Skip to main content

Laiko sulėtėjimas

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
a.t.sielis2017-07-17 10:10
Hipotetinė situacija: du erdvėlaiviai skrenda vakuume į priešingas puses, kiekvienas greičiu lygiu 0,6 šviesos greičio. Atstumas tarp jų didėja 1,2 šviesos greičio.

Žiūrint iš vieno erdvėlaivio atskaitos taško, kokiu greičiu lekia kitas erdvėlaivis?

Fizikai rašo 0,88 šviesos greičio. Tingiu analizuoti formules.

Vieno erdvėlaikio atskaitos sistemoje, jo paties greitis yra nulis. Dėl laiko lėtėjimo efekto, jo laikrodis tiksi lėčiau, tokiu būdu ir susidaro tas skirtumas tarp 1,2 šviesos greičio ir 0,88 šviesos greičio?

tadasas992017-07-17 12:19
Bet jei vienas kito atzvilgiu juda 0.8 greiciu tai sviesa is vieno erdvelaivio turetu pasiekti kita bet taip nebutu.
Cia teorija supainiota, jei klausimas apie sviesos greiti, tai atskaitos taska reikia ir imti sviesos greiti.
kiskis2017-07-17 12:42
Kad suletet reik turet greiti, o laikas jokio greicio neturi 😀 .
a.t.sielis2017-07-17 12:47
Laiko sulėtėjimas

Kaip suprantu, formulė sukonstruota taip, kad daugiau negu 1 rezultate gauti negali.

Iš to, kaip jis sustato skaičius, v ir w yra greičiai pagal trečią atskaitos sistemą. w' yra A greitis pagal B atskaitos sistemą. Jis čia teisingai viską sustatė?

Special Relativity simply says that light is measured to propagate at the same velocity from all inertial frames of reference. Once we accept this premise, everything else (twin paradoxes, length contraction, time dilation, etc) is basically a consequence of it. Length is measured by rulers, which are constructs whose molecules are ultimately held in place by EM (and other) forces propagating at the speed of light. Similarly, clocks are devices whose internal clocking actions ultimately depend upon the local speed of light. The same is true of the electro-chemical processes in our body and brain cells which determines how we age as well as the "rate" at which we experience reality. All of reality is ultimately determined by the speed of light.

Now, if a distant observer declared that our local speed of light just slowed down…how could we tell? The answer is that we could not. Our clocks, our rulers and our body's cells would all conspire to hide this fact from us. It would be impossible to measure anything but c for the speed of light due to the very fact that we are ultimately measuring the speed of light against itself! It would be like asking how long the shadow of a ruler is as measured with the shadow of another ruler. You're always going to get the same answer, regardless of the "actual" length of the shadow.

That explains c as measured locally, but it doesn't really explain Lorentz transforms. I think of LTs like this: all bodies travel at a constant c, but what changes are the vector components making up travel through time and space. If you're stationary in space, you are maximizing your "velocity through time". Alternatively, if an object is moving very quickly through space, its "velocity through time" vector component is small (with the extreme example being a photon, whose "velocity through time" vector component is zero). Thought of in this manner, LTs are simply a tool to calculate a nonlocal body's velocity time- and space-travel vector components from a particular point of view.

The last thing I'd say here is that you must never get caught up in what the "real" answers are (as in, what is the "true" length of an object). The point of Relativity is that there is NO SUCH ANSWER. There is only length "as measured from this perspective"; time passage "as measured from this perspective", etc. Anyway everyone learns in different manners, I hope my description helps solidify things in the minds of you and your friend. Good luck!

Reference https://www.physicsforums.com/threads/how-to-explain-einsteins-special-theory-of-relativity.647555/page-2

Šitas neblogai pavarė. Skamba paaiškinančiai, kiek realistiška – neaišku.

Sakykim, yra A, B, ir C. A ir B juda 0,99c greičiu į skirtingas puses nuo C, pagal C atskaitos sistemą.

