Iron Tara rašė:<…>
Geresnę sistemą sukurti greičiausiai galime ir turėtume, tačiau yra tokia problema. Geresnė sistema greičiausiai būtų daug kartų sudėtingesnė negu ta, kurią turime dabar. Nors žmogus ir turi protą, bet vien proto užtkrinti sudėtingai socialinei sistemai neužtenka. Turi būti dar ir empatija (supaprastintai empatija reiškia gebėjimą užjausti, suprasti ir siekti suprasti kitą žmogų, o priešinga empatijai galime laikyti sociopatiją). Ir greičiausiai empatijos ir proto sąveika mums ir leido sukurti civilizaciją tokią, kokia ji ir yra dabar. Kodėl? Visų pirma, empatiškumas leidžia lengviau vieni kitiems suprasti, susikalbėti tarpusavyje. Taigi, augant empatijai, atsiranda poreikis ieškoti būdų perduoti informacijai, kad kitas ir tave suprastų, ir tu kitą suprastum. Taip sukūrėme kalbą, po to raštą. Na o protas leidžia kurti tvarką, struktūrą, analizuoti tai abstrakcijų lygmenyje bei kurti būdus pasiekti kokį nors tikslą arba išspręsti problemą. O proto ir empatijos sąveika leidžia priimti tokius sprendimus, kurie įtvirtintų žmonijai palankiausią struktūrą. Ir kuo empatiškesni bei kartu protingesni esame, tuo geresnė struktūra sukuriama.
Kita vertus, mes empatiją ir protą galime po truputį vystyti, pagerindami esamą struktūrą pagal turimą mūsų socialinio intelekto lygį. Pavyzdžiui, galime sukurti geriausią dabar įmanomą švietimo sistemą ir užtikrinti, kad ji veiktų bent 10000 metų. Po tiek metų žmonija tikrai pasididžiuotų ir save pervadintų į naują žmonių rūšimi. O jeigu ir nedarytų to, pastebėtų, jog tokia sistema iš esmės pakeitė žmonijos evoliucijos kryptį. Pavyzdžiui, teoriškai netgi įmanoma tai, jog kūdikiai išmoks kalbėti ne per pirmus dvejus metus, o per kokį pusmetį. Iš esmės evoliucija gali vykti eksponentiškai ir galime dėl tokios eksponencijos pasiekti tokį didelį lygį, kad net sugebėtume valdyti kosmose vykstančius reiškinius. Tačiau lygiai taip pat yra ir degradavimo tikimybė (būtent dabar). Ir šią tikimybę turime kažkaip minimizuoti ar panaikinti, nes kitu atveju mūsų tiesiausias kelias yra į išnykimą.
Deja, bet tokia sistema, kurią turime dabar, iš esmės nieko gero neduoda. Tik eikvoja turimus resursus, o naujų sukurti visiškai nesistengia. Tad kokia gali būti sistemos, nesugebančios kurti, paskirtis? Tik destrukcijos. Todėl ir turime tokią virtinę karų ir visuose gyvenimo reiškiniuose tarpusavio konfliktus. Na kai kas tai vadina konkurencija, bet, išvertus iš lotynų kalbos, tai reiškia "bėgimą drauge". Kitaip tariant, mes konkurencijos esmę netgi klaidingai pritaikome. Konkurencija nėra kito sunaikinimas. Tikroji to esmė yra parodymas kitam, jog esi geresnis ir štai tas kitas, pasirėmęs tavo patirtimi, gali pasiekti daug geresnių rezultatų. Ir tu kitam asmeniui geranoriškai perduodi savo patirtį. Ir kai abu esate viename lygyje, indėlis į visuomenę maksimizuojasi. Problema ta, kad toks modelis šitokioje sistemoje negali būti, nes atskiroms individų grupėms būtų žalingas. Tarkime, sukuri kokį nors atradimą ir jį dalini nemokamai. Tai kas už tai tau bus? Ogi nieko, niekas nepasirūpins tavo gerove už tai. Todėl atradimą turi patentuoti ir kitus priversti už tai mokėti tau.
