Neblogą straipsnį numetei
@Benamis, bet manau, kad reikėtų visa tai papunkčiui gerai panagrinėti, kad kiltų poreikis gilesnėms diskusijoms. 🙂
„Kodėl šiandien pasaulyje vyrauja skurdas, badas, benamystė, plinta nusikaltimai ir kitos problemos, nors žemės išteklių užtektų išmaitinti visą žmoniją?“
Todėl, kad žmonės nenaudoja tiesiogiai Žemės išteklių savo poreikiams tenkinti. Kas matėte žmogų, kuris valgo geležies rūdą pusryčiams? Gerai, būsiu anomališkesnis ir patikėsiu, kad yra tokių išimčių, tačiau projektas, pasak Jacque Fresco, skirtas masėms. Todėl taip ir nagrinėsiu viską. O jeigu kažkam pasirodys, kad projektas visgi vienetams, tuomet jis yra beprasmis, nes nesprendžia jokių problemų, o tik sukuria kažkokį "saugų buferį išrinktiesiems".
Anot projekto kūrėjo, godumas yra didžiausia žmonijos problema, todėl jo siūlomame pasaulio modelyje neegzistuos monetarinė bei politinė sistemos, visi žmonės turės vienodą teisę į išteklius, o didžiausias dėmesys bus skiriamas mokslui.
Godumas nėra pasaulio problema. Protingai valdomas godumas gali tapti tobulu varikliu kuriant klestinčią ateitį. Turbūt didesnė problema ta, kad mes nemokame valdyti godumo. Ir ne vien jo. Žmonės individualiai eina į kraštutinumus. Jie būna arba be proto žiaurūs, godūs, arba nesveikai geri. Nėra jokio kompromiso, nors jis turėtų būti. Ir to kompromiso pavyzdys godumo prasme galėtų būti toks:
1. Puiku, žmogus nori turėti kažką savo. Ir to drausti nereikėtų. Jeigu žmogus nori turėti savo gyvenamą vietą, asmeninių nuosavybių, tuomet tai yra geras dalykas, nes kiekvienas žmogus nori jaustis saugus ir nejausti potencialių problemų ateityje.
2. Yra ir tokių žmonių, kurie nori daugiau ne tik sau, bet ir "kitiems". Į kabutes dedu dėl to, kad bendru atveju tas gerumas kitiems ne visada pasireiškia gerumu ir padidėjusia kažko gausa visiems. Kitaip tariant, tai reiškia, jog yra žmonių, kuriems neužtenka gerai gyventi patiems, ir jie nori kažko dar daugiau. Ir čia yra viena sudėtingiausių situacijų. Pirma, dėl to, kad tokie žmonės, jeigu kažką sugeba pasiekti, jie įgyja galią veikti mases. Antra, jie patys gauna daug daugiau, kad galėtų tenkinti savo individualius poreikius. O trečia, esmė yra tame, kaip protingai ir proporcingai naujai įgyta galia yra taikoma. Pavyzdžiui, Stalinas galėjo realiai nužudyti bet kurį savo šalies pilietį be rimtos priežasties. Ar tai teisinga? Akivaizdžiai ne. Kita vertus, kartais yra situacijų, kai masių nuomonė yra kvaila ir bevertė ir geriau jau taikyti tam tikrus diktatūros elementus. Tarkime, valstybė sprendžia, ar statyti branduolinę elektrinę, ar ne, siekiant įgyti energetinę nepriklausomybę. Šiuo atveju akivaizdu, kad visuomenė yra visiškai neišprususi branduolinės fizikos srityje, ir sprendimą dėl vertumo arba nevertumo turėtų priimti jau nepriklausomi ekspertai.
Kitaip tariant, žmogaus godumas nėra blogas dalykas savaime. Tai jam padeda koncentruotis ties tuo, ko jis iš tiesų nori. Toliau tai yra pernelyg plati sąvoka, kad ją taip imtume ir dabar išnagrinėtume. Tačiau ką tikrai įmanoma padaryti, tai tą godumą kažkaip fiksuoti, matuoti, o galiausiai, kai turėtume pakankamai žinių apie tai, ir apriboti.
Tad, baigdamas mintį dėl didžiausios problemos pasaulyje, tai ją perteiksiu kitaip. Didžiausia problema – ne godumas. Didžiausia problema pasaulyje – kraštutinumai ir jų pasekmių nesuvokimas. O sprendimas toms problemoms – kompromisas.
