Skip to main content

Tiesa ir iliuzija

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
a.t.sielis2014-05-30 08:54

crystal rašė:Ok, tai ką tu galėtum tada vadinti tiesa? Iliuzijos iliuziją? Manai, kad išnykus žmogaus sąmonei ir protui nebeliktų ir pvz objektyviai veikiančios gravitacijos jėgos? Visata su visais savo dėsniais išnyktų kartu su žmogaus sąmone? Lyg kokia žmogaus proto ir sąmonės uždangėlė? Ir kodėl šitos „iliuzijos“, šitos dėsningos uždangos kuri galbūt egzistuoja tik esant sąmonei, žmogui paprasčiausiai nepavadinus aiškesniu žodeliu – tiesa? Paprasčiausiai vardan aiškumo nevadinti viską vienu ir į save daug nesąmonių talpinančiu žodeliu – iliuzija? Ir išvis nesuprantu kas „pasaulėjautą perprantant iš kito kampo“ yra pasiekiama? Parodai abejonę egzistuojančia tikrove, tiesa, objektyvia realybe? Ir kas iš to, kur tai nuveda?

Geri klausimai, nors ir ne man skirti, bet verti atskiros temos.

Tiesa – pilna realybė, o iliuzija – iškreiptas tiesos (ne)suvokimas, dalinis atspindys. Be tiesos negalėtų būti iliuzijos. Tarkim, virvės gabalas yra realus daiktas, o jeigu tamsoje mes susirangiusį virvės gabalą palaikytume gyvate, tada tai būtų mūsų iliuzija. Be realios virvės negalėtų būti šios iliuzijos.

Išorinio pasaulio dalykai, kaip ir šis mūsų gyvenimas – laikini, bet mes dažnai tai pamirštame, ir gyvename tarsi tai galėtų tęstis amžinai. Tai iliuzija.

Kol sveiki ir jauni, nesuvokiame, kad būsime seni ir ligoti, tai irgi iliuzija.

Kuriame įvairius gyvenimo planus, norų įgyvendinimo scenarijus, bet vieną dieną viskas gali staiga pasibaigti, todėl dauguma planų ir įsivaizdavimų – iliuzijos.

Pamatinė iliuzija yra apie tai, kas mes esame. "Aš esu lietuvis, tokiu ir tokiu vardu, gimęs tokioje ir tokioje vietoje, dirbantis tokį ir tokį darbą, gyvenantis ten ir ten, norintis to ir to, galintis tą ir tą; ir t.t. ir pan." Atitinkamai, viskas suvokiama iš šios tapatybės perspektyvos. Bet jeigu aš esu kažkas skirtingo nuo fizinio kūno (ką parodo daugybė anomalinių atvejų, kurie buvo nagrinėjami šiame puslapyje ir forume), tada visa ši tapatybė yra klaidinga. Vietoje šios iliuzijos (virvės, kuri vaidenasi kaip gyvatė), tikroji tiesa (pati virvė) yra: "aš esu nemateriali sąmonės dalelė, atskira nuo fizinio kūno, išliekanti po fizinio kūno mirties". Nesu materialios gamtos kūrinys. O kokia tikroji mano tapatybė, koks mano vardas, ką aš galiu, ir ko noriu, kaip dvasinė siela? Tai jau būtų gilinimasis į tiesą, kas ir sudaro neiliuzinę gyvenimo misiją.

Manai, kad išnykus žmogaus sąmonei ir protui nebeliktų ir pvz objektyviai veikiančios gravitacijos jėgos? Visata su visais savo dėsniais išnyktų kartu su žmogaus sąmone? Lyg kokia žmogaus proto ir sąmonės uždangėlė? Ir kodėl šitos „iliuzijos“, šitos dėsningos uždangos kuri galbūt egzistuoja tik esant sąmonei, žmogui paprasčiausiai nepavadinus aiškesniu žodeliu – tiesa?

Išorinė visata – tik dalis tiesos; iliuzija yra tai, kad išorinę visatą laikome viskuo, ir turime klaidingos tapatybės santykius su išorine visata. Atrodo, kad esame išorinės visatos kūriniai, fiziniai materialūs kūnai, ir kad viską valdo išorinės visatos dėsningumai. Bet iš tikro jie valdo tik tą išorinę dalį. Išorinė visata – ne iliuzija, ji objektyviai egzistuoja; iliuzinėmis gali būti pavadintos tik mūsų sampratos apie ją ir visą realybę apskritai.

Sąmonė, dvasia – nepavaldžios išorinės visatos dėsniams, transcenduoja virš jų. Tuo galima įsitikinti filosofiškai nagrinėjant, bei iš anomalinių reiškinių. Sąmonė – kažkas super super subtilaus, nepagaunamo. Materija visados esti erdvėje; erdvė yra tai, kas talpina savyje, yra visų materijos būsenų būtinoji sąlyga. Panašiai, galima pamąstyti, kad visi realybės klodai turi būti kažkokioje super super realybės "erdvėje", ir ta galutinė erdvė, arba tai, kame viskas egzistuoja, yra visuminė sąmonė. Visa grynoji būtis kaip egzistuojantysis subjektas, turintis savo "aš". Jis vadinamas Absoliutu arba Dievu.

Ta visuminė sąmonė amžina, ir kadangi sudaro visą egzistenciją, tai turi visas egzistencijos galimybes savo rankose, gali įgyvendinti bet ką, nes viską iš esmės įgyvendina savyje. Išorinė visata – vienas iš tos visuminės sąmonės veikimo rezultatų. Tai reiškia, kad materija – sąmonės išvestinė, "sukietėjęs" sąmonės reiškinys. Visuminė sąmonė amžina, todėl išorinės visatos objektyvumas turi visuotinumo ir pastovumo bruožus. Mūsų mažytė sąmonė negalėtų palaikyti "visatos užsklandos", bet visuminei sąmonei tai pilnai įmanoma. Todėl kad ir kas vyktų su mūsų mažytėmis sąmonėmis, išorinė visata neišnyksta, nes ji nėra mūsų kūrinys. Išorinė visata – didžiosios sąmonės kūrinys.

—

EDIT:

Toliau, kaip suprasti tą išorinės visatos kaip uždangos vaidmenį? Klaidinga tapatybė, kai susirišame su šio pasaulio dalykais, kaip su savimi ar mus apibrėžiančiais, paslepia nuo mūsų tikrąją mūsų prigimtį. Jeigu mąstau, kad esu šis kūnas, tada nemąstysiu apie save kaip apie sielą, ir nekelsiu klausimų apie tą transcendentinį save. Manysiu, kad toks iš viso neegzistuoja. Arba praktiškai/pragmatiškai yra nereikšmingas – "kadangi apie tai nieko nežinome, tai apie tai geriau ir nešnekėti, negalvoti". Taigi, klaidinga tapatybė uždengia mus nuo mūsų pačių ir nuo pirminės visos egzistencijos priežasties.