Tai yra, šičia turime kapitalizmą. Neįsivaizduoju, kas rimtai gali teigti, kad kapitalizmas yra teisinga sistema. Galima sutikti nebent su tuo, kad kapitalizmas yra paprasta ir visiems lengvai perprantama sistema. Bet tik tiek. O pati esmė yra… gyvuliška. 🙂 Kapitalizmo esmė yra individo gerovę iškelti aukščiau visuomenės gerovės ir koncentruotis į ekonomikos didumą, kas yra klaidinga. Kuo geriau visuomenei bus nuo to, kad tu esi sotus, gali daryti ką nori ir dar turi krūvas turtų, o visuomenė badauja? Ogi niekuo. Tokį kapitalistą ji tiesiog galiausiai sutryptų. Tačiau negi taip blogai, jog, kaip individas, dedantis daugiau pastangų į kokį nors dalyką, gauni daugiau nei dauguma, bet ne tiek daugiau, jog dėl tavo sukoncentruotų turtų visi kiti turėtų badauti ir nekęsti tavęs? Žinoma, kad teisinga, jeigu žmogus, daugiau pastangų dedantis, ir gauna daugiau.
Ir kapitalizmas tokiu argumentu remiasi, kad paremtų savo sistemą. Bet čia yra tikrų tikriausias kognityvinis disonansas. Pabandysiu tą parodyti pavyzdžiu. Pavyzdžiui, pirmas kapitalistas, susikrovęs kiekį X turtų, turėjo įdėti Y pastangų. O štai kitas, kad sukauptų tą patį X, jau turi įdėti 2*Y pastangų. Oi, ir dar kitam kapitalistui suveikia infliacija ir tas jo Y pastangų tampa varganu 0,4*X. Tai kur čia kapitalizmas suteikia galimybę gauti daugiau tam žmogui, kuris įdeda daugiau pastangų? Gal tas antras kapitalistas gimė vėliau ir kitokiomis sąlygomis ir dėl to tesugebėjo su 2*Y pasiekti tik 0,7*X. O jeigu būtų gimęs anksčiau, galbūt jis būtų per tą patį pirmo kapitalisto laiką įdėjęs 2*Y pastangų ir pasiekęs 2*X turtų? Tad kaip objektyviai užtikrinti, kad, nepriklausomai nuo gimimo vietos ir momento, žmogus, įdėdamas tą patį kiekį pastangų, gautų tą patį? Šito kapitalizmas ir nesugeba padaryti, nes jo esmė yra koncentruoti turtus viename taške. Pačioje pradžioje turtai yra koncentruojami pagal galimybes, pastangas, tačiau vėliau kitos kartos jau turi dėti gerokai daugiau pastangų (arba tai tampa išvis neįmanoma), kad gautų tą patį. Tai yra, turtai susikoncentruoja viename taške ir jie ten lieka. Tad ir turime sistemą, kurią galime lyginti su "pūvančiu lavonu".
Tad turime suprasti, jog kapitalizmas iš esmės yra ydinga sistema ir netgi žalinga visos žmonijos egzistencijai ilguoju laikotarpiu. To priežastis yra tokia, kad kapitalizmas visuomenės didžiajai daliai narių sukelia didesnį stresą, priverčia ateities kartas vis sunkiau ir daugiau dirbti (dėl to ir turime tą vis greitėjantį gyvenimo tempą, ko gali ir nebūti, o pasiekimai visose srityse būtų trilijonus kartų didesni nei naudojant kapitalistinį modelį), nors jos to visiškai nenusipelnė, t.y. jos kaltos tik dėl to, kad gimė vėliau. Bet ar čia rimtas argumentas? Juk niekas negali pasirinkti nei gimimo momento, nei gimimo vietos. Kita vertus, tai būtų tikrai rimtas argumentas, jeigu tie žmonės gimtų su atitinkamai geresnėmis savybėmis, t.y. protu, empatija. Tada iš jų reikalauti didesnių pastangų galime, nes juk jie yra geresni. Na bet jie nebūtinai tokie gimsta, tad kokią teisę turime reikalauti iš tokių žmonių daugiau negu jų ankstesnės kartos? Remdamasis tokiais pastebėjimais, nesidrovėdamas galiu teigti, jog kapitalizmas turi būti… panaikintas. Taip, panaikintas, jeigu norime, kad žmonija kaip civilizacija išliktų ir gyvuotų visą laiką. Kas palaiko kapitalizmą, tas intuityviai palaiko ir žmonijos baigtį, nes kapitalistinėje sistemoje mūsų civilizacijos baigtis yra neišvengiama.