Amerikiečių industrinio dizaino ir socialinės inžinerijos specialistas J.Fresco savo žinias yra pritaikęs plataus spektro srityse: nuo biomedicinos naujovių diegimo iki socialinių sistemų integravimo. Savamokslis J.Fresco dažnai skaito paskaitas universitetų studentams ir yra kviečiamas kalbėti tarptautinėse mokslo ir futurizmo konferencijose.
J. Fresco nėra kažkoks socialinės inžinerijos specialistas. Bent jau kol kas tokios specializacijos nėra. Aišku, niekas nedraudžia tokios sukurti, bet jeigu jis savamokslis, o jo darbo rezultatai kelia abejonių, tai akivaizdu, kad jis tiesiog galvoja, jog toks yra, o iš tiesų yra kiek kitaip.
J.Fresco dėstymo technika suteikia galimybę net nieko šia tema nežinančiam klausytojui suprasti sudėtingų socialinių ir techninių problemų esmę. Dėl šios priežasties dramatišką ir aistringą kalbėtoją klausytojų auditorija visada pasitinka entuziastingai. 1916 m. kovo 13 d. gimusiam futuristui J.Fresco daugelis gali pavydėti aštraus mąstymo ir humoro jausmo.
Bėda tik ta, kad Venus niekada nebuvo įgyvendintas ir niekada nebus įgyvendintas. Šio projekto idėja žmogaus prigimčiai yra pernelyg apribojanti ir varžanti laisves bei teises. Kas norės apsiriboti kažkokiame egzistenciniame kupole, kai tam tikri žmonės jau suvokė, ką reiškia pagaminti galingas kosmines raketas ir pamatyti, kad Žemė dar nėra viskas? Ar yra protinga apriboti žmogaus galimybes vardan kažkokio "saugumo"? Sutinku, kad pilkai masei toks projektas pasirodytų tobulas. Tačiau visada bus žmonių, kurie norės ir sieks daugiau. Tad kodėl tuos žmones, kurie ir varys visą žmonių rasę į priekį, taip idiotiškai imti ir apriboti?
„Venus“ projektas atspindi viso J.Fresco gyvenimo darbo kulminaciją – visapusiškas, į žmones ir aplinką orientuotas projektas, kuriame integruoti geriausi mokslo ir technologijų pasiekimai.
Nė velnio. Į aplinką integravimo gal ir yra, bet į žmones, kurie turi kitokią nuomonę, to visiškai nėra. Galiu pasiūlyti tokią idėją, kuri net nepamatuojamai geresnė už tą Venus nesąmonę. Aišku, J. Fresco aš gerbiu, nes būtent dėl jo "Venus Project" supratau, kad tai yra totalus kraštutinumas (lygiai taip pat kaip ir laukinis kapitalizmas, karinis komunizmas). O tas supratimas leido suprasti giliau ir plačiau, kas iš tikrųjų būtų geriau žmonijai. Nors iki galo to tikrai nesuprantu ir iki gyvenimo pabaigos nedrįsiu teigti, kad supratau. Bet bandysiu perduoti savo idėjas žmonėms tokia forma, kad ateities kartos galėtų jas tobulinti, o galiausiai ir pritaikyti praktikoje. Iš tiesų, pats esu itin paprastas, susiskaldęs žmogus, tačiau to nei kiek nebijau ir net nebijau mirti toks. Nes žinau, kad tai padės suvokti daugiau negu kas nors kitas suvoks.
Vienas iš esminių organizacijos atradimų yra faktas, kad asocialų šių dienų visuomenės elgesį tiesiogiai skatina monetarinės sistemos žeminanti prigimtis. Idėjos autoriai tikina, kad ateityje nebereikėtų naudoti pinigų, jei žemės išteklius padarytume prieinamus visiems. Žmonėms nebereikėtų rūpintis dėl maisto, būsto, didesnės algos, korupcijos, nes monetarinė sistema neegzistuotų. Ateities visuomenės dėmesys būtų sutelktas į mokslą, technologijas, gyvenimo sąlygų gerinimą ir gamybos automatizavimą.
