradėjo savaip girti Šri Čaitanją Mahaprabhu kaip gražų žmogų ir didį raštų žinovą. „Aš esu labai patrauktas Jo", sakė Sarvabhauma, „bet nemanau, kad išmintinga, kad tokiam jaunam amžiuje Jis priėmė sanjasą, gyvenimo atsižadėjime statusą. Jo dar laukia ilgas gyvenimas, kaip Jis sugebės išlaikyti sanjasio gyvenimo orumą, atsižadėjimą? Aš negaliu sėdėti nuošalyje ir nieko nedaryti, man labai patinka šis vaikinas, aš turėsiu Jam padėti kaip globėjas, kad Jis neprarastų savo prestižo palikdamas sanjasą dėl pasaulietinių malonumų vilionių".

Gopinatha negalėjo toleruoti viso šio globėjiško patarinėjimo, jis pasakė Sarvabhaumai: "Šis jaunuolis, kuris yra labai gražus, žavintis ir išsimokslinęs, patraukė tavo dėmesį ir tu nori tapti Jo globėju, kad išlaikyti Jo gyvenimo tyrumą. Tu manai, kad turi padėti Jam? Ką turi galvoje, sakydamas visus šiuos dalykus? Ar tu nežinai, kad Jis iš tikrųjų yra Dievo inkarnacija šiai epochai? Jis yra Kali jugos avatara, Jis pradėjo nama-sankirtanos juga dharmą Navadvipoje, ir Jo apsireiškimas yra minimas raštuose".

Sarvabhauma atsakė, "Ne, ne! Tu kalbiesi ne su eiliniu žmogum. Negalvok, kad gali sakyti ką nori ir aš tai priimsiu. Aš kietas riešutas. Ką tu sakai? Nėra Kali jugos avataros! Vienas iš Višnu vardų, paminėtų Višnu-sahasra-namoje Mahabharatoje, yra Trijuga – "Viešpats, kuris apsireiškia tik trijuose amžiuose". Tai reiškia, kad Viešpats neturi inkarnacijos Kali jugoje, išskyrus Kalki, kuris yra žaidimų inkarnacija, o ne juga avatara, inkarnacija epochai."  Gopinatha atsakė „Manaisi esąs labai išsimokslinęs, bet nors ir išstudijavai visus raštus, ir taip didžiuojiesi savo išsimokslinimu, Mahabharata ir Šrimad Bhagavatam yra pagrindiniai sanatana-dharmos pasekėjų raštai, ir vis tik tu neturi konkretaus žinojimo apie tai."

„Ne žmogus – o Dievas"

Tada Gopinatha Ačarja citavo ištraukas iš Šrimad Bhagavatam ir Mahabharatos (krsna-varnam tvisakrsnam, suvarna varna hemango). Tokiu būdu, jis darė spaudimą dėl savo požiūrio taško: "Čia mes aptinkame tiesioginį Kali amžiaus avatarą. Jis apsireiškė skleisti nama-sankirtaną. Jis ne žmogus, bet Aukščiausias Viešpats, Pats Krišna". Sarvabhauma pasakė: "Ne, ne. Eik šalin. Žiūrėk savo reikalų. Negalvok, kad gali mane mokyti." Taip jie ginčijosi.

Vėliau Sarvabhauma Bhatačarja pasakė Šri Čaitanjai Mahaprabhu, "Aš norėčiau mokyti Tave Vedantos filosofijos, kad galėtum išlaikyti savo atsižadėjimo standartą. Aš išmokysiu tave, kad šis pasaulis yra niekas, kad tu niekad nejaustum jokio potraukio vėl įžengti į žemišką gyvenimą". Šri Čaitanja Mahaprabhu pasakė „Taip, jūs esate Mano globėjas. Ką besakytumėte, Aš privalau tai padaryti. Aš ateisiu ir mokysiuos Vedantos filosofijos iš jūsų bet kokiu jums tinkamu laiku".

Tada Gopinatha Ačarja pasakė Šri Čaitanjai Mahaprabhu, "Sarvabhauma tai sako, kadangi jis nežino Tavo realios tapatybės". Šriman Mahaprabhu atsakė, "Kodėl kalbi prieš jį? Jis yra Mano globėjas. Jis buvo Mano tėvo klasės draugas, todėl turi daug meilės Man. Tai iš meilės jis vaizduoja save Mano globėju ir rūpinasi Mano gerove. Aš nematau trūkumo tame".

Septynios tylos dienos

Po kelių dienų Šri Čaitanja Mahaprabhu pradėjo klausytis Vedantos iš Sarvabhaumos Bhatačarjos, ir kai Sarvabhauma kalbėdavo, jis būdavo tylus, kaip geras berniukas, taip lyg būtų klausęsis su nuolankiu atsidėjimu. Bet po to, kai mokė Šri Čaitanją septynias dienas, Sarvabhaumos mintyse kilo abejonė. Jis galvojo: "Kame reikalas? Aš esu toks didis Vedantos ir logikos žinovas, ir bandau kuo geriausiai visu savo intelektu pristatyti Jam vidinę Vedantos reikšmę, bet nesulaukiu iš Jo jokio atsako. Jis tik tyliai klausosi mano šnekos, lyg būtų kurčias ir nebylys. Ir negaliu sakyti, kad Jis nesupranta manęs, nes Jis turi aštrų intelektą. Esu tuo tikras, bet vis vien Jis niekaip neparodo, kad Jam tai patinka – jokio atsako iš viso. Jis nekelia klausimų ir niekuo neparodo, ar Jis supranta ar ne – visiškai nieko tokio. Jeigu taip, ką aš čia veikiu?" Jis negalėjo ilgiau susilaikyti, ir tiesiai uždavė klausimą Viešpačiui: "Jau daugiau kaip septynias dienas aiškinau Tau vidinę Vedantos prasmę. Daug sanjasių ateina pas mane pasimokyti Vedantos, bet Tu neturi jokių klausimų dėl to, ką aš kalbu, dėl mano paaiškinimų? Tu keistai ir stebinančiai išlieki tylus, kokia to priežastis?

Ateistinis mokytumas

Tada Šri Čaitanja Mahaprabhu atskleidė, ką galvoja. Jis pasakė: "Sarvabhauma, tai ką jūs aiškinate, pagrįsta Šankaros filosofija, bet Aš girdėjau, kad Viešpaties nurodymu Šankara nuslėpė tikrąjį Vedantos tikslą. Vedantos autorius, Vjasadeva, yra pilnai teistinių pažiūrų asmenybė, ir sudarė šią Vedantą, bet viskas, ką jūs sakote, paremta ateistiniu mokytumu."

