Oksfordo profesorius: nesąmonė, kad mokslininkai netiki Dievu
Dėl "Lennox vs Dawkins" , ne jie vieninteliai šviesuoliai šioje žemėje, tad vien jų žodžiais nesiremsiu, o kalbant apie visatą, tai vis dar klaustukas ar yra absoliuti tuštuma – niekas. Neseniai buvo atlikti tyrimai, kuriuose neva nustatyta, kad ir vakuumas nėra visai tuščias, bet tuoj pat buvo rasta, kad vėl gi tai nėra visiškai aišku, jo labiau apskritai nieko nežinome apie pagrindinę visatos medžiagą, na negalime sakyti, kad visiškai nieko, bet jos absoliučiai nesuprantame ir praktiškai negalime rimtai tirti.
Vytauto nuomonė įdomi, apie materializaciją, tai, kad gal būt patys susikuriame Dievus. Šiaip jei neegzistuoti nei vienas žmogus, tai nebūtų nei vienos minties ir apie patį Dievą ar koks jis yra, bet tikrai netikiu, kad žmogus gali valdyti ta minčių galią. Kaip ir sakė kitas narys, kodėl negalime susikurti planetos, jei veikia minčių materializacija. Dabar yra daugybė straipsnių, kuriuose rašomi tokie dalykai, jog labai norėdamas gali kurti savo pasaulį, tiesa sakant tikrai netikiu, kad panorėjus už lango tu iš nieko sukursi kažkokį objektą tuo momentu, jei ir veikia mūsų mintys pasaulį, tai manau tikrai mes to nesuvaldysime ir nesuprasime, kad ir koks ryšys būtų tarp pasaulio ir mūsų.
idenmeyou rašė:a.t.sieli teigi, kad jis pats pajudėjo iš savęs, bet norint pajudėti iš savęs reikia pirmiausia egzistuoti iš ankščiau, vat čia ir susiduria tai, kad neva jūsų tikinčiųjų nuomonę visatą pati negali kurtis, nes reikia Dievo įsikišimo, bet Dievui susikurti jo nereikia, realiai nepateikė nei vienas įrodymų.
Na visa idėja čia tame, kad tam, kas turi protingus reiškinius (pvz. žmones su protu), pakankama priežastis gali būti irgi tik protinga. Efektas negali viršyti priežasties. Todėl protas yra pakankamas sau pačiam egzistuoti, veikti iš savęs ir tokiai visatai būti/atsirasti, o kažkokia visatos energija, neturinti proto – nėra pakankama būti su tokiais reiškiniais, nors ir būtų pakankama egzistuoti savaime, nesudarant kažkokių reiškinių.
Jeigu visata būtų visada egzistavusi ir veiktų tiesiog taip, tai visatoje būtų įmanomas amžinasis variklis. Bet taip nėra. Energija iš kažkur ateina, ten yra amžinas veikimas, o čia duota tik ribota jos dozė.
Dėl "Lennox vs Dawkins" , ne jie vieninteliai šviesuoliai šioje žemėje, tad vien jų žodžiais nesiremsiu, o kalbant apie visatą, tai vis dar klaustukas ar yra absoliuti tuštuma – niekas. Neseniai buvo atlikti tyrimai, kuriuose neva nustatyta, kad ir vakuumas nėra visai tuščias, bet tuoj pat buvo rasta, kad vėl gi tai nėra visiškai aišku, jo labiau apskritai nieko nežinome apie pagrindinę visatos medžiagą, na negalime sakyti, kad visiškai nieko, bet jos absoliučiai nesuprantame ir praktiškai negalime rimtai tirti.
Jeigu tingi eiti ir paskaityti, tai aš tau čia pacituosiu, nes tai svarbūs žinoti dalykai:
Iš kur atsirado energija
Net jeigu toks dalykas įmanomas – kad energija gali būti konvertuota į materiją tokiu būdu, kaip pasiūlė Tryon – reiktų paklausti: "Iš kur atkeliavo energija?". Alan Guth, fizikos profesorius M.I.T., atsakydamas Tryon'ui rašė: "Šiame kontekste, idėja, kad visata atsirado iš tuščios erdvės yra ne daugiau pagrįsta negu idėja, kad visatą sugeneravo gumos gabalas. Tai gali būti tiesa, bet vis vien norėsis paklausti, "iš kur atsirado gumos gabalas?""
Energija negalėjo iššokti į būtį nepažeisdama pirmojo termodinamikos dėsnio. Taigi, tikrovėje, kai mokslininkai aiškina, kad kvantinė mechanika sukuria kažką iš nieko, iš tikro jie neturi galvoje "nieko". Tebėra problema kaip viskas atėjo iki čia. Materija, kuri generuojama pagal kvantinę teoriją yra iš vakuumo, kuris nėra tuščias. Philip Yam iš Scientific American rašo: "Visgi energija vakuume yra labai reali. Pagal šiuolaikinę fiziką, vakuumas nėra tuštumos paketas. Jame verda nematoma veikla netgi prie absoliutaus nulio, temperatūros taško, ties kuriuo sustoja bet koks molekulinis judėjimas". Išsiskiriantis humanistas, matematikas ir mokslo rašytojas Martin Gardner rašo: "Dabar madinga manyti, kad big bang'as buvo sukeltas atsitiktinės kvantinės fluktuacijos vakuume, kuriame nėra erdvės ir laiko. Bet žinoma, toks vakuumas yra labai toli nuo nieko". Amanda Gefter, rašydama New Scientist, sako "kvantinė mechanika kalba mums, kad erdvės vakuumas nėra tuščias, vietoje to, jis braška nuo energijos" Fizikas Richard Morris rašo:
"Modernioje fizikoje nėra tokio dalyko kaip "niekas". Netgi idealiame vakuume nuolat sukuriami ir sunaikinami virtualių dalelių dvejetai. Šių dalelių egzistavimas nėra matematinė fikcija. Nors jų negalima tiesiogiai stebėti, jų efektai yra gana realūs. Prielaida, kad jos egzistuoja veda prie prognozių, kurios buvo su dideliu tikslumo laipsniu patvirtintos eksperimentais."
Astrofizikas Rocky Kolb, University of Chicago Astronomijos ir Astrofizikos Departamento vadovas rašo: "Iš pažiūros tuščios erdvės sritis iš tikro nėra tuščia, bet putoja tarsi verdanti įvairiausių rūšių fundamentaliomis dalelėmis, iššokančiomis į ir iš tuščios erdvės, prieš anihiliuodamosis su savo antidalele ir išnykdamos". Estling tęsė savo išsamius pastebėjimus atsakydamas savo kritikams, taip:
"Kvantinės kosmologijos atstovai primygtinai tvirtina abu dalykus: ir šią absoliučią Niekumą, ir įvairių savybių ir charakteristikų suteikimą jai: ši konkreti Niekuma turi virtualius kvantus, verdančius netikrame vakuume. Kvantai, virtualūs ar tikri, klaidingi ar teisingi, nėra Niekas, jie tikrai yra Kažkas, nors mes galime ginčytis dėl to, kas tai tiksliai yra. Bet vienas dalykas – kvantai tai vienetai turintys energiją, vakuumas turi energiją, ir dar daugiau, išsiplėtimą, t.y., tą kažką į ką gali būti įdėti kiti dalykai, tokie kaip visatos, t.y., mes negalim turėti savo absoliučios Niekumos ir tuo pat metu ją valgyti. Jeigu turime kvantus ir vakuumą kaip duotybes, faktiškai turime pre-egzistencinę egzistencijos būseną, kuri arba pre-egzistavo už laiko ribų, arba iškilo į egzistenciją iš absoliučios Niekumos (be kvantų, be vakuumo, be pre-egzistuojančių pradinių sąlygų) kažkokiu tiksliai apibrėžtu momentu laike; tai sukuria šį laiką, kartu su erdve, materija ir energija, ką mes vadiname visata <…> Aš susirašinėjau su Paul Davies dėl kosmologijos teorijos, ir paklausiau jo, ką jis turi galvoje sakydamas "Niekas". Jis atrašė, kad paklausė Alexanderio Vilenkin'o, ką jis šiuo žodžiu turi galvoje, ir kad Vilenkinas atsakė "Sakydamas "Niekas" aš turiu galvoje Nieką", kas atrodė labai aišku tuo metu, bet šie kvantų kosmologai tęsia nuo to momento ir paaiškina mums, iš ko susideda konkreti jų Nieko veislė. Aš atkreipiau į tai Davies dėmesį, kuris atsakė, kad šie dalykai yra labai komplikuoti. Esu pasirengęs pripažinti šio teiginio teisingumą, bet manau, kad tai neišsprendžia problemos."
Nenuostabu, kad Jonathan Sarfati sako:
"Kai kurie fizikai tvirtina, kad kvantinė mechanika gali padaryti kažką iš nieko. Bet tai grubiai klaidingas kvantinės mechanikos taikymas. Kvantinė mechanika niekada nepadaro kažko iš nieko. Teorijos, kad visata yra kvantinė fluktuacija privalo daryti pirmesnę prielaidą, kad buvo kam fluktuoti – jų "kvantinis vakuumas" yra didelis materijos-antimaterijos potencialas – ne "niekas"."
Vilenkin, aiškindamas Tryon darbui būdingas problemas, sako:
"Fundamentalesnė problema, kad Tryono scenarijus iš tikro nepaaiškina visatos kilmės. Kvantinė vakuumo fluktuacija daro prielaidą, kad buvo pre-egzistuojančios erdvės vakuumas. O mes žinome, kad "vakuumas" labai skiriasi nuo "nieko". Vakuumas, arba tuščia erdvė turi energiją ir tamprumą, jis gali lenktis ir riestis, taigi, tai neabejotinai yra kažkas"
Jis toliau tęsė, siūlydamas kad kvantinis tunnelingas gali būti atsakymas dėl visatos susikūrimo iš nieko. Tačiau, kvantinis tunnelingas taip pat prasideda nuo kažko ir baigiasi kažkuo. Dalelės, kurios gali šokti ar prasmukti pro barjerus visgi turi egzistuoti iš pradžių, kad tai padarytų. Galutinė frazė: pagal žinomą ateistą, fiziką teoretiką iš Kembridžo Universiteto, Stephen Hawking, kad sukurti visatą, "jums tereikia trijų ingridientų": materijos, energijos ir erdvės. Šie trys ingridientai turi egzistuoti, tam kad būtų įmanoma sukurti visatą, pagal Hawkingą. Taigi, problema išlieka. Iš kur atsirado ingridientai visatos "sriubai"? Turi būti galutinė visatos priežastis.
a.t.sielis rašė:Jeigu tingi eiti ir paskaityti, tai aš tau čia pacituosiu, nes tai svarbūs žinoti dalykai:
Perskaityti netingiu, kiek pamenu apie šiuos debatus vien šiam forume kalbama jau senai ir juos skaičiau, tiesiog tada neįsitraukiau į diskusiją, tik man juokas ima, kai kalbama iš kur atsirado energija, kas yra materija ir pnš, vienaip ar kitaip visa visata turi turėti kažkokį pradinį audinį, tai kaip manoma yra tamsioji materija, ką apie ją žinome, beveik nieko, tai vis dar didžiulė paslaptis, kas žino jei žinotumėme kas yra ta medžiaga, gal būt atrastumėme dar kažkokį gilesnį audinį, tikresnį visatos veidą. Taip jie gilinasi iš kur tie visatos ingridientai, bet iš kur tas pats Dievas, gal būt jis nėra pradžia, nes iš esmės paėmus į rankas, bet kokį daiktą niekada nerasime jo pradžios, kad ir žmogų, galime žinoti kokius audinius turi, kokias ląsteles, žinosime, kad jis yra visatos dalis, bet iki galo nesužinosime, kas slypi už visatos ir jei ten bus dar didesnės plotmės, tai iš kur tos plotmės, žodžiu niekada nerasime pradžios, taip manau yra ir čia, nesvarbu buvo Dievas ar ne.
