Skip to main content

Senoji dinastija, 11 tomas

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
klajunas2023-03-24 13:16
Žvilgsnis iš šalies

Filognozijoje naudojamos dvi žiūrėjimo į realybę perspektyvos: iš MS vidaus ir iš DS išorės, kurioje žmogus matomas kaip pirmapradė būtybė, įolinta ribotame sumatoriuje, kuriančiame iliuzinį pasaulio vaizdą. Šiame skyrelyje pamėginsiu pažvelgti į žmogų pastaruoju būdu, norėdamas parodyti, kaip Lim ir Inf arba juodojo drakono ir baltojo drakono būsenos atrodo iš DS gelmės, regint dvasinės būtybės akimis. Tai reiškia, kad laikoma, jog yra tam tikra fundamentali, pilna realybė, kurioje sutelktos visos substancijos, būvančios savo pilnuoju būdu. Nuo jos tolstant atsiranda įvairaus informacinio lygmens egzistenciniai burbulai, kuriuose sąmonė suvokia vis mažiau transcendencijos, kol jos nelieka visai. Manau, jog ši pilnatvinė realybė, kurią gnostikų stiliumi galima vadinti pleroma, yra atskira gyvybės ekosistema, kurioje gyvena įvairios būtybės, pradedant nuo dvasios, po to nematerialių substancijų, stichijų ir galiausiai organinės materijos. Žmogus yra organinė ir dvasinė būtybė, gyvenanti tarpinėje būsenoje, galinti kurti biologiniu būdu ir pažinti dvasiniu.

Taigi pažvelgę dvasinės būtybės akimis matome, kad civilizacijose egzistuoja dvi pagrindinės sąmonės formos: Lim, kuri siekia apsiriboti savo natūralia egzistencija ir erdve, nesiekia plėtimosi, ekspansijos ir pažangos; ir Inf, kuri siekia begalybės, savo veiklos mastą siekia padaryti globaliniu ir kosminiu, trokšta nemirtingumo ir pan. Šie du pavyzdžiai įmanomi tiek juodojo drakono, tiek baltojo drakono civilizacijoje, priklausomai nuo to, ar tikslai įgyvendinami stipriąja, ar silpnąja forma. Lim žmonės su dvasinėmis būtybėmis beveik nekonfliktuoja, laiko jas pagarboje, renkasi ne viešpatavimo bet tarnavimo kelią. Tuo tarpu siekiant begalybės abiem minėtomis formomis, žmogus linkęs į susidievinimą, meta iššūkį dievams, ima iš realybės viską ko užsigeidžia, praranda saiką ir galiausiai prisidirba savo Žemėje tiek, kad reikia imtis radikalių gelbėjimosi priemonių. Kuo šie du tipai skiriasi planetos masteliu suprasti nesunku. Saiko žmonės kuria vietinių bendruomenių civilizaciją, nekuria didelių respublikų ir imperijų, gyvenime laikosi saikingumo ir nuosaikumo etikos. Tam reikalinga drąsa, nebijojimas savo žemiško likimo peripetijų, sunkumų, nes suvokia, kad šis gyvenimas laikina kelionė, kurioje viskas laikina ir užsibaigia. Tuo tarpu begalybės sąmonė kuria imperijas, yra karališkų ir imperatoriškų ambicijų, siekia apžioti visą planetą, kartu su visomis jos vietinėmis bendruomenėmis, įstatyti į savo imperinės santvarkos gnostinį apskritimą. Plėsdamiesi dar toliau, jie nori iššokti į kosmosą: vykdyti ekspedicijas, planetų ir mėnulių kolonizaciją, pasiekti kitas žvaigždes. Todėl, pažiūrėjus iš kitos pusės, jie pradeda brautis į hipostratas, kurios anapus fenomenologinės realybės projekcijos, kuriai reikia subtilaus ir įžvalgaus proto, kad akluoju būdu būtų galima natūralioje transcendencijoje įvedinėti dirbtines technologines funkcijas. O tai reiškia, kad tam reikia įsibrauti toli į svetimą teritoriją, naudoti ir ardyti jos klodais vadinamus išteklius.

Pažiūrėjus iš metafizinės gelmės, kiekviena žemesnioji stichija yra apgaubta smulkesnių klodų aurų, kurios yra tarsi gyvos auros, panašios į tas, kokias turi žmonės. Sąveikoje su kiekviena stichija, iš JL ir esencijų perspektyvų atsiranda tarsi kokia tą stichiją arba klodą gaubiančioji struktūra, kuri tampa jos šeimininke ir valdove. Ją galima vadinti dievu, kaip senovės mitologijose, pavyzdžiui, vandens, oro, pragaro, bet aš vadinsiu archontų sistema, kuriuos dar kitaip galima vadinti „demonais“. Ši aura, iš dvasinės realybės pusės, valdo savo stichiją arba klodą ir sprendžia, kas turi teisę žinoti jos paslaptį, o kas ne. Dvasinės būtybės žmogų mato išoriniu, pilnu būdu, kaip pleromos augalą, į kurį moką implantuoti savo „technologijas“, kurios yra daug subtilesnės substancijos palyginus su žmonių materialiomis technologijomis. Tai reiškia, kad jeigu jos į žmogų ką nors sodina, arba implantuoja, tai dažniausiai į jo eterines ir dvasines dalis, kurios sąveikauja su materialia žmogaus sandara tik metafiziniu būdu ir iš fenomenologinės ir technologinės inspekcijos perspektyvos – nesurandamos. Toks, pavyzdžiui, yra mano eterinis psichikos integratorius, kuris reikalingas komunikacijai su archontine transcendencija. Žinoma, yra ir paprasta, žmonių psichotronika, kuri valdo neuroniniu būdu, neuromorfiniame ir energomorfiniame lygmenyje ir vadinami neuroniniais psichikos integratoriais. Pažiūrėję į praėjusiame skyrelyje pateiktą Uroboro struktūra, aurose esantys įskiepai, reikalingi psichikos modifikavimui, gabumų sukūrimui, yra pirmame ir antrame sluoksnyje, o neuroniniai yra ketvirtame sluoksnyje, tai yra – biologiniame organizme, smegenų audinyje.