Sarvabhauma buvo labai protingas žmogus, jis suvokė: "Labai delikačiu būdu Jis nori man pasakyti, kad viskas, ką aš aiškinu, yra nesąmonės. Jau septynias dienas sunkiai dirbu, dėdamas didžiausias pastangas paaiškinti Vedantą, ir štai Jis parodo, kas esąs iš tikro, ir sako, kad viskas, ką aiškinu, yra klaidinga. Ką Jis šneka?" Vis dėlto, išlaikydamas džentelmeniškumą, Sarvabhauma dvejodamas paklausė Šrimano Mahaprabhu: "Tu sakai, kad viskas, ką aiškinau paskutines septynias dienas, yra netikra ir nepaliečia klausimo esmės. Tokiu atveju, ar Tu gali pateikti teisingą reikšmę? Jeigu visa tai netinkama ir klaidinga, tada kokia tikroji Vedantos reikšmė?" Šri Čaitanja Mahaprabhu nuolankiai atsakė: "Jeigu jūs liepsite Man paaiškinti Vedantą, Aš pabandysiu. Vedantos sūtros, aforizmai, patys save nušviečia, ir yra sau pakankami kaip įrodymas. Tinkamas sūtrų skaitymas veda link Parabrahmano, Krišnos". Čaitanja Mahaprabhu pradėjo šia įžanga. Jis pasakė, kad Šrimad Bhagavatam yra tikras Vedantos paaiškinimas ir komentaras. Tai minima Garuda Puranoje:

artho'yam brahma sutranam bharatartha-vinimayah
gayatri bhasya rupo 'sau vedarthah paribrimhitah

"Šrimad Bhagavatam yra  tikras Vedanta sūtros komentaras. Ir nors labai sunku nustatyti tikrą šimto tūkstančių posmų epo Mahabharatos – didžios pasaulio istorijos – tikslą, Šrimad Bhagavatam atėjo dovanoti jos tikrą reikšmę. Viso Vedų žinojimo motina yra Gajatri mantra. Šrimad Bhagavatam paaiškina Gajatri labai išsamiu būdu. Visos papildomos Vedų tiesos taip pat randamos Šrimad Bhagavatam." Todėl, Vedanta privalo būti aiškinama sekant ta tiesa, kuri išreikšta Šrimad Bhagavatam, tik tada gali būti suprasta tikroji Vedantos reikšmė.

Išsivadavusių sielų siekis

Kai Šriman Mahaprabhu paminėjo Šrimad Bhagavatam, Sarvabhauma, būdamas išsimokslinęs panditas, negalėjo neigti jos teisingumo. Jis pasakė: "Taip, man irgi patinka Šrimad Bhagavatam. Ir man ypač patinka vienas gražus posmas." Tuo metu, Sarvabhauma, kad atgautų savo prarastą prestižą, pradėjo aiškinti Šrimad Bhagavatam atmaramos posmą:

atmaramas ca munayo nirgrantha apy urukrame
kuvanty ahaitukim bhaktim ittham-bhuta guno harih

"Netgi išsilaisvinusios sielos pilnai patenkintos savyje yra neatlaikomai patrauktos nuostabiausių Krišnos savybių ir atsiduoda Jam su tyru pasišventimu".

Sarvabhauma paaiškino šį posmą devyniais skirtingais būdais, kol Šri Čaitanja Mahaprabhu, kaip ir anksčiau, sėdėjo, tyliai klausydamasis. Kai užbaigė savo paaiškinimą, Sarvabhauma pagalvojo, kad kažkiek atgavo savo padėtį. Vis vien, norėdamas iš mandagumo pasiteirauti, jis paklausė Šri Čaitanjos Mahaprabhu: "Ar Tu patenkintas šiuo paaiškinimu? Jei gali labiau nušviesti šį posmą, aš paklausysiu". Šri Čaitanja Mahaprabhu pasakė jam „Jeigu liepsite man, Aš galiu pabandyti". Tada Jis pateikė aštuoniolika skirtingų to posmo paaiškinimų, palikdamas nuošalyje devynis jau pateiktus Sarvabhaumos.
Tuo metu, klausydamasis Šri Čaitanjos Mahaprabhu paaiškinimo, Sarvabhauma laipsniškai pamatė, kad praranda savo padėtį. Jo išdidumas buvo sugriautas. Pritrenktas jis galvojo, "Šis jaunuolis, šis jaunas vaikinas nėra eilinis asmuo. Joks eilinis intelektas negali paneigti mano argumentų. Palikdamas nuošalyje visus mano bandymus paaiškinti šį posmą, Jis pateikė aštuoniolika nuostabių šio vieno posmo paaiškinimų. Kas gi tai? Iškyla tokie nuoseklūs, neatremiami, pilni pasišventimo ir gražūs paaiškinimai, pralenkdami visus tuos, kuriuos su tiek energijos ir pastangų pateikiau aš. Jokia žmogiška esybė negali pralenkti mano paaiškinimų, joks žmogaus intelektas negali viršyti manojo. Tai yra kitos rūšies paaiškinimai – jie įtraukia viską, apima viską. Bet jie ateina iš šio jauno vaikino. Kas gi tai?"

Mistinis apreiškimas

Laipsniškai jis prarado tikėjimą savim ir pasimetė. Ir tada jis prisiminė kaip Gopinatha Ačarja pasakė, kad Šri Čaitanja Mahaprabhu yra ne žmogus ir pagalvojo: "Žmogui neįmanoma paaiškinti dalykus tokiu būdu – tai kažkas antgamtiško." Tada Šri Čaitanja Mahaprabhu atskleidė Sarvabhaumai Savo dvasinę padėtį, kaip Narajaną ir Krišną kartu. Transe Sarvabhauma matė visus šiuos dalykus ir puolė prie Viešpaties pėdų, ir beveik visiškai prarado samonę.

Kai jis sugrįžo iš transo, jis rado tą vaikiną vis dar sėdintį kaip studentą su dideliu nuolankumu. Tada Šri Čaitanja Mahprabhu paklausė: "Ar galiu šiam kartui eiti?"

Sarvabhauma pasakė, „Taip, dabar gali eiti". Viešpats išėjo, o Sarvabhauma pasiliko. Po kurio laiko jis atsigavo ir pradėjo galvoti, "Ką aš mačiau? Keturrankis Narajana, tada Krišna grojantis fleita! Mane nugalėjo ne žmogus – tai mano išsigelbėjimas." Sarvabhauma tapo kitu žmogumi ir sukūrė du posmus:

vairagya-vidya-nija-bhakti-yoga-
siksartham ekah purusah puranah
sri-krsna-caitanya-sarira-dhari
krpambudhir yas tam aham prapadye

„Aš atsiduodu Šri Krišnos Čaitanjos, kuris yra malonės vandenynas, lotosinėms pėdoms. Jis yra Pirminis Dievo Asmuo, Krišna, ir nužengė mokyti mus tikrosios žinojimo, atsižadėjimo ir pasišventimo Jam reikšmės."

kalan nastam bhakti-yogam nijam yah
praduskartum krsna-caitanya-nama
avirbhutas tasya padaravinde
gadham gadham liyatam citta-bhrngah

„Tegu mano proto bitė pasineria giliai į Šri Krišnos Čaitanjos Mahaprabhu, kuris yra Aukščiausias Dievo Asmuo, Pats Krišna, lotosines pėdas. Jis apsireiškė atgaivinti tyros dvasinės tarnystės kelią, kuris buvo beveik prarastas laiko poveikyje".

cs2024-06-19 14:28
Nėra asmeninio atsakymo. Tame nieko blogo nėra, bet vertėtų pažiūrėti, ką rašiau paskutinį kartą.

Aš rašiau, kad tikėtojas yra (o ne nėra) tokioje religinėje būsenoje, realybėje, kuri "mato", kažką aukšto. O, man, tokios aukštumos dar nepavyko pasiekti, bet kartu, religija to nepasiekė irgi (bet tik mato padarytą savo darbą tarpinėje erdvėje su visais kitais). Turiu mintyse, kad dirbtinumas kaip ir tikėjimas yra pasiekiamas aukštai irgi, bet nevienodais lygiais ir nevienodomis sampratomis tas susieina kartu. Todėl, kaip viena visuma ji negali tapti absoliučiu dalyku, nes egzistuoja atskiri įdirbiai ir atskiras darbas, kuris irgi sunkus. O religijoje tas darbas jau padarytas, daug seniau istorijoje, lyginant su tuo, ką aš užsiimu savo metode, yra patirties, bet kitame dalyke, bendroje aukštumoje. Savo metodą pradėjau 2013 metais, bet kreipiu dėmesį ir į tai, ką atrado alchemija, senovės Egipto civilizacija ir istorija. Turiu mintyse ir kitus gebėjimus apart tikėjimo ir matymo.

a.t.sielis2024-06-19 15:01

cs rašė:Savo metodą pradėjau 2013 metais, bet kreipiu dėmesį ir į tai, ką atrado alchemija, senovės Egipto civilizacija ir istorija. Turiu mintyse ir kitus gebėjimus apart tikėjimo ir matymo.