Man tik labai nepatinka krikščioniškasis Dievas, kuris mus kažkada turėtų teisti arba dar blogiau visa tą karmų sistema, kuri lyg ir labai jau neva paaiškina visatos paslaptis, nesuvokdama tikrųjų jos galimybių.
man juokas ima, kai kalbama iš kur atsirado energija, kas yra materija ir pnš, vienaip ar kitaip visa visata turi turėti kažkokį pradinį audinį, tai kaip manoma yra tamsioji materija, ką apie ją žinome, beveik nieko, tai vis dar didžiulė paslaptis, kas žino jei žinotumėme kas yra ta medžiaga, gal būt atrastumėme dar kažkokį gilesnį audinį, tikresnį visatos veidą.
Kaip matyti, žmogaus galimybės smarkiai ribotos, ir pvz. gamtamokslininkai priėjo aklavietę, kai sunkiai dar gali išspausti kokių papildomų duomenų ir teorijų. O man patinka ta idėja, kad viskas gali būti iš viso kitaip, negu dabar visata modeliuojama (žr. https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=2623.0 ), ir tai parodytų, kad neįvertinę savo klaidingumo ir ribotumų žmonės tiesiog susimaišė, pasimetė ir pasinėrė į iliuziją.
Ironiška tai, kad dėdami dideles pastangas siekti žinojimo, modernūs gamtamokslininkai galų gale atsiremia į tamsiąją materiją. Tamsa – neišmanymo simbolis. Ką galiausiai mes laimime iš visų tų pastangų – tamsą? Neįveikiamas sau problemas, kaip pvz. mirtį, bandome užmiršti ir apeiti, o vaikomės dulkių iš Mėnulio, arba tamsiosios materijos. Kuri galiausiai neatsako į jokius klausimus. Ir kas gali pasakyti, kad tai efektyvi proto panaudojimo kryptis?
bet iki galo nesužinosime, kas slypi už visatos ir jei ten bus dar didesnės plotmės, tai iš kur tos plotmės, žodžiu niekada nerasime pradžios
Tam pritarčiau. Tai ar verta dėti tiek pastangų, kad pasiekti galutinį nežinojimą?
Man tik labai nepatinka krikščioniškasis Dievas, kuris mus kažkada turėtų teisti arba dar blogiau visa tą karmų sistema, kuri lyg ir labai jau neva paaiškina visatos paslaptis, nesuvokdama tikrųjų jos galimybių.
Nepatinka, tai galima gilintis ir ieškoti tiesos. Tiesa negali patikti ar nepatikti. O kad kažkokie paviršutiniški dalykai nuvylė – tai jau čia daugiau nesišvietimo problema.
idenmeyou rašė:Man tik labai nepatinka krikščioniškasis Dievas, kuris mus kažkada turėtų teisti arba dar blogiau visa tą karmų sistema, kuri lyg ir labai jau neva paaiškina visatos paslaptis, nesuvokdama tikrųjų jos galimybių.
Jokios karmos ir jokių nuodėmių nėra ir nebuvo. Tai tik agregorinės bauginimo priemonės. Taip tų taisyklių seniau reikėjo laikytis nes agregoras tiesiog fiziškai sugebėjo bausti nepaklusnų realiu laiku. Jei jam kažkodėl reikėjo "išjunginėjo" visiškai. Tiesiog praktiškai patyriau tuos dalykus. Normalūs kūrėjai nesikiša į pavienių žmonių gyvenimą. Yra paleistas laisvos valios principas ir kaip grįžtamasis ryšys priežastis -pasekmė. Viskas. Jokio kišimosi į žmonių gyvenimą. Absoliuti laisvė. Nori reaguok į grįžtamą ryšį nori ne. Tobulėjimui amžinybė nes yra normalus persikūnijimas iš žmogaus į žmogų ir net tos pačios lyties. Bet psiaudo dievo sistema visą tai iškraipė. Šiam momentui jos nėra. Bet senieji ryšiai išlikę. Nes jai tai pakeist akimirksniu tiesiog čia viskas sugriūtų. Net neturiu supratimo kaip tai išmontuojama. Bet kokio haarp tarsi savaiminis išjungimas. Sirijos konfliktas ne Libijos variantas. Irakas buvo sunaikintas dėl neesamo cheminio ginklo. O čia taikus sprendimas. Kažkas gilumoj keičiasi. Turiu vilčių kad tai tesis ir toliau. Ir dar visos valstybės visais laikais žaidė su visokiais antgamtiniais reikalais. Praktiškai "gaudydavo" kažką galinčius žmonės ir užmezginėdavo ryšį su psiaudo sistema. Suprantama tai visuomet buvo paslaptis. Bet dabar keista situacija. Aš žinau kad tie dalykai jiems neveikia. Jie pasimetę. Neturi kas jiems nurodytų ką daryti. Ir sprendimai priimami truputi žmogiškesni, savotiškai neutralūs. Tai liečia didžiąsias valstybes.
Dėl galutinio rezultato nusivylimo, nežinojimo, sunku pasakyti, žinoma apmaudu jei žmogaus proto suvokimo viršūnė baigtųsi nusivylimu, bet manau geriau rizikuoti ir bandyti viską suprasti, nei stovėti vietoje, teorijų taip nėra išvedama tiek daug, bet mokslas dar tikrai nėra išsikvėpęs, atradimai yra daromi ir kiek jie tikslūs ir nuo jų bus naudos galime aišku tik spėlioti, su tuo sutinku.
idenmeyou rašė:Dėl galutinio rezultato nusivylimo, nežinojimo, sunku pasakyti, žinoma apmaudu jei žmogaus proto suvokimo viršūnė baigtųsi nusivylimu<…>
Aš tai nemanau, kad apskritai įmanomas nusivylimas galutiniu rezultatu. Kad ir kas būtų išsiaiškinta, kad ir kas būtų demaskuota esant visiškai nepažinia sritimi, kad ir kas atsitiktų – bus nuostabu.
Mano požiūriu, neįmanomas nusivylimas žinojimu, kad ir koks jis būtų: net jei ir ne iki galo užbaigtas.
Vienintelis nusivylimas – beatodairiškas ir nepamatuotas aukščiausių tiesų, ir visatos paslapčių užtikrintas aiškinimas, iš tiesų neturint jokio empirinio pagrindimo. Mano manymu, vienintelis nusivylimas – šitoks visų atsakymų pateikimas, ir užtikrintas tikėjimas jais.
Net, jei dabar. šią akimirką, visas mokslas sustotų, ir nebūtų įmanomas nei vienas žingsnis pirmyn ar atgal (nors taip tikrai nėra, ir nelabai tikiu, kad bus), – čia užsibaigęs visatos pažinimas, be galutinio atsakymo, man teiktų daugiau džiaugsmo ir nuostabos, nei išfantazuotas ir išfilosofuotas pats galutinis, baigtinis atsakymas.
Nemanau, kad mokslinis pažinimas, apskritai, gali baigtis nusivylimu. Jei bent kažkas yra žinoma (nekalbu apie tą žinojimą iš subjektyvių patirčių ar nuomonių, apie kurį kai kurie šitame forume kalba), – tai jau iš karto nuostabu. Nežinomybė taip pat yra nuostabi.
Užtikrintumas netikrumu – čia jau nusivylimas.
TinSoldier rašė:Nemanau, kad mokslinis pažinimas, apskritai, gali baigtis nusivylimu. Jei bent kažkas yra žinoma (nekalbu apie tą žinojimą iš subjektyvių patirčių ar nuomonių, apie kurį kai kurie šitame forume kalba), – tai jau iš karto nuostabu. Nežinomybė taip pat yra nuostabi.
Užtikrintumas netikrumu – čia jau nusivylimas.
Na mokslinio nusivylimo geras pvz atominės bombos sukūrimas ir jos panaudojimas. Nelabai įsivaizduoju kaip toks žmogus gali jaustis tarsi normalus. Tiesiog turėtų būti kažkaip nesveikas.
Kitas momentas kas liečia bendrai anapusinį pažinimą iš viso nėra jokio mokslinio pažinimo tik hipotezės ir teorijos kurių jokių šansų patikrinti empyriškai. Čia lieka tik subjektyvios patirtys. Ar tikėti kito žmogaus subjektyviomis patirtimis čia jau slidus klausimas. Pvz asmeniškai pažįstu du žmonės (jie net šio forumo dalyviai) ir vieno subjektyviomis patirtimis galiu pasitikėti kito ne. Tai apsprendžia žinojimas visumėnės informacijos apie žmogų ir iš to išplaukia patikimumas. Neturiu absoliučiai jokio informacijos apie šventų raštų rašytojus tai kaip aš galiu jais pasitikėti. Pvz dabar delfyje žmonės pasakoja savo keistas istorijas apie susidūrimus su anapusiniais dalykais. Maždaug nujausti galima kas pasakoja pasakas kam tikrai kažkais įvyko, bet normaliai tiesiog reiktų realiai pažinti autorių ir net pagyventi šalia jo.
Vytautas rašė:Na mokslinio nusivylimo geras pvz atominės bombos sukūrimas ir jos panaudojimas. Nelabai įsivaizduoju kaip toks žmogus gali jaustis tarsi normalus. Tiesiog turėtų būti kažkaip nesveikas.
Na, aš kalbėjau apie mokslą, o ne apie karo pramonę. Tai, kad mokslas naudojamas karo pramonėje, tai čia kaltė tikrai ne mokslo. Atomo pasikinkymas savo naudai atnešė, ir ateityje gali atnešti neišmatuojamą naudą žmonijai. Galiausiai, esu įsitikinęs, kad be mokslo vyrautų daug subjektyvesnė ir amoralesnė moralė, dėl kurios dar ne tiek tragedijų galėtų įvykti, kiek su atominėmis bombomis.
Vytautas rašė:Kitas momentas kas liečia bendrai anapusinį pažinimą iš viso nėra jokio mokslinio pažinimo tik hipotezės ir teorijos kurių jokių šansų patikrinti empyriškai. Čia lieka tik subjektyvios patirtys. Ar tikėti kito žmogaus subjektyviomis patirtimis čia jau slidus klausimas. Pvz asmeniškai pažįstu du žmonės (jie net šio forumo dalyviai) ir vieno subjektyviomis patirtimis galiu pasitikėti kito ne. Tai apsprendžia žinojimas visumėnės informacijos apie žmogų ir iš to išplaukia patikimumas. Neturiu absoliučiai jokio informacijos apie šventų raštų rašytojus tai kaip aš galiu jais pasitikėti. Pvz dabar delfyje žmonės pasakoja savo keistas istorijas apie susidūrimus su anapusiniais dalykais. Maždaug nujausti galima kas pasakoja pasakas kam tikrai kažkais įvyko, bet normaliai tiesiog reiktų realiai pažinti autorių ir net pagyventi šalia jo.