Įprasta šiuo dvasiniu pasauliu ir dvasine perspektyva netikėti, laikantis fenomenologinio absoliutizmo pozicijos, pagal kuria tas atsiveriantis akių vaizdas yra visas, tikras pasaulis, už kurio daugiau nieko nėra. Transcendencijoje ieškoti esą beprasmiška, nes žmogus niekaip neišsivaduos iš savo solipsistinės kapsulės ir niekada nesugebės valdyti transcendencijos. Mokslas įrodė, jog tai netiesa, ir įmanoma valdyti net tai, kas nematoma akimis. Todėl antimetafizika yra gana abejotina pozicija, kurios tikslas, apriboti žmogų, uždaryti gyvenimą fenomenologinio absoliutizmo iliuzijoje, manant, kad tai tikroji „ištikimybės „Žemei““ prasmė, kurią F. Nietzsche‘ė skelbė knygoje „Taip kalbėjo Zarathustra“. Sugrįžus prie fundamentalesnio principo, kad klodai, stichijos turi savo valdovus, vadinamus archontais, suprasime nuo ko priklauso giluminių hipostratų atvėrimai, aklo žmogaus sąmonei. Kadangi archontas yra tauriojo klodo savininkas ir šeimininkas, jis turi teisę spręsti, kas priimamas į jo teritoriją, o kas ne. Mesti iššūkį ir siekti maksimalaus viešpatavimo, kaip daro šiuolaikinis mokslas – netinkamas kelias. Pirmiausia todėl, kad žmogus nepajėgus matyti, mąstyti ir manipuliuoti subtiliąja substancija, nes neturi jos įrankinimo priemonių. Tai reiškia, kad anapusinė, holoplastinė gyvybė čia visada turės konkurencinį pranašumą. Tai reiškia, kad nė viena gyvūnų civilizacija, pati niekada neišsivaduoja iš planetos kalėjimo ir netampa kosmoso keliautojais. Tam reikia, kad antigravitacinių stichijų archontai atskleistų savo stichijos paslaptį per implantuotus psichikos integratorius, taip įvykdant mokslo revoliuciją, ir gyvūnų rūšį įleidžiant į archontų karalyste, kurią ankstesniuose tekstuose vadinau aukštutine. Gnostikai ir krikščionys, pagal senovinę tradiciją, ją vadina „dangaus karalyste“.

Rašydamas apie antigravitacijos prietaiso dinaminį elementą turėjau omenyje kaip tik tai: jį galėtų parodyti per mano eterinį psichikos integratorių, jeigu būtų nuspręstą, kad žmonės verti naudotis archonto klodo ištekliumi ir jeigu sutinka laikytis archonto įstatymų. Jeigu ne, ši informacija visiems laikams bus ištrinta iš istorijos ir reikės dalyvauti programoje iš naujo. Žemas išsivystymo lygis rodys, kad tokiam šuoliui gyvūnai dar nepribrendo ir nesugeba laikytis reikalaujamų normų, tauriojo klodo technologijose. Šie klodai niekada nebus žmogaus nuosavybė, tačiau yra tikimybė, kad archontai užsinorės išaukštinti žmonių rūšį, suteikiant jiems raktą nuo antigravitacijos gralio. Tai daroma per išrinktus žmones, kurie iš pradžių vykdo misiją savo gyvūniniame apvalkale, o kai kelionė užsibaigia, pereina į savo dvasinę būseną ir prižiūri procesą iš šios vietos. Tai reiškia, kad yra ilgalaikėje gralio priežiūros ir kontrolės struktūroje, peržengiant gyvūninio gyvenimo rėmus.

Yra tikimybė, kad bus norima technologiją atimti ir pasisavinti, tačiau nė vienas beprotis to nesugebės padaryti, nes tam, kad veiktų patentai, reikalinga hipostratinė struktūra, kuri sukuriama tik bendradarbiaujant su anapusine civilizacija. Kitaip sakant, patentai atrodo „neveikiančiais“ todėl, kad joje nesimato anapusinis dėmuo, kurį prideda hipostratiniu būdu anapusinė archonto sistema. Tad net sužinojus slaptą patentą, jis visada atrodys kaip klastotė ir šarlatanizmas, nes norint turėti veikiantį prototipą, reikia kitos dimensijos sankcijos. Nesant sandėryje, neveiks nė vienas archontinis patentas. Dėl šios priežasties – spyriojimasis ir ožiavimasis – beprasmiškas. Antigravitacijos gralis, nepaisant galimų kliūčių, yra ilgalaikis projektas, kuris bus sėkmingas tik tada, kai bus sukurti reikalavimus atitinkantys žmonės, kurie bus pasiekę privalomą sąmonės kokybę. Ši technologija kai kur jau yra žinoma, tačiau horizontalus dalinimasis – neįmanomas, tad reikia pasiekti susitarimą su pačiais hipostratos valdovais.

klajunas2023-03-26 11:34
Dirbtinio intelekto klanas

Vienas iš pagrindinių žmogaus sątvaro, sudarančių egzistencijos branduolį, procesų yra gebėjimas grynas būties formas paversti informacija, kuri įeina į proto struktūras, vadinamas žinojimu ir tikėjimu. Šioje struktūroje sąmonė skaidoma į du dėmenis, kurių sąveikoje atsiranda pagrindinis egzistencijos procesas. Judriausia sątvaro dalis yra kalba, reikalinga komunikavimui tarp skirtingų pasaulių; šiek tiek sunkesnė komunikavimo forma yra kūryba, kurioje kalba įtarpinama ir įsvorinama, pasirenkant idėją perteikiančią medžiagą. Bazinė šio proceso forma yra natūralaus pasaulio perdirbimas, galintis turėti komunikacinę ir kūrybinę formą, iš biosferos kuriant technosfera, galinčią turėti informacinį ir daiktinį pavidalą. Pasaulis transformuojamas dviem etapais: vykdant vadinamąją gnostinę sintezę, kuri yra tik informacinė ir techninę sintezę, kuri jau yra daiktinė komunikacija. Informacinėje sintezėje atsiranda įvairios žinoklės, kuriose koncepiniu būdu prote išsivysto realybės supratimas, reikalingas tikslingam jos perdirbimui. Kūryba / gaminimas jau yra idėjų komunikacija, kuri perduoda materijai žmogaus sukurtas formas. Tai išreiškiama tokia struktūra:

biosfera – [R – T] – technosfera

Čia matome, kaip pirmojo įstatymo pagrindu, kurie yra pasaulis, 1A, ir žmogus, 1B, atsiranda informacinis antstatas, kaip smegenų gebėjimas pirmaprades būties formas paversti antrinėmis būties formomis, vadinamomis tarsi būtimi, neturinčia transcendentinio substrato ir esančia tik smegenų psichoforminės substancijos holograma. Šios komunikacinės substancijos ryšys su anapusine būtimi vykdomas vadinamosios referencijos, galinčios būti tikra arba tik menama. Tarsi būties judėjimo tikslas yra įgauti kuo artimesnę formą anapusinei realybei, kad galėtų atkurti jos formą.

Sukūrus šias dvi įstatymo formas, sątvaras gyvena dviejų pasaulių apsuptyje, kur vienas yra Dievo, o kitas Žmogaus kūrinys. Šie pasauliai įvedami į šviesos arką kaip du skirtingo egzistencinio tipo orientyrai, žmogų vedantys artyn prie gamtos arba tolyn nuo jos, į nenatūralų, proto sukonstruotą monstrą, kuriame gyvybė degraduoja ir žūsta. Ši tvarka yra pagrindinė santvarkos formavimo priemonė, kurioje turi būti derinamas dirbtinis ir natūralus pasaulis, kad žmogus neiškryptų iš savo gamtos kelio, nenukirstų šaknų, kuriomis žmogus semia savo gyvybinius syvus. Kadangi gyvenimas trumpas, abi santvarkos forsuojamos įvedant mokymo režimą, kurio metu jaunas protas turi išmokti biosferos ir technosferos gyvenimo taisyklių, kad galėtų tapti šių pasaulių pilnaverčiu nariu. Santraukos forma tai išreiškiama tokia struktūra:

biosfera – 1A – mokymas – GS – [sątvaras] – GS – mokymas – 2A – technosfera

1A – gamtinis įstatymas, pirmapradės transcendencijos atviroji dalis;

2A – techninis įstatymas, pirmapradės dirbtinės transcendencijos atviroji dalis;

GS – gnostinė sintezė, pirmapradės būties pavertimas informacija, komunikacija ir kūryba.