Gali pasidomėti šia asmenybe https://en.wikipedia.org/wiki/Dorothy_Eady, turėjo mistinių patyrimų, kurie jai rodė, kad ji senovės laikais buvo vienos iš Egipto šventyklų šventikė:

During her early period, Eady reported nighttime visitations by an entity called Hor-Ra who she claimed was the spirit of Seti I. Eady stated that Hor-Ra slowly dictated to her, over a twelve-month period, the story of her previous life.[15] The story, written by Eady, took up around seventy pages of cursive hieroglyphic text. It described the life of a young woman in ancient Egypt, called Bentreshyt, who had reincarnated in the person of Dorothy Eady.[16] Bentreshyt (meaning 'Harp of Joy') is described in this text as being of humble origin, her mother a vegetable seller and her father a soldier during the reign of Seti I (c. 1290 BC to 1279 BC).[15] When she was three, her mother died, and she was placed in the temple of Kom el-Sultan because her father could not afford her. There, she was brought up to be a priestess.

cs2024-06-19 15:18
Senovės Egipto religija yra daugiau panaši į (sutvirtėjusią pagonybę), netokią kuri randama mūsų kraštuose, seniau Lietuvos istorijoje.
https://en.wikipedia.org/wiki/Paganism
Paaiškinu, kad, savęs nelaikau, Egipto atstovu, nes aš tik kuriu metodą, daugiau techninį, orientuotą į dirbtinę sferą su principais ir jis turi istorinių elementų. Ir paaiškinu, kad nesu užsilaikęs tikėtojas kokiame religijos viduje, kaip Egipto civilizacijos kurtos religijos sistemos. Manęs ten išviso nėra, man tik yra tai įdomus, kaip istorinis faktas sau paskaityti.

Pagrindinis mano metodo pasižymėjimas yra apie tai, ką galima dirbtinai kurti ribotoje egzistencijoje.

O religijos tikslas koks? Pasakau, kad religijos esminis egsiztavimas absoliutus, bet nematoma kita pusė, o tokių pusių daug. Kaip ir krypčių, kurios turi aukštumos paveikslėlį. Niekas nedraudžia tikėti, bet nenuvertinkime ir įdirbio kitose sferose.

a.t.sielis2024-06-19 16:18

cs rašė:nenuvertinkime ir įdirbio kitose sferose.

Žmonės gali kai ką susikurti atseit savo pastangomis (nors viskas visatoje yra sukurta Absoliučios Realybės ir viskas Jos valdoma, tokiu būdu, patys žmonės ir jų veikla yra sukurta Absoliučios Realybės ir valdoma Jos nustatytų dėsnių), bet tai laikina, ir tai nusineša laikas. Tai kaip byrantis smėlis tarp pirštų.

Absoliuti Realybė yra Amžinoji Realybė. Laikini pasauliai kyla iš Absoliučios Realybės kuriančiosios galios. Laikini pasauliai sukuriami, sunaikinami, vėl sukuriami, vėl sunaikinami. Visi įdirbiai laikinuose pasauliuose prapuola. Amžinoji Realybė, dvasiniai pasauliai, tuo tarpu nesikeičia, visados išlieka.

Tai apmąsčius, galima įsisąmoninti veiklos, kurios rezultatai laikini, bergždumą. Mūsų tikrieji namai yra Amžinojoje Realybėje. Laikinuose pasauliuose mes tik klajojame tamsoje, kol neįsisąmoniname savo vietos Amžinojoje Realybėje, ir nerandame kelio į Ją.

cs2024-06-19 19:54
@a.t.sielis Manau, nereikia aiškinti, kodėl, pasirinkau (bachemiją) kaip savo metodo pavadinimą ir kodėl ji dirbtinai ribota, viskas turėtų būti aišku. "Ba" reiškia siela, bet prijungus žodį "chemija", kuri reiškia – juoda, maišyti; gaunamas variantas, kuris yra (tamsos sielos) arba (dirbtinės sielos – roboto, dirbtinio intelekto) aiškinimas. Viename jis pavadintas kaip "bachemija", kaip ir panašiai alchemija.

Vienu variantu tai nuskamba kaip religijos kryptis, kitu kaip mokslo. Bet aš laikausi metodo ir pozicijos, kad realybė yra ne taip kaip atrodo nuo pradžių. Ji yra kintantis reiškinys. Kintantis reiškinys rodo kitą įvykių seką, kitą eigą viename būvime.

Bet ir šis būvimas – visa neatskleista esmė; joje per daug kintančių reiškinių, kad negalvoti, kad ir būtis viename stovyje išlieka vienoda nuo pradžių. T.y. vaikas išlieka vaiku 40 metų amžiuje. To tarsi neįmanoma sąmoningai paliesti, tik įmanoma žinoti kiek momentų yra išlikę atmintyje. Galima kažką didelio žinoti, bet toliau tai keisis ir svarbiausia nežinosime kur ir kaip.

a.t.sielis2024-06-25 09:24
Šrilos Bhaktipragjanos Kešavos Maharadžo straipsnis

Paresanubhuti – Aukščiausios Absoliučios Tiesos suvokimas

Tas žinojimas, kurį gyvosios esybės įgyja būdamos skirtinguose sąmonės lygmenyse, nėra vienodas kokybiškai, o taip pat ir kiekybiškai. Dar daugiau, žinojimas, surinktas viename lygmenyje, nebūtinai bus naudingas asmens žinojimui kitame lygmenyje. Iš tikrųjų, žvelgiant iš viename lygmenyje įgyto žinojimo perspektyvos, ankstesniame lygmenyje įgytas žinojimas gali būti labai nereikšmingas, žemesnis ar netgi žalingas asmens veiklai. Tačiau egzistuoja toks galutinis žinojimo lygmuo, kurį pasiekus nelieka galimybės degraduoti. Visos iki šio galutinio lygmens sutelkto išsimokslinimo rūšys yra bevertės. Žmogaus aukščiausio laipsnio vidinių savybių vystymasis vyksta tik stengiantis pasiekti šį galutinį žinojimo lygmenį. Toks išsiskiriantis žinojimas vadinamas santykių žinojimu (sambandha-jnana, sanskr. klb.).

Tas žinojimas, apie kurį Šrila Rūpa Gosvamipada kalba frazėje „tyroje pasišventimo tarnystėje nėra nei pėdsako žinojimo ir savanaudiškos materialistinės veiklos", apibrėždamas tyrą pasišventimo tarnystę Dievui (uttama bhakti), ir tas žinojimas, kurį Šrila Narotama Thakura savo šlovinimo giesmėse paskelbė „nuodų puodais" nėra šis santykių žinojimas. Tas žinojimas, kuris bando neigti žinotoją, žinomąjį ir patį žinojimą, sunaikindamas juos, iš tikro baigiasi vien nežinojimu. Tik šitokį žinojimą jie atmeta. Toks žinojimas nėra santykių žinojimas. Tai paprasčiausiai sugadintas žinojimas, kuris sunaikina santykius.