Kas įdomu, kad ta klaidinga tapatybė turi visas sąlygas susidaryti. Išorinis pasaulis turi savo formas, savybes, jų kompleksus, kurie sudaro sąlygas formuoti įvairiausioms mūsų tapatybėms, joms būti tęstinėms ir sudaryti harmoningos, organiškos būties mažas visumas, tai yra kiekvieno iš mūsų gyvenimėlius, taip, kaip juos suvokiame iš vidaus. Vadinasi, šios "uždangos" nėra savaime susidarančios iliuzijos. Jos kyla iš išorinės visatos, kuri taip ir sukurta, kad leistų mums susidaryti klaidingas tapatybes. Išorinė visata veikia kaip globalinė uždanga, kuri vienu ir tuo pačiu metu atspindi realybės esmes, ir jas iškreipia. Išorinė visata – Absoliuto kūrinys, todėl viską gauna iš Absoliuto. Ji primena filmą, kuriame mums pasakojama apie realybę, o mes patys esame to filmo veikėjai. Filmo scenarijai nėra galutinė realybė, tai tarsi pamokos, kurių dėka galime atrasti tikrąjį save arba galime pamiršti, užsimiršti savo vaidmenyse. Priklauso nuo sąmoningumo, nuo to, ko iš esmės norime, kurią pusę renkamės – filmo ar galutinės realybės. Mūsų vaidmenys filme nėra galutinė realybė, jeigu juos tokiais laikome, tai iliuzija. Taigi, tiek paklusimas iliuzijoms, tiek išsivadavimas nuo jų – Absoliuto veikimo pasekmė. Jis siunčia šią uždangą ar užsklandą. Mūsų klausimas būnant šiame visatos "filme" turėtų būti – "ką mums nori papasakoti aukščiausia viską kurianti esybė, ko išmokyti?" "Kas ir kodėl lieka nuo mūsų paslėpta". "Kur raktas, atskleidžiantis visą realybę?".

Tada prasideda dar įdomesni dalykai. Pasirodo, kad visatos "filme" yra vietų, kurios nėra suvaidintos, bet kur ateina Pats Absoliutas, parodyti, kokia yra tikroji realybės tapatybė, kokie vardai, kokie amžinieji sielos vaidmenys. Kas ten veikiama, kai nežiūrimas "filmas", ir "nevaidinama", o gyvenamas tikras gyvenimas už kino teatro ribų.

Vytautas2014-05-30 09:54
Visai neblogai a.t.sielis čia apibūdino realybę ir iliuziją. Aš tai suprantu gal truputi kitaip. Iš tikro šis 3d pasaulis su mumis egzistuoja visai realiai ir nėra čia jokios iliuzijos. Nebent iliuzijos yra su mūsų pažinimo ribotumu. Bet tiek kiek teikia informacijos mūsų juslės viskas normaliai realu ir nėra ko čia gudrauti ir daryti kažkokius išvedžiojimus. Aišku pagrindinis klausimas ar "aš" ir kūnas yra tapatu. Bent mano grynai asmeninė patirtis rodo kad aš esu ne kūnas. Aš valdau šį kūną bet tikrai esu ne kūnas. Tai kas aš esu? Suprantama kalba tai "minčių gniužulas" arba "minčių visuma". Maža to ta minčių visuma jau yra išreikšta per neuronų veiklą. Bet pradinėje būsenoje ji yra kažkur ne materialume ir neišreikšta per šią materiją. Iš ten ta minčių visuma ir "persikelia" į šį pasaulį žmogui gimstant bei grįžta atgal žmogui mirštant. Jokių čia iliuzijų ar kažkokių neaiškumų nėra. Tik mažas niuansas manau žmonės nori ir ieško anapusiniam pasaulyje kažko "materialesnio". O lieka tik mintis ir nieko daugiau. Mintis jau šiaip nematerialiai atrodo. O tai kokia ji dar iki pasireiškimo šiame pasaulyje.
Vėl gi kas yra dievai, nors tai visiškai nevykęs pavadinimas. Tai vėl būtent pirmapradės amžinos (dvi moteriška ir vyriška) minčių sankaupos, kurios tiesiog materializavo šį 3d pasaulį. Jos gali keisti šį pasaulį bet šis pasaulis nėra jų dalis, nes tai iš esmės skirtinga. Mes taip pat neesam jų dalis. Mes esam atskiros minčių sankaupos kažkaip atsiradę iš pradinių bet egzistuojančios visiškai atskirai ir savarankiškai.
Taip kad normaliai gyvenam šioje realybėje. Matyt turim kažkokias užduotis pažinti šią realybę ir tuo kartu nėra prasmės pasinerti į ne materialų pasaulį. Be to to ir neįmanoma padaryti. Tiesiog gausim kažkokių iliuzijų kratinį. Viskam savas laikas.
a.t.sielis2014-05-30 10:00

Vytautas rašė:Iš tikro šis 3d pasaulis su mumis egzistuoja visai realiai ir nėra čia jokios iliuzijos. Nebent iliuzijos yra su mūsų pažinimo ribotumu.

Taip, tą patį rašiau:

a.t.sielis rašė:Išorinė visata – ne iliuzija, ji objektyviai egzistuoja; iliuzinėmis gali būti pavadintos tik mūsų sampratos apie ją ir visą realybę apskritai.

Vytautas2014-05-30 10:21

a.t.sielis rašė:Išorinė visata – ne iliuzija, ji objektyviai egzistuoja; iliuzinėmis gali būti pavadintos tik mūsų sampratos apie ją ir visą realybę apskritai.

Galbūt mano samprata apie visą realybę ir ne realybę yra iliuzija  🙂 Bet tos pradinės minčių visumos  viską taip "suorganizavę" kad mes šį pasaulį pažinume ir orientuotumėmės jame juslių pagalba. Būtent per savo asmenines juslių patirtis ir gavęs atitinkamą pažinimo informaciją iš pradinių minčių sankaupos, kurios tiesiog truputi pamanipuliavo šiuo 3d pasauliu kad suteikti man reikiamą informaciją. Tobulesnio pažinimo būdo nėra. Taip jau duota nuo pradžių. Be to visam tam procesui buvo būtina absoliučiai švari mano būsena tam kad nebūtų informacijos iškraipymų. Informacija pateikta būtinumo ir pakankamumo principu. Pvz dabar jau du metai nieko nevyksta. Tam kad labai aiškiai suvokti skirtumą tarp buvimo ir nebuvimo. Vėl gi viskas privatu ir neskirta kažkokiam viešinimui. Paplepėti čia galima bet tai daugiau pagalba pačiam sau sudėlioti tinkamai mintis.

a.t.sielis2014-05-30 11:13
Manau, viena iš aktualių šiuolaikinių intelektualinių problemų yra chaotiškos visatos įvaizdis. Jeigu visata chaotiška, kaip ji gali būti sąmonės kūrinys? Neįžvelgiame, tiesiogiai ir akivaizdžiai nejuntame sąsajos tarp visatos, tokios, kokią matome ar įsivaizduojame, ir kurančios sąmonės. Susidaro tam tikras barjeras, pradeda atrodyti, na va, "visata didelė, veikia chaotiškai, nesuprantamai, su visais savo dėsniais, tokiais kaip gravitacija, egzistuoja objektyviai. Pernelyg harmoningos filosofijos apie sąmonę, kaip visatos priežastį, nesiderina su šiuo objektyviai patiriamu visatos vaizdu, todėl jos greičiausiai tėra išvedžiojimai, o ne objektyviai egzistuojančios realybės apibūdinimai".

Šią problemą galima nagrinėti. Visų pirma, chaotiškos visatos įvaizdį susikūrėme pradėdami nuo materialistinių prielaidų. Redukavome tai ką matome pvz. žvaigždėtame danguje, kaip kažką, kas nieko nereiškia ir jokios prasmės neturi. Iš anksto redukavome, o tada matuojame. Ir tada iš savo matavimų konstruojame tam tikrą modelį, kuris tampa moksliškai įtvirtintu.

Bet pirmas dalykas tas, kad matavimai turi paklaidą ir ribotumus. Koks paklaidų ir ribotumų mastas bendroje visumoje neturime galimybių įverinti. Gali būti iki 100 proc. klaidingumo.