Žmonės klysta, žmonės nežino, žmonės fantazuoja.
Pasikliauti vien žmonių subjektyviomis patirtimis – visuomet yra blogai.
Vienintelis šiuo metu žinomas patikimas metodas atskirti patikimas subjektyvias patirtis nuo išgalvotų – mokslinis metodas, tikrinimas kontroliuojamomis sąlygomis. O ne tai, kiek pažįsti žmogų.
Net ir pats tau patikimiausiu atrodantis žmogus gali suklysti. Ir net ne sumeluoti, o suklysti dėl įvairiausių priežasčių: dėl kritiško savo atvejo neįvertinimo, dėl polinkio į misticizmą, dėl kokio nors psichologinio nuokrypio, dėl elementaraus žmogaus patirčių nepatikimumo.
Vertinant subjektyvias patirtis be kontroliuojamų sąlygų yra tiek daug kintamųjų, kad jos pasidaro praktiškai visiškai nepatikimos, ir bevertės žinojimui.
Ir, bet kuriuo atveju, patirtis reikia lyginti su visomis likusiomis mokslo žiniomis. O ne prie kiekvienos patirties kurti naujus mokslo dėsnius. Nes iš šitų dviejų reiškinių patikimasis, atstojantis pamatus – yra mokslo metodas, o ne subjektyvūs potyriai.
Na kasdieniniame gyvenime tikrai nesinaudojam moksliniais metodais. Tiesiog subjektyviai gyvenam ir tiek. Valgydamas pas kaimyne aš netikrinu sriubos ar ji parengta pagal mokslinius metodus. Svarbu nenuodinga. Čia jau tenka pasitikėti subjektyvia informacija kad kaimynė manęs nenori nunuodyt. Nes jai viską tikrinti mokslu tai nebeliks kada gyventi.
Vytautas rašė:Na mokslas pirmiausiai dirba karinei pramonei o kas liko žmonėms. Tie kurie tai daro puikiai supranta ką daro ir kuo tai baigsis. Kitaip jis tiesiog neturėtų rimto finansinio pagrindo. Na o keičiančius mobiliojo telefono išvaizdą ar arbatinuko konstrukciją nevadinčiau mokslininkais. Be mokslo vienas kitą luptume lazdomis. Būtų kur kas didesnė tikimybė išlikti gyvam. Bet būtų ne komfortiškas gyvenimas 🙂 . Prie lengvesnio gyvenimo greitai priprantam. Bet viskas turi savo kainą.
Na, apie mokslą susidarei labai jau demonišką įvaizdį… 🙂
Mokslas, šiaip savaime, apskritai, nėra turintis kažkokį tikslą. Tai nėra reiškinys, ar dalykas. Tai yra procesas, metodas. Tai, kad imperialistinės, kapitalistinės užmačios yra viena iš sričių, kuriose panaudojami mokslo atradimai – nesako nieko blogo apie patį mokslą. Tik apie tuos pačius nepatikimus, klystančius, savo subjektyviomis patirtimis ir emocijomis besiremiančius žmones.
Ir labai gaila, kad ignoruoji idealistus mokslininkus, kurie dirba tik dėl pažinimo troškimo. Tai, kad tu žinai, jog žemė sukasi aplink saulę, kad žinai kas sudaro mėnulį, kad žinai, kas yra tavo kūne, kad žinai kaip gydytis ligas, kad žinai tiek daug apie tave supantį pasaulį – tai tikrai nėra pasiekimai karinei pramonei.
Be mokslo vienas kitą luptume lazdomis daug masiškiau. Mokslas suteikia mums objektyvų pažinimą apie aplinką. Iš to pažinimo ateina atsakomybės suvokimas. Kuo platesnis pažinimas, tuo didesnė atsakomybė už kitus, ir tuo didesnė moralė. Remiantis subjektyviomis patirtimis, ar kažkokia "iš aukščiau" gaunama morale, nėra atskaitos taško kas moralu, o kas ne. Tokiu atveju ir vergija gali būti morali (ir buvo), kadangi dėl skurdaus aplinkos suvokimo, buvo manoma, kad tam tikros rasės ar tautybės žmonės yra menkesni. Mokslas suteikia galimybę stebėti ir daug geriau suvokti savo elgesio priežastis, analizuoti ir stebėti pasekmės, ir pan. Todėl gali būti surastas gana objektyvus atskaitos taškas: pvz, sukeliama kančia. Būtent dėl mokslo suteikiamų žinių apie aplinką, žmones, kančias, galime daug labiau smerkti atominės bombos panaudojimą, nei kas nors savo laikmečiu smerkė kryžiaus žygius.
Be šito: vergijos, įvairios diskriminacijos formos, ir karai su dievų palaiminimu vis dar būtų įprasčiausi reiškiniai.
Aš neprieštarauju, kad mokslas gali būti naudojamas blogiems tikslams. Bet tai nieko nereiškia mūsų diskusijoje. Tai nieko nepasako apie mokslą, kaip tiesos ieškojimo, ar pažinimo metodą, kuris pats savaime nėra neigiamas metodas.
Mokslo pasiekimai – taip, gali būti naudojami ir gėriui, ir blogiui. Tačiau pats mokslo metodas, manau, yra tik teigiamas.
Ir, dar kalbant apie subjektyvumą, aš neniekinu jo, jei ką.
Žmogiškos klaidos, emocijos, tikėjimas – apskritai, žmogiškumas yra nuostabus dalykas. Net ir aklas jausmas kartais gali būti gražus iš žmogiškosios pusės. Aš nenuvertinu žmogiškumo, jausmingumo, emocijų, subjektyvių patirčių, tikėjimo. Tai yra nuostabiai gražūs ir jaudinantys reiškiniai. Visi turėtume velniškai džiaugtis, kad turime galimybes jausti, klysti, tikėti, patirti. Aš jokiu būdu nesiūlau, kad visi turėtume tapti visą asmeninį gyvenimą vien racionalumu, logika ir skaičiavimais besiremiančiais žmonėmis – robotais. Tai būtų sušiktas būdas gyventi. Tai atimtų džiaugsmą buvimu žmogumi.
Nepaisant to, norint ne žmogiškų patirčių, o tiesos, reikia ir šalto, skaičiuojančio, racionalaus, bejausmio mechanizmo. Mokslo metodas būtent toks ir yra.
TinSoldier rašė:Vienintelis šiuo metu žinomas patikimas metodas atskirti patikimas subjektyvias patirtis nuo išgalvotų – mokslinis metodas, tikrinimas kontroliuojamomis sąlygomis.
Nekontroliuojamiems reiškiniams šis metodas netinka, nėra adekvatus. Aukštesniajai sričiai, kuri nėra mūsų apčiuopiama ir kontroliuojama, yra kiti adekvatūs metodai.
Mokslas kol kas bejėgis, kiek liečia sielos tyrimus. Paranormalybės irgi nesugeba tirti. Vadinasi, metodas netinkamas. Nebandoma suprasti reiškinio prigimties, o bandoma jam primesti grubujį materialumą ir redukuoti į kažką kitą.
Subjektyvioms patirtims tikrinti ir atskirti nuo išgalvotų nesąmonių naudojamas kitas metodas. Religijos srityje jis sėkmingai taikomas. Jeigu kam įdomu, galima būtų jį daugiau panagrinėti.
Norit tapti žmogumi reikia su savimi dirbti. Pačiam keisti save. Joks mokslas čia nieko nepadės. tam kad išlaikyti visapusiškai stabilią savo būseną nesinaudojau jokiu mokslu ar tikėjimais. Nebent kitų praktinėmis subjektyviomis patirtimis ir savo nuojauta. Esmė puiki savijauta visomis prasmėmis. Jokių stresų, jokių euforijų ar nuopolių, jokių depresijų, jokių baimių. Ko daugiau norėt. Tiesiog ramus paprastas kasdieninis gyvenimas. o mokslo pasiekimais pasinaudoju tiek kiek man jų reikia. Gali jie būti gali nebūti tai nieko nekeičia.
a.t.sielis rašė:Subjektyvioms patirtims tikrinti ir atskirti nuo išgalvotų nesąmonių naudojamas kitas metodas. Religijos srityje jis sėkmingai taikomas. Jeigu kam įdomu, galima būtų jį daugiau panagrinėti.
Sudominai gal galima plačiau. 🙂
a.t.sielis rašė:Nekontroliuojamiems reiškiniams šis metodas netinka, nėra adekvatus. Aukštesniajai sričiai, kuri nėra mūsų apčiuopiama ir kontroliuojama, yra kiti adekvatūs metodai.
Mokslas kol kas bejėgis, kiek liečia sielos tyrimus. Paranormalybės irgi nesugeba tirti. Vadinasi, metodas netinkamas. Nebandoma suprasti reiškinio prigimties, o bandoma jam primesti grubujį materialumą ir redukuoti į kažką kitą.
Subjektyvioms patirtims tikrinti ir atskirti nuo išgalvotų nesąmonių naudojamas kitas metodas. Religijos srityje jis sėkmingai taikomas. Jeigu kam įdomu, galima būtų jį daugiau panagrinėti.
Sutinku su tuo, kad mokslas bent jau šią akimirką negali tirti paranormalių reiškinių priežasčių, ar sielos tyrimų. Vis dėl to, mokslas gali patikrinti, ar egzistuoja pararnomalūs reiškiniai, sielos ir pan. Gali patikrinti, ar subjektyvūs potyriai atitinka tai, kas sukėlė tuos potyrius.
Ir, jeigu mokslas įrodys nefizinių reiškinių egzistavimą šioje fizinėje realybėje, aš greičiausiai galėsiu pritarti, kad nemoksliniai metodai gali turėti šiek tiek racijos juos rimčiau analizuojant.
Ir NDE, astralinių kelionių ir pan. patirtys nėra moksliniai įrodymai, jei ką. NDE remiasi žmonių pasakojimais, patvirtintais smegenų triukais, kai išsijunginėjančios, ar įsijunginėjančios smegenys kuria haliucinacijas, iliuzijas, o po to prisiminimus apie neva atsiskyrimus nuo kūno. Subjektyvios patirtys, apie kurias kiek aukščiau ir rašiau. Astralines kelionės ir pan. moksliškai patvirtinti – daugiau, nei lengva. Kodėl to niekas nepadaro?
Ir, jeigu mokslas įrodys nefizinių reiškinių egzistavimą šioje fizinėje realybėje, aš greičiausiai galėsiu pritarti, kad nemoksliniai metodai gali turėti šiek tiek racijos juos rimčiau analizuojant.
Gautųsi taip: jeigu nefiziniai reiškiniai egzistuoja šioje fizinėje realybėje, tai jie yra fizinės realybės dalis, ir tirtini tais pačiais gamtamoksliniais metodais, kaip tik ir sukurtais fiziniams/gamtiniams reiškiniams tirti.
O jeigu nefiziniai reiškiniai egzistuoja nefizinėje realybėje, tuo tarpu kai fiziniai – fizinėje, ir jeigu tos dvi realybės sąveikauja, tada fiziniams reiškiniams turi būti savi tyrimo metodai, o nefiziniams – savi. Metodai turi būti skirtingi, nes skirtingos reiškinių prigimtys, egzistavimo principai. Apie tai šios potemės esmė ir sukasi.