Žinojimas, įgyjamas skirtinguose sąmonės lygiuose, išskiriamas į penkias kategorijas: (1) jutiminis žinojimas (2) moralinis žinojimas, (3) žinojimas apie aukščiausią valdovą, (4) beasmenis žinojimas ir (5) tyras žinojimas.

(1) Jutiminis žinojimas

Žemiški jutimai surenka išorinio pasaulio sampratą ir perduoda tą sampratą protui per nervų sistemą. Pirmoji vidinio jutimo (proto) tendencija yra surinkti idėjas apie išorinį pasaulį. Antroji proto tendencija – saugoti tas idėjas atmintyje. Tada, trečiąja tendencija, protas maišo ir atskiria tas idėjas, ir taip sukuriamos tokios funkcijos kaip mąstymas ir vaizduotė. Ketvirtoji proto tendencija yra atrinkti konkrečias tų idėjų grupes ar rūšis, ir klasifikuojant padaryti sampratas lengviau valdomas. Per apmąstymą protu, tos grupės bus priimtos arba atmestos. Per penktąją proto tendenciją, iš tų tinkamai sudėstytų idėjų kyla loginė reikšmė, ir tai vadinama logika arba racionalumu (reasoning, angl. klb.). Vien šios logikos pagalba buvo sukurtos visos psichologinio ir materialiojo mokslo rūšys. Kadangi logika yra paprasčiausiai proto tendencija, ji negali suprasti virš proto ir žemiškų žodžių esančios savybių visumos (tattvos). Aukščiausios Absoliučios Tiesos suvokimas yra nepasiekiamas tokiam žinojimui apie jutimų tenkinimą.

(2) Moralinis žinojimas

Su jutimų tenkinimo žinojimo pagalba atliekamas gilesnis žemiško vertingumo ir nevertingumo svarstymas sukelia moralinį žinojimą. Šio žinojimo dėmesio centre yra prisirišimas prie dalykų, kurie malonūs protui, ir pasibjaurėjimas dalykais, kurie yra nemalonūs. Atsižvelgiantys į visas šias proto savybes, pagrįsti logika moraliniai ir etiniai kodeksai yra vaizduotės kūrinys. Jie sudaryti iš pamokymų, kaip kultivuoti jutimų tenkinimą ir riboti neapykantą bet kam, kas prieštarautų tokiam jutimų tenkinimui. Kadangi žmogiškoji prigimtis turi dar aukštesnę tendenciją, vien tik moralinis žinojimas negali patenkinti žmogaus. Moralinis žinojimas, sutelkdamas dėmesį ties dalykais, susijusiais su kūno, proto ir visuomenės vystymu, pateikia idėjas apie tai, kas yra teisumas, o kas yra nuodėmė ir yda. Tačiau moralinis žinojimas lieka nebylus dėl aukščiausios absoliučios realybės amžinoje palaimingoje buveinėje.

(3) Žinojimas apie Aukščiausią Valdovą

Mąslioji žmonijos dalis, kurie atidžiai išnagrinėjo visų esybių Žemėje sandaras, aptardami jų abipusius santykius, tinkamas elgesio normas, kuriomis turi sekti šeimos ir kiti visuomeniniai statusai, kolektyvinį bendradarbiavimą užtikrinant visus poreikius, ir progresyvios raidos diskusiją, logikos pagrindu priėjo išvados, kad šis pasaulis negalėjo pradėti egzistuoti pats savaime. Vietoje to, jie priėmė nuostatą, kad jis kilo iš vienos pirminės savybių visumos (tattvos), kurios savoji esmė ir išraiška yra žinojimas, kitaip sakant, tai realybė, kurios forma – žinojimas (jnana-svarupa-tattva). Ta realybė, kurią turėtų garbinti visas pasaulis, yra visagalė, ir yra privaloma garbinti ją su širdingu dėkingumu. Tada, būdamas patenkintas mumis, Jis suteiks visas priemones mūsų jutimų tenkinimui. Iš kitos pusės, yra tokių, kurie turi skirtingą supratimą apie visagalį valdovą. Jie tiki, kad dėl Savo šlovingos ir kilnios prigimties, po to kai mus sukūrė, Jis iš karto sutvarkė visus dalykus taip, kad būtų savaime užtikrinamas mūsų malonumų lygis. Tas aukščiausias asmuo nieko nesitiki gauti atgal iš mūsų, todėl nėra tikslo mums Jį garbinti. Taip pat yra dar kitokios krypties teistai, tokie kaip saišvaravadžiai, kurie sako, kad atlikdamas raštuose nurodytas pareigas, asmuo pasiekia laimę, tokią kaip patekimą į rojų [šioje visatoje], o atlikdamas raštuose neleidžiamą veiklą, asmuo patenka į pragarą. Šis žinojimo apie Aukščiausią Valdovą tipas iki tam tikro laipsnio gali būti priimamas kaip tikras žinojimas, bet daugiausiai jis yra sumaišytas su materialistine veikla. Tačiau žinojimas apie Aukščiausią Valdovą nesuteikia asmens amžinai tobulo dvasinio pavidalo suvokimo. Todėl, Aukščiausia Absoliuti Tiesa yra daug aukščiau nei šis žinojimo lygmuo.

(4) Beasmenis žinojimas

Žmogus, nebūdamas patenkintas aukščiau minėtu žinojimu apie Aukščiausią Valdovą, vėlgi yra priverstas taikyti savo logikos funkciją tam, kad toliau kultivuotų aukštesnį žinojimą. Tačiau, šiam taške, jis pasiekia galutinę savo mąstymo ribą. Jo mąstymas, pakartotinai spaustas siekti tolesnio žinojimo ir neradęs kitų priemonių, iškelia neigimo koncepciją, ir žmogus toliau ima naudotis neturėta galvoje, šalutine Vedantos teiginių reikšme. Iš tikrųjų, aukščiausia absoliuti esybė turi charakteristikas, tokias kaip pavidalas, įvairovė, savybės ir taip toliau. Tačiau, logikos, kuri buvo stimuliuojama besikartojančių impulsų ir spaudimo, pagrindu iškyla koncepcija apie aukščiausią esybę, kuri yra be pavidalo, neįvairi, neturinti savybių ir neišreikšta. Beasmenio žinojimo samprata, neišreikštos substancijos pavidalu, kyla iš nekvalifikuoto (nepasiekus tinkamo lygio, nepasiruošus) vaizduotės taikymo per logikos funkciją. Nėra galimybės pasiekti Aukščiausios Absoliučios Tiesos suvokimą tokio beasmenio žinojimo būdu.

(5) Tyras žinojimas

Tai šiais įvairiais žinojimo tipais eiliniai žmonės dažniausiai tikisi pasiekti Aukščiausios Absoliučios Tiesos suvokimą. Tačiau, šis suvokimas yra toli už tokio žinojimo skalės ribų, ir tai buvo įrodyta aukščiau. Toliau, pirmas klausimas kuris kyla, yra šis – ar įmanomi tokie suvokimai? Ir antras, jeigu jie įmanomi, tada kokios yra priemonės jiems pasiekti? Atsakymas į pirmąjį klausimą – žinoma, egzistuoja tokia galimybė. O Bhagavad-gitoje, Bhagavanas Šri Krišna asmeniškai atsako į antrąjį klausimą:

tesam satata-yuktanam
bhajatam priti-purvakam
dadami buddhi-yogam tam
yena mam upayanti te

["Tiems, kurie atlieka pasišventimo tarnystę Man su meile, ilgėdamiesi Mano amžinos bendrijos, Aš suteikiu transcendentinį žinojimą, kurio pagalba jie gali pas Mane ateiti" (Bhagavad-gita 10.10)]

Tyras žinojimas gali prabusti tik asmenyje, kuris visiškai atsisakė visų troškimų ir pastangų pašaliniams nuo dvasinės tarnystės Dievui siekiams, savanaudiškai materialistinei veiklai ir aukščiau minėto keturių rūšių žinojimo. Tuo metu, gyvoji būtybė supranta, kad „savo sandara aš esu Aukščiausiojo Dievo Asmens tarnas, ir vienintelė mano funkcija yra Jam tarnauti". Turėdami tokį tyrą žinojimą, tie, kurie nuolat užsiima dvasine pasišventimo tarnyste Dievo Asmeniui (bhagavad bhajana) su priti (prieraišumu, meile) pasiekia šviesos spindulį amžinos budhi (intelekto) jogos pavidalu iš aukščiausio asmens (purušos) saulės. Vien tik per šį šviesos spindulį iš aukščiausios saulės asmuo gali pasiekti Aukščiausios Absoliučios Tiesos suvokimą.