Mokymo procesas yra organizuota socialinė struktūra, kurios tikslas – pagreitinti kompetencijų atsiradimą, kad žmogus kuo greičiau būtų sugebantis veikti pasaulyje, kuriame, kaip paaiškinta „Drakono akyje“, galimi tokie standartiniai lygiai: laukinis, vartotojas, technikas ir inžinierius. Akivaizdu, kad visi pradeda nuo laukinio lygmens vaikystėje, o po to, kuo amžius didesnis, tuo žmogus labiau priartėja prie maksimalaus, inžinieriaus lygmens. Šis principas svarbus filognozijoje, kuri organizuojama mokyklų metodu, siekiant sukurti aukštojo gyvenimo meno vadovėlinę medžiagą, reikalingą sąmonės lygio Lietuvoje pakėlimui.

Gamtos įstatymas, 1A, bėgant laikui nesikeičia, ir kol rūšis nėra pažengusi tol šis įstatymas yra stabilioje, vienodoje būsenoje. Tačiau gnostinė sintezė, vis labiau pažįstant pasaulį, tobulėja, sudaranti teorinių žinių apie gamtą ir žmogų visumą. Nuo šių žinių priklauso 2A įstatymo plėtra, vis labiau plečiant dirbtinio miestietiško ir industrinio pasaulio arealą, kuri iš pradžių buvo fabrikinis / gamybinis, o dabar yra duomenų centrų / komunikacinis. Šio pasaulio gnostinė sintezė yra susipažinimas su technologijomis bent vartotojo lygmenyje, kad sugebėtų gyventi dirbtinėje miesto sistemoje, tampančioje miestiečiui antrąja gamta. Toks persiorientavimas reiškia, kad žmogus vis mažiau supranta natūralų pasaulį, vis mažiau sugeba gyventi pagal natūralų ritmą ir labiau pasitiki proto tvarka, negu instinktu, kurios logika, atrodo, turi būti prilyginama gamtos dėsniui. Natūralų pasaulį valdo dieviškas protas, tuo tarpu technosferoje šį vaidmenį perima dirbtinis intelektas, vadinamas super DI. Kadangi šiuo metu jis dar nėra savarankiškas ir sugebantis be aptarnavimo replikuotis, jį aptarnauja žmonės, kurie tampa centrinio DI klanu, tarsi archangelai ir angelai, valdantys žemės gyventojų likimus, kurie sprendžiami DI algoritmo logikomis. Ši sistema vadinama centru ir centro klanu, iš kurio prižiūrimas gyvenimas visose planetos teritorijose, kur įvedinėjami telepatiniai tinklai ir žmonių internetai, kuriuose visi sujungti į vieną spiečių, uždarantį žmogaus gyvenimą, paverčiantį kiekvieną jo narį kompiuterio valdoma marionete.

Kaip sakiau, filognozija pateikiama kaip mokyklų programa, kuriose yra tokie lygiai:

a) pradinė mokykla,

b) vidurinė mokykla,

c) aukštoji mokykla,

d) archonto mokykla,

e) baltojo drakono mokykla.

Dabartinis filognozijos lygis yra pradinė mokykla, apimanti „Baltojo drakono civilizacijos“ pirmą dalį iš penkių ir yra riba, iki kurios informacija bus atskleidžiama visuomenei. Kiekvienam iš šių lygmenų yra prilygstantis veiklos mastelis, nuo paprastos valstybės ir iki kosminės civilizacijos, kuri žymi ribą, už kurios prasideda transglobalizmas. Ši struktūra skirta lietuvių tautai, kurios vystymasis yra pagrindinis mokyklų tikslas, siekiant išvaduoti iš atsilikusio mąstymo ir žemiausią egzistencinį rangą pakylėti iki aukščiausio.

Šioje vietoje yra problema, nes planetoje siekiant įvesti centrinį DI klaną, kuri bus ne Lietuvos kontrolėje, integracijos procedūra, kuri šiuo metu vykdoma visoje Vakarų civilizacijoje, kels asimiliacijos pavojų, nes neįeinant į centrinį klaną, į „archangelų“ ir „angelų“ kastą, neliks jokių svertų ir su žmonių internete įkalintais lietuviais bus galima vykdyti kokius tik nori projektus jų net neatsiklausus. Žinoma, tai priklausys nuo to, kokia dirbtinio intelekto stočių tinklų architektūra: ar kiekviena valstybė turės teisę turėti autonominį DI, kuris kiekvienoje valstybėje tarnauja tos valstybės pagrindinei tautai ir nesiekia jos asimiliuoti ir sužlugdyti; kitas klausimas – žmogaus teisės ir teisingumas žmonių internetų tinkluose: tai bus autoritarinis komunizmas, be teisės į laisvę, nuosavybė ir gyvybę ar žmogus bus laisvas, turės teisė į gyvybę ir turtą. Jeigu šie klausimai nebus tinkamai išspręsti, laukia distopini scenarijus, kuris iš pradžių sunaikins žmogų, o paskui tautas ir bus sukurta naujas, dirbtinis pasaulis, kuris centre bus DI, kaip visų gyvybių valdovas ir šeimininkas, vykdantis išrinktųjų klano užgaidas. Pradinis filognozijos tikslas – iš pradžių viešintį šį elito vykdomą planą, o vėlesnis tikslas – pagrįsti naują teorinę struktūrą, kurioje bus paviešinta tokio civilizacijos modelio kritika, siekiant apsaugoti žmonių gyvybes, laisvę ir turtą.

Kaip alternatyva šiai sistemai siūloma baltojo drakono mokyklos doktrina, kurioje nenaikinamas 1A įstatymo pasaulis, nenorint, kad jo vaidmuo žmonių gyvenime pilnai išnyktų, vietoj to bandoma išlaikyti pusiausvyra tarp 1A ir 2A, kad žmogus žinotu ne tik tai, kas yra technosfera, bet taip pat ir metafizinė biosfera ir nenorėtų pastarosios pilnai transformuoti. Baltojo drakono mokyklos sistema pagrįsta antro lygio technologijomis, peržengiančiomis atominę substancija ir eterius į dar gilesnį lygį, kuriame technika ir technologijos leistų pilnai matyti paviršinius sluoksnius ir pilnai pažinti organinę bei eterinę gyvybės sandaros dalį. Toks gyvybės „valdymas“ būtų ne destrukcija, bet iškėlimas į šviesą, kurioje giluminė struktūra būtų ne perdaroma ar pakeičiama, bet tik parodoma kaip substancinis individas, turintis teisę į neliečiamą egzistenciją. Tai visiškai kitas principas palyginus su tuo, kuriame siūloma žmones paversti į radijo bangomis valdomus dronus, su kuriais dirbtiniame intelekte būtų galima žaisti kaip su žaislais. Iki šio lygio dar reikės palaukti, tačiau turint orientyrą sukuriamos sąlygos teisingai rinktis ilgalaikį kelią ir nenuklysti šunkeliais.