Antras dalykas, ką jau aptarėme anksčiau, pati visata sukurta taip, kad suponuotų mums iliuzines tapatybes ir iliuzines sampratas. Todėl ir chaotiškos visatos įvaizdis taip pat gali būti tam tikras suponavimas, iliuzijos primetimas tiems, kieno pasirinkimai yra kaip tik ties ta riba – "ar visata yra sukurta, ar nesukurta". Jie turi apsispręsti, ir tai, kaip jie apsisprendžia, apsprendžia jų būtį. Ar mes norime sąmonės, ar chaoso, ar gyvybės, ar inertiškos materijos? Yra barjeras atrasti Sąmonę, slypinčią už visko, ir tik tas, kas turės tikrą norą, peržengs tą barjerą.

Priklausomai nuo mūsų sąmonės paskendimo šešėlyje lygmens, mums "transliuojama" šešėlinė visko pusė. Mes matuojame žaibus, bet nesuprantame, kad žaibai yra tik "kietoji reikalo pusė", praleidžiame asmenybę, kuri valdo žaibus. Juokiamės iš senovės žmonių, kurie, esą, išsigandę gamtos jėgų, tokių kaip žaibavimas, išsigalvojo personifikuotus dievus. Bet tai tik mūsų šiuolaikinė pasaka apie pasaulį. Bėda ta, kad nenorime gilintis į realybę filosofiškai ir moksliškai, nepagrindžiame savo teiginių kietais faktais, maitiname save tokiomis nepagrįstomis paviršutiniškomis pasakomis ir saviapgaulėmis. Šiais laikais tiesa laikoma tai, kur daugiausiai cinizmo ir neapykantos.

Bet geriausias dalykas tas, kad mūsų širdis su tuo patyliukais nesutinka, ir visados ieško gėrio, šviesos, meilės, gyvybės, sąmonės.

Parcufas2014-05-30 11:17
Zmogus materialu pasauli jaucia 5 jutimo organu pagalba. As niekad nejauciu objektyvios realybes, o tik tai kaip ji mano atzvilgiu pasireiskia. Esmes pajaust nei savo nei kazko kito neimanoma. As tik galiu pajausti tai kas is jos iseina ir ka as savo jutimo organais pagaves, intepretaves pajauciu. Tai niekad nera objektyvu. Nei materialus nei dvasinis pasaulis nera objektyvus. Objektyvumas nebent tame, kad aukstesnė pakopa – objektyvi zemesnes atzvilgiu. Taip pat ir su tiesa.

Kas egzsituoja ne manyje – as nezinau. As niekad nejauciu to kas yra ne manyje, nes tai neimanoma, as galiu jausti tik savyje. Tai kad man atrodo jog realybe egzistuoja isoreje – iliuzija. Zmogus taip sukurtas, tarsi turintis 5 jutimo organus ir tarsi su tais 5 jutimos organais jauciantis isorini pasauli. Tarsi esu as, turintis kuna su 5 jutimo organais ir esantis/gyvenantis materialiame pasaulyje. Bet istikruju, pats AS esu galutinis imtuvas, o ne mano 5 jutimo organai. Ir as neegzistuoju su savo kunu materialiame pasaulyje. O tas materialus pasaulis ir mano kunas egzistuoja manyje. Man tik taip "paiso" – tarsi turiu kuna ir su juo jauciu isorini pasauli. Bet ir isorinis pasaulis su visa visata ir tas kunas yra manyje. Nieko nera ne manyje. Tas pats kompiuteris stovintis pries mano akis yra manyje.
Prie to mokslas yra priejes.

Dabar taip iseina, jei visa realybe yra manyje tai as pats stebiu save is sono? Taip. As esu abstraguotas pats nuo saves. Kodel? Del to, kad jei manyje butu visos tos savybes kurias as jauciu esancias isoreje, as nejausciau ju, jos tiesiog butu manyje. O kai jos abstraguotos nuo manes ir as jas matau isoreje, galiu jas tirti kaip jos pasireiskia mano atzvilgiu. Tik veiksme gali but tyrimo procesas.

Kodel materialus pasaulis yra iliuzinis dvasinio pasaulio atzvilgiu? Del to, kad as sukuriu objektyvu tūri su isoriniu pasauliu. As pradedu rezonuot i isorini pasauli supanasedamas savybemis. As gamtos atzvilgiu tampu savo ketinimu lygus. Gamta yra duodanti, o as gaunantis. Kame cia gali but rezonansas ar savybiu panasumas jei mes esame visiskai priesingi savo esmemis? Tik ketinime. As visad busiu gaunantysis ir as niekam nieko neturiu, nei galiu duoti. Bet ketinima as galiu pakeist, del ko as kazka gaunu? Jei as savo ketinima(vektoriu) pakeiciu is gavimo del gavimo(del saves) i gavima del atidavimo(del kito) supanaseju savo savybemis su duodanciuoju. Tai yra zmogaus psichologine problema. Gauti del kito, tikraja to zodzio prasme, galima begale, o gavimas del saves yra ribotas. Visa saknis musu problemu yra butent nemokejimas teisingai gauti. Ko pasekoje nejauciame tos vienos visa kuriancios jegos.

Realybeje yra keturios pazinimo formos – esme, abstrakcija, forma ir materija. Esme ir abstrakcija nera pazinoma. Dvasinis pasaulis nera kazkokia abstrakcija, bioenergetinis ar psicosomatinis reiskinys. Tai abstragcija nebent aukstesnes pakopos atzvilgiu. To ko nejauciu negaliu pavadinti vardu taip ir su esme, mes esmes, dievo, kurejo ar kaip bepavadintume, nejausime niekados, tik tai kaip ta esme musu atzvilgiu pasireiskia.  Dvasingumas tai savybiu panasumas su mus supanciu pasauliu kuri sukuriu rysyje su kitais.

a.t.sielis2014-05-30 11:31
Taip, viską suvokiame savyje, bet turime atsižvelgti, kad nesame tokie vieninteliai. Kiti žmonės nėra statistai mūsų pačių suvokime, tarsi būtų tik vaikščiojančios dekoracijos – jie patys yra savarankiški suvokėjai ir veikėjai, kaip ir mes. Kai žmogus nualpsta, ar miršta, kiti žmonės mato, kas vyksta su to žmogaus fiziniu kūnu ir sąmone. Sąmonė dingsta, o fizinis kūnas nefunkcionuoja. Remdamiesi šia bendrąja visų mūsų patirtimi, ne vien savo patirtimi, prieiname išvados, kad išorinis pasaulis yra objektyvus mūsų atžvilgiu, nors ir "transliuojamas" būtent mūsų sąmonei, viskas yra vidinė "transliacija", viskas suvokiama savyje. Šios "transliacijos" ypatingumas – jos bendrumas ir tai, kad matome pasaulį ir kitus savyje, o tie kiti mato pasaulį ir mus savyje. Iš daugelio ypatybių galime spręsti, kad nesame viso šio žaidimo ar transliacijos kūrėjai, bet tik maži dalyviai, o kūrėjas yra daug didesnis už kiekvieną iš mūsų ir už visus mus kartu sudėjus.
Vytautas2014-05-30 11:58
Dėl visatos chaotiškumo. Labai logiška kad pirmapradės minčių sankaupos turėjo sukurti tobulą nechaotišką visatą. Tikriausiai taip ir buvo. Bet kiek aiškinuosi savais būdais tos atskiros naujai atsiradusios minčių sankaupos esančios jau 3d pasaulyje taip pat turėjo materijos kūrimo galimybių. Tiesiog prikūrė viso ko nereikia ir sujaukė tobulą sistemą. Šiuo metu turim ką turim. Iškyla klausimas ar pirmapradės minčių sankaupos atliks "remontą" kada ir kaip. Kiek suprantu dalį nematomų problemų jos jau išsprendė.
@Parcufas labai jau sudėtingai viską pateiki. Pagal mane viskas yra kažkaip elementariai paprasta. Koks agurkas egzistuoja ne manyje ir aš jį sėkmingai suvalgau. Jei egzistuotų manyje negalėčiau suvalgyti ir atitinkamai pats egzistuoti šiame 3d pasaulyje nes mirčiau iš bado.
Tas suvokimas visko savyje arba tiesiog gautos informacijos apdorojimas savyje bent man neatrodo kažkaip išskirtinai. Koks nors robotas taip pat priima informaciją ir apdoroja ją savyje pagal užduotą programą o ne kažkur. Aišku galimas sujungimas ir su kokiu super kompiuteriu. Bet čia jau konstruktoriaus reikalas. Mes gi esam visiškai savarankiški ir pradinės minčių visumos nesikiša į mūsų mokymosi procesą. Tiesiog jei kištųsi nebūtų egzistavimo prasmės.
Parcufas2014-05-30 12:13
Yra mano kunas ir didziajai jo daliai padaryta nejautra, del to as nejauciu likusiu 7 milijardu zmoniu.  Numires zmogus tai tiesiog tavo noras, kuri tu jauti kaip atsieta nuo taves ir mirusi. Kaip kuno lastele. Bet juk lastele tai ne as. Zmoniu gali but 7 milijardai gali but ir 100 milijardu, o gali but ir 2. Skirtumo nera, nes is principo nera 7 milijardu zmoniu. Tas 7milijardas zmoniu tai mavo padalintas egoizmas, kurio as vienas pats negaleciau iskesti,panesti. Egoizmo augimas pasireiskia visapusiskai ir per zmoniu vystymasi technologiskai ir per zmoniu kiekio augima ir beabejo per visas problemas.