Tam, kad pasiekti šį suvokimą, reikalingi ramumas, stabilus protas ir kantrus Aukščiausiojo Dievo Asmens užuojautos spindulio ilgėjimasis. Asmuo negali daryti pažangos neramioje ar svyruojančioje būsenoje. Tačiau, tai nereiškia kad reikia tapti neaktyviu, nei kad asmuo gali pasiekti kokį pozityvų rezultatą užsiimdamas dirbtinėm priemonėm stabilizuoti protą, tokiomis kaip aštuoniapakopė mistinė joga. Todėl, trokštamiausias būdas yra atlikti dvasinę pasišventimo tarnystę, būnant nuolat susijungus su Juo.

cs2024-06-25 21:07
Religijos platus reiškinys, gali kalbėti visaip. Bet tuo pat metu netgi, bandoma padaryti padarinį, kad realybės suvokime, galiotų dėsningas ir konstruktyvus prijungimas iš suvokimo pusės apie autentiškus religinius dalykus. Tai nėra blogai tikėtojui.

Iš šios religijos pusės, kas yra "tikėti" yra religijoje parinkta neviskuom, o tik tuom kas "natūraliai" išdalintai duota (kas neišdalinta ir  neautentiška, su tuom religija nesutinka). Pastebėta, kad tam tikri procesai, yra religijai aktualesni ir religijoje juos buvo bandoma perskirstyti į gerus ir blogus. Tai nėra blogai tikėtojui. Bet, pavyzdžiui, bachemija – būtų blogas siekis, nes religija susidurtų su neautentiškos logikos išvadomis. Ar tenka pažvelgti? – kokiame sampratos pasaulyje esame – egzistencija labai plati tema. Dalį egzistencijos informacijos turi religija. (Todėl, nesakau, kad religija neturi nieko). Tai turi kažką.

a.t.sielis2024-06-26 17:22
Logika yra viena iš žmogaus proto funkcijų. Ji turi savo vietą žmogaus gyvenime, moksle, filosofijoje. Logika netgi naudojama teologijoje. Bet protas ar logika negali įžengti į sritį, kuri yra virš materialios visatos. Todėl norint pažinti Absoliučią Realybę, iš kurios kyla materialios visatos, logika negali būti pagrindinė priemonė. Pagrindinė priemonė yra apreiškimas iš Absoliučios Realybės. O logika, protavimas, jeigu yra tinkamai panaudojami, leidžia geriau suprasti apreikštas tiesas.
cs2024-06-26 21:38
Gal pagal logiką, rastume ryšių, tarp tiesų, bet tai neatrodo panašu į tiesų visumos pagrindą visame efekte (kuris vadinamas absoliučiu) ir trūksta ir vienoje pusėje ir kitoje autentiškumo ir konfidencialumo tais dalykais. Tada, kai to neįmanoma perkopti, ką galima išviso žinoti? (Kada, logikos išvados, trumpalaikis efektas.) Jokia informacinė forma, neapibrėžia to, kas prisidėtų prie visuminio efekto. Ir "Absoliučia" realybe to nepavadinčiau, tik nebent mažesniu segmentu pagal tą logikos pusę ir faktą, kuri viskuom primena algoritminę sistemą, operuojamą: "Taip" ir "Ne". Tik joje rastume: "Geras", "Blogas". Ir panašių formų.
a.t.sielis2024-06-27 00:02
Viešpats Krišna sako Bhagavad-gitoje 7.7: "O turtų užkariautojau, nėra tiesos, aukštesnės už Mane. Viską laikau Aš, kaip suvertus perlus laiko siūlas."

mattaḥ parataraṁ nānyat kiñcid asti dhanañ-jaya
mayi sarvam idaṁ protaṁ sūtre maṇi-gaṇā iva

Synonyms

mattaḥ — beyond Me; para-taram — superior; na — not; anyat kiñcit — anything else; asti — there is; dhanam-jaya — O conqueror of wealth; mayi — in Me; sarvam — all that be; idam — which we see; protam — is strung; sūtre — on a thread; maṇi-gaṇāḥ — pearls; iva — like.

Translation
O conqueror of wealth, there is no truth superior to Me. Everything rests upon Me, as pearls are strung on a thread.

Ar kas nors, besiremdamas logika, gali patvirtinti ar paneigti šį apreikštą teiginį?

cs2024-06-27 09:28

a.t.sielis rašė:Viešpats Krišna sako Bhagavad-gitoje 7.7: "O turtų užkariautojau, nėra tiesos, aukštesnės už Mane. Viską laikau Aš, kaip suvertus perlus laiko siūlas."

Nevisus dalykus būtina paneigti. Aš nekalbėjau, apie religinių teiginių neigimą, tik apie logiką. Grįžtant prie to, kad: "Geras", "Blogas", tikrai sutinkami religijos knygose.

Šis pavyzdys, visuminio dėsnio idėja. Istorijoje ši idėja galbūt ėmė viršų, kadangi absoliuti realybė – visuminis efektas, kurio nebuvo gretimų variantų tuo metu žinomų. O tiesa logikoje apie tai keičiasi, nestabarėja. Todėl, šią loginę būseną – absoliučią yra dar sunkiau suprasti, nes kartu su laiku, visuminis efektas didėja. Ir jei buvo pasiektas kažkoks prisilietimas seniau istorijoje, jis išnyko dėl apdoroto žmogaus įsikišimo, ir pirmapradis žmogus to nebesupras. Pagal tendenciją, galutiniame etape, ateina apdorotas žmogus.

Logika remta tiesa yra religijoje randama, teologijoje. Bet esminis teiginys yra, kad nebėra konfidencialumo tais dalykais. Kiti religijos atžvilgiu vergauja, kiti religijos nesupranta.

a.t.sielis2024-06-27 20:23
Atsiprašysiu, bet nelabai ką turiu toliau diskutuoti ta poteme. Nesinori šioje temoje vystyti sudėtingų diskusijų, kurios būtų ne apie bhakti.

Grįžtu prie pirminės temos. Amžinoji Realybė egzistuoja, Ji papasakoja apie Save Žemės žmonėms. Ji pirma mums ištiesia ranką. Amžinoji Realybė skendi dvasiniame džiaugsme, Ji Pati yra dvasinio džiaugsmo vandenynas. Ji ateina pas mus, ir kviečia ir mus į tą amžino džiaugsmo sferą, nes ten mūsų prigimtiniai namai. Gyvenimas skirtas džiaugtis. Mums tereikia priimti tą kvietimą, priimti ištiestą ranką, ir tada įsikabinę į ją, keliausime į nuostabios meilės pasaulį.

a.t.sielis2024-06-27 20:38
YouTube vaizdo įrašas▶ Žiūrėti YouTube

Šrilos Bhaktivinodos Thakuros knygos "Džaiva Dharma" 1 skyriaus pradžia

Šiame pasaulyje Džambudvipos sala yra pati puikiausia. Džambudvipoje įžymi Bharata-varšos šalis, o Bharata-varšoje svarbiausia vieta yra Gauda-bhumi.