Tokią situaciją ir randame pasaulyje – metodai skirtingi ir adekvačiai taikomi. Bet dalis žmonių bando nuneigti nefizinės realybės pažinimo metodus.
Ar egzistuoja nefiziniai reiškiniai? Kol kas yra daug priežasčių manyti, kad siela, mūsų "aš" yra nefizinis. O su juo susiduriame kiekvieną savo egzistencijos akimirką, ir kasdieną kituose žmonėse. Tas nefizinis reiškinys sąveikauja su fizine realybe, pvz. mūsų fiziniais kūnais.
Aš suprantu tavo poziciją, kad nefiziniai reiškiniai gali būti aptinkami nefiziniais metodais.
Bet aš manau, jei nefiziniai reiškiniai turi nors menkiausią įtaką fizinei realybei, jei nors kiek apsireiškia fizinėje realybėje, – tai turėtų būti įmanoma pamatuoti moksliniais metodais.
Kaip kad neorganiniais instrumentais gali išskrosti ir patikrinti organinę gyvybę, kaip kad žemiškais įrenginiais gali tirti kosmoso erdves, kaip kad stovinčiu fotoaparatu gali nufotografuoti bėgantį arklį, – materialiais metodais gali aptikti nematerialių reiškinių įrodymus. Aišku, jei tie reiškiniai turi kokį nors poveikį fizinei realybei.
Jei jokios įtakos fizinei realybei neturi, ir neapsireiškia fizinėje realybėje – tokie reiškiniai egzistuoja tik žmonių galvose. Na, o žmonių galvose egzistuoja daugybė absurdiškų dalykų. Tokiu atveju, arba priimam visas fantazijas kaip realybę (įskaitant rožinius vienaragius, skrajojančius spageti monstrus…..), arba tik tas, kurios turi kažkokį patikrinamumą realybėje.
Jei kažkas neturi patikrinamumo realybėje, telieka tai filosofijos, religijos, animacinių filmukų, fantastinių knygų ar pan. disciplinų sritis, tik tegul nepretenduoja į objektyvios, faktiškos realybės diskursą.
Aš manau, jei nefiziniai reiškiniai turi nors menkiausią įtaką fizinei realybei, jei nors kiek apsireiškia fizinėje realybėje, – tai turėtų būti įmanoma pamatuoti moksliniais metodais.
Toliau koncentruosiuosi ties siela, kaip nefiziniu reiškiniu. Jeigu tai nefizinis reiškinys, tai fizinio matavimo instrumentais jo pamatuoti neįmanoma. Bet galima matuoti jos poveikį fiziniam kūnui, pvz. kad ir įvairiom smegenų skanavimo priemonėm, ar dar kokiom fizinio kūno tyrinėjimo priem.
Kokias principais galima būtų nagrinėti? Apibrėžkim sielą kaip grynąją sąmonę, "aš". Taigi, mes galėtume nagrinėti, ar proto ir smegenų veikimas yra grynai mechaninių reakcijų seka, ar tame yra kažkas, kas nepaklūsta fizinės realybės dėsniams, ir grąžina netikėtą rezultatą.
Toliau, kalbant apie sielos nemirtingumą, vėlgi, turėtų būti netikėti rezultatai. Tokių rezultatų yra, NDE atvejai ir t.t.
Kita tyrimų sritis – sielos lygio veiklos poveikio tyrimai. Pvz. laikoma kad malda yra sielos lygio veikla. Mokslininkai tiria, kaip malda veikia psichologiją ir fizinį kūną. Vėlgi, rezultatai yra neordinarūs.
—
Tu sakei, kad mokslinis tyrimas turėtų vykti kontroliuojamomis sąlygomis. Bet dalykas tas, kad pvz. neeilinis sielos poveikis fizinei realybei, kad ir šventųjų atveju, būna vienetinis ir nekontroliuojamas, nepavaldus žemesnėms iniciatyvoms. Kitaip sakant, sielos realybė nėra mechaninė, ir todėl visada reiškiasi unikaliai, subjektiškai – iš asmens kaip veikėjo iniciatyvos, iš jo santykių. Ji nėra tokia pati, kaip kokios nors elektros energijos veikimas, kuris visada vienodas ir tolydžiai kiekybiškas.
O aš atgal, į pradžią. Iš kart atsiprašau :citatos "senoviškos", nes nežinau kaip prisikasti prie Benamio teksto – jūs jau labai "toli" nuo jo.
Benamio pateiktas interviu iš tikro labai įdomus, ir nesusilaikiau. Be abejo – toks sprendimas yra klaida (agnostinis šis reikalas), bet labai jau knieti paanalizuoti, kaip ieško ir „randa“ religijoje racionalų grūdą atsivertęs mokslininkas.
Traktuosim, kad S. Bendžius tiksliai perteikė p. Alisterio mintis.
Trumpai ir savais žodžiais pasakysiu, kaip pats suprantu religiją, kad daugiau prie to klausimo negrįžti.
Dabarties religijų daigai – gilioje senovėjei, kai žmogus susidūrė su jam nesuprantamais – „gerais“ ir/ar „blogais“ – gamtos reiškiniais. Nežinodamas jų gamtinės kilmės, bet toje pat gamtoje jau atradęs priežastinį ryšį bei įgavęs sąvybę abstrakščiai mąstyti, žmogus sukūrė pirmas primityvias religijas-dievus, kad paaiškinti tais senais laikais empiriškai nepaiškinamų reiškinių priežastį. Dabartinės religijos atsirado senųjų religijų pagrindu, bet kaip atsakas į naują žmogaus protui iškilusį iššūkį – ar yra gyvenimo prasmė Begalybės kontekste? Dabartinės religijos, savaime būdamos žmogaus vaizduotės ir proto produktas, pasakė „taip“, tuo pačiu įprasmindamos būtį ir sutvirtindamos bendruomenę moralinėmis nuostatomis. Tam pagrindą suteikė krikščionybės ypatybė tenkinti ir „mažo žmogaus“, t.y., praktiškai visų, lūkesčius.
Todėl religijos vaidmenį žmonijos istorijoje vertinu teigiamai. Kaip man įprasta – teigiamai evoliucine prasme, nes religija konsolidavo rūšį, kuri vienintelė turi protą ir, deja, geba sąmoningai susinaikinti.
Pridursiu, kad niekada nesu skaitęs jokių religijotyros veikalų.
Citata
„Religija patvirtina, kad protas teisus, bet viršija jo galimybes. < > Anot jo, tai, kas peržengia proto ribas, nėra neprotinga.“
Tai galima pavadinti p. A pozicijos motto, deja jau čia atsiranda grynai racionalių prieštaravimų.
Teigiant, kad religija, pati viršydama proto galimybes (ar ribas), savaime yra protinga, kyla elementarūs klausimai – kokiu pagrindu taip teigiama arba apie „kokį“ protą eina kalba. Akivaizdu, kad visko pagrindas – „postuluotas“ Kūrėjas, kuris tiesiog negali būti „neprotingas“.
Štai tokią paprastą ir „racionalią“ tiesą išlaužia iš piršto buvęs empirikas. Pažiūrėsim, kaip bus toliau… 🙂
Asmeniškai, kalbant panašiomis temomis, visus teiginius, neturinčius jokio ryšio su patirtimi, esu linkęs laikyti iracionaliais. 😉
Galima būtų pridurti, kad protui nereikia jokio jo teisumo „patvirtinimo“, tuo labiau iš religijos pusės, nes tai – atvirai kalbant – ne religijos reikalas.
Citata
„mokslas ir religija yra du nepriklausomi procesai, tačiau vienas kitam jie netrukdo. Veikiau atvirkščiai – nors mokslas ir religija pateikia skirtingas interpretacijas, jos abi praturtina realybės suvokimą.“
Va tai teisinga – mokslas ir religija neturi jokio ryšio, ir yra lygiaverčiai „partneriai“, tik tampa nesuprantama, kokiu pagrindu (žr.aukščiau) religija „įvertino“ mokslą kaip teisingą… Kyla įtarimas, kad S. Bendžius ar p.A jau pradeda kažką painioti. 🙂
Tik pastebėsiu, kad realybės suvokimo religija man nepraturtina, bet tai jau mano „problema“.
Citata
„Aš labiau supratau, suvokiau, kad yra kažkas daugiau. Vienintelis intelektualiai teisingas atsakas buvo išsiaiškinti, kas yra tas „daugiau“, ir tai priimti. < > aš sakau, kad gamtoje yra gausybė raktų, užuominų, kad už viso to yra kažkas daugiau ir geriau. Kaip geras mokslininkas, seku tomis užuominomis ir galiausiai priimu Dievą, kartu gaudamas gyvenimo prasmę. Noriu pabrėžti, kad tau nebūtina to daryti, bet visa tai yra čia ir laukia, kol atrasi.“
Viskas – absoliučiai subjektyvus intelektualo samprotavimas apie gausybę „raktų, užuominų, kad už viso to yra kažkas daugiau ir geriau“. Tokių kaip p. A. tikinčiųjų tarpe yra mažuma – mūsuose daugiau-mažiau žinau Sielį, kuris apskritai man priimtinesnis už p.A., nes panašu, kad brolelio nevaržo pamatinės krikščionybės dogmos. O absoliučios daugumos tikėjimo motyvai yra žymiai paprastesni, žemiški ir, toli gražu, ne „racionalūs“. Pagrindinis – mano galva – yra sąmoninga ar nesąmoninga baigtinumo (beprasmybės) baimė.
Išanalizavęs savo radinius („raktus ir užuominas“), p. A. priėjo racionalią (?) išvadą, kad Dievas egzistuoja, tuo pačiu atrasdamas ir gyvenimo prasmę. Dabar laimingas sau gyvena, o kai numirs – bus dar laimingesnis. 😉
Kiek racionalūs yra šie migloti etiniai, estetiniai, emociniai ir pan. argumentai, kiekvienas gali turėti savo nuomonę. Aš asmeniškai nematau šiuose išvedžiojimuose nieko racionalaus.
P. Alisteris nėra koks fanatikas, ir nereikalauja, kad visi ieškotų ir atrastų, tą patį, ką jis „atradęs“ (kitaip – ant laužo), bet neabejoja, kad visa tai „yra ir laukia…“
Todėl labiausiai ir rėžia ausį tai, kad absoliučiai neabejojantis savo teisumu ( „…visa tai yra čia ir laukia…“) vyriausias Anglijos teologas p. A save apibūdina kaip „gerą mokslininką“. 😉 Korektūros klaida? Nekokybiškas vertimas iš anglų? S. Bendžiaus aplaidumas? O gal p Alisterio problemos? Nežinau, bet toks išsireiškimas apskritai iškrenta iš gana santūraus interviu konteksto.
Citata
„…tai išgyventas intelektualinis atsivertimas. Kitaip sakant, atsivertė mano protas. Krikščionybė geriau negu ateizmas leidžia viską suprasti. Tada pradėjau augti ir daugiau tyrinėti tikėjimą. Pradėjau suvokti, kad tai – kažkas daugiau negu tikėjimas protu. Tai – ir kažkas itin jausminga bei estetiškai nuostabu. Prireikė daug laiko užaugti, tačiau tai įvyko, ir gavau nepaprastai didelį supratimą, kas yra tikėjimas ir kaip jis pakeitė mano gyvenimą.“
Nei krikščionybė, nei ateizmas – mano galva – nieko neduoda „visko“ supratimui, o mokslo istorijoje niekas nei skaičiavo, nei skaičiuoja, kokių mokslui nusipelniusių asmenybių – tikinčių ar netikinčių – yra daugiau. Moksle galioja vienintelis kriterijus – tai, kas atrasta, turi būti pagrįsta moksliniu metodu.
