crystal rašė:Ok, tai ką tu galėtum tada vadinti tiesa? Iliuzijos iliuziją? Manai, kad išnykus žmogaus sąmonei ir protui nebeliktų ir pvz objektyviai veikiančios gravitacijos jėgos? Visata su visais savo dėsniais išnyktų kartu su žmogaus sąmone? Lyg kokia žmogaus proto ir sąmonės uždangėlė? Ir kodėl šitos „iliuzijos“, šitos dėsningos uždangos kuri galbūt egzistuoja tik esant sąmonei, žmogui paprasčiausiai nepavadinus aiškesniu žodeliu – tiesa? Paprasčiausiai vardan aiškumo nevadinti viską vienu ir į save daug nesąmonių talpinančiu žodeliu – iliuzija? Ir išvis nesuprantu kas „pasaulėjautą perprantant iš kito kampo“ yra pasiekiama? Parodai abejonę egzistuojančia tikrove, tiesa, objektyvia realybe? Ir kas iš to, kur tai nuveda?
Geri klausimai, nors ir ne man skirti, bet verti atskiros temos.
Tiesa – pilna realybė, o iliuzija – iškreiptas tiesos (ne)suvokimas, dalinis atspindys. Be tiesos negalėtų būti iliuzijos. Tarkim, virvės gabalas yra realus daiktas, o jeigu tamsoje mes susirangiusį virvės gabalą palaikytume gyvate, tada tai būtų mūsų iliuzija. Be realios virvės negalėtų būti šios iliuzijos.
Išorinio pasaulio dalykai, kaip ir šis mūsų gyvenimas – laikini, bet mes dažnai tai pamirštame, ir gyvename tarsi tai galėtų tęstis amžinai. Tai iliuzija.
Kol sveiki ir jauni, nesuvokiame, kad būsime seni ir ligoti, tai irgi iliuzija.
Kuriame įvairius gyvenimo planus, norų įgyvendinimo scenarijus, bet vieną dieną viskas gali staiga pasibaigti, todėl dauguma planų ir įsivaizdavimų – iliuzijos.
Pamatinė iliuzija yra apie tai, kas mes esame. "Aš esu lietuvis, tokiu ir tokiu vardu, gimęs tokioje ir tokioje vietoje, dirbantis tokį ir tokį darbą, gyvenantis ten ir ten, norintis to ir to, galintis tą ir tą; ir t.t. ir pan." Atitinkamai, viskas suvokiama iš šios tapatybės perspektyvos. Bet jeigu aš esu kažkas skirtingo nuo fizinio kūno (ką parodo daugybė anomalinių atvejų, kurie buvo nagrinėjami šiame puslapyje ir forume), tada visa ši tapatybė yra klaidinga. Vietoje šios iliuzijos (virvės, kuri vaidenasi kaip gyvatė), tikroji tiesa (pati virvė) yra: "aš esu nemateriali sąmonės dalelė, atskira nuo fizinio kūno, išliekanti po fizinio kūno mirties". Nesu materialios gamtos kūrinys. O kokia tikroji mano tapatybė, koks mano vardas, ką aš galiu, ir ko noriu, kaip dvasinė siela? Tai jau būtų gilinimasis į tiesą, kas ir sudaro neiliuzinę gyvenimo misiją.
Manai, kad išnykus žmogaus sąmonei ir protui nebeliktų ir pvz objektyviai veikiančios gravitacijos jėgos? Visata su visais savo dėsniais išnyktų kartu su žmogaus sąmone? Lyg kokia žmogaus proto ir sąmonės uždangėlė? Ir kodėl šitos „iliuzijos“, šitos dėsningos uždangos kuri galbūt egzistuoja tik esant sąmonei, žmogui paprasčiausiai nepavadinus aiškesniu žodeliu – tiesa?
Išorinė visata – tik dalis tiesos; iliuzija yra tai, kad išorinę visatą laikome viskuo, ir turime klaidingos tapatybės santykius su išorine visata. Atrodo, kad esame išorinės visatos kūriniai, fiziniai materialūs kūnai, ir kad viską valdo išorinės visatos dėsningumai. Bet iš tikro jie valdo tik tą išorinę dalį. Išorinė visata – ne iliuzija, ji objektyviai egzistuoja; iliuzinėmis gali būti pavadintos tik mūsų sampratos apie ją ir visą realybę apskritai.