Iš A atskaitos sistemos, procesai C pasaulyje turėtų vykti greičiau (bent jau pagal populiarus stereotipus, kad esą fantastiniame scenarijuje dideliu greičiu keliavę astronautai sensta lėčiau negu likę Žemėje). Laikrodis tiksi greičiau. Tas greičiau tiksintis laikrodis matuoja pagal savo C atskaitos sistemą B judėjimo greitį kaip 0,99c.

Hipotetiškai, jeigu pvz. 1 sekundė A sistemoje lygi 3 sekundėms C sistemoje, stebint iš A sistemos, tada tas kelias kurį B nulekia per 3 sekundes, stebint iš C sistemos, turi būti lygus tris kartus mažesniam keliui stebint iš A sistemos, arba greitis turi būti tris kartus mažesnis negu stebimas iš C sistemos, kitaip B greitis bus padaugintas 3 kartus, o jis jau yra 0,99C, pagal C sistemą.

Beleberda kažkokia.

kiskis2017-07-17 13:03

a.t.sielis rašė:bent jau pagal populiarus stereotipus, kad esą fantastiniame scenarijuje dideliu greičiu keliavę astronautai sensta lėčiau negu likę Žemėje

Bet atronautu atzvilgiu Zeme juda tokiu pat greiciu, kaip astronautai Zemes atzvilgiu, tai kodel Zemeje laikas neina leciau  astronautu atzvilgiu?

a.t.sielis2017-07-17 13:12
Va va, kažkas ten ne taip. Kalba, kad procesų greičiai skiriasi, nes vieni labai greitai juda, bet realiai, absoliutaus atskaitos taško tai nėra, todėl neaišku, kurie greitai juda.
klajunas2017-07-17 13:30
Pagal Einšteiną nėra absoliutaus atskaitos taško, nėra absoliučios erdvės ir nėra absoliutaus laiko. Kosminėse erdvėse reikia nustoti žiūrėti į šiuos parametrus iš viršaus, įsivaizduojant, kad įmanoma savo galvoje aprėpti tokius mastelius. Yra tik vietinės, taškinės perspektyvos, tarp kurių maksimaliai šviesos greičiu keliauja informacija. Taip pat reikia neužmiršti, kad laiko ir erdvės be matavimo nėra, o judėjimo greitis į matavimus visada įneša paklaidą. Tos paklaidos – laiko lėtėjimas ir ilgio trumpėjimas. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė matavimo paklaida. Nėra absoliutaus atskaitos taško reiškia, kad stebint iš vieno – juda kitas ir atvirkščiai.

Taigi iš kosminio laivo A matuojant kosminį laivą B, gaunamos sutrumpėjusios laiko ir ir ilgio vertės, o tai reiškia, kad kosminiam laivui B priskiriamas mažesnis greitis. Kuo greičiau juda A, tuo lėčiau juda B. Pagal formulę, jeigu A pasiekia šviesos greitį, B turi įgauti 0 greitį, arba sustoti. Tačiau žiūrint į paveiksliuką ne iš viršaus, bet iš A kosminio laivo perspektyvos, kuris matuoja kosminį laivą B ir tarp jų informacija juda ribotu šviesos greičiu. Nereikia čia analizuoti jokių formulių ar išradinėti samprotavimų, paprasčiausias variantas nusibraižyti logiką schematiškai ir tada matosi visa formulių prasmė. O jeigu domina pačios formulės, tai riekia žiūrėti Lorenco transformacijų ir greičių sudėties išvedimą, informacijos pilnas internetas.

Laiko sulėtėjimas – paveikslėlis 2

a.t.sielis2017-07-17 13:47

Taip pat reikia neužmiršti, kad laiko ir erdvės be matavimo nėra, o judėjimo greitis į matavimus visada įneša paklaidą. Tos paklaidos – laiko lėtėjimas ir ilgio trumpėjimas. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė matavimo paklaida. Nėra absoliutaus atskaitos taško reiškia, kad stebint iš vieno – juda kitas ir atvirkščiai.