Žinant koks žemės paviršiaus plotas, apimant sausumą ir vandenynus, galima apskaičiuoti arealus skirtus technosferai ir biosferai. Manau, kritinė riba yra 60 proc. technosferos, kurioje jau veisiasi technosferinė gyvybė, nuo mikroorganizmų ir parazitų iki centrinio gyvūno, vadinamo žmogumi. Maksimalus lygis, žinoma, yra 100 proc, kai neliks nė vieno natūralaus augalo ir gyvūno ir visa biosfera bus kiborgizuota. Šis scenarijus yra neigiamas, tad jam filognozijos priemonėmis priešinuosi, bandydamas atkreipti dėmesį į pasekmes ir siūlydamas priemones jų išvengti.

klajunas2023-03-28 11:17
Saiko žmogus imperijų siautėjime

Dievo bažnyčia filognozijoje vadinama juodojo drakono civilizacija, kurioje stengiamasi laikytis natūralios pusiausvyros tarp atvertos ir užvertos būties tam, kad nebūtų pažeista gyvybės šaknis ir pasaulis būtų iš esmės paliktas toks, kokį sukūrė Dievas. Kadangi žmonijos vystymosi esmė yra didžiosios sievos inversija į mažąją sievą ir mažosios sievos eksversija į didžiąją sievą, filognozijoje bandoma sureguliuoti šį procesą, kad nebūtų pažeistos pusiausvyros ir peržengta leistina riba. Tai reikalinga todėl, kad mažoji sieva nepajėgi tapti didžiosios sievos fundamentu ir apversta tvarka – nepageidaujama kosminė anomalija; bent jau tol, kol žmogaus sąmonė pasieks reikiamą kokybę. Dievo bažnyčioje, sekant A. Šliogerio filosofija, pažinimas turi būti minimalizuojamas, apsiribojant ta būties dalimi, kuri atveriama kaip kieta materija, kurią galima panaudoti įrankių gamybai. Tai yra pirmapradžių stichijų pasaulis, sudarantis vadinamųjų paviršinių klodų arche, kuris yra atvertos, materialios pasaulio dalies pamatas. Žmogiškoji šio pasaulio kryptis yra kalbos pasaulis, esantis pagrindiniu kūrybiniu instrumentu kurti mito ir istorijos metafizikas, kuriose sąmonės suformuojamos į civilizacinius kolektyvus, reikalingus bendram veikimui ir susišnekėjimui.

Pagrindinė problema juodojo drakono civilizacijoje yra paviršinis ekspansionizmas, kuriame išskiriami du pagrindiniai žmonių tipai: saiko žmogus, apsiribojantis tiesioginiu pasauliu, savo gyvenama vietove, nesiekiantis tapti begaliniu, kuriant planetinę imperija, kuriai reikalingas užkariavimas ir kolonizavimas; ir begalybės žmogus, kuris, nors dar neturi galingų hipostratos valdymo priemonių, kurios leistų gaminti masinio naikinimo ginklus, bet turi begalinę valią, kuriai ne riba dideli atstumai ir vietinių žmonių pasipriešinimas. Kaip šių dienų pavyzdį galima imti lietuvius ir amerikiečius: pirmieji laikosi A. Šliogerio principų, kuriuos jis išdėstė savo kūryboje (1944 – 2019), atspindinčioje lietuvišką pasaulėžiūrą ir mentalitetą, esantį antiimperialistiniu. Nors senojoje istorijoje lietuviai ir turėjo imperialistinį etapą, tačiau nesusiformavo į tikrą regioninę imperiją ir buvo naikinami vokiečių religinio imperializmo protrūkyje, lenkų ir rusų nacionalinio imperializmo protrūkyje, sovietinio civilizacinio projekto beprotybėje. Begalinio žmogaus ideologiją šiuo metu aktyviausiai propaguoja amerikiečiai, kurie tam pasitelkia geopolitinę, karinę, ekonominę ir kultūrinę hegemoniją. Imant populiariąją kultūrą, tai labiausiai atsispindi Marvel Visatos herojų istorijose, kuriose rodomas transglobalistinis civilizacijos modelis, atitinkantis amerkietiškos imperijos sąmonės kultūrinio programavimo projektą. Amerika prasidėjo kaip Europos kolonija, kurios psichikos mitoistorinė archetipinė struktūra yra čiabuvio ir kolonisto konflikte vykstanti masinė žemgrobystė, kurią, perėjus pradines stabilizavimosi fazes ir išsivysčius į imperiją, norima perkelti į visą planetą ir visatą.

Ši Marvel sąmonė, kuri atitinka begalybės žmogaus archetipą, nėra visuotinė ir veikianti be opozicijos. Matomos kelios stovyklos, iš kurių pagrindinės yra konservatyvioji ir liberalioji, mąstant ne klasikinėmis sąvokomis, bet „neo-“ etapui priklausančiomis sąvokomis, po pačių naujausių civilizacijos revoliucijų. Tačiau mano manymu minėtos stovyklos ne tiek opozicija, kiek nuosakus ir radikalus tos pačios stovyklos variantas, nepriimtinas juodojo drakono judėjimui, norinčiam Dievo, arba natūralios tvarkos, išsaugojimo. Vadinasi šie liberalai ir konservatoriai yra baltojo drakono civilizacijos adeptai, kurie yra Šėtono bažnyčios valdžioje ir pasisako ne už Dievo, bet už žmogaus tvarką. Tuo tarpu šiame skyrelyje pateikiami pagrindiniai juodojo drakono civilizacijos principai ir kriterijai, pagal kuriuos galima identifikuoti, kas propaguoja kokį požiūrį. Šis požiūris pirmiausiai yra požiūris į mokslą: kiek jis turi būti vystomas, kokias sau leidžiame technologijas, ar siekiame žmogaus ir žmonijos transhumanizavimo ir posthumanizavimo. Šiuo metu pastaruosiuose terminuose matoma pastanga įvesti painiavą, kur „trans“ ir „post“ bandomi pateikti ne technologiškai, bet tik išžmoginant, atsisakant antropocentrizmo bei žmogiško šovinizmo kitų gyvybės rūšių atžvilgiu. Tačiau tai tikro technologinio transhumanizmo gudri taktika, siekiant nuvainikuoti žmogų prieš suduodant jam smūgį, kad būtų galima padaryti technikos vergu, pirmiausiai super DI. Visa tai yra baltojo drakono civilizacijos problematika, kurioje linkstama atsisakyti natūralaus žmogaus, ir Dievo tvarką pakeisti žmogaus tvarka, kuri turi tapti antrąja gamta, kurioje žmogus bus tik dirbtinio intelekto algoritmų „valios“ valdomu technogyvūnu. Juodojo drakono civilizacijoje, laikantis nuosaikaus varianto, leidžiama kurti materialius ir dvasinius įrankius, visiškai neišstumiant technikos ir nesiekiant sugrįžti į laukinių bendruomenių būvį, tačiau manau, jog tai turi būti daroma saikingai, imant tik tiek, kiek leidžia natūrali žmogaus prigimtis, per atveriamos būties kiekį, leidžiantį saikingai įrankinti materiją, reikalingą žmogaus gyvenimo palengvinimui. Tačiau atvėrus besaikio transcendencijos pažinimo galimybes, ši riba peržengiama, žmogus pradeda imti substancijas, kurios jau priklauso dievų pasauliui.