Kita – man ypač patinka „…kažkas itin jausminga bei estetiškai nuostabu.“ – puikiai atskleidžia lakią p.A vaizduotę ir jautrią bei poetinę sielą. Bet prie ko čia racionalus protas? 😉
Citata
„Daugybė mokslininkų supranta, kad tikėjimas paskatina tyrimus atlikti dar kokybiškiau. < > Geri mokslininkai įvairiais būdais priima ne tik pačią gamtą, bet ir tai, į ką ji nukreipia.“
Pirmas teiginys nieko vertas, antras – t.p.(„geri“ mokslininkai ir t.t.)
Ginčas su Dawkins‘u yra nevertas dėmesio. Abu labu tokie pat.
Citata
„Manau, pagrindinis klausimas jose – ar iš religijos einantis tikėjimas yra iracionalus, neprotingas. Kitaip sakant, ar, norėdamas tapti tikinčiuoju, privalai išsižadėti proto? Ne.“
Į pirmą klausimą atsakyčiau teigiamai, nes tikėjimas yra iracionalus jausmas, ir tai parodo paties p.A. "racionalūs" išvedžiojimai. Į antrą – neigiamai.
Citata
„Geriausias, kokį atradau, yra tas, kad žmogui būdingas biblinio Dievo suvokimas, kuris labai svarbus, kalbant apie tokius dalykus. < > Manyčiau, reikia kalbėti apie tai, kad žmogaus prigimtyje yra kažkas ypatinga, kas teikia mums ypatingą ryšį su Dievu. < > Iš esmės krikščioniškas atsakymas toks, kad mes esame sukurti su galimybe turėti santykį su Dievu. < > Noriu pasakyti, kad mes buvome sukurti su ilgainiui tobulėjančia galimybe pažinti Dievą.“
Mano nuomone, ryšis su Dievu nėra prigimtinė žmogaus savybė, ji nėra užkoduota žmogaus genome. Ryšys su Dievu yra proto ar apskritai sąmonės „produktas“. Nors kiekvieno individo protą ar mąstymą (kad jį kur velniai tą protą – su juo daugiau problemų, nei su Dievu, ir tenka nerti į spekuliacijų jūrą) lemia jo unikali genominė kombinacija, t.y., visi mes protaujam skirtingai, bet geninis proto „karkasas“ pas visus toks pat. Todėl iš esmės mes ir galime bendrauti. O to pasekoje priimti ar atmesti vieną ar kitą idėją. Maždaug taip ir yra su religija.
Aišku, nei aš, nei p.A nežinom ar yra „santykio su Dievu“ genas. O jei toks genas yra (sorry, mr. A.), tuomet tikėjimas yra „fenotipinė“ sąmonės savybė – priklausomai nuo aplinkos sąlygų, Dieviškas genas gali manifestuoti arba… ramiai „miegoti“. 😉
Citata
„C. S. Lewisas buvo ateistas, vėliau tapęs krikščionimi. Jis žinojo, kodėl nuo ateizmo perėjo prie krikščionybės. < > Jis sako: „Be Dievo labai sunku nustatyti pastovias moralės normas. Be Dievo labai sunku suprasti savo gilią intuiciją ir tai, kad gyvenime yra kažkas daugiau negu mūsų patirtis. Be Dievo nėra vilties.“
Grynai pragmatinė ir egoistinė motyvacija. Tik „prasmės“ trūksta. Gaila, kad irgi ne itin racionali. Galima teigti (esu nuoseklus 😉 ) – žiūrint iš evoliucinių pozicijų, teisingas C.S Lewiso ( ir apskritai homo sapiens) proto sprendimas. Pats „pamatė“ problemą (pavojų sau-rūšiai) ir pats išsisuko, „sugalvodamas“ tam geriausią būdą – Dievą. 😉
Citata
„Religija sako: „Jūs teisūs dėl to, ką kalbate, bet yra ir kai kas daugiau. Jūs pateikiate vieną istorijos pusę, bet apie ją reikėtų pasakyti daugiau.“ Taigi, kaip aš geriausiai suprantu mokslo ir religijos santykį, tai du nepriklausomi procesai, bet jie tikrai susitinka keliant daugybę klausimų ir pateikia skirtingas interpretacijas, kurios praturtina mūsų realybės suvokimą.“
Esu dialektikas, ir dėl šventos ramybės šioms mintims pritarčiau. Religingi intelektualai yra neeilinės vaizduotė žmonės, ir tai gali būti naudinga mokslui. 😉
Citata
„Negali įrodyti, kad Dievas yra.“
Už tai ačiū.
Citata
„Jei žmogaus prigimtyje yra kažkas, kas mus skatina trokšti Dievo, o krikščionybė turi ką pasiūlyti, visi bandymai nuslopinti tikėjimą Dievu pasmerkti žlugti.“
Ir už tai ačiū. O kad žiūrim iš skirtingų pusių (evoliucinis religijos poreikis – ko gero gana kontraversiškas teiginys) – kaip sako p. A, į naudą visiems…
Vis tik tenka pasakyti, kad eksmokslininkas p.Alisteris racionalumo (proto) religijoje neatskleidė – gal tik keletas taiklių pastebėjimų apie religijos ir mokslo santykį. Kitaip būti ir negalėjo – tikėjimas kol kas nėra ir, linkčiau teigti, niekada nebus žinojimas. Kartoju tą pat jau n-tąjį kartą – sorry. 😉
P.S. Pats protas savaime yra nepalyginamai didesnė problema… racionaliai pažiūrėjus ;).
Dar kar atsiprašau – šįsyk už milžinišką "paklodę" ir 4 sorry.
Tuo tarpu neigimas ir apsiribojimas tam tikrais žinių gavimo ir patikrinimo metodais – artėja link iracionalumo. Pvz. viltys rasti visatos užuomazgoje kažką primityvaus ir paprasto – gana naivios ir iracionalios, tai aptarinėjome "Lennox vs Darwin" temoje.
Manyčiau, neįmanomos eksperimentinės žinios (kurių pageidauja, reikalauja kaip objektyvaus ir faktinio diskurso ar "racionalumo" sąlygos ir kuriomis apsiriboja pvz. mūsų TinSoldieris ar gidas) apie kelis dalykus: pačią būtį, absoliučią tiesą, ir visagalį.
Kaip akis negali pamatyti pati savęs, taip eksperimentas negali eksperimentuoti su savo paties būtimi. Vandens lašas negali išmatuoti vandenyno, nes neturi tokio dydžio kaip vandenynas.
Su tiesa nepaeksperimentuosi, tiesa vis vien liks tiesa, ji nesikeičia dėl eksperimentų. Jeigu žinai tiesą, eksperimentai tau nereikalingi, jeigu nežinai – neturi su kuo eksperimentuoti, tiesiog grabalioji tamsoje.
Visagalis tiesiog neleis su savimi eksperimentuoti, visagalis pats nustatinėja sąlygas, o ne paklūsta visuotinei beprotystei.
Bet tai nereiškia, kad šių trijų dalykų neįmanoma pažinti ir žinoti, tame tarpe ir racionaliai protaujant. Iracionalu būtų tikėtis eksperimentinių žinių, o racionalu – priimti situaciją sutinkamai su jos prigimtimi, ir priimti adekvačius žinių gavimo šaltinius.
Pvz. sąmonė pažįstama sąmone, apėjimo šiam dėsniui nėra. Kad ir toks dalykas, kaip NDE tyrimai, neišvengiamai turi remtis sąmoningo asmens vidine patirtimi, pasakojimais apie tai, kas vyko su jo sąmone, su jo asmeniu, tuo metu, kai fizinis kūnas buvo klinikinės mirties būsenoje. Taigi, viso šito nagrinėjimo pagrindas yra tai, kad pati sąmonė turi patirti, kas su ja vyksta, ir tada jau papasakoja išoriniam pasauliui.
Todėl pvz. jeigu norim ištirti sielą, ir įsitikinti jos egzistavimu, turim tirti patys, sąmone. Dievas suprantamas kaip aukščiausioji dvasia, arba aukščiausioji sąmonė, todėl Dievo egzistavimu irgi galima įsitikinti ir įgyti žinių per sąmonės procesą. Bet ne tik, kadangi Absoliutas apima viską, tai žinios apie Jį plaukia iš visų sričių, iš vidaus ir išorės, iš proto ir iš jausmų, iš asmeninių įvykių, ir iš visos žmonijos įvykių, iš istorijos ir iš šiandienos ir t.t.
Kai tiesa, tobulas žinojimas tiesiogiai manifestuosis toje mūsų dalyje, kuri kaip tik ir užsiima žinojimu, patyrimu bei suvokimu, t.y. sąmonėje, tada ir nebus agnostikos bei frustracijos, eksperimentinių pastangų; bandymų ribotomis pastangomis apkabinti beribę visumą. Tiesa – visumos koncentratas, užteks lašelio, ir mūsų mikroskopinė sąmonė turės pilną aiškumą apie visumos esmę.
Vytautas rašė:Bandau pateikti grynai praktinį ne fizinės realybės tyrimo atveja fizinės realybės metodais. Ta nelemta švytuoklė. Ji man veikia. Kai pastatau filmavimo kamerą ji man neveikia. Ir kaip įrodyt kitiems kad ji veikia. Bet koks išorinis pasijungimas sustabdo veikimą. Analogiško kieno nors patirties atveju aš žiūriu pačio žmogaus patikimumą realiam gyvenime ir pasitikiu informacija.Veikimo neveikimo mygtukas ne fizinės realybės pusėje. Jos neįmanoma priverst paspaust taip kaip mes norim. Ne fizinė realybė elgiasi taip kaip ji nori. Mano manymu nėra iš viso jokių būdų ją ištirti iš šio materialaus pasaulio pusės. Vienintelis kelias pasitikėti arba ne subjektyvia žmogaus patirtimi šiuo klausimu. Iš didelio kiekio tokios informacijos daryti kažkokias išvadas.
Su tavim tai iš vis sudėtinga situacija 🙂
Pažvelk į šono, kaip atrodo tavo teiginiai, ir įsivaizduok, kaip galima būtų juos rimtai vertinti. Jeigu ateitų Grybauskaitė ir visiems per teliką praneštų: aš turiu stebuklingą kojinę, į kurią įkišų ranką, ir vis ištraukiu iš niekur atsirandantį popieriuką, kuriame užrašyta, koks politinis sprendimas Lietuvai būtų geriausias.
Aišku, kas nors pasakytų: kažkoks nesąmoningas būdas valdyti šalį, parodyk tą kojinę.
Grybauskaitė sakytų: ne, kojinė neleidžia man jos nufilmuoti, parodyti, ar ištraukti į viešumą.
Kas nors pasakytų: tai įrodyk, kad jinai sako tiesą.
Grybauskaitė atsakytų: ne, nes kojinė nemėgsta būti tikrinama, ji sako, kad neduos atsakymo, jei jį turėsiu pasakyti eksperimento tikslams.
Kas nors pasakytų: tai iš kur žinai, kad ji tau sako teisingus atsakymus?