Greičiau, pagal juos būtų matavimų "reliatyvumas". Žodžiu, žiūrint iš vietinio taško erdvė (atstumai) ir laikas "susikonfigūravę," kitaip negu žiūrint iš kitų savaip judančių taškų.

Vienaip ar kitaip, fizikai nieko naujo konceptualiai neišrado. Apie laiko reliatyvumą skirtinguose pasauliuose senovėje žinota. O fizikų instrumentarijus labai painus ir sunkiai suprantamas.

Kita vertus, kažkas iš tų formulių realiai veikia, pvz. satelitų laikrodžiai kitaip tiksi negu laikrodžiai Žemėje. Įdomu, ar teorija atitinka faktiškai atrandamą to tiksėjimo skirtumą.

Manau, kol fizikai yra žemiečiai, tol viskas bent prote neišvengiamai pririšta prie Žemės atskaitos sistemos, tokiu būdu, gerai jie visko nesupranta – neįmanoma taip laisvai pereiti į kitą atskaitos sistemą. Daug kabliukų yra, kurių galima net neįsisąmoninti. Net ir tuose fantastiniuose scenarijuose, astronautai išlekia iš Žemės, su žemiškais skaičiais, ir pradeda skaičiuoti nuo momento Žemėje. Vis vien viskas remiasi į Žemės protavimą ir tai, kas vyksta Žemėje.

Kaip žemiečiai, neišsilaušime iš žemiško protavimo. Tikriausiai todėl ir tampa per sudėtinga, kaip bando išsilaužti.

klajunas2017-07-17 17:39
Specialioji reliatyvumo teorija, bent kvantiniame lygmenyje įrodyta, bendroji reliatyvumo teorija – įrodyta kosmologiniais matavimais. Net gravitacines bangas detektoriais neperseniausiai pradėjo gaudyti.

Einšteinas įvedė į fiziką lokalumą, perspektyvizmą ir informaciją, susiejo šias sąvokas su erdve, laiku ir judėjimu. Iš to gavosi visi reliatyvistiniai paradoksai. Bet reikia neužmiršti, kad čia perspektyvinė fizika; jeigu kada nors bus atrastos kitos, nelokalios perspektyvos – reikės kitų formulių.

Iš esmės jis sukūrė tik matavimo paklaidų skaičiavimo priemones: parametras p gali būti judėjimo v funkcija p(v) arba erdvės kreivumo funkcija p(Ω). Pirmai funkcijai suprasti užtenka žinoti Pitagoro teoremą, o gravitacijai – reikia išmanyti tenzorius.

O paradoksai – ne tokie jau paradoksalūs: įsivaizduok laikrodį, kuris sudarytas iš ciferblato ir rodyklės, rodyklės greitis pastovus c, todėl judėjimu ištempiame ciferblatą ir jai reikia daugiau laiko padaryti vienam apsisukimui. Fundamentaliame lygyje rodyklė – fotonas, ciferblatas – erdvė.

Kaip veikia biologiniai organizmai kai jie šitaip judėjimu išskleidžiami erdvėje, neištirta, nes tam reikia bent tarpžvaigždinių kosminių laivų, kurių kol kas nėra. Bet jeigu atomas tampa lėtesnis, molekulė tampa lėtesnė, tai ir iš jų sudarytos biologinės struktūros turėtų būti reliatyvistiškai veikiamos.

a.t.sielis2017-07-17 17:51

O paradoksai – ne tokie jau paradoksalūs: įsivaizduok laikrodį, kuris sudarytas iš ciferblato ir rodyklės, rodyklės greitis pastovus c, todėl judėjimu ištempiame ciferblatą ir jai reikia daugiau laiko padaryti vienam apsisukimui. Fundamentaliame lygyje rodyklė – fotonas, ciferblatas – erdvė.

Palyginimas neblogas. O kodėl rodyklė (laiko matas) – fotonas?

Kaip susijusi laiko tėkmė ir šviesos ar kitos EM bangos, bei jų greitis? Kas yra laikas?