Nuosaikioji juodojo drakono civilizacija kuriama racionaliojoje ir ezoterinėje filognozijoje, kur pirmoji daugiau protinė, o pastaroji – dvasinė. Kitaip sakant, tai yra pradžioje esantis technomokslas ir metafizikos atsisakanti filosofija. Vakarų pasaulyje ryškiausia racionaliosios filognozijos forma yra I. Newton‘o mechanika, J. Maxwell elektrodinamika, termodinamika ir pan. Tuo tarpu, filosofijoje tai gyvybės ir gyvenimo filosofija, fenomenologija ir egzistencializmas, loginis pozityvizmas, kurie atsisako metafizikos, atsisuka į žmogų ir žmogaus pasaulį, tampa ateistiniais, sekuliarizuojasi. Lietuvoje fenomenologinės ir egzistencinės ontologijos kategorijoje mąstė A. Šliogeris, vienas iš žymiausių jos filosofų, sukūrusių naują žmogaus pasaulio tyrimo metodą, kurį vadinu sątvarologija. Jis propagavo saiko žmogaus ontologinės hologramos psichovektorių, atsisakantį brautis į dievų teritoriją, nesiekiantį įdarbinti slaptų transcendencijos substancijų, sukuriant žmogui naudingas technines funkcijas, ir realybės pamatines simetrijas paverčiant civilizacijos nuosavybe. Laikantis natūralios pusiausvyros tarp imanencijos ir transcendencijos, žmogaus gyvenimas pragyvenamas optimaliu būdu, mažiausiai kenkiant natūraliam pasauliui, nedarkant jo tvarkos. Tam kiekvienas žmogus turi suprasti koks pagrindinis dvivietės sąmonės etikos principas, kuriame susitinka Aš ir Kitas, tarp kurių turi būti siekiama ne divergencijos, išstūmimo, bet konvergencijos, laikantis pagarbaus atstumo ir stengiantis nekenkti, neperžengti leistinos ribos. Šis principas yra antipsichopatija pažinime, kuriame kiekvienas Kitas turi neatimamas teises, kurios įeina į pagrindinių teisių sąrašą kaip: gyvybė, laisvė, turtas.

Begalybės žmogaus principas priešingas, prasidedantis nuo santykio Aš-Tikrovė, Aš-Žmogus, Aš-Kolektyvas, Kolektyvas-Kolektyvas, Imperija-Planeta, kur viskas prasideda nuo dvivietės sąmonės divergentinio principo 100 proc. – 0 proc., užsibaigiančio imperijos atsiradimu, kuri įnulina visą žmoniją, o tada – visą transcendenciją ir tampa transglobaline imperija. Tokia ideologija labai aiškiai išryškėja Amerikos popkultūroje, kurioje „Žvaigždžių karų“ istorijoje rodoma kaip kovoja gėris prieš blogį, blogį pateikiant kaip „imperiją“, o gėrį – kaip respubliką, kur numatoma pagrindinė Vakarų civilizacijos konflikto forma, lemsianti jos ateitį. Leidžiama suprasti, kad nugali tas, kas turi daugiau galios ir yra efektyvesnis, darant užuominą, kad blogis linkęs nugalėti, o gėrio, respublikos gudrumas tik iš pataikavimo žiūrovui rodomas kaip pakankama atsvara blogio nuožmumui. Taip pat respublika gali būti interpretuojama kaip pradinio etapo link imperijos mimikrija, siekiant suklaidinti planetą, suviliojant patiklius ir naivius jaunimo protus. Tačiau tikras orientyras yra imperija, kuri yra begalybės žmogaus aukščiausias siekis, galintis reikštis tiek pažinime, tiek horizontalioje ir vertikalioje ekspansijoje. Ateina toks momentas, kai imperija, peržengusi galutinę ribą, įsibrauna į svetimą teritoriją, esančia dievų pasaulio valdžioje taip sukeliant neišvengiamą karinį konfliktą, kuriame vienoje pusėje – akla agresija, kitoje – pastanga apsaugoti prigimtinę tvarką, ant kurios pastatytas šis pasaulis. Kas nugali šioje vietoje – suprasti nesunku, įvertinus ką gali begalinė, akla valia prieš begalinį žinojimą ir šviesą.

Pažvelgus dvasinės būtybės akimis akivaizdu kokiam tipui teikiama pirmenybė. Saiko žmogus nugali prieš begalybės žmogų, nes jo kelias teisingiausias, o planetą norinti praryti imperija laikoma anomalija, neišvengiamai turinti būti tramdoma, kad nesunaikintu gyvybės žemėje. Super DI klanas, norintis tapti centrine struktūra, pasmerktas pralaimėti, nes jis pasirinko Šėtono bažnyčios kelią, kuriame gyvybė paverčiama disfunkcine ir negebančia išgyventi.

klajunas2023-03-30 10:10
Technologinis gralis

Tradiciškai filosofija suprantama kaip būties mąstymas, kuriame atveriamos pagrindinės jos savybės, sudarančios vidinio pasaulio sąrangos pamatinę struktūrą. Kadangi ši vidinė sąranga yra žmogus, būtis suvokiama kaip egzistencijos forma, kurioje į polinę opoziciją išskiriami du dėmenys: „tai yra“ ir „aš esu“. A. Šliogeris šiuos egzistencijos dėmenis vadino ESU? banga; A. Schopenhaueriui tai buvo „pasaulis kaip vaizdinys“; o aš vadinu sątvaru, kurį galima žiūrėti tiek iš vidaus, kaip vidinę egzistencijos erdvę, tiek iš išorės, kaip eterinę aurą, galinčią sumuoti aplinką ontologinės hologramos principu. Tokiu būdu kiekviena egzistencija savo pasaulyje uždaryta tarsi solipsistinėje kapsulėje, kurioje kaip „vienintelė ir jos nuosavybė“, ji kuria savo gyvybinį projektą, remdamasi iš šio vidaus kylančiu sievaru, sujungiančio ontologinės hologramos dėmenis į komandinius afektus. Dėl šios priežasties F. Nietzsche‘ė laikė, jog ši vidinė erčia yra tarsi koks gyvybės galios kvantas, kurio pagrindinė forma tikrovėje yra valia siekti galios, valia įveikti ir valdyti atveriamą objektą. Kadangi visi sątvarai su savo psichovektoriais yra „vieninteliai“, savo pasaulyje jie jaučiasi karaliais, vadovaujasi laukiniu nepaklusnumo instinktu ir turi daugiau divergentinių negu konvergentinių bruožų. Sugebant vienytis arba vienyti – galia auga, nesugebant – gyvenime siautėja chaosas ir anarchija. Dėl šios priežasties bendruomenių kūrime ontologines hologramas tenka mokyti, kad galvų lygyje būtų įmanoma turėti efektyvesnes kolektyvines formas.