Grybauskaitė: nes man taip sakė kojinė.
Bet jei kojinė galėtų klysti, ar negalėtų ji suklysti atsakyme, kad visuomet žino teisingus atsakymus?
Grybauskaitė: Nu ne.. čia sudėtingas reikalas, bet kojinė neklysta.
Aš nesakau, kad tu meluoji. Tik esi labai paklydęs ir suklydęs. Pagalvok, ar norėtum, kad visuomenė būtų remiama tokio lygio teiginiais ir patvirtinimais? Ir net nebandyk sakyti: galit kiekvienas pasigaminti švytuoklę, ir pamatysit, kad veikia. Nes ji neveikia. Žmonėms, kurie atlieka tinkamus kontroliuojamus bandymus – ji neveikia. Žmonėms, kurie izoliuoja bet kokių mikrojudėsių ar pasąmoninio poveikio švytuoklei galimybes – ji neveikia.
Čia ne problema, kad negalima "nematerialaus pasaulio ištirti", čia problema logikos trūkume ir kvailame išsisukinėjime. Dėl ko, iš tiesų, dažniausiai ir "negalima" ištirti visokių astralinių keliautojų, levituotojų, telepatų, aiškiaregių ir t.t. Todėl, kad pagal situacijas pritaiko vis naujus, ir vis kvailesnius išsisukinėjimus, kol teiginys tampa nebepatvirtinamas, ir susidedantis vien iš laukinių, katastrofiškai nelogiškų tvirtinimų. Kaip ir tavo atveju. Aš tavęs nekaltinu. Tu esi įvairių psichologinių fenomenų (apie kuriuos yra biški žemiau), verčiančių tave visus įspūdžius pritaikyti prie tavo išvadų patvirtinimo, auka. Bet tu klysti. (bent jau taip galima teigti, kol šitaip išsisukinėji nuo eksperimento).
a.t.sielis rašė:Toliau koncentruosiuosi ties siela, kaip nefiziniu reiškiniu. Jeigu tai nefizinis reiškinys, tai fizinio matavimo instrumentais jo pamatuoti neįmanoma. Bet galima matuoti jos poveikį fiziniam kūnui, pvz. kad ir įvairiom smegenų skanavimo priemonėm, ar dar kokiom fizinio kūno tyrinėjimo priem.
Toliau, kalbant apie sielos nemirtingumą, vėlgi, turėtų būti netikėti rezultatai. Tokių rezultatų yra, NDE atvejai ir t.t.
Kita tyrimų sritis – sielos lygio veiklos poveikio tyrimai. Pvz. laikoma kad malda yra sielos lygio veikla. Mokslininkai tiria, kaip malda veikia psichologiją ir fizinį kūną. Vėlgi, rezultatai yra neordinarūs.
Atsiprašau, kad apkarpiau tavo citatą. Nesistengiu iškreipti tavo minčių, tik noriu sumažinti citatos plotą, ir palikti, mano manymu, esminius sakinius, į kuriuos pabandysiu pateikti savo nuomonę.
Tai, kad, jei sielos neįmanoma pamatuoti, bet įmanoma pamatuoti jos poveikį fiziniam kūnui – aš su tuo visiškai sutinku! Aš tą ir teigiau, turėdamas galvoje, kad moksliniu metodu turėtų būti galima aptikti paranormalius reiškinius. Ir, kaip pats sakei, tiriant tokį reiškinį, turėtų būti netikėti rezultatai. Sielos įrodymo rezultatai turėtų skirtis nuo ryškiai fiziologinių, žemiškų reiškinių įrodymų.
Bet esmė tame, kad būtent tokių netikėtų rezultatų nėra…
Paimam kol kas maldos poveikį fiziniam kūnui. Bet maldos paminėjimas, kaip išskirtinio dalyko, iš karto sukuria išankstinę prielaidą, jog tik ji, ir būtent ji gali paveikti organizmą. Bet taip nėra. Yra net visa medicinos sritis, psichosomatika, kuri tyrinėja psichologinių procesų poveikį fiziologiniams reiškiniams. Saviįtaiga, mintys, svanonės tikrai daro įtaką organizmui. Jeigu aš dabar labai stipriai užsisvajosiu apie kokį nors visiškai žemišką troškimą, mano organizmas atitinkamai sureaguos, išskirdamas tam tikrus chemikalus, smegenyse suaktyvės tam tikri centrai, ir t.t. Lygiai taip pat ir su malda. Niekas neneigia, kad mintys egzistuoja, ar kad jos veikia organizmą. Bet kaip tai gali būti sielos įrodymas, kai nesvarbu, ar aš pagalvosiu, jog valgyti noriu, ar pasimelsiu – rezultatas organizmui bus panašus? Tarp minčių poveikio organizmui ir sielos egzistavimo – yra milžiniška logikos ir įrodymų skylė.
NDE? Vėlgi, visiškai ordinarios (gražų žodį panaudojai 😀 ) patirtys. Pažvelk, kiek yra visiškai įrodytų, stebimų, neabejotinų psichologinių fenomenų, kurie gali sukurti klaidingą įspūdį apie patirtis. Ir šie fenomenai nėra sukurti aiškinti tik mistines patirtis, kad pritempti prie jų žemiškus paaiškinimus. Jie stebimi pačiuose žemiškiausiuose, patikrinamiausiuose, ir lengvai įrodomose situacijose. Šie psichologiniai fenomenai yra faktai, kaip žmogaus smegenys gali klaidingai interpretuoti patirtis. Ir šie psichologiniai fenomenai, šalia to, kad yra visiškai įrodyti, visais atvejais, visiškai paaiškina ir NDE (ne visi tame sąraše, aišku. bet dalis jų)
http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_cognitive_biases
Štai vos keletas, kurie gali visiškai lengvai sukurti užtikrintumą patirtimi apie NDE:
Ambiguity effect, Attentional bias, Backfire effect, Bandwagon effect, Base rate fallacy, Bias blind spot, Confirmation bias, Congruence bias, Empathy gap, Illusory correlation, Neglect of probability, Observer-expectancy effect, 'Bizarreness effect', Context effect, False memory, Illusion of truth effect….. man jau atsibodo kopijuoti, kai gal dar nė 1/3 tinkamų neperrašiau. Ir čia tik kognityviniai psichologiniai faktoriai. Pridedam dar grynai psichologinius faktorius, kaip polinkius į misticizmą, tikėjimą, pridedam kontekstą, kuriame žmogus vystėsi. Pridedam dar smegenų fiziologinius faktorius, kurie yra visiškai pajėgūs kurti haliucinancijas stresinėse situacijose, smegenims išsijunginėjant ar įsijunginėjant, mažėjant/didėjant kraujo kiekiui smegenyse, sukuriant klaidingus atsiminimus, ar skirtingus atminties vienetus sudėliojant į vieną 'puzlę', sukuriant klaidingą įspūdį apie įvykį ar atsiminimą ir t.t. ir pan.
Absoliučiai visi šie dalykai yra stebimi, įrodyti, visiškai suprantami, ir ne tik mistiniuose įvykiuose, bet ir žemiškuose ir daug lengviau patvirtinamuose.
Ir visus įmanomus galimus įrodytus ir patikrinamus faktorius sudėjus, juos ignoruoti, ir be jokio neįprasto įrodymo, padaryti išvadą apie sielos atsiskyrimą nuo kūno – man atrodo mažų mažiausiai netikslinga.
Negalima sakyti: jei įvykis įvyko, aš iš karto žinau, kokia buvo to priežastis. Jei buvo apturėta konkreti patirtis, tai nieko nesako apie patirčių kilmę, ir priežastis. Norint išsiaiškinti priežastis, reikia tavo minėtų tikrai neįprastų ir neordinarių rezultatų ir įrodymų.
Žmogaus smegenys nėra išsivysčiusios dirbti objektyviai. Kaip Lawrence Krauss kažkur teigė: mes afrikos savanose išsivystėm su tikslu pasprukti nuo liūtų, o ne su tikslu suprasti kvantinę mechaniką. Toks realybės suvokimas, psichologinių fenomenų suvokimas – yra išmoktas, ne įgimtas. Jei pasikliaunam tik įgimtais polinkiais vertinti patirtį, mes nukeliaujam labai labai labai ne į temą, vesdami savo įgimtų polinkių iškreipti suvokiamą realybę.
Geras pavyzdys su objektų kritimo greičiais. Aristotelis, remdamasis savo patirtimi, filosofija, stebėjimais ir pan., metodais padarė išvadą, kad sunkesni objektai į žemę krenta didesniu greičiu. Ir tai buvo klaidinga išvada. Galilėjus, ignoravo savo galimai klaidingus įspūdžius, viską apskaičiavo matematiškai, padarė eksperimentą, ir įrodė, kad realybė yra visiškai kitokia: visi objektai krenta vienodu greičiu.
Realybė dažnai būna visai kitokia, nei įspūdžiai ir patirtys. Įspūdžiai ir patirtys dažnai būna klaidingi. Todėl reikia mechanizmo, kuris atskirtų žmogaus klaidingas patirtis nuo realybės. Reikia įrodymų, kaip pats rašei, kad neįprasti reiškiniai suteiktų neįprastus rezultatus. Neįprastų rezultatų nėra.
Tai kaip galima taip drąsiai daryti išvadas apie sielą?
Įvairias ekstraordinarias maldos ar religinių praktikų galimybes bei pasireiškimus fizinio kūno lygyje aprašo religijos šaltiniai.
Moksliniai tyrimai – net neieškosiu konkrečių rezultatų, nes nutuokiu, kad tyrimai labai pradiniai, ir iš tikro nelabai diferencijuoja tarp maldos, saviįtaigos, minčių ir svajonių procesų, ir rezultatus greičiausiai taip pat dar nelabai geba įvertinti, apart bendrų frazių apie streso sumažėjimą, pagerėjusį kraujospūdį ir t.t. ir pan. Va taip va, turim ką turim. Man gerai, nes nereikia laukti tokio pobūdžio nefizinės realybės įrodymų, kol tokie tyrimai pajudės iš mirties taško, ir kol bus susivokta "kas čia su kuo valgoma". O skeptikams galima suteikti vilties, kad ilgainiui galbūt ir jie sulauks jų trokštamų vienokių ar kitokių mokslinių įrodymų, kurie gal nebus absoliutūs, bet vis šis tas.
Asmeniškai laikas nuo laiko patiriu tokį maldos poveikį, kokio jokiais gyvenimo laikotarpiais nedavė jokie mentaliniai procesai. Todėl kas nors gali kalbėti teoriškai apie tą ar aną, kad tai panašu į mintis, saviįtaigą ir svajones, ir rezultatai iš visų šių procesų yra panašūs ir vienos prigimties, bet man nereikia apie tai svarstyti teoriškai, nes esu ir mąstantis ir svajojantis žmogus, o taip pat žinau ir kaip mane veikia malda. Taip sakant "išbandyta, patikrinta ir patvirtinta". Na, bet čia tarp kitko, asmeninė patirtis tik patvirtina tai, ką sako visos žmonijos patirtis.
Todėl tikriausiai taip drąsiai ir darome išvadas apie sielos egzistavimą. Žmonijos patirtis, religijų patirtis, įvykiai, atvejai ir t.t. – viskas susidėsto į vientisą vaizdą, kur vieni dalykai patikrina ir patvirtina kitus dalykus. Iš čia ir užtikrintumas bei tikrumas.