Monetarinė sistema nėra problema. Problema yra pirkimo-pardavimo sąryšis, kurio pagrindu ir sukurta visa monetarinė sistema. Galiausiai tai išsirutuliojo iki to, kad pinigų gali turėti daugiau tie, kuriems labiau pasisekė. Na gerai, nesiginčiju, kad koks Zimbabvės afrikietis gali tapti milijardieriumi. Tačiau kitas klausimas: Kokia tikimybė JAV gimusiam vaikui tapti milijardieriui per 50 metų? Ir kokia tikimybė Zimbabvėje gimusiam vaikui tapti milijardieriumi per 50 metų?
Ir va atsakymas į šiuos generalizuotus klausimus parodys, kad problema ne monetarinėje sistemoje, o pačioje žmonijoje, kuri yra šiuo metu absoliučiai buka suvokti, kad bet kokios formos nelygybė ir yra krišinantis visuomenės faktorius.
Autoriai savo idėjas sieks įgyvendinti eksperimentiniame tyrimų miestelyje. J.Fresco komanda pertvarkys miestų ir transportų sistemas, agrikultūros pramonę ir pramonines gamyklas, kad jos taupytų energiją, saugotų aplinką ir tenkintų žmonių poreikius. Būsimame miestelyje bus naudojami atsinaujinantys energijos šaltiniai.
Beletristika.
Kitas svarbus projekto tikslas – panaikinti žmonių nelygybę po truputį mažinant korporacijų ir vyriausybių įtaką bei mokant visuomenę apie neigiamą nacionalizmo, fanatizmo ir išankstino nusistatymo prigimtį bei pasėkmes. Tai yra tik keli iš projekto autorių pateiktų sprendimų siekiant sukurti geresnę ateitį pasaulio žmonėms.
Negali išmokyti žmogaus to, ko jis nenori išmokti. Toliau absoliutus nelygybės panaikinimas yra ganėtinai kvailas dalykas. Kodėl kažkoks ką tik gimęs vaikas turėtų turėti tą patį turtą kaip ir aš, kuris dėl to dirbo kad ir 40 metų? Tai nelogiška. Tačiau aš sutinku, kad tas žmogus, įgijęs išsilavinimą, ir dirbęs absoliučiai taip pat kaip aš 40 metų, turėtų absoliučiai lygiai tą patį. O jeigu jis to negalės turėti (dirbdamas kaip aš), vadinasi, sistema yra klaidinga.
Vieni kritikai lygina „Venus“ projekto idėją su nepasiteisinusia ir žlugusia komunizmo idėja, nors projekto kūrėjai akcentuoja, kad idėjos skiriasi iš esmės. Kiti vadina projektą utopiniu ar net svajonėmis, kurioms nelemta virsti realybe. Be abejo, sunku įsivaizduoti, kad sumanymui pritartų didelių korporacijų atstovai bei politikai. Taip pat galima kvestionuoti teiginį, kad neturėdami pinigų žmonės nebebus godūs. Taigi, anot kritikų, „Venus“ projektas pagrįstas spėliojimais ir prognozėmis. Galiausiai, net nėra aišku, ar tyrimų miestelis kada nors išvys dienos šviesą.
Dėl šito galima sutikti, bet, nepriklausomai nuo atskirų individų ar jų socialinių grupių nuomonių, turime tirti visas galimas socialines sąveikas ir jas suvokti lygiai taip pat kaip suvokiame Niutono dėsnius. Kol to nebus, tol gyvensime šūde iki kol prieisime prie išnykimo.
Taip pat filme išreiškiamas tikėjimas mokslo galia, kurį pasitelkus būtų galima sukurti naują pasaulį – be vergovės ir skolų, užtikrinant aukštą žmonijos gyvenimo lygį ir tuo pačiu saugant gamtą. Filmas baigiasi raginimu keisti ne tik architektūrines ir socialines sistemas, bet ir savo vertybes, kurios einant šimtmečiams mažai tekinta.
Kitaip sakant, kaip šnekėjo USSR propagandistai – "sukursime komunizmą tik tada, kai žmogaus prigimtis pasikeis". O tai reiškia, kad niekada. Žmogaus prigimtis niekada nepasikeis ir, kad ir ką čia bemalsime visi, taip jau bus. Norint kažką iš tiesų padaryti, reikia gerokai sudėtingesnių priemonių negu taikomos dabar.