Imant vieną iš vidinių ontologinių formų, vadinamų drakono akimi, galima sakyti, kad ji yra aukščiausias egzistencijos taškas, kuriame sątvaras įveikia pats save, savo prigimtinį gyvūninį ribotumą, kad būtyje įgytų aukštesnį rangą, pakildamas į dieviškos egzistencijos lygį. Aprašyta bazinė dėmenų sistema, sudaranti ESU? bangą, atveria tik tiek, kiek duodama bazinio žmogiškumo patiriant save ir kitą; tuo tarpu gnostinė sintezė, kuri pirmiausiai yra besikaupianti subjekto patirtis, sukuria tiek kartų daugiau informacijos, subendrinant pasaulio patirtį iš įvairių perspektyvų, kuriose atveriama, kas objektas yra sau ir man, kad ši vidinė forma leidžia tapti daiktų šeimininku ir kurti iš jų naują pasaulį, dabar jau kylantį ne iš Dievo, bet iš žmogaus valios. Įprasta tai vadinti pažinimu, kurio priemonė yra „protas“, o rezultatas – žinojimas. Kai jis sugeba susieti vidinę ir išorinę dalį, iš pradžių sątvaro paviršiuje, o paskui jau gelmėje, atsiranda vadinamasis rišlys, kurio formos skirstomos kaip civilizacinės epochos, turinčios apibrėžtą pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą. Būtį suvokiant kaip atveriančią ir atveriamą, arba dvasinę ir materialią, rišlį galima orientuoti tiek viena, tiek kita kryptimi. Čia turime reikalą su savižina, savęs pažinimu ir gamtotyra, kurioje būties pradų bandoma ieškoti fizinėje ir metafizinęje gamtoje. Suvokiant būtį kaip substanciją, o substanciją kaip atvertą arba užvertą klodą, žymimą K, gauname, kad rišlys gali apimti visą vidinį vaizdinį, kuris, patirdamas save ir naudodamasis savo proto sugebėjimais, kuria santykį R – K visomis kryptimis, kuriame, įvykdžius gnostinę, arba teorinę, sintezę atsiranda būtį suprantantis žinojimas. Tai apibendrinu tokia struktūra:

Platonas – MK – DK – GS – DA – GS – MtK – MK – Aristotelis

MK – metafizinis klodas,

DK – dvasinis klodas,

GS – gnostinė sintezė,

MtK – materialus klodas,

DA – drakono akis,

R – rišlys.

Šioje struktūroje svarbiausias yra gnostinės sintezės gebėjimas, kuris lemia kiek tikrovės sugebama aprėpti, priklausomai nuo įgimtų sąmonės galių arba dirbtinių priemonių ir metodų. Šios sintezės pagrindas yra vadinamasis protas, kuris apima visus vidinius, galvos srityje esančius sugebėjimus, pradedant mąstymu, atmintimi, vaizduote, fantazija ir baigiant šių gebėjimų komunikacija naudojant kalbos priemones. Šis principas apibendrinamas kaip logoformos ir lingvoformos sumatai, kuriuose vykdoma gnostinė sintezė, formuojamas antras aukštas statant ant gamtinio gyvūno substrato, kuris, išsivadavęs iš gamtiškumo, tampa kultūringu ir civilizuotu. Iš esmės, rišlio priemonės yra vidinis ir išorinis simuliatorius, kurio tikslas – parodyti tai, ko nesimato paviršiuje, pasakant apie dvasinę arba materialią būtį kažką esminio. Tai yra žinojimas, atskiriantis išsivysčiusį gyvūną nuo neišsivysčiusio, arba mano žodžiais tariant, turinčio atmerktą ir užmerktą drakono akį. Savo gyvenimo pradžioje žmogus būna subjektu be patirties, kuris neturi rišlio, kalbos, pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros, psichovektorius paprastas, gyvūninis, ontologinė holograma pirmapradė ir natūrali. Tačiau pradėjus įsirašinėti įspūdžiams, įvykus kontaktui su kalba, pradeda vystytis asmeninė ir pasaulinė dalis, kuri pirmiausiai sukuriama kaip kalbos pavadinimų visuma, kurioje pasaulis nuolatos užklausiamas kaip „kas tai yra?“, turint omenyje „koks šio objekto pavadinimas“? Tai reiškia, kad kalbos ontologinės formos subjektui artimesnės už vaizdo ontologines formas ir žmogus nesupranta vaizdo tol, kol pasakoma, kas jis yra žodžiuose. Iš to seka, kad suprasti pasaulį yra tas pat kaip jį įreikšminti ir įkalbinti, nes reikšmės ir prasmės yra svarbi protinės sąveikos su aplinka forma. Ji yra protingojo žmogaus viduje, savo „Aš esu“ erčioje, kur kaupiasi vadinamosios „aukštesnės signalinės sistemos“, kuriomis vykdoma būties gnostinė sintezė.

Aukščiausia gnostinės sintezės forma susijusi su realybės fundamentu, kuris rišlyje pateikiamas kaip gnostinis kūnas, sudarytas arba iš lingvistinių, arba iš loginių reikšmių, kurių tikslas vidinėmis formomis paaiškinti R – MK struktūrą. Orientyras yra metafizinis X, kuris išreiškiamas vidinėmis žinojimo formomis, kuriose, sątvare, susikuriamos reprezentacijos, turinčios metafizinių reprezentacijų statusą, atstovaujančių anapusinę realybę. Ne vienas filosofas yra pastebėjęs, kad šis santykis, kaip tarp daikto ir ženklo, yra stabo santykis, kuriame vietoje tikro dievo, kuris realybėje nematomas, garbinamas jo sustabintas atvaizdas, arba totemas, turintis tiek pat „šventumo“ kiek ir originalas. Tas šventumas, be abejo, yra tik psichologinis, tačiau ši metafizinė struktūra senosiose kultūrose egzistuoja kaip neatskiriamas vienis. Jau vien dėl to, kad totemas gali būti sudvasintas laikant, kad, nors stabas ir nėra tikras dievas, pastarasis gali į jį įsikūnyti, padarant jį „veikiančiu“. Taip atsiranda forma R – Stabas – MK. Stabą galima laikyti viena iš gralio formų, kuriame giluminis klodas iškeliamas į sątvaro paviršių, jį pakeičiant Stabu, atveriant kaip materialią reprezentaciją. Tas atvėrimas pirmiausiai įvyksta kalbinėje sąmonėje, o po to – „materializuojamas“. Senosiose kultūrose buvo tikima, kad  Stabas yra tarsi koks kanalas, specialiai sukurtas tam, kad su paviršiuje gyvenančiu žmogumi galėtų tiesiogiai komunikuoti nematoma transcendencija, pasirinkusi šį įrankį kaip bendravimo priemonę. Kiek čia žmogus kalbasi su savimi, o kiek jam apsireiškia anapusinė, dvasinę realybė – galima ginčytis. Tačiau ilga laiką buvo tikima, jog, mažų mažiausiai, tarp žmonių pasitaiko mediumai, arba tarpininkai, kurie sugeba perskaityti anapusinius ženklus ir perduoti juos garbintojų bendruomenei.