Juk buvo sukurtas vienas kurinis, o ne 7 milijardai.

Egoizmas tai linijinis vystymasis, kuri jauciame kaip istorija. Problema, kad mes ne analoginiu(kokybiniu) principu vystomes, o kiekybiskai – egoizme. Kokybinis vystymasis kai mes virs savo ego vystomes. Prisijungiame kitus SAVO norus prie saves.

Tai, kad jauciames gyvenantys bendroje realybeje ir stebime tuos pacius objektus tai dar nepadaro jos objektyvia. Juk priklausomai nuo savo busenos ir savybiu kiekvienas subjektyviai jaucia tuos pacius objektus.

a.t.sielis2014-05-30 12:18
Bet ar visata tikrai yra chaotiška? Ar ji sujaukta?

Kad joje vyksta kova už būvį ir visokių tarsi neharmoningų reiškinių, kaip pvz. žemės drebėjimai ar asteroido smūgis į planetą, to neįrodo. Pvz. kai kuriamas filmas, jame kuriamos visokios karo scenos, bet ar tai reiškia, kad režisierius visų tų filmo scenų kūrimo nekontroliavo, ir kad filme nėra meninės harmonijos?

Jeigu paimti visą žmonijos sampratų apie visatą ir būtį spektrą, tai įvairovė neaprėpiama – nuo įvairiausių materializmo rūšių ir mišinių, iki įvairiausių agnosticizmo rūšių ir mišinių, iki įvairiausių dvasingumo rūšių ir mišinių. O kas jeigu Režisierius sukūrė visą šią sampratų įvairovę savo "visatos filme"? Ir visos jos turi prasmę, galutiniame scenarijaus tikslingume. Kai kurios kaip dekoracijos, bet visos kaip sąmonės lygiai, pakopos.

Vytautas2014-05-30 12:37

a.t.sielis rašė:Bet ar visata tikrai yra chaotiška? Ar ji sujaukta?

Čia geras klausimas  :). Bet sakyčiau prikurta visko nereikalingo papildomai. Maža to kadangi praktikoje susidūriau su dviem priešingai pasireiškiančiomis jėgomis tai gaunasi kad buvo pirmapradžių minčių sankaupa ir dar kažkas kas užsiėmė labai konkrečių šio 3d pasaulio įtakojimu. Iš tikro buvo tas režisierius su savais tikslais. Bet "režisierius" jau jaunesnių minčių sankaupų nevaldomas  kūrinys. Atvirkščiai pats tapęs valdytoju. Bet jis šio 3d pasaulio gyventojas nors ir visiškai kitoks. Aišku iš čia ir hierarchija, ir pakopos, ir lygiai.

a.t.sielis2014-05-30 13:07

Vytautas rašė:Bet sakyčiau prikurta visko nereikalingo papildomai.

O kodėl tai nereikalinga? Gal kaip tik reikalinga. Didelė įvairovė, visokie sudėtingumai.

Vytautas2014-05-30 13:30

a.t.sielis rašė:O kodėl tai nereikalinga? Gal kaip tik reikalinga. Didelė įvairovė, visokie sudėtingumai.

O kokia prasmė visos kitos visatos dalies išskyrus Saulę ir Žemę? Ar to nepakanka žmonių tarpusavio santykių vystymuisi? Techninė pažanga tikrai manau neturi nieko bendro su pirmapradėmis minčių sankaupomis. Kažkaip visko beprasmiškai per daug. Maža to tas viskas dar ir chaotiškas nors ir veikia kažkokios taisyklės. Vaizdas tarsi kūrė kas netingėjo. Netoli Žemės kažkoks asteroidų žiedas. Vadinasi kažkas susikalė. Žemėj taip pat tai dinozaurai tai ledynmečiai. Kažkokia betvarkė. Jokio tobulumo. Galų gale vienas kito valgymas. Ar čia tobulumas? Žmonės ne tobulume bando įžvelgti tobulumą. Bet juk reikia matyti kaip viskas yra realiai ir kaip sako nevynioti į vatą.
Ir dar kam reikalinga būtų daug įvairių civilizacijų išorinių formų jei "aš" ar sielos sandara vienoda. Mokymuisi visiškai pakanka ir vieno "apvalkalo" vieno civilizacijos tipo.

a.t.sielis2014-05-30 13:47

Vytautas rašė:O kokia prasmė visos kitos visatos dalies išskyrus Saulę ir Žemę?

O kokia prasmė visos kitos Žemės dalies, išskyrus Kauną ir Vilnių bei Ignalinos atominę elektrinę? 😉

Ar gerai suprantame kitą visatos dalį, kas tai yra, kas ten yra, kas ten gyvena ar negyvena?

Techninė pažanga tikrai manau neturi nieko bendro su pirmapradėmis minčių sankaupomis. Kažkaip visko beprasmiškai per daug. Maža to tas viskas dar ir chaotiškas nors ir veikia kažkokios taisyklės. Vaizdas tarsi kūrė kas netingėjo.

Techninė pažanga – demoniškas reikalas, o demonizmas reikalingas kaip tamsa, kuri išryškina šviesą. Kaip kažkas, kas kelia nepasitenkinimą, kad būtų įvertintos tikrosios vertybės.

Netoli Žemės kažkoks asteroidų žiedas. Vadinasi kažkas susikalė. Žemėj taip pat tai dinozaurai tai ledynmečiai. Kažkokia betvarkė. Jokio tobulumo. Galų gale vienas kito valgymas. Ar čia tobulumas?

Būtent, kad čia netobulumas. Dinozaurai iš viso kažkokia paslaptis, su tuo gigantizmu. Gyvename netobuloje sferoje, kad mokytumėmės apie tobulą sferą. Netobuloje sferoje yra tobulos sferos atspindžių, bet didelis tobulumo trūkumas. O esame čia dėl to, kad patys netobuli. Dėl netobulo veikimo patekome į atitinkamą sferą.

Žmonės ne tobulume bando įžvelgti tobulumą. Bet juk reikia matyti kaip viskas yra realiai ir kaip sako nevynioti į vatą.

Netobulumas tobulas dėl to, kad yra gera mokomoji priemonė. Panašiai kaip karas filme yra tobulai pavaizduotas ne dėl to, kad karas geras dalykas, bet dėl meninės įtaigos.