Gauda-bhumi krašte labiausiai išsiskiria devynių salų Šri Navadvipa-mandalos regionas, o viename Šri Navadvipa-mandalos rajone, rytiniame Bhagirathi upės krante, amžinai įsikūrusi graži gyvenvietė, pavadinta Šri Godruma.

Senovės laikais daugybė galingų bhadžanos praktikuotojų gyveno įvairiose Šri Godrumos vietose. Būtent čia Šri Surabhi, dieviškos kilmės karvė, anksčiau garbino Aukščiausiąjį Viešpatį Bhagavaną Šri Gauračandrą jos pačios kundžoje – giraitėje, pasidengusioje kvapniais žydinčiais vijokliais. Šiek tiek toliau nuo šios kundžos yra Pradjumna-kundža. Čia Šri Premadasa Paramahamsa Babadžis, Pradjumnos Brahmačario, geriausiojo tarp Šri Gauračandros palydovų, šikša mokinys, dabar gyveno vijokliais ir tankiais žalumynais pasidengusioje kutiroje (trobelėje) ir leido laiką nuolat pasinėręs į dieviškąją bhadžano palaimą.

Šri Premadasa Babadžis buvo labai išsilavinęs raštų žinovas ir visiškai suprato visas šastrų išvadas. Jis su pilnu įsitikinimu pasirinko prieglobstį Šri Godrumos miške, žinodamas, kad šis miškas iš esmės nesiskiria nuo Šri Nandagramos. Kiekvieną dieną Babadžis Maharadžas giedodavo po du šimtus tūkstančių šventų vardų ir šimtus kartų lenkdavosi visiems vaišnavams. Jis palaikė savo egzistavimą priimdamas išmaldą iš piemenų namų. Suradęs laisvą akimirką nuo šių užsiėmimų, jis leisdavo laiką ne tuščiai plepėdamas, o skaitydamas artimo Šri Gaurasundaros palydovo Šri Džagadanandos knygą „Prema-vivarta“.

Tokiais kartais kaimynai vaišnavai susirinkdavo ir su didžiu pasišventimu klausydavosi kaip Babadžis ašarų pilnomis akimis skaito. Ir kodėl gi jiems neateiti pasiklausyti? Šis dieviškasis traktatas „Prema-vivarta“ yra pripildytas visų išvadų, susijusių su rasa – susiliejusių transcendentinių emocijų nektaru. Be to, vaišnavus užliedavo Babadžio meilaus ir skambaus balso bangos, kurios tarsi nektaro srovė gesino nuodingą juslingumo ugnį jų širdyse.

Vieną popietę, baigęs giedoti šri-harinamą, Babadžis Mahašaja sėdėjo skaitydamas „Prema-vivartą“ savo pavėsinėje, dengiamoje madhavi ir jazmino vijoklių, ir pasinėrė į transcendentinių emocijų vandenyną. Kaip tik tada prie jo priėjo atsižadėjusio gyvenimo statuse esantis elgetaujantis vienuolis, krito jam prie kojų ir ilgą laiką prabuvo tokiame nusilenkime. Iš pradžių Babadžis Mahašaja liko įsijautęs į transcendentinės ekstazės palaimą, tačiau po kurio laiko, grįžęs į išorinę sąmonę, pamatė priešais jį gulintį sanjasį mahatmą. Laikydamas save labiau beverčiu ir nereikšmingesniu už žolės stiebelį, Babadžis parkrito priešais sanjasį ir pradėjo verkti, šaukdamas: „O Čaitanja! O Nitjananda! Prašau pasigailėti šio puolusio vargšo". Tada sanjasis tarė: „Prabhu, aš esu nepaprastai sugedęs ir vargingas. Kodėl jūs iš manęs taip šaipotės?“

Tada sanjasis užsidėjo Babadžio Mahašajos pėdų dulkių sau ant galvos, ir atsisėdo priešais jį. Babadžis Mahašaja pasiūlė jam kilimėlį sėdėjimui iš bananų medžio žievės ir, atsisėdęs šalia jo, meilės kupinu balsu tarė: „Prabhu, kaip šis niekam tikęs žmogus galėtų jums patarnauti?“

Sanjasis atidėjo savo elgetavimo dubenį ir suglaudęs delnus pradėjo kalbėti. „O mokytojau, esu didžiausias nelaimėlis. Aš leidau laiką Kaši ir kitose šventose vietose, diskutuodamas apie religinių tekstų – tokių kaip sankhja, patandžala, njaja, vaišešika, purva-mimamsa ir uttara-mimamsa – analitines išvadas ir išsamiai studijuodamas Upanišadas bei kitas Vedanta-šastras. Maždaug prieš dvylika metų aš priėmiau atsižadėjusio gyvenimo statusą iš Šri Sačidanandos Sarasvačio. Priėmęs atsižadėjusiojo lazdą, keliavau į visas šventas vietas, ir visur, kur tik vykau Indijoje, buvau Šri Šankaros doktrinos besilaikančių sanjasių draugijoje. Laikui bėgant perėjau pirmuosius tris atsižadėjusiojo gyvenimo etapus – kutičaka, bahudaka ir hamsa – ir pasiekiau aukščiausią paramahamsos statusą, kuriame buvau kurį laiką. Varanasyje priėmiau tylos įžadą ir laikiausi tų teiginių, kuriuos Šri Šankaračarja paskelbė esant Vedų maha-vakja (pagrindinėmis aksiomomis): aham brahmasmi, pragjanam brahma ir tat tvam asi. Tačiau laimė ir dvasinis pasitenkinimas, kurį turėjau rasti, neatėjo.

„Vieną dieną pamačiau vaišnavą sadhu, garsiai dainuojantį apie Šri Hari žaidimus. Atmerkiau akis ir išvydau, kad jis užlietas ašarų srauto, ir kad nuo patiriamos ekstazės visi jo kūno plaukeliai pašiurpę. Verksmo gniaužiamu balsu jis giedojo vardus „Šri Krišna Čaitanja, Prabhu Nitjananda!“, o kai šoko, jo kojos taip paslysdavo, kad jis vėl ir vėl pakrisdavo ant žemės. Kai pamačiau jį ir išgirdau jo dainą, mano širdį užpildė neapsakoma ekstazė. Nors ta mistinė patirtis buvo tokia stulbinanti, norėdamas apsaugoti savo kaip paramahamsos statusą, aš neištariau nei žodžio, kad su juo pasikalbėčiau. Deja! Tpfu ant mano rango ir statuso! Tebūna prakeiktas mano likimas! Nežinau kodėl, bet nuo tos dienos mano širdį traukia prie Šri Krišnos Čaitanjos lotosinių pėdų.

„Netrukus po to buvau apsėstas noro surasti tą vaišnavą sadhu, bet niekur jo nemačiau. Niekada anksčiau nebuvau patyręs nieko panašaus į tokią gryną palaimą, kurią jaučiau matydamas jį ir girdėdamas iš jo burnos sklindantį šventą vardą. Po ilgų svarstymų padariau išvadą, kad man geriausia būtų priimti prieglobstį prie vaišnavų lotosinių pėdų.