Pagalvojame apie citriną. Galima įsivaizduoti jos rūgštų skonį, organizmas gali fiziologiškai į tas mintis sureaguoti. Gera versija. Kažkas pvz. galvoja apie ramybę, tada organizmas turėtų apsiraminti. Įsiteigsim sveikatą, ir sveikimo procesai bus geresni. Na, visa tai natūralios tiesos: "į ką medituosi, tas savybes savyje sukaupsi". Bet kalbant apie maldą, jos poveikis užeina už šitų dėsningumų neeiliniu būdu. Galiu tai patvirtinti, nors konkrečiai neaprašinėsiu, kokiomis detalėmis tai pasireiškia.
—
Apie NDE menamus paaiškinimus jau nelabai norisi nagrinėti, darėme tai kitose temose, jose galima tai pratęsti. Gali būti daug paaiškinimų ir daug teorijų, bet tik dalis jų atitiks realybei. Ir jeigu versijoms trūksta paaiškinamosios galios, tada jos save pačios sumenkina. Kaip pvz. kuri teorija paaiškino, kokiu būdu per kai kuriuos NDE, asmuo palieka savo kūną, patenka ten, kur yra koks nors artimasis, mato ką tas daro, ir paskui po visko, tai ką jis matė pasitvirtina, kad taip ir buvo. Paaiškinimų nėra, tik bandymai nuneigti. Nerimta.
—
O šiaip, norisi reziumuoti taip: kai bus pakankamai sielos tyrimų, tai atsiras ir įrodymų. O kol visos mokslo pajėgos koncentruojasi ties materijos tyrimais, tai ir rezultatų 100 proc. lies tik materiją. Visų pirma, reikia pereiti neigimo fazę, tada bus imtąsi tyrimų. Kol kas vyksta tik neigimo fazė arba negrabūs pirmieji tyrimai, kuriuos daro vienetai, rizikuojantys savo karjera ir reputacija.
a.t.sielis rašė:Taip, protinės pastangos irgi veikia organizmą (būtų keista, jeigu būtų kitaip). Bet jeigu kalbam apie maldą, reiktų tikėtis išskirtinių rezultatų tarp visų tų saviįtaigos, minčių, svajonių ir panašių procesų. Yra ribos, kurių saviįtaiga, mintys ir svajonės neperžengs. Čia panašiai kaip tame posakyje: "žmogus negali pats savęs už plaukų ištraukti iš pelkės". Tai aš laukčiau tokio "stebuklo", kad psichika sąlytyje su malda įgauna tokių savybių, kurių pati negali "pagaminti".
Tai tiek savitaiga neišgelbės sunkioje situacijoje, kaip lygiai taip pat malda. Mažuose dalykuose veikia visi tie procesai kaip savitaiga, minciu realizavimas, svajonės ir ta pati malda, bet malda nėra niekuo pranašesnė už visas kitas, jei atsidursi situacijoje, kurioje nieko nebegali pakeisti, melstis gali kiek nori, niekas nebepadės.
Taip, galbūt tau malda suteikia kažkokį ypatingą poveikį.
Bet tas poveikis gali kilti dėl bet kokių minčių.
Kitiems meditacija sukelia nežemiškus, transcedentinius išgyvenimus, dar kitiems – poezija, o kai kuriems – malda.
Tai, kam tu suteiki didžiausią reikšmę, turi ir didžiausią, bei kitoniškiausią poveikį. Šiuo atveju malda vėl nei trupučio nesiskiria nuo visų kitų minčių.
Prisimenam didyjį maldos eksperimentą, kai bandė grynai fizinį maldos poveikį kitiems užfiksuoti: http://therationalviewpoint.blogspot.com/2010/09/great-prayer-experiment.html (atsiprašau už šališką nuorodą, bet pirmasis link'as, kurį radau. pagal pavadinimą galima pasieškoti kitų nuorodų).
Bei kiti tyrimai: http://en.wikipedia.org/wiki/Studies_on_intercessory_prayer
Meta-studies of the literature in the field have been performed showing evidence only for no effect or a potentially small effect. For instance, a 2006 meta analysis on 14 studies concluded that there is "no discernable effect" while a 2007 systemic review of intercessory prayer reported inconclusive results, noting that 7 of 17 studies had "small, but significant, effect sizes" but the review noted that the most methodologically rigorous studies failed to produce significant findings.
Aš tikrai neneigiu, kad malda tau gali suteikti kažkokį nepalyginamą poveikį. Vis dėl to, tai nėra sielos įrodymas. Man nepamatuojamą euforiją, ar nusiraminimą, ar transcedenciją gali sukelti poezija, muzika ar literatūra.
Apie sielą tai nieko nesako. Tai daug pasako apie sąmonės ir pasąmonęs veikimo įspūdingumą, keistumą, mįslingumą. Tačiau apie sielą – nieko.
Dėl ko su tavimi sutinku, – tyrimų galėtų būti ir daugiau.
Vis dėl to, kol kas liksiu prie tų keletos tyrimų išvadų, nei prie hipotetinių tyrimų, hipotetinių išvadų 🙂
Įdomus pavyzdys: yra toks glosolalijos fenomenas, meldimasis nežinomomis kalbomis arba nerišliomis kalbos formomis (aš glosolalijos nepatyriau, čia daugiau apie krikščionis). Tai iš šono, tiems, kas to niekada nepatyrė, susidaro vaizdas, kad tai tam tikros rūšies transas. Bet va, pasitikrinus su tais žmonėmis, jie sako, kad tai joks ne transas, kad į tą būseną įeinama, ir iš jos išeinama bet kokiu momentu, kada tik panorėjus. Va taip, vienas dalykas stebėti ir įsivaizduoti iš šono, o kitas dalykas – kaip tai iš tikro vyksta, ir kas ten turinyje yra.
O šiaip, man būtų įdomus toks tyrimas, kaip Fatimos saulės stebuklo tyrimas, arba Lurdo išgijimų tyrimas. Visokį popsą tai aišku, kad lengva tirti, ir po to skelbti rezultatus, atseit, "nulis poveikio". O tegu papasakoja tai tūkstančiams portugalų, kurie tada Fatimoje buvo. Tik bėda viena – tai nekontroliuojami ir nekartotiniai įvykiai, todėl eksperimentatoriai ir lieka ant ledo. Žemėje net ir šiandien greičiausiai yra ne viena asmenybė, kurių ryšys su Kūrėju ypatingas, ir kurių maldos turi ekstraordinarų poveikį. O eilinius žmones galima tyrinėti, ir poveikis yra nustatomas, bet jo stebuklingumo kokybę įvertinti jau reikia gilios įžvalgos, tai nėra taip akivaizdu paprastam protui.
Vis dėl to, kol kas liksiu prie tų keletos tyrimų išvadų, nei prie hipotetinių tyrimų, hipotetinių išvadų
Čia jau kaip kiekvienas nori, pats renkasi.
O šiaip, viso šių aptartų dalykų cinkas yra tas, kad teizmas, nesiremdamas gamtamoksliu, išlieka racionalia ir savo būdais faktinę realybę pažįstančia sistema. Su gamtamoksliu liekama prie sudužusios geldos. Materiją gamtamokslis iš dalies padeda pažinti, o dvasios – visiškai nepadeda, tai jam labai sunkiai prieinama.
Pats esu tai patyręs, matęs ir pats meldęsis. Nieko ypatinga tada nevyksta, tiesiog žmogus kalba kita kalba lyg ją mokėtų. Kartais pradeda kartoti vieną sakinį, kartais ištisas tiradas pasakoja. Dažnai atsiranda žmonių kurie supranta tą kalbą ir gali išversti. Glosolalija paprastai būna dievą šlovinantys tekstai.
Šiaip pats manau, kad dažniausiai glosolalija yra psichologinis dalykėlis, kai žmogui išplaukia į atmintį girdėtos frazės kitomis kalbomis. Nors neatmetu galimybės, kad tai tikra. Šiaip bet kuriuo atveju, glosolalija nėra įrodymas, kad siela egzistuoja ar panašiai
http://psp.sagepub.com/content/37/6/830.short
Santrauka: "Nors kai kurie religiniai mokymai buvo naudojami pateisinti agresijai, dauguma jų propaguoja taiką tarp žmonių. Trys eksperimentai tikrino hipotezę, kad malda už kitus iškelia taikingesnę religijos pusę, sumažindama pyktį ir agresiją provokacijos atveju. 1 Eksperimente, malda už nepažįstamąjį sumažino provokuojamų dalyvių pyktį labiau negu kontrolinės dalyvių grupės, kurie tik galvojo apie nepažįstamąjį. 2 Eksperimente, provokuoti dalyviai, kurie meldėsi už juos supykdžiusį asmenį buvo mažiau agresyvūs negu dalyviai, kurie galvojo apie juos supykdžiusį asmenį. 3 Eksperimente, provokuoti dalyviai, kurie meldėsi už draugą atsidūrusį bėdoje reiškė mažiau piktą gyrimo stilių negu žmonės, kurie galvojo apie draugą bėdoje. <…>I
Taigi, išeina, maldos poveikis kitoks ir aukštesnio lygmens ar aukštesnės kokybės negu galvojimo poveikis.
a.t.sielis rašė:Todėl tikriausiai taip drąsiai ir darome išvadas apie sielos egzistavimą. Žmonijos patirtis, religijų patirtis, įvykiai, atvejai ir t.t. – viskas susidėsto į vientisą vaizdą, kur vieni dalykai patikrina ir patvirtina kitus dalykus. Iš čia ir užtikrintumas bei tikrumas.
Bet tai kaip nevisai nuosekliai tu į viską pasižiūri…Egzistuoja religijos + egzistuoja tikintieji + buvo kažkokių mistinių įvikių + malda padeda žmogui + mano asmeninės patirtys = egzistuoja siela ir kažkokia aukščiausioji, nepaaiškinamoji būtis. Taip viską suplaki į vieną vietą ir padarai išvadas. Atmeti mokslinius aiškinimus, kodėl iš vis religijos žmonijos smegeninėje galėjo turėti pagrindą vystitis, kodėl žmonėms, paprasčiausiu saviitaigos principu, o ne "ypatinguoju religiniu" gali padėti malda, kokios galėjo būti palankios istorinės aplinkybės religijai plisti, kad žmonės, gyvenę senovėje buvo lygiai tokie patys kaip ir tu, ir nepaaiškinamus reiškinius tiesiog aiškino pasitelkę savo mistine „logika“, o tu jų žodžius dabar tik priimi kaip „senovės išmintį“ ir pan… Žinoma, aš čia gal grubokai ir gal kiek primityvokai paėmiau kelis tavo „bendros visumos“ elementus, tačiau esmė tame, kad tu pats sumeti viską kaip tau labiau patinka ir atitinka tavo norimas išvadas, mieliau aukštini kažką „nesuvokiamo“ , o objetyvesnių išvadų šalininkam atkerti, kad
a.t.sielis rašė:Jūsų teiginiai – tik jūsų žodžiai, įsivaizdavimai kaip jūs norėtumėt kad būtų, o ne kaip yra.
. Keistai čia skamba ir manyčiau pastarieji žodžiai tau pačiam daug labiau tinka.
a.t.sielis rašė:Taigi, išeina, maldos poveikis kitoks ir aukštesnio lygmens ar aukštesnės kokybės negu galvojimo poveikis.