Ir dar kam reikalinga būtų daug įvairių civilizacijų išorinių formų jei "aš" ar sielos sandara vienoda. Mokymuisi visiškai pakanka ir vieno "apvalkalo" vieno civilizacijos tipo.

Sandara vienoda, o konkretumai ne vienodi. Pvz. visų žmonių veiduose yra nosis, akys, burna, lūpos, skruostai, kakta. Bet kiekvienas veidas unikalus. Tai panašiai, yra dvasinė įvairovė, ir ta įvairovė atsispindi įvairiose kultūros formose. Be to, yra įvairūs dvasinės pažangos lygiai, gradacijos, ir kultūrinės pakopos taip pat tai atspindi.

Vytautas2014-05-30 14:30
Kažkaip nematau jokios logikos ir prasmės pažinti netobulumą tam kad per jį pažinti tobulumą. Tiesiog beprasmis laiko švaistymas procesui.
Kas liečia tolimesnės visatos pažinimą tai paprasčiausiai neįmanoma ir iš to taip pat nuli naudos. Visiškai pakanka gyventi savo kaime tam lavinti laisvos valios principą nereikalinga visa visata. Nemėgstu keliauti nes tai tobulėjimui nieko neduoda. Tai tik domėjimasis išorinėmis formomis.
Kas liečia dvasinį tobulėjimą tai jis turi tik daug formų be konkrečių rezultatų. Kad ir koks nors vienuolis paaukojęs visą gyvenimą meldimuisi realiai nieko apčiuopiamo nepasiekia o tik turi viltį kad kažko pasiekė ir tai suveiks po mirties. Na dar kietesni pakeičia savo sąmonės būseną bet tai tik kaip narkotikų poveikis. Realiai nieko nepasiekia. Su visais viskas įvyksta taip kaip turi įvykti nepriklausomai nuo jų pastangų. Reiktų patikslinti kad prieš pora metų tie dalykai kai kam turėjo prasmės bet ne visiem. Bet dabar tai beviltiškas reikalas.
Taip kad maksimali įmanoma tiesa tai ką duoda mūsų juslės tiesiogiai, o iliuzijų iš gautos informacijos jau prikuriam sočiai. Maža to jas dar papildom kitų sukurtomis iliuzijomis ir gaunasi visiškas miksas. Iš tikro net interpretuojant savo juslių informaciją labai sunku neatsidurti iliuzijose. Apdorojant svetimą informaciją iš viso tragedija. Čia pvz ekonomikos klausimais kuriais domiuosi dabar. Visi plaukioja kas sau.
Ir dar pagalvojau. Išeina reik nužudyti kitą žmogų kad žinotum kad jo žudyti nereikia. Maža to tai dar reikia padaryti daug kartų. Tikrai į jokį pažinimą ar mokymąsi toks pastoviai vykstantis procesas nepanašus. Tikrai tai ne dieviška.
a.t.sielis2014-05-30 14:50

Vytautas rašė:Kažkaip nematau jokios logikos ir prasmės pažinti netobulumą tam kad per jį pažinti tobulumą. Tiesiog beprasmis laiko švaistymas procesui.

Susidurti su netobulumu, kad suvokti savo troškulį tobulumui. Susiduriam gyvenime su daug dalykų, kurie mums nepriimtini ir kankina. Tada kyla klausimas "kodėl aš kenčiu", "kam visa tai?". Taigi, tie netobuli dalykai, su kuriais susiduri, iškelia prasmės klausimus, skatina ieškoti atsakymų apie realybės gelmes, ir jeigu tokie atsakymai atrandami, pamokos tampa išmoktos, į viską reaguojama su dvasine išmintimi.

Kas liečia tolimesnės visatos pažinimą tai paprasčiausiai neįmanoma ir iš to taip pat nuli naudos.

Sutinku. Tenorėjau pastebėti, kad mūsų žinios apie tolimesnę visatą apribotos, todėl negalim sakyti, kad ji beprasmiškai egzistuoja, nes mums tiesiog trūksta žinojimo (kurio patys niekada nepasieksime).

Visiškai pakanka gyventi savo kaime tam lavinti laisvos valios principą nereikalinga visa visata.

Taip, mums nereikalinga. Mintis buvo ta, kad mes gyvenam savo kaime, kita visatos dalis gyvena savo kaime. Mums nereikalingas jų kaimas, o jiems nereikalingas mūsų kaimas, bet kiekvieniems iš mūsų reikalingas savasis kaimas. Mes negalim sakyti, "kitų kaimų egzistavimas yra beprasmybė ir nesąmonė, nes man reikalingas tik mano kaimas".

Kas liečia dvasinį tobulėjimą tai jis turi tik daug formų be konkrečių rezultatų. Kad ir koks nors vienuolis paaukojęs visą gyvenimą meldimuisi realiai nieko apčiuopiamo nepasiekia o tik turi viltį kad kažko pasiekė ir tai suveiks po mirties. Na dar kietesni pakeičia savo sąmonės būseną bet tai tik kaip narkotikų poveikis. Realiai nieko nepasiekia. Su visais viskas įvyksta taip kaip turi įvykti nepriklausomai nuo jų pastangų.

Čia tavo idėja, bet gali būti taip, kad su visais viskas įvyksta nevienodai. Tas kas meldėsi ir meditavo, eis į tą sferą, kuriai meldėsi ir apie kurią meditavo, ir su juo viskas įvyks pagal tos sferos principus. O tas kas, sakykim, visą gyvenimą paskyrė ekonomikai, ir į tai meditavo, su juo įvyks pagal "ekonomikos logiką", ir jis eis į tokią sferą, kur tie principai vyraus.

Ir dar pagalvojau. Išeina reik nužudyti kitą žmogų kad žinotum kad jo žudyti nereikia. Maža to tai dar reikia padaryti daug kartų. Tikrai į jokį pažinimą ar mokymąsi toks pastoviai vykstantis procesas nepanašus. Tikrai tai ne dieviška.

😀 tu čia labai iškreiptai supratai. Pasitelkime tavo analogiją kiek kitaip. Tarkime, mūsų sielos veikimas nėra labai tobulas. Yra polinkis į agresiją. Tada asmuo patenka į sferą, kur gali išreikšti savo agresiją, ir susidurti su kitų agresija savo atžvilgiu. Tada, pakartotinai susidurdamas su kitų agresijos savo atžvilgiu pasekmėmis, jis pradeda geriau suvokti agresijos esmę, kad tai kankinantis dalykas, ir kad taip veikti neneša gėrio ir laimės. Tada pradeda atsisakyti agresijos savo veiksmuose, ir vengti agresyvios egzistencijos principų. Kaip tai buvo suvokta? Susiduriant su agresija.

Bet buvo ir kita galimybė – nesileisti į šią agresyvią sferą, o iš karto padaryti pozityvų sielos judesį, be polinkio į agresiją. Tada to susidūrimo su netobulumais nebūtų.

Visa ši pilna visuma – jau atrodo dieviška. Tobulas mokymas, su teisingomis išankstinėmis galimybėmis, ir gera pabaiga.

Sharikovas2014-05-30 15:10
Atsieli gal galetum pateikti kokiu nors pavyzdziu kur apsireiskia Pats Apsoliutas ?
a.t.sielis2014-05-30 15:14
Šarikovai, galėčiau, bet tu juk siela šiuo metu mėgstanti ateizmą, kam tau tai, vis vien nepriimtina. 🙂
Marius2014-05-30 15:38
Mažiau išsisukinėjimų daugiau pateikinėjimų at sieli.
Vytautas2014-05-30 15:39
a.t.sieli pirmiausiai tai ačiū už įdomią diskusiją ir tavo argumentus. Jie tikrai puikūs. Bet pats sau lieku ten kur buvau. Tiesiog mano praktinė patirtis man per svari  :). Nebūtų mano 2012m nutikimų tikrai važiuočiau su tavimi į Indiją  🙂 Kaip kas bus iš tikro nežinom niekas, nes kaip sako niekas iš ten negrįžo. O čia yra kaip yra. Bent pats asmeniškai esu "nutraukęs" dirbtines tiesos paieškas, nes tiek kiek turiu man pakanka. Atsiras kažkas naujo – visuomet pasiruošęs priimti. Plius laikas nuo laiko dar gaunu tikslius mane liečiančios informacijos patvirtinimus. Tai neišvengiamai sustiprina tai ką žinau. Tiesiog viskas savo laiku.
a.t.sielis2014-05-30 15:45

Marius rašė:Mažiau išsisukinėjimų daugiau pateikinėjimų at sieli.