„Aš palikau Kašį ir nukeliavau į nuostabią šventą Šri Vrindavana-dhamos žemę. Ten pamačiau daug vaišnavų, didžio sielvarto nuotaikoje tariančių Šri Rūpos, Sanatanos ir Dživos Gosvamio vardus. Jie buvo pasinėrę į Šri Radhos-Krišnos žaidimų meditaciją, o giedodami Šri Navadvipos vardą, jie parkritę voliojosi ant žemės. Kai tai pamačiau ir išgirdau, manyje kilo godus troškimas pamatyti gražią šventąją Navadvipos dhamą. Aš apėjau ratu šimtą šešiasdešimt aštuonių kvadratinių mylių ploto Šri Vradža-dhamą, ir vos prieš kelias dienas atvykau į Šri Majapurą. Majapuros mieste išgirdau apie jūsų šlovingas savybes, todėl šiandien atvykau priimti jūsų lotosinių pėdų prieglobstį. Prašau išpildyti mano gyvenimo siekį, padaryti šitą tarną savo gailestingumo objektu“.

Paramahamsa Babadžis Mahašaja įsikando žolės stiebelį. Verkdamas jis tarė: „O Sanjasi Thakura, aš esu visiškai bevertis. Aš beprasmiškai praleidau savo gyvenimą tenkindamas pilvo poreikius, miegodamas ir užsiimdamas tuščiomis šnekomis. Tai tiesa, kad aš apsigyvenau šioje šventoje vietoje, kurioje Šri Krišna Čaitanja atliko Savo žaidimus, tačiau bėgant dienoms matau, kad negaliu paragauti šio dalyko, vadinamo krišna-prema. Jums be galo pasisekė, nes paragavote tos dieviškosios meilės vien trumpam išvydęs vaišnavą. Jūs gavote Krišnos Čaitanjadevos malonę. Aš būsiu labai dėkingas, jei maloningai prisiminsite šį puolusį vargšą vienai akimirkai, kai ragausite tą premą – tada mano gyvenimas pasiseks.“

Tai sakydamas, Babadžis apkabino sanjasį ir užliejo jį savo ašaromis. Kai Sanjasis Maharadžas taip prisilietė prie vaišnavo kūno, jis patyrė niekad nepatirtą palaimą savo širdyje. Verkdamas jis pradėjo šokti ir giedoti:

(džaja) Šri Krišna Čaitanja Šri Prabhu Nitjananda
(džaja) Premadasa guru džaja bhadžanananda

"Šlovė Šri Krišnai Čaitanjai ir Viešpačiui Nitjanandai. Šlovė mano dieviškajam mokytojui Premadasai ir bhadžanos palaimai."

Premadasa Babadžis ir Sanjasis Maharadžas ilgai šoko ir atliko kirtaną. Po to jie kalbėjosi daugeliu temų. Galiausiai, Premadasa Babadžis labai nuolankiai pasakė: "O Mahatma, pagyvenkite kelias dienas Pradjumna-kundžoje tiesiog kad mane apvalytumėt".

Sanjasis pasakė: "Aš pasiūliau savo kūną prie jūsų lotosinių pėdų. Kodėl kalbate tik apie kelias dienas? Mano karšta malda, kad galėčiau tarnauti jums iki tol, kol paliksiu šį kūną."

Sanjasis Thakura buvo išsilavinęs visų šastrų žinovas. Jis labai gerai žinojo, kad jeigu žmogus gyvena guru namuose, jis natūraliai gaus guru pamokymus, taigi, su dideliu džiaugsmu jis apsigyveno toje giraitėje.

a.t.sielis2024-06-27 21:40
Krishna is sweet. Krishna is charming. Krishna is the most beautiful person in all worlds. Krishna is the Supreme Truth, the Supreme Reality. Krishna is God Himself. Krishna is the cause of all causes. Krishna is the Supreme Master of all the worlds. Krishna's body is made of eternity, knowledge and bliss (sat-cit-ananda). Krishna has no cause other than Himself, He is the eternal primeval reality. Krishna attracts all, and fills everyone with His eternal bliss. Krishna has come to us to invite us to our eternal home, to His Abode. Krishna reveals Himself to us. We are searching for Supreme Reality, for Eternal Joy, and He appears before us and says: "Here I am. I am that Supreme Reality. You were searching for Me all this time. So, here I am. I am everything and I am giving you everything. If you know me, you know everything. If you love me, your heart is perfectly satisfied. Without Me, you cannot find real satisfaction anywhere, something is always lacking. I have made you and I love you. You are mine, and I am yours. We belong together eternally. Come, come, don't delay, you have been separated from Me for so long, now come back to Me, back home, back to Godhead"

YouTube vaizdo įrašas▶ Žiūrėti YouTube

cs2024-06-28 00:20

a.t.sielis rašė:tsiprašysiu, bet nelabai ką turiu toliau diskutuoti ta poteme.

Diskusijos tikslo niekas nenustatė. Yra priimtina diskutuoti. Bent tarp žmonių. O kas vyksta už žmonių, nežinau.

Visad, kalbėjau, kad absoliutinė realybė egzistuoja, bet šalia yra kita. Gali atrodyti keista, kad, ji irgi egzistuoja. Gali atrodyti keista, kad tokių yra dvi ir dar daugiau. Todėl, kad tas faktas nieko nepasako apie visumos dėsnį – visuminį efektą, kaip iš vieno židinio kurtos realybės. Ir ten įsitvirtinusių valdovų.

Svarba čia yra istoriniuose įvykiuose, kuriuose viskas vyko pradiniais momentais ir ryšyje, kurį jautė žmogus. Tada priklauso ir kaip pirma pateko tokia mintis į galvą, kad "čia ir dabar" yra viena absoliuti realybė. Kokios aplinkybės tai sukūrė. Ir kodėl, tai laikoma amžina, nekvesčionuojama vertybe.

a.t.sielis2024-06-28 07:57

cs rašė:absoliutinė realybė egzistuoja, bet šalia yra kita

Pagal apreiškimą, gautą Gaudija vaišnavų tradicijoje, egzistuoja Amžina Realybė, o tas pasaulis, kuriame mes gyvename, yra sukurtas Amžinos Realybės išorinės energijos. Amžinoje Realybėje vidinė dvasinė energija manifestavo begalinius dvasinius pasaulius, o laikinose kūrinijose išorinė energija manifestavo laikinus pasaulius. Laikinųjų pasaulių yra 14, t.y. materialiose visatose yra 14 lygmenų. Žemė priklauso 7 lygmeniui. Virš Žemės yra 6 lygiai aukštesnių rojinių pasaulių, sudarytų iš subtilesnių pradmenų, negu Žemė.

Taigi, pasaulių (sąlyginių realybių) yra daug, bet viskas kyla iš vienos Amžinos Realybės, kurioje pačioje taip pat yra daug amžinų dvasinių pasaulių (dvasinių realybių). Bet Amžinajai Realybei būdinga tai, kad Ji yra nesuskaldyta, vieninga, neduali. Tokiu būdu, daugybinės dvasinės realybės yra viena ir ta pati Absoliuti Realybė, pasireiškusi įvairiomis formomis.

Materialiu protu viso to suvokti, suprasti neįmanoma. Tų dalykų suvokimas gaunamas iš aukščiau, Absoliuti Realybė duoda tą suvokimą tiems, kas su Ja užmezga artimą ryšį.