Na tik nepradėkime sakyti, jog esu kažkoks SSRS modelio palaikytojas. Na bet tai yra kapitalistų savisaugos instinkto pritaikymas – jie bet kokį žmogų, kuris turi išmonės kritikuoti šitą idiotišką (taip, IDIOTIŠKĄ) sistemą, drįs palyginti su nevykusios sistemos palaikytojais. Iš esmės SSRS tokio modelio, kurį skelbė turinti, niekada neturėjo. Tai buvo tais pačiais kapitalistiniais (tik barbariškesniais) principais paremta sistema, dėl ko ir užaugo po SSRS žlugimo karta, kuri linkusi kitus dar labiau niekinti ir išnaudoti. Jeigu SSRS būtų išties pritaikiusi tokį modelį, kurį skelbė, tai SSRS nebūtų subyrėjusi ir gyventume joje dabar ir puikiausiai mokėtume tiek lietuviškai, tiek rusiškai, tiek angliškai ir didžiuotumėmės, kad esame lietuviai, bet kartu ir tuo, jog gyvename TSRS (tada jau SSRS to turbūt nevadintume, nes tai jau nebebūtų kažkoks socialinis nesusipratimas) ir ta "pasaulinė komunistinė revoliucija" arba būtų įvykusi, arba vyktų dabar. Bet to nėra ir nebuvo (bet gal bus?) ir socializmas, komunizmas, t.y. sistemos, kurias aprašė K. Marx, yra dabar nurašytos ir paniekintos, nors nei viena iš jų net nebuvo praktiškai pritaikyta. Aš netgi turiu tokią konspiracijos hipotezę, jog SSRS galėjo atsirasti dėl kapitalistų supratimo, jog socializmas, o vėliau ir komunizmas galiausiai tikrai nugalės kapitalizmą ir tie, kas valdo pasaulį, jo nebevaldys, nes valdžia bus perduota išsilavinusiai ir sąmoningai visuomenei.
Sakysite, kad komunizmas yra bloga sistema? Na ir kuo gi? Na kapitalistai gali pateikti tokius argumentus:
1. Žmonės visiškai nedirbtų, todėl nieko nesiektų.
2. Vienas paimtų daugiau negu jam reikia.
Abu teiginiai yra kvaili. Pirmas teiginys. O kodėl turėtų nedirbti? Nes jam nereikia siekti, kad išgyventų? Na tuomet toks žmogus galbūt kurį laiką ir drybsotų ant sofos, bet po to jam tas nusibostų ir pradėtų mąstyti, o kas gi su jo gyvenimu darosi, ir instinktyviai kažką užsimanytų veikti. Žmogus yra "socialinis gyvūnas", todėl anksčiau ar vėliau ta tingumo apatija daugumai pasibaigtų ir ji pradėtų kažką daryti. Pavyzdžiui, bet kuris žmogus dirbtų mėgiamą darbą už nieką, jeigu sistema, kurioje yra, jam užtikrintų visavertį pragyvenimą. Jis dirbtų dėl to, kad jam patinka tas darbas, nori kažką išspręsti, sukurti, o ne tam, kad išgyventų. Dirbti tam, kad išgyventum, yra kvaila dėl to, kad tavo darbo kokybė tada krenta, nes šitaip dirbdamas atsiduri stresinėje būsenoje. Ir dėl siekimo. Dabar žmonės, dirbdami vien tam, kad sudurtų galą su galu ar truputį geriau nei kiti gyventų, tikrai daug siekia. Pagrinde ir yra jų tikslas gyventi truputį geriau nei kiti. Gal sąmoningai jie to neiškelia, tačiau iš smės daro būtent tai. Ir ką tai duoda žmonijai? Daugiau streso, kančių, pykčio, susvetimėjimo. Tad pirmas kapitalistų argumentas yra visiškai beprasmis.