Nemuškit, vyrai.
Vyrai, už Lietuvą 😀

Morozai rulez forever 😀

Stasys2014-05-31 16:06

a.t.sielis rašė:Morozai rulez forever 😀

Hahahaha 😀 Prajuokino, aciu : )

paragraf 782014-05-31 16:15
Baigiam offtopiką.
Sharikovas2014-05-31 16:43
Na taip ir galvojau, kad nebus nieko konstruktyvesnio pateikta, kazkodel turiu nuojauta, kad tie Pacio apsoliuto apsireiskimai bus slamstas trauktas is biblijos kuris dar maziau reiskia nei filosfiniai "irodymai".
slapiaslietus2014-05-31 17:38
@a.t.sielis, na ir nustebinai, nes istoriją apie realybę ir iliuziją parašei beveik lygiai taip, kaip aš pats tą suprantu. 🙂

jei ir yra koks skirtumas, tai gal tas pasimatys, kai pabandysiu paaiškinti, kaip suprantu netobulumą ir chaosą.
Kodėl manot, kad žemės drėbėjimas ar asteroidų žiedas yra netobulumas?
Arba paprastenis klausimas:
vilkas miške pagavo kiškį ir sudraskė – tai rodo, kad pasaulis tobulas ar netobulas?
O kad kiškis pro tvorą pralindo ir obelis žiemą apgraužė – tai tobula ar chaotiška?

Sąvokos Žodžiai "gėris", "blogis", "tobula", netobula" yra vertinimas.
Vertinimas yra vietinės reikšmės, tai kaip nukrypimas nuo bendro Absoliuto ketinimo, nes vertinimą daro žmogaus protas, ir daro remdamasis savo įtikėjimais ir instinktais.
Pavyzdžiui, kad kiškis apgraužė miške augantį karklą – tai joks blogis, ar chaosas; pasakytume, tai gyvenimas. Mūsų vertinimas pagrįstas tikėjimu, kad užmušti kitą (vilkas kiškį) – tai kažkas nežmogiška ir baisu, arba kad kiškis apgraužė obelį – vertiname tai kaip žalą, reiškias, blogai.
Žemės drebėjimą vėl gi vertiname turėdami mintyje potencialų pavojų žmogaus gyvybei ar visuomenei, kaip atsitiktinį įvykį (chaosą) – t.y. vertiname pagal savo tikėjimus.

Absoliutui nė vienas paminėtas veiksmas nėra nei gėris, nei blogis, tai yra natūralus veiksmas.
Joks chaosas.
Tuo būdu mes realybės suvokimą sukuriame visai kitaip negu tie įvykiai atrodo Absoliutui – sukuriame pagal asmeninius įtikėjimus, todėl mums realybė – ne ta 3d apčiuopiama daiktiška realybė (tiesa), o realybė yra tai, ką mums sukonstruoja mūsų įtikėjimų sistema.
Šitaip sukonstruota 'realybė' yra grynų gryniausia iliuzija.
Kadangi kiekvienas iš mūsų naudoja skirtingą 'konstruktorių', mūsų iliuzijos skirtingos.
Aišku, nuo mažens mus mokina kalbos, prie žodžių prijungiamos daiktų abstrakcijos tam, kad mes dabar susikalbėtume. Kitaip tariant, mūsų kuriamos iliuzijos susikalbėtų. 🙂

Be to, šitas konstruktorius, sudarytas iš mūsų įtikėjimų, yra mūsų ego.
Ego nori būti saugus, o jis bus saugus tik tada, kada pasaulio iliuzija bus stabili – tam, kad žinotų, kaip kiekvieną smulkmeną vertinti, kaip kiekvienoj situacijoj pasielgti – kad kiekvienai akimirkai būtų parengtas algoritmas. Tuo būdu ego tampa stabilios, pastovios iliuzijos saugotoju.
Na, bet čia nukrypau nuo pagrindinės idėjos.

puodukas2014-05-31 20:06
Paprastesnis pavyzdys: Kas yra tikroji muzika- ar tai ką mes girdime ar tai ką išmatuoja fizikai (virpesių dažnis ir t.t.)?
Panašiai yra ir su realybe, ją galima bandyti apibūdinti moksliškai, filosofiškai, bet tikroji vis vien yra ta, kurioje gyvename.
Vytautas2014-05-31 20:15

slapiaslietus rašė:Sąvokos Žodžiai "gėris", "blogis", "tobula", netobula" yra vertinimas.

Eini sau ramiai gatve prišoka kokie treninguoti ir pradeda austi beisbolkėmis. Čia tiesa ar iliuzija? Jei viskas yra tik eko problemos tai reiškia nieko nevyksta? Ramiausiai eini sau toliau nes tai tik iliuzija.  🙂 Įtariu tokioje iliuzijoje neilgai temtum. Ir iš viso kad duoda į kailį nieko tokio. Tai nei blogai nei gerai.  🙂 Nežinau kur galima nusiiliuzinti su tokiu supratimu.
Realybė yra tokia kokia yra. Mums duotos juslės tam kad sugebėtume gyventi ir išgyventi šioje realybėje be jokių gudrių išvedžiojimų. O protas duotas tam kad sugebėtume apdoroti daug informacijos ir priimti reikiamus sprendimus.
Iš kitos pusės aš žinau kad mano mąstanti dalis yra nemirtinga. Bet tai nereiškia kad turiu "drožti" savo kūną. Arba šokt nuo daugiaaukščio pastato ir įsitikint kaip tai atrodys praktikoje. Mano pareiga kaip ir visų kitų gyvų organizmų maksimaliai ilgai išsaugoti šį kūną. Jo praradimas ne tragedija bet ir nieko gero.

slapiaslietus2014-05-31 22:36

Vytautas rašė:Iš kitos pusės aš žinau kad mano mąstanti dalis yra nemirtinga.

Pagalvok apie tokią situaciją: kodėl ir kaip tu gali suvokti savo ranką?
Atsakymas: tavo akys žiūri į ranką kaip į objektą.
Ranką stebi todėl, kad ją matai atskirai nuo savęs, nuo stebėtojo.
Ji yra tas kitas objektas – atskirai nuo tavęs kaip suvokiančiojo, todėl gali ją stebėti ir suvokti.

Dabar truputį kitaip: Ar gali ranka save stebėti? ir suvokti?
Turbūt kad negali. Labai reikia pasistengti, kad sugalvotum būdą, kaip ranka gali save suvokti.
Tas būdas būtų labai jau dirbtinis.

Jei tu sakai, kad tu matai (žinai) savo mąstančiąją dalį.
Vadinasi, ta mąstančioji dalis turi būti atskiras objektas – atskiras nuo stebėtojo.
tada klausimas: kas yra stebėtojas?
Tavo mastančioji dalis negali stebėti save mąstančią, lygiai kaip ranka negali stebėti savęs.
Reiškia, tu nesi "mąstanti dalis".