Ši drakono akis ir gralis yra senoji kultūra, tačiau šiais laikais, perėjusiais į aukštųjų technologijų lygmenį, logika ta pati, tik pasikeitė formos ir efektyvumas. Pagrindinė forma yra pragmatizmas ir utilitarizmas, kuriame gralyje iškeliamas klodas yra norimas tik eksploatavimui ir išnaudojimui, nes gyvename ekonominėje civilizacijoje, kurioje sureikšmintas materialios gerovės gaminimas, padarytas žmonių egzistencijos prasme. Šių dienų technologijos yra tapusios viešpatavimo įrankiais, suvokus, kad „žinojimas yra jėga“ ir Vakarų civilizacijos politinėje sistemoje suprantamas tik kaip karui skirtas arsenalas. Tai reiškia, kad kuo daugiau giluminių gralių susikuriame, tuo kariniai konfliktai tampa baisesniais ir pavojingesniais. Todėl, norint išgelbėti planetą, politinę santvarką privaloma transformuoti taip, kad joje būtų kuo mažesnė karo tikimybė, tik tada technologijų plėtra negrasins žmonijai apokaliptiniu scenarijumi. Ankstesniais laikais toteminis stabas buvo pusiausvyros tarp žmogaus ir transcendencijos vieta; šiuo metu technologinis stabas, kaip branduolinė raketa, tapo tik ego imperinės savivalės išraiška, kurioje į pirmą planą iškeliama ne transcendencija, bet žmogus, grasinantis ją sunaikinti, jeigu ji nesutiks pildyti jo norus.

Taip pradžioje minėta būtis išryškėja kaip naikinimo priemonė, kurioje tam skirta jos formulė suriša klodus tokiu būdu, kad ji tampa gyvybę griaunančia galia, su kuria beprotinis elitas grasina sunaikinti visą civilizaciją. Dėl šios priežasties mano aprašytas „nepakusimo menas“ tampa vis aktualesnis, galintis atnešti norimą pusiausvyrą gerovės planetoje.

klajunas2023-04-01 17:22
Žmogus kaip maistinis gyvūnas

Kiekvienoje civilizacijoje santvarkos formavimas turi du pagrindinius aspektus, kuriuose atsispindi žmogaus biologinė ir dvasinė prigimtis. Kadangi žmogus yra biologinė rūšis, pagrindinis kiekvieno individo uždavinys yra prasitęsimas į kitą kartą, kuris reguliuojamas genealoginės tvarkos, sudarančios kiekvienos bendruomenės kultūros pagrindą. Čia turime jau žinomą atskirą žmogų, kaip vyrą arba moterį, šeimą, giminę, klaną ir gentį. Genealoginė tvarka ir lemiama giminių susitarimų jungtis į reprodukcines sąjungas, kuriose vyksta genetinis jaunesnės kartos programavimas ir resursų vienijimas, reikalingas sėkmingam išgyvenimui kovoje už būvį. Šiame kultūros aspektui būdingas kolektyvizmas, mažai išvystytas individualumas ir kūrybingumas. Proto formavimą lemia tradicija, praeitis, kuri jaunesnei kartai perduodama vyresnės kartos. Kita vertus, vystantis protiniam civilizacijos aspektui, atsiranda nuo gamtos ir prigimties nutolusi kultūra, kurianti nepriklausomą nuo biologinės rūšies problemų civilizaciją, kuri pažinimas tampa svarbesniu už biologinį prasitęsimą į ateities kartas. Tai vadinama genealogine ir gnostine perspektyva, kur pirmas yra laikomas kiekvienos tautos gyvybiniu substratu, tačiau tautai norint išsiaukštinti savo gamtos įvaldymo srityje, reikalingas ne tik genealoginis, bet ir protinis civilizacijos vystymas.

Tarp šių požiūrių svarbu siekti pusiausvyros, nes nuo jos priklauso ar žmogus mokomas vadovautis savo prigimti ir biologiniu pašaukimu ar išklysti iš natūralaus kelio, siekiant gyventi nuo prigimties nutolusį gyvenimą. Iš dalies toks elgesys gali būti pateisinamas, kai reikia reguliuoti populiacijos skaitlingumą, jeigu dėl pagerėjusios gerovės žmonių skaičius padidėja tiek, kad gamta nesugeba jų išmaitinti. Nes nė viena rūšis, nė viena civilizacija negyvena tuštumoje, bet naudoja gamtinius resursus, kurių kiekis yra ribotas, ir atitinkamai žmonių skaičius negali būti begalinis. Kai jų dėl technologijų pažangos tampa per daug ir jų kiekį reikia reguliuoti, iškyla klausimas kaip suformuoti reprodukcijos normas, kad būtų išsaugota natūrali pusiausvyra. Anksčiau šis reguliavimas vyko savaime, kaip savireguliacija, šiuo metu tai yra valdžios klausimas vadinama reprodukcijos politika. Prie šios temos priklauso vadinamasis netradicinis seksualumas, kuris skirtas nukreipti žmonių seksualinį elgesį nuo tradicinio genealoginio modelio, kad būtų sukurta socialinė forma, kurioje seksas yra ne reprodukcinis, bet tik pramoginis. Akivaizdu, kad ši nauja kultūros ir civilizacijos norma įvedama kaip tik šiuo tikslu, siekiant liberalizuoti seną genealoginį modelį, dalį žmonių nukreipiant gyvenime nuo giminės pratęsimo problemos, siekiant sumažinti gyventojų skaičių. Kai kuriose tautose, kurios nyksta, tai gali būti neaktualu, bet planetoje yra teritorijų, kuriose valstybėse gyventojų skaičius perkopęs milijardą žmonių ir jie su šia problema susiduria labai stipriai.

Nors tai nėra Europos problema, greičiau darbo jėgos trūkumas, joje alternatyva genealoginiam modeliui, protinės / individualistinės civilizacijos propagavimas, orientacija į pažinimą labai ryški nauja tendencija, kuri šią madą nori primesti visai planetai, siekiant pertvarkyti jos principus persiorientuojant iš istorijos į metafizinę perspektyvą, kurioje žmogus iš biologinio padaro bandomas performuoti į dvasinę būtybę, kurio pagrindinė egzistencijos forma yra ne materialus kūnas, bet nemateriali dvasia. Ši tendencija atsirado su gnosticizmo judėjimu, kuriame iškeliamas į pirmą planą pomirtinis pasaulis, kurio valdovas yra anapusinis Dievas, kurio artumoje gyventi turįs trokšti kiekvienas žmogus. Dvasiniam individualizmui praradus metafizinę dimensiją, nustojus tikėti pomirtine karalyste ir sielos nemirtingumu, lieka tik biologinis individualizmas, kuris iš tikro tampa tik pramoginis, atsisakius savo gamtinės paskirties, ir žmogus tampa tik socialine būtybe, kurioje nėra nei anapusinio, nei gamtinio dėmens. Tai yra gana drastiškas eksperimentavimas, išsigamtinti ir ateizuotis, ir tapti tik dirbtinėje sferoje gyvenančiu technogyvūnų, kurio santvarka ir tvarka kuriama proto savivalės, kurioje jis pradeda skaičiuoti tik ekonominiu arba valstybiniu skaičiavimu, panašiai kaip fabrike auginant gyvūnus, kurie yra ir iš metafizikos ir iš gamtos išimtos maistinės rūšys, turinčios teisę egzistuoti kai vartojimo produktas. Dėl šios priežasties šis civilizacijos lygio eksperimentavimas turi būti labai atidžiai sekamas, nes už jo slypintys kėslai yra labai nedraugiški žmonijai. Todėl šis fabrikinis socialumas, bet gamtinio ir metafizinio dėmens, turi būti sugrąžintas į savo pradinę formą, kurioje žmogus išsilaisvina sugrįždamas į tikrą pasaulį kaip nekontroliuojamą gamtą ir savo gyvenime siekti balansuoti asmeninį / dvasinį, tiek genealoginį biologinį gyvenimą. Kitaip sakant, minėta resursų stokos problema turi būti sprendžiama ugdant atsakomybė ir atsakingumą, o ne propaguojant radikalius civilizacijos santvarkos pokyčius už kurių slypi noras žmonių rūšį valstybėje paversti tik fabrikinio socialumo produktu.