Sąmonė, dvasia – nepavaldžios išorinės visatos dėsniams, transcenduoja virš jų. Tuo galima įsitikinti filosofiškai nagrinėjant, bei iš anomalinių reiškinių. Sąmonė – kažkas super super subtilaus, nepagaunamo. Materija visados esti erdvėje; erdvė yra tai, kas talpina savyje, yra visų materijos būsenų būtinoji sąlyga. Panašiai, galima pamąstyti, kad visi realybės klodai turi būti kažkokioje super super realybės "erdvėje", ir ta galutinė erdvė, arba tai, kame viskas egzistuoja, yra visuminė sąmonė. Visa grynoji būtis kaip egzistuojantysis subjektas, turintis savo "aš". Jis vadinamas Absoliutu arba Dievu.
Ta visuminė sąmonė amžina, ir kadangi sudaro visą egzistenciją, tai turi visas egzistencijos galimybes savo rankose, gali įgyvendinti bet ką, nes viską iš esmės įgyvendina savyje. Išorinė visata – vienas iš tos visuminės sąmonės veikimo rezultatų. Tai reiškia, kad materija – sąmonės išvestinė, "sukietėjęs" sąmonės reiškinys. Visuminė sąmonė amžina, todėl išorinės visatos objektyvumas turi visuotinumo ir pastovumo bruožus. Mūsų mažytė sąmonė negalėtų palaikyti "visatos užsklandos", bet visuminei sąmonei tai pilnai įmanoma. Todėl kad ir kas vyktų su mūsų mažytėmis sąmonėmis, išorinė visata neišnyksta, nes ji nėra mūsų kūrinys. Išorinė visata – didžiosios sąmonės kūrinys.
—
EDIT:
Toliau, kaip suprasti tą išorinės visatos kaip uždangos vaidmenį? Klaidinga tapatybė, kai susirišame su šio pasaulio dalykais, kaip su savimi ar mus apibrėžiančiais, paslepia nuo mūsų tikrąją mūsų prigimtį. Jeigu mąstau, kad esu šis kūnas, tada nemąstysiu apie save kaip apie sielą, ir nekelsiu klausimų apie tą transcendentinį save. Manysiu, kad toks iš viso neegzistuoja. Arba praktiškai/pragmatiškai yra nereikšmingas – "kadangi apie tai nieko nežinome, tai apie tai geriau ir nešnekėti, negalvoti". Taigi, klaidinga tapatybė uždengia mus nuo mūsų pačių ir nuo pirminės visos egzistencijos priežasties.
Kas įdomu, kad ta klaidinga tapatybė turi visas sąlygas susidaryti. Išorinis pasaulis turi savo formas, savybes, jų kompleksus, kurie sudaro sąlygas formuoti įvairiausioms mūsų tapatybėms, joms būti tęstinėms ir sudaryti harmoningos, organiškos būties mažas visumas, tai yra kiekvieno iš mūsų gyvenimėlius, taip, kaip juos suvokiame iš vidaus. Vadinasi, šios "uždangos" nėra savaime susidarančios iliuzijos. Jos kyla iš išorinės visatos, kuri taip ir sukurta, kad leistų mums susidaryti klaidingas tapatybes. Išorinė visata veikia kaip globalinė uždanga, kuri vienu ir tuo pačiu metu atspindi realybės esmes, ir jas iškreipia. Išorinė visata – Absoliuto kūrinys, todėl viską gauna iš Absoliuto. Ji primena filmą, kuriame mums pasakojama apie realybę, o mes patys esame to filmo veikėjai. Filmo scenarijai nėra galutinė realybė, tai tarsi pamokos, kurių dėka galime atrasti tikrąjį save arba galime pamiršti, užsimiršti savo vaidmenyse. Priklauso nuo sąmoningumo, nuo to, ko iš esmės norime, kurią pusę renkamės – filmo ar galutinės realybės. Mūsų vaidmenys filme nėra galutinė realybė, jeigu juos tokiais laikome, tai iliuzija. Taigi, tiek paklusimas iliuzijoms, tiek išsivadavimas nuo jų – Absoliuto veikimo pasekmė. Jis siunčia šią uždangą ar užsklandą. Mūsų klausimas būnant šiame visatos "filme" turėtų būti – "ką mums nori papasakoti aukščiausia viską kurianti esybė, ko išmokyti?" "Kas ir kodėl lieka nuo mūsų paslėpta". "Kur raktas, atskleidžiantis visą realybę?".
Tada prasideda dar įdomesni dalykai. Pasirodo, kad visatos "filme" yra vietų, kurios nėra suvaidintos, bet kur ateina Pats Absoliutas, parodyti, kokia yra tikroji realybės tapatybė, kokie vardai, kokie amžinieji sielos vaidmenys. Kas ten veikiama, kai nežiūrimas "filmas", ir "nevaidinama", o gyvenamas tikras gyvenimas už kino teatro ribų.