Kažkada minėjai, kad žinai, kas tavyje yra stebėtojas.
Puiku. Norėčiau šito išmokti iš tavęs.
Bet sakai, kad tavo mąstanti dalis nemirtinga.
Tačiau juk mąstymas susijęs su protu, o protas yra mirtingas.
Be to protas mąstymo procese vadovaujasi visokiais įvaizdžiais ir įsitikinimais, kurie irgi mirtingi.
Todėl paaiškink, kaip tavo mąstanti dalis gali būti nemirtinga.

p.s. Apie tą beisbolkę kada nors kitą kartą 🙂

gidas2014-06-03 17:26
@slapiaslietus

Su tomis nelaimingomis „iliuzijomis“ daug kibinio, todėl tik prabėgom…  🙂

Sąvokos Žodžiai "gėris", "blogis", "tobula", netobula" yra vertinimas. 
Vertinimas yra vietinės reikšmės, < > nes vertinimą daro žmogaus protas, ir daro remdamasis savo įtikėjimais ir instinktais.

Teisingas pastebėjimas – šios sąvokos apskritai yra homo sapiens išmislas, proto produktas. Jų tikrovėje nėra – jos egzistuoja ir turi prasmę tik žmogaus sąmonėje ir žmonių bendruomenėje. O žmogus (ir jo sąmonė) yra tos pat tikrovės dalis, ir tiek savęs, tiek visko kas žmogiška vertinimas turi iš esmės tik iliuzinę vertę.  😉
Tavo kiškinis ir pan. pavyzdžiai visa tai puikiai iliustruoja.

Ir viskas puikiai dera su vieno iš pozityvizmo šulų mintimis

Pasaulyje viskas yra taip, kaip yra, ir vyksta taip, kaip vyksta; jame nėra jokios vertybės – net jei ji būtų, ji neturėtų jokios vertės. < > Nes visa, kas vyksta ir vienaip ar kitaip yra, yra atsitiktinai.

Bet tavo tekste yra „svetimkūnis“, kuris nedera kontekste aukščiau – Absoliutas.
 

… tai kaip nukrypimas nuo bendro Absoliuto ketinimo,… < >  Absoliutui nė vienas paminėtas veiksmas nėra nei gėris, nei blogis, tai yra natūralus veiksmas. Joks chaosas. < > Tuo būdu mes realybės suvokimą sukuriame visai kitaip negu tie įvykiai atrodo Absoliutui

Tas tavo Absoliutas yra prieštaringa sąvoka – vidurinėje citatos dalyje „absoliutą“ pakeitus „tikrove“, mintis pasidarytų aiški ir puikiai papildytų pirmą citatą.
Bet įvardindamas „ketinantį“ Absoliutą ar Absoliutą, kuriam kažkas „atrodo“, pastarąjį nukiši kažkur net už iliuzinio pasaulio ribų, kas mediciniškai greičiausiai vadintųsi jau haliucinogenine zona. 🙂 

Kaip gali kažką žinoti ar rimtai teigti apie Absoliutą, jei pats esi paskendęs nuosavos sąmonės iliuzijų jūroje?

P.S. Etinių kategorijų aš toli gražu nenuvertinu – kaip gali pasirodyti. Atvirkščiai – žmonėse (ir apskritai) jos yra būtinos ir niekuo nepakeičiamos.
Kadangi kalba sukasi apie subjektyvumą, prisiminiau kažkur skaitytą B. Raselo pastabą apie solipsizmą – viena jam parašiusi moteriškė tvirtino esanti solipsistė ir buvo be galo nustebinta, kad daugiau solipsistų nėra. 🙂
P.P.S Kad neteisingai nesuprastum – pats esu daugiau-mažiau seno kirpimo pozityvistas.  😉

gidas2014-06-05 17:36
@slapiaslietus – į 2 žinutę.

Iš kitos pusės aš žinau kad mano mąstanti dalis yra nemirtinga.

Vytautas išsireiškė truputį „neatsargiai“, bet kita prasme, nei pats akcentuoji – prikiščiau tik "žinojimą… apie nemirtingumą". Bet jis turi neginčytiną asmeninę teisę remtis savo dvasine patirtimi.

Vadinasi, ta mąstančioji dalis turi būti atskiras objektas – atskiras nuo stebėtojo.
tada klausimas: kas yra stebėtojas?
Tavo mastančioji dalis negali stebėti save mąstančią, lygiai kaip ranka negali stebėti savęs

Visi girdėję R Dekarto "cogito ergo sum". Kaip manai, iš kur jis tai ištraukė? Savisteba. Saviverta. Savimonė.  Ir t.t., ir pan. Unikalios homo sapiens sąmonės savybės – psichiniai,… froidiški ir t.t., ir pan. brūzgynai. Apie tai galima diskutuoti ilgai ir nuobodžiai. Pradedant Aristoteliu, kuris sakė, kad Dievas mąsto tik save mąstantį, baigiant žmogumi, kuris … pagal Kūrėjo pavyzdį, irgi yra ir subjektas, ir objektas viename –  ir t.t., ir pan…
Tai yra faktas. Ir taip toliau. 🙂
Kaip pats save identifikuoji – kaip lietų ar kaip krušą?  😉

Vienintelis įdomus dalykas šiuo aspektu yra toks – ar unikali atskiro individo dvasinė patirtis yra "vetinga" mokslinio metodo prasme. Manyčiau, kad ne (bent jau šiandien), nes ir stebėtojui „iš šalies“ (subjektui), žiūrinčiam kas dedasi stebimų individų smegeninėse, kyla komplikuotos metodo problemos.
Dalykas tas, kad tiriamieji "objektai" savaime yra ir subjektai – štai kur sumautas reikalas… 🙂

Tačiau juk mąstymas susijęs su protu, o protas yra mirtingas.

Už. 100%. 🙂

Mayhemas2014-06-16 13:38

slapiaslietus rašė:[url=https://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=888] realybė yra tai, ką mums sukonstruoja mūsų įtikėjimų sistema.
Šitaip sukonstruota 'realybė' yra grynų gryniausia iliuzija.

Teisingai, ir labai svarbu is tokiu iliuziju issivaduoti;)

a.t.sielis2014-07-06 10:31
Žanas Gitonas (http://en.wikipedia.org/wiki/Jean_Guitton):

Faktiškai kvantų mokslas, kurį esame susikūrę, beaiškindami materiją, leidžia suprasti, kad pamatiniame lygmenyje nėra nieko pastovaus: viskas amžinai juda, viskas nuolatos keičiasi ir transformuojasi. Tai – nelyginant chaotiškas ir neaprašomas baletas, pašėlusiai šokdinąs elementariąsias daleles. Tai, ką laikėme nejudamu dalyku, faktiškai yra judesiai pirmyn ir atgal, zigzagai, netvarkingi išlinkiai, irimo arba, priešingai, plėtimosi apraiškos. Galiausiai, mus supantys objektai yra tuštuma, atominys kvaitulys ir daugiareikšmiškumas. Štai aš laikau rankose paprastutę gėlę. O koks ji yra siaubingai sudėtingas dalykas: milijardų milijardų atomų šokis (jų skaičius yra didesnis negu visų galimų suskaičiuoti mūsų planetoje būtybių; didesnis, negu visų pasaulio pliažų smiltelių skaičius). Atomai vibruoja, švyti, svyruoja aplink savo kuriamas nepastovias pusiausvyras. Žvelgdamas į gėlę aš mąstau: mūsų Visatoje egzistuoja analogai to, ką senieji filosofai vadino "formomis". Formos yra savotiškos pusiausvyros tipai, paaiškinantys, kodėl objektai yra tai, kaip tik dėl to, kad jie yra tai, o ne kita kas. Nė vienas elementas, sudarantis atomą, niekas iš to, ką žinome apie elementariąsias daleles, negali paaiškinti, kodėl ir kaip egzistuoja tokios pusiausvyros. Jos nurodo priežastį, kuri, griežtai mąstant, vargu ar gali būti mūsų fizinės Visatos darinys. Tai, ką jūs vadinate "lauku", yra langas, atvertas į anapus, į daug gilesnę tikrovę, galbūt – į Dievą.
Niekas iš to, ką pajėgiame suvokti kaip realybę, nėra tikrai "realu" įprastine šio žodžio prasme. Mes kažkaip esame panirę į pačią vienos iliuzijos gelmę. Ta iliuzija išvynioja aplink mus ištisą apraiškų kortežą, vaizdinius, kuriuos mes tapatiname su tikrove. Visa, ką manome žiną apie erdvę ir laiką, visat tai, kaip vaizduojamės objektų išsidėstymą vietose ar įvykių priežastis, visa, ką galime mąstyti apei Visatoje egzistuojančių daiktų individualų pobūdį, – visa tai yra ne kas kita, kaip didžiulė ir amžina haliucinacija, uždengianti tikrovę aklina skraiste. Po šia skraiste egzistuoja keista ir giliaprasmė tikrovė, realybė, kuri jokiu būdu negalėtų būti nulipdyta iš medžiagos, o tik iš dvasios.