Tai reiškia, kad turime prisiminti genetikos pagrindus, kuri paaiškina kaip gamtoje vystėsi fizinės žmonių formos, kuriose yra aiškios genetinės linijos, vadinamos haplogrupėmis, pagal kurias nustatoma, kokiai planetos bendruomenei priklauso kiekvienas individas. Žinoma, visų žmonių genetika yra mišri ir tikslas yra ne stengtis atitikti fasadinius genetinius žymėjimus, bet ieškoti sėkmingų kombinacijų tam, kad pagerėtų fizinio žmogaus apvalkalo kokybė, kuri būtų vertinga įvairiems civilizacijos vystymo projektams. Kiekvienas vyras turi iš savo tėvo paveldėtą haplogrupę, kuri nesikeičia ilgoje protėvių grandinėje, kurioje individas yra tik viena grandis. Kaip pavyzdį pateikiant mano genealoginės linijos seką, ji yra priklausanti Senajai Europai ir yra viena iš pirmųjų haplogrupių, atsikrausčiusių į Europą maždaug pieš 50 000 metų.

[I (42900)]-[I1 (27500)]-[I-L121 (4600)]-[I-DF29 (4600)]-[I-Z2893 (4600)]-[I-Y2592 (4500)]-[I-Z2336 (4200)]-[I-Z2337 (4100)]-[I-S6346 (4100)]-[I-L22 (3900)]-[I-FGC41265 (3900)]-[I-Y3603 (3300)]-[I-S9318 (3000)]-[I-Y17218 (2800)]-[I-FT72261 (2600)]-[I-FT371762 (2600)]

Mango galutinė haplogrupė yra I-FT371762, kuri išsivystė iš I1 haplogrupės, kuri labiausiai paplitusi Skandinavijos šalyse, iš kurių mano protėviai atklydo į šiaurės rytų Pabaltijį ir susimaišę su baltų gentimis, kurios sudarytos iš fino-ugrų ir indoeuropiečių. Čia yra trys pagrindinės haplogrupės, kurių skaitlingiausia yra N – 42 proc., R1a – 38 proc., o I1 – tik 6 proc. Tai nėra mažas skaičius, nes 6 proc. nuo vieno milijono yra 60 000 vyrų, kurie yra skandinavų kilmės ir daugiausiai kilę iš Pabaltijo genčių, turėjusių kontaktų su vikingais. Fino-ugrų kilmės būtų 420 000 ir indoeuropiečių kilmės – 380 000. Tai, kad šiuo metu kalbame lietuvių kalba, rodo, jog valstybę šioje teritorijoje suformavo indoeuropiečiai, iš kurių lietuvių gentis pasirodė įtakingiausia, asimiliavusi kitas indoeuropiečių gentis ir neindoeuropietišką genofondą. Nepaisant šio lingvistinio fakto, kultūros galėjo maišyti labiau difuziniu būdu, kuri įvairios dvasinės ir religinės praktikos buvo perimamos vieni iš kitų asimiliuojantis klanams į gentis, o gentims – į tautą, kuri tapo lietuvių tauta.

Tai, kas istoriškai prarasta yra neatstatoma, tad turime gyventi šios dienos realijomis, kurių tikslas, teisingas žmogaus ir tikrovės supratimas, parodantis tikrą jo sandarą ir vietą realybėje, kad galėtų puoselėti tiek savo biologinę, tiek dvasinę prigimtį ir galėtų savo gyvenimą pragyventi tokį, koks labiausiai šią tvarką atitinka. Filognozija remiasi ne biologine žmogaus perspektyva, bet dvasine, todėl genealogija nustumiama į antrą planą, laikant, kad teisingas šios žmogaus prigimties apibrėžimas reikalingas dėl patogumo. O tikras tikslas – yra pasaulio ir žmogaus esmės pažinimas, kurios tikslas – įminti individualaus žmogaus egzistencijos paslaptį, kurios šaknis slypi anapus matomo vaizdo, transcendentinėje tikrovėje, kurioje slypi gyvybės metafizinė šaknis, sukuriama materialios ir dvasinės substancijos sąjungos, kurioje atsiranda žmogus kaip pažangiausia šioje planetoje gyvūnų rūšis. Filognozijos tikslas – išvaduoti iš redukcionistinės jo sampratos, kurioje žmogus įkalinamas dirbtinėje technosferoje, nukertančioje jo tiek gamtines, tiek metafizines šaknis, turint tikslą jį paversti tik eksploatavimui tinkama žaliava, sunaudojama naujųjų žemės valdovų, žmogų norinčių paversti tik maistiniu porūšių, išsiveržus technologijose į naują viešpataujančią rūšį.

„Senojoje dinastijoje“ šis principas atmetamas, ir dinastiją suprantu ne kaip materialią, bet kaip dvasinę, reinkarnacijos ciklų prasme. Tai yra dinastija įmanoma ir gentiškai nesusijusių asmenų, kuriuos sieja ne kraujo, bet dvasinis ryšys.

klajunas2023-04-07 12:54
Nauja knyga

Publikuotas 11 tomas, "Senoji dinastija", kurią galima parsisiųsti mano puslapyje www.filognozija.com. Joje yra viskas, kas paviešinta šioje temoje, plius informacija iš mano 2016-17 metų archyvo.

Naujo tomo dar teks palaukti, nes jo rašymas atidedamas iki kitų metų. Pagal planą idėjos dar neišsisėmė ir iš 18 tomų parašyti tik 11 tomų, vadinasi trūksta dar septynių.

Tai reiškia, kad parašant per metus, dar septyni metai iki finalo, kuriame bus paviešinta galutinė informacijos forma. Tos galutinės informacijos struktūra yra 60 proc. 200 / 1000 informacinio ploto. Substratologinėje dalyje – orientuojamasi į gravitacijos problemą ir antigravitacijos technologiją.

Senoji dinastija, 11 tomas – paveikslėlis 11