Šrila Bhaktipragjana Kešava Maharadžas:

Toliau, pirmas klausimas kuris kyla, yra šis – ar įmanomi tokie suvokimai? Ir antras, jeigu jie įmanomi, tada kokios yra priemonės jiems pasiekti? Atsakymas į pirmąjį klausimą – žinoma, egzistuoja tokia galimybė. O Bhagavad-gitoje, Bhagavanas Šri Krišna asmeniškai atsako į antrąjį klausimą:

tesam satata-yuktanam
bhajatam priti-purvakam
dadami buddhi-yogam tam
yena mam upayanti te

["Tiems, kurie atlieka bhakti tarnystę Man su meile, ilgėdamiesi Mano amžinos bendrijos, Aš suteikiu transcendentinį žinojimą, kurio pagalba jie gali pas Mane ateiti" (Bhagavad-gita 10.10)]

Tyras žinojimas gali prabusti tik asmenyje, kuris visiškai atsisakė visų troškimų ir pastangų pašaliniams nuo dvasinės tarnystės Dievui siekiams, savanaudiškai materialistinei veiklai ir aukščiau minėto keturių rūšių žinojimo. Tuo metu, gyvoji būtybė supranta, kad „savo sandara aš esu Aukščiausiojo Dievo Asmens tarnas, ir vienintelė mano funkcija yra Jam tarnauti". Turėdami tokį tyrą žinojimą, tie, kurie nuolat užsiima dvasine bhakti tarnyste Dievo Asmeniui (bhagavad bhajana) su priti (prieraišumu, meile) pasiekia šviesos spindulį amžinos budhi (intelekto) jogos pavidalu iš aukščiausio asmens (purušos) saulės. Vien tik per šį šviesos spindulį iš aukščiausios saulės asmuo gali pasiekti Aukščiausios Absoliučios Tiesos suvokimą.

Tam, kad pasiekti šį suvokimą, reikalingi ramumas, stabilus protas ir kantrus Aukščiausiojo Dievo Asmens užuojautos spindulio ilgėjimasis. Asmuo negali daryti pažangos neramioje ar svyruojančioje būsenoje. Tačiau, tai nereiškia kad reikia tapti neaktyviu, nei kad asmuo gali pasiekti kokį pozityvų rezultatą užsiimdamas dirbtinėm priemonėm stabilizuoti protą, tokiomis kaip aštuoniapakopė mistinė joga. Todėl, trokštamiausias būdas yra atlikti dvasinę bhakti tarnystę, būnant nuolat susijungus su Juo.

Viename iš vaišnavų tradicijos šventų raštų, Šrimad Bhagavatam, sakoma, kad aukščiausioji amžina pirmapradė realybė, iš kurios kyla visi laikini reiškiniai, yra vieninga ir pasižymi žinojimo savybe. Kitaip sakant, aukščiausioji realybė yra sąmoninga ir sudaryta iš sąmonės. Aukščiausiąją Realybę jos žinovai pažįsta per tris aspektus, arba trimis etapais: kaip beasmenę dvasinę šviesą, kaip viską žinančią ir viską stebinčią, visas visatas persmelkiančią Aukščiausiąją Sielą, ir kaip Bhagavaną – Aukščiausiąją Dievo Asmenybę. Šiuos tris Dievo aspektus galima palyginti su Saulės šviesa, Saulės rutulio paviršiumi ir Saulės rutulio gelmėmis. Saulė yra viena, bet galima išskirti šiuos tris jos aspektus. Taip ir Dievas yra viena absoliuti realybė, bet priklausomai nuo pažinimo pilnumo laipsnio, Jis gali būti suvokiamas kaip beasmenė dvasinė šviesa (kuri gali būti palyginta su Saulės šviesa), kaip Aukščiausioji Siela (kuri gali būti palyginta su Saulės rutulio paviršiumi), ir kaip Bhagavanas (kuris gali būti palygintas su Saulės rutulio gelmėmis). Kol pažinimas pradinis, suvokiamas tik Aukščiausios Realybės beasmenės amžinatvės aspektas. Kai pažinimo daugiau, suvokiama, kad Aukščiausioji Realybė ne tik egzistuoja amžinai, bet ir žino viską, viską persmelkia, ir viską valdo kaip Aukščiausioji Siela. Kai pažinimas pilniausias, suvokiama, kad Aukščiausioji Realybė ne tik amžinai egzistuoja, viską žino ir valdo, bet ir turi asmeninius norus, jausmus, savybes, veiklą, išvaizdą; turi neribotas kuriamąsias galias, kurios apreiškia nuostabius, įvairovės kupinus amžinus dvasinius pasaulius, bei laikinas materialias visatas.

Śrīmad-Bhāgavatam (Bhāgavata Purāṇa)
1.2.11

vadanti tat tattva-vidas tattvaṁ yaj jñānam advayam
brahmeti paramātmeti bhagavān iti śabdyate

Synonyms

vadanti — they say; tat — that; tattva-vidaḥ — the learned souls; tattvam — the Absolute Truth; yat — which; jñānam — knowledge; advayam — nondual; brahma iti — known as Brahman; paramātmā iti — known as Paramātmā; bhagavān iti — known as Bhagavān; śabdyate — it so sounded.

Translation

Learned transcendentalists who know the Absolute Truth call this nondual substance Brahman, Paramātmā or Bhagavān.

Purport by Srila Bhaktivedanta Svami Prabhupada

The Absolute Truth is both subject and object, and there is no qualitative difference there. Therefore, Brahman, Paramātmā and Bhagavān are qualitatively one and the same. The same substance is realized as impersonal Brahman by the students of the Upaniṣads, as localized Paramātmā by the Hiraṇyagarbhas or the yogīs, and as Bhagavān by the devotees. In other words, Bhagavān, or the Personality of Godhead, is the last word of the Absolute Truth. Paramātmā is the partial representation of the Personality of Godhead, and impersonal Brahman is the glowing effulgence of the Personality of Godhead, as the sun rays are to the sun-god. Less intelligent students of either of the above schools sometimes argue in favor of their own respective realization, but those who are perfect seers of the Absolute Truth know well that the above three features of the one Absolute Truth are different perspective views seen from different angles of vision.

As it is explained in the first śloka of the First Chapter of the Bhāgavatam, the Supreme Truth is self-sufficient, cognizant and free from the illusion of relativity. In the relative world the knower is different from the known, but in the Absolute Truth both the knower and the known are one and the same thing. In the relative world the knower is the living spirit or superior energy, whereas the known is inert matter or inferior energy. Therefore, there is a duality of inferior and superior energy, whereas in the absolute realm both the knower and the known are of the same superior energy. There are three kinds of energies of the supreme energetic. There is no difference between the energy and energetic, but there is a difference of quality of energies. The absolute realm and the living entities are of the same superior energy, but the material world is inferior energy. The living being in contact with the inferior energy is illusioned, thinking he belongs to the inferior energy. Therefore there is the sense of relativity in the material world. In the Absolute there is no such sense of difference between the knower and the known, and therefore everything there is absolute.

Kai kurie žmonės, siekiantys dvasios pažinimo, mano, kad absoliuti vienovėje esanti amžina realybė yra beasmenė, be formų ir be įvairovės, be galių. Jie bando medituoti į tokią beasmenę realybę, kurioje viskas yra viena ir neišskirta, ir tada jiems gali atrodyti, kad ta amžinosios realybės pusė, kurioje yra įvairovė, išraiška, galios, formos, yra atskira, kita realybė. Bet iš tikro, beasmenė realybė yra tik Absoliučios Realybės spindesys, dvasinė šviesa, kurioje nematoma visų Absoliučios Realybės išraiškų, o pati pilna Absoliučioji Realybė turi amžiną įvairovę ir begalines galias. Taigi, beasmenė vienovė yra tik vienas iš Absoliučios Realybės aspektų.