gidas2014-07-07 22:35
Ž. Gitonas vis tik buvo filosofas, o ne fizikas, tuo labiau kvantų mechanikos specialistas. Manau, kad subatominis specas jo kategorišką teiginį

Po šia skraiste egzistuoja keista ir giliaprasmė tikrovė, realybė, kuri jokiu būdu negalėtų būti nulipdyta iš medžiagos, o tik iš dvasios.

galėtų pakankamai lengvai sumalti į miltus (jei norėtų veltis į šį reikalą.)…

Pagal Ž Gitoną kaip ir išeitų, kad kažkas realiai egzistuoja beveik „parą“ laiko, o „haliucinacijos“ amžius tėra niekingos „sekundės dalys“ (turiu omeny tą schemą, tik neprisimenu, kiek sekundės dalių ten išeina hominidui). Šis santykis (bent man) labai iškalbingas. Dar „prieš sekundę“ dvasia „gyveno“ ramiai ir laimingai, o „už sekundės“ jau „problemos“ – haliucinuojantis homo sapiens, kuris kiša nosį ten, kur tokiam tipui nederėtų. 🙂

a.t.sielis2014-07-08 06:49
Filosofas pažinimo gylio ir organiškos žinių sintezės skalėje vertas daugiau negu fizikas. Bet jeigu reikia fizikų, tai žymusis Plankas sako taip labai panašiai:

M. Plankas: rašė:„Kaip fizikas, taigi žmogus, kuris visą savo gyvenimą tarnavo blaiviam mokslui ir materijos tyrimui, aš tikriausiai nebūsiu įtariamas ir palaikomas naiviu svajotoju. Po visų atomo tyrinėjimų aš noriu pasakyti štai ką: materija neegzistuoja pati iš savęs. Bet kokia materija atsiranda ir egzistuoja tik dėka tos jėgos, kuri priverčia judėti elementariąsias dalelytes ir išlaiko jas vienoje mažytėje atomo sistemoje. Tačiau kadangi visoje Visatoje nėra protingos nei amžinos jėgos, – žmonijai niekada nepavykdavo atrasti karštai trokštamo perpetuum mobile (amžinojo variklio), – todėl už tos jėgos mes turime pripažinti esant sąmoningą mąstančią dvasią. Toji dvasia yra bet kokios materijos pirminė priežastis. Reali, tikra ir tikroviška yra ne ta matomoji laikinoji materija, tikra yra nematomoji – nemirtingoji Dvasia."

paragraf 782014-07-08 07:22

a.t.sielis rašė:Filosofas pažinimo gylio ir organiškos žinių sintezės skalėje vertas daugiau negu fizikas.

Sakyčiau jie abu verti vienodai, kiekvienas per savo unikalią sritį. Čia tas pats kas sakytum jog jėzuitkės moksleivis vertesnis už jablocnkio gimnazijos moksleivį. Juk iš esmės jokio skirtumo, ar ne? Juk kiekvienas mokslininkas ar kito srities atstovas pažįsta pasaulį per savo sritį, ir nei viena sritis nėra svarbesnė už kitą. Visos jos atveria tik dalį pasaulio ir jei nori dievo. Taip kad nei fizikas nei filosofas nei matematikas nei teologas nėra vertesnis už vienas kitą.

xsistemax2014-07-08 14:05
Verti visi vienodai,bet tiksliausi rezultatai gaunami apjungiant visas pažinimo sritis.Kažkodėl kitaip į pasaulį žiūrinčius esame linkę vadinti kvailiais net nepasidomėję,ką jie mato kitaip…
paragraf 782014-07-08 14:13
Na taip, apjungiant įvairias sritis galimas didesnis pažinimas, tačiau tai reikia daryti protingai, nes labai lengva nuvažiuoti į lankas apjungiant skirtingas sritis, tai parodo begalė ezoterinių idėjų, kurios klaidingai pateikia pirmines idėjas, padarydami iš to didžiulį "mokslą" ir sektos. Visame kame reikia proto ir tiesos. Nes su tokiu idėjų jungimu, lengva ir pačiam paklysti ir kitus paklaidinti
xsistemax2014-07-08 15:16
Reikia jungti ne idėjas,o pasiekimus.Gretinti rezultatus.Tada ir išlenda į paviršių tai,apie ką nepagalvojai.
Pvz.:
3-asis Zenono paradoksas.
Pradžios knyga.
Diraco Delta.
Kvantinė mechanika
Ir esminis filosofijos teiginys:NIEKAS negali egzistuoti.
Rezultate turime visiškai naują pasaulio sampratą,kuri tenkina visas sritis.Panaudojant tik tai,kas jau žinoma.
Atsakymas a.t.sieliui į klausimą,iškeltą temos pradžioje:tai veda prie kokybinio sąmonės šuolio.Pernelyg ilgai užsibuvome stagnacijoje.Jei kam patinka gyventi po "maskonų" uždanga-prašom.
paragraf 782014-07-08 15:49

xsistemax rašė:Reikia jungti ne idėjas,o pasiekimus.

Na čia jau kabinėjimasis prie žodžių, nes abu apie tą patį kalbame, tik kitais žodžiais.

crystal2014-07-08 16:14
Iš esmės visų sričių tikslas panašus – aiškinti mus supantį pasaulį. Vieni pasitelkia empirinius metodus ir nagrinėja objektyvųjį pasaulį, o kiti tam tikslui taiko kitokius būdus, pvz savo lygčių „nežinomųjų“ radimui gali laisvai palaviruoti „konstantomis“ ir šitaip gauti savus, kitokius atsakymus (turiu minty filosofiją). Tai kokia dar gali eiti kalba apie šių skirtingų sričių kombinavimą bendram pasaulio pažinimui ar net, pvz filosofo pranašumą prieš fiziką kai yra keliamas tas pats tikslas (čia, žinoma klausimas tik remiantis a.t.sielio išsireiškimais temoje)? Bent jau mano asmeniniu ir šiuo atveju gal kiek netolerantišku manymu, tai filosofija nėra labai jau lygiavertė su gamtos mokslu. Gal pačiu geriausiu atveju ji (arba pvz religija) tegali prisiderinti prie mokslo. Na, bet čia gal jau požiūrio reikalas, kažkam tokie jungimai pasirodys stiprūs, daug pažinimo apimantys ir „tenkinantys visas sritis“, o kaikam tik kažkokių sričių prisitaikymas, neretai atrodantis veidmainiškas, o kartais tragiškai klaidinantis (kaip jau paragraf78 pastebėjo panašūs "mixai" dažnai užsibaigia ezoteriniais grybų karais).