O gal čia ne aukštesnioji būtis pasireiškia, o paprasčiausia žmogaus psichologija?
Šiaip daug religinių reiškinių gali būti paaiškinti psichologiniais efektais. Tame tarpe ir maldos poveikis žmogaus požiūriui ir t.t.
crystal rašė:Egzistuoja religijos + egzistuoja tikintieji + buvo kažkokių mistinių įvikių + malda padeda žmogui + mano asmeninės patirtys = egzistuoja siela ir kažkokia aukščiausioji, nepaaiškinamoji būtis.
Na ne taip. Kad religijos egzistuoja – nieko neįrodo. O kokias žinias religijos turi ir perduoda – tos žinios ir faktai jau kažką sako. Toliau, egzistuoja tikintieji – vėlgi, tai nieko neįrodo, o kaip tikinčiųjų patirtys koreliuoja ir patvirtina religijos sudarytus anapusybės "žemėlapius" – tai jau kažką sako. Ir t.t.. Pvz. jeigu religijoje yra žinių apie nemirtingą sielą, kuri yra dvasinė; jeigu stebimame pasaulyje yra dvasinio sielos lygmens veiklos poveikio; jeigu yra įvykių ir atvejų, kurie tiesiogiai tvirtina ir liudija apie sielos nemirtingumą ir nematerialumą; tada iš to plaukia bendra kelių šaltinių kryžmiškai patikrinta ir patvirtinta išvada, kad toks dalykas, kaip nemirtinga ir nemateriali siela egzistuoja. O jeigu dar pridėsime asmeninis patirtis, savistabą, filosofines įžvalgas, ir kt. ir visa tai nuosekliai sutampa, išvados tampa patikimomis ir užtikrintomis, bent jau asmeniškai.
Atmeti mokslinius aiškinimus, kodėl iš vis religijos žmonijos smegeninėje galėjo turėti pagrindą vystitis, kodėl žmonėms, paprasčiausiu saviitaigos principu, o ne "ypatinguoju religiniu" gali padėti malda, kokios galėjo būti palankios istorinės aplinkybės religijai plisti, kad žmonės, gyvenę senovėje buvo lygiai tokie patys kaip ir tu, ir nepaaiškinamus reiškinius tiesiog aiškino pasitelkę savo mistine „logika“, o tu jų žodžius dabar tik priimi kaip „senovės išmintį“ ir pan..
Atmetu mokslines versijas ne iš įnorio, bet todėl kad jos labai jau nevykusios ir neatlaiko kritinės analizės, neartėja prie realistiškumo. Jeigu mokslas savo versijas įrodytų, priimčiau, bet šios versijos pakankamai akivaizdžiai yra nerimtos. Mokslas – tai tik viena iš protinių veiklų. Yra ir daugiau protinių veiklų. Neįmanoma iškelti mokslo aukščiau kitų protinių veiklų vien iš principo ar dėl pavadinimo, reikia spręsti pagal konkretų turinį.
Keistai čia skamba ir manyčiau pastarieji žodžiai tau pačiam daug labiau tinka.
Na, šie žodžiai buvo reakcija į nuomonę, kad maldos poveikis yra tolygus šokolado valgymo poveikiui, kurią girdžiu iš žmogaus, kuris nelabai patiria, koks tas maldos poveikis. Kitaip sakant, tai jo požiūris iš šalies, nepažįstant dalyko, įsivaizdavimas.
paragraf 78 rašė:O gal čia ne aukštesnioji būtis pasireiškia, o paprasčiausia žmogaus psichologija?
Šiaip daug religinių reiškinių gali būti paaiškinti psichologiniais efektais. Tame tarpe ir maldos poveikis žmogaus požiūriui ir t.t.
Gal ir ne aukštesnioji būtis, gal tai psichologija. Gal/gal, 50/50. Bet tyrimas įdomus. Man visgi tai kalba apie tendenciją, kad tai aukštesnioji būtis, o būtent, dvasinės meilės įtaka. Todėl ir turi daugiau poveikio negu šiaip galvojimas. Kai kuriems malda atrodo tik tuščias ritualas, bereikšmių žodžių kartojimas, tai kodėl toks tuščias ritualas tada turi didesnį poveikį, negu prasmingas galvojimas? Iš tos perspektyvos, galvojimas turėtų turėti didesnį poveikį. Todėl rezultatus galima pavadinti netikėtais ir prieštaraujančiais materialistiniams dėsningumams.
paragraf 78 rašė:Tik ar jis išties įrodo ką nors dvasiško?
Įrodyti tai nieko neįrodo, hard proof prasme. Tai tik dar viena naudinga detalė dideliame puzzle.
Man labiau patiktų ne žodis "įrodymas", o žodžiai "papildomai pagrindžia", "leidžia suvokti paieškų kryptį".
Kiekvienas individualus, ir į faktus žiūri individualiai. Vienam vieni dalykai kažką sako, kitam kiti. Priklauso nuo tikėjimo/netikėjimo lygio, įžvalgos. Aš pvz. noriu ten kažką įžvelgti, ir man išeina įžvelgti, rasti aukštesnes prasmes, nes jų ieškau. "Ieškok ir rasi". Tai nereiškia, kad jų ten nėra, kad tai tik saviįtaiga, greičiau, sakyčiau, "jeigu nesidairai, tai ir nepamatysi".
Pvz. jeigu tartume kad tai grynai psichologiniai dėsningumai. Tada aš užduočiau klausimą, kodėl psichologiniai dėsningumai yra tokie, kad turi pozityvumo, meilės jėgą, kodėl malda iš viso yra veiksminga kaip psichologinis procesas, kodėl persveria pykčio ir agresijos jėgas? Kaip tokie dėsningumai atsirado, kodėl šioje visatos struktūroje jie turi galimybę egzistuoti?
Evoliuciniai paaiškinimai iš karto atmetami, nes evoliucijos teorija neįrodyta.
a.t.sielis rašė:Na ne taip. Kad religijos egzistuoja – nieko neįrodo. O kokias žinias religijos turi ir perduoda – tos žinios ir faktai jau kažką sako. Toliau, egzistuoja tikintieji – vėlgi, tai nieko neįrodo, o kaip tikinčiųjų patirtys koreliuoja ir patvirtina religijos sudarytus anapusybės "žemėlapius" – tai jau kažką sako. Ir t.t.. Pvz. jeigu religijoje yra žinių apie nemirtingą sielą, kuri yra dvasinė; jeigu stebimame pasaulyje yra dvasinio sielos lygmens veiklos poveikio; jeigu yra įvykių ir atvejų, kurie tiesiogiai tvirtina ir liudija apie sielos nemirtingumą ir nematerialumą; tada iš to plaukia bendra kelių šaltinių kryžmiškai patikrinta ir patvirtinta išvada, kad toks dalykas, kaip nemirtinga ir nemateriali siela egzistuoja. O jeigu dar pridėsime asmeninis patirtis, savistabą, filosofines įžvalgas, ir kt. ir visa tai nuosekliai sutampa, išvados tampa patikimomis ir užtikrintomis, bent jau asmeniškai.
Šiaip visai panašiai ir norėjau išsireikšti, kad svarbu ne tik pats religijos egzistavimo faktas, tačiau svarbios ir visos jų perduodamos žinios, kad svarbu ne tik tikintieji, bet ir jų patirtys. Na, bet tai kaip ir sakiau, kiek grubokai čia išsireiškiau, tačiau tai labai jau nekeičia esmės. Tos pačios tavo pridurtos žinios religijoje apie nemirtingą sielą + įvikiai įrodantys „sielos nemirtingumą“ + asmeninės patirtys + filosofinės įžvalgos = egzistuoja siela, lygiai taip pat dvelkia nepilnu nuoseklumu, nes kiekvienas elementas gali būti (ir yra) daug smulkiau nagrinėjamas/paneigiamas, remiantis įvairiausiomis mokslo sritimis, o ne subjetyvesniais vertinimais. Tačiau gerai, kad po visos savo pastraipos parašei, „bent jau man asmeniškai“. Nes faktiškai nėra tokių patvirtinimų, nebent tu pats sau priimi kažkokią kitokią, neobjektyvią, o individualią „faktų“ reikšmę. O ir mokslą kažkaip savaip supranti ir vadini jį nerimtu, nes jis nesugeba sukurti atskirų kriterijų kiekvienam nepaaiškinamam atvejui, kiekvienai fantazijai ir „aukštesniai būčiai“ tirti. Mano manymu tai baisiai nesąmoninga taip galvoti, bet čia tavo asmeninis reikalas, apie mokslą ir jo metodus jau buvo kitų su tavim labai plačiai diskutuota, tik daugmaž pasikartočiau.
crystal rašė:lygiai taip pat dvelkia nepilnu nuoseklumu, nes kiekvienas elementas gali būti (ir yra) daug smulkiau nagrinėjamas/paneigiamas, remiantis įvairiausiomis mokslo sritimis, o ne subjetyvesniais vertinimais.
Ne viską, ne viską mokslas gali išnagrinėti, o tik apčiuopiamus (bent instrumentiškai, jeigu ne žmogaus jutimais) dalykus. Bandyti neigti ir iš tikro paneigti – du skirtingi dalykai; norai nelygu galimybėms. Ypač sunku būtų paneigti faktinę realybę.
Nes faktiškai nėra tokių patvirtinimų
Visgi galvoju, kad daug anomalijos.lt skaitytojų pasakytų, kad faktų yra, tik iš jų nėra sukonstruotos kokios nors mokslinės teorijos. Tiesiog paskiri atvejai, kurie dažnai apžvelgiami toje pačioje anomalijoje.lt ir jos forume, renkant visokias kitų šaltinių publikacijas.
—
O nuo asmeninės pozicijos nei vienas nepabėgsim, net jeigu būsim kiečiausi objektyvistiniai mokslininkai. Juk jie žiauriai pešasi tarpusavyje dėl nuomonių skirtumų, kas įrodo, kad asmeninė perspektyva vyrauja net nagrinėjant tą objektyviąją materiją. Kitaip ir negali būti, nes juk "žinotojas", "patiriantysis" yra asmuo. Daug kalbant apie objektyvumą, praleidžiamas tas realybės aspektas, kad žinojimo srityje veikia sąmonė, subjektas. Kai nagrinėjame objektyvistinio mokslo trūkumus, galime pastebėti kad jo užtikrintumas ir tariamas patikimumas bei teorijų ar visatos modelio teisingumas remiasi į labai subjektyvias atramines prielaidas.
O man subjektiškumas, kaip esminis realybės principas – patinka. Tai dinamika, gyvybė. Tariamas objektyvumas – statika, sustingusi materija, akmuo. Akmeniui nėra tiesos, nei informacijos. Tik gyvas subjektas bendrauja su šiais dalykais.
Reziumuojant: žinojimas – subjekto veikla, subjektiškas reiškinys. Konsensusinė gamtamokslinė paradigma – grupės žmonių (tarkim visų pastarųjų 300 metų mokslininkų) subjektyvių nuomonių rinkinys, objektyvumo čia tik tiek, kiek grupės viduje tos nuomonės yra bendros, bet jeigu imtume visą grupę, gali pasirodyti kad jų visa paradigma yra nulemta bendros subjektyvios pozicijos, ir kad yra kitų subjektyvių pozicijų, artimesnių realybei.