Toliau antras argumentas. Paimkime pavyzdį su maistu. Na, norint paimti maisto, reikia kažkur jį laikyti. Vienas maistas laikomas šaldytuve, kitas kitur. Vargu, ar norėsis prisiimti to maisto vien tam, kad jo turėtum daugiau nei kaimynas. Nors iš tiesų tai gali būti būtent tas atvejis, nes žmogus iš prigimtes kaip ir turi poreikį turėti daugiau ir kaupti kažką. Tik klausimas, ar jis nori turėti daugiau ir kaupti būtent dėl to, jog turėtų už kitą daugiau. Manau, tai nėra tas atvejis dėl turėjimo daugiau už kitą. Žmogus kaupia atsargai, kad blogesniu periodu galėtų jomis pasinaudoti, o ne todėl, kad už kitą daugiau turėtų. Tačiau, jeigu nuo vaikystės aiškinsi vaikui, kad jis turėtų imti tiek, kiek jam reikia, tai argi jis mąstys apie turėjimą daugiau nei kitas, jeigu supras, kad jo indėlis, darbas iš esmės prisideda prie begalinio resursų šaltinio (taip, būtinai reikia žmogui suprasti, kad tai JO darbo indėlis yra tas begalinis resursų šaltinis, o ne jis tiesiog yra, nes pastaruoju atveju turėtume tikrą tinginių, nieko nesiekiančių, rasę)? Gal ir pamąstys, bet tame nematys prasmės ir elgsis tik pagal poreikius. Tai yra, žmogus pereitų į naują evoliucijos lygį – pradėtų mąstyti apie asmeninį tobulėjimą, apie gėrybių davimą visuomenei, darymą to, kas jam patinka ar išties yra svarbu.
Tokiu atveju būtų galima realizuoti daug kartų didesnius mokslo, technologijų, socialinės inžinerijos projektus. Tai yra, tokio lygio, kurių kapitalistinė sistema niekada per istoriją nesugebės realizuoti. Pavyzdžiui, kaip verslininkas realizuotų "Daisono sferos" projektą? Nuneštum tokį projektą didžiausios kompanijos pasaulyje vadovui su visais planais ir jis, vien pamatęs frazę "Daisono sfera", sakytų, jog neturi tam pinigų. Štai čia ir yra puikus pavyzdys dėl kapitalizmo ribotumo. Tai parodo, kad kapitalistinėje sistemoje resursų kūrimas yra neįmanomas. Įmanomas tik jų vartojimas. O žmonijai, kad ji gyvuotų, būtų ori, didinga ir galinga, reikia sistemos, kurioje yra ne tik resursų vartojimas, bet ir jų vartojimas. Tai yra, mes turime pereiti iš vartotojų būsenos gamtoje į gamintojų. Tai padarę, mes galėsime viską, ko tik širdis geidžia, bet neprieštarauja etikos ir moralės principams.
Sunku dabar atknisti tas klaidas tam šaršalyne, o jei ir atkasi, atrasi, kur vietoj 1 buvo parašyta 2, tu nieko negalėsi padaryti, kadangi tavo rankose nėra trintuko; jis pas tuos, pas ką pinigų daugiausiai.
Manau, verta pastebėti, jog trintukas yra ne vieno konkretaus individo rankose, o visos visuomenės. Bet individas gali padaryti didelį pokytį. Pavyzdžiui, jis per savo gyvenimą gali įtikinti geresne sistema, sakykime, 1000 žmonių (na šiame informacijos amžiuje tai gali būti labai kuklus skaičius netgi), iš kurių atsiras 10, kurie jo darbą tęs, ir įtikins dar po 1000 žmonių. Tariant, kad žmogaus karta trunka 30 metų, jau po 240 metų būtų geresne sistema įtikinta iš esmės… visa žmonija. Tačiu, jeigu individas yra labai ryžtingas ir trokšta dar greitesnių pokyčių, tą jis gali pasiekti ir per savo gyvenimo laikotarpį arba per 2-3 kartas. Kitaip tariant, neturėtume nuvertinti vieno žmogaus indėlio. Trintuko jis gal ir neturi, bet turi žodį, kuriuo gali patikėti kiti. O kai jau susirenka daug žmonių su tuo žodžiu, tuomet valdžios trintukas tampa beverčiu daiktu. 🙂