Jeigu materija ir masė yra "apsunkusi" energija, (In the classical physics observed in everyday life, matter is any substance that has mass and takes up space; this includes atoms and anything made up of these, but not other energy phenomena or waves such as light or sound.[1][2] More generally, however, in (modern) physics, matter is not a fundamental concept because a universal definition of it is elusive; for example, the elementary constituents of atoms may be point particles, each having no volume individually.), o bangos yra energijos keliavimas, kaip šie abu principai susiję su laiku ir jo tėkme?

klajunas2017-07-17 18:31

a.t.sielis rašė:O kodėl rodyklė (laiko matas) – fotonas?

Kaip susijusi laiko tėkmė ir šviesos ar kitos EM bangos, bei jų greitis? Kas yra laikas?

Fotonas tik todėl, kad patogiausias – galima paleisti fotoną tarp dviejų lygiagrečių veidrodžių ir naudoti kaip skaičiavimo priemonę. Tačiau iš principo fotono vietoje galėtų būti bet kokia kita judanti materijos dalelė. Be šio mechanizmo jokio "laiko" nėra. Reliatyvumo teorijoje yra ne laikas bet erdvėlaikis, t.y., laiko, erdvės ir juos rišančio judėjimo sistema.

a.t.sielis rašė:Jeigu materija ir masė yra "apsunkusi" energija, <..> o bangos yra energijos keliavimas, kaip šie abu principai susiję su laiku ir jo tėkme?

Mūsų fenomenologiniame pasaulyje judėjimas, kuris sutampa su laiku, yra persikėlimas iš vienos vietos į kitą ir kitimas. Pirmas atvejis – tai išorinis judėjimas, o kitimas – yra vidinių mikroskopinių judėjimų suma. Abiem atvejais yra skirtumas, kuris žymimas uždelsimu arba trukme tarp judėjimo taško A ir B. Fizikos formulėse laiko sąvoka nenaudojama, vietoj jos naudojama trukmė, kuri žymima t.

Energija juda viduje ir išorėje, kai pradedame šį judėjimą matuoti – atsiranda abstrakti sąvoka "laikas". Šis judėjimas matuojamas kita judančia sistema, kuri vadinama laikrodžiu. Laikrodį galima perkelti į fundamentaliausią realybę ir panaudoti vieną kvantą kaip rodyklę, ir kažkokį backgroundą, kaip sugraduotą matavimo liniuotę.

Jeigu imtume sąmonę, tai sąmonė juda vidiniu judėjimu, taip atsiranda trukmės suvokimas, kuriuo matuojama išorė. Tai yra, psichologiškai laiką galima matuoti savo subjektyviu jausmu, arba naudojant išorinį judėjimą kaip atskaitos tašką, arba laikrodį.

Laiko sulėtėjimas – paveikslėlis 3

a.t.sielis2017-07-17 23:03
Manau taip:

Laikas yra judėjimo matavimas. Nebūtų įvykių, nebūtų kitimo, judėjimo, nebūtų laiko. Visiška statika reikštų, kad nėra ką matuoti, todėl ir matas nereikalingas.

Laikas susijęs su matuotoju, kuris turi "viršlaikinę/laikinę sąmonę", t.y. sugeba duoti laikui atskaitą, turėti atmintį apie tai, kas vyko, vyksta ir vyks. Be matuotojo negali būti mato ir matavimo.

Laikas materialioje visatoje susijęs su entropija, matuotojui matuojant vyksta reiškinių atsiradimas, vystymasis, branda, degradacija ir sunykimas. T.y. judėjimo sukelti įvykiai turi tam tikrą nuoseklumą.

Kuo matuoti judėjimą? Kažkuo nejudančiu, pvz. erdve. Imi maksimalų judėjimą per erdvės vienetą, ir jo trukmę padarai laiko vienetu. Taip Žemės fizikai pasiėmė šviesos judėjimą.

Šviesa – iš šviesos šaltinio išspinduliuotos energiją pernešančios "porcijos" ar bangos.

Taigi,

laiko vienetas = trukmė, per kurią šviesa prajuda per pasirinktą erdvės vienetą.

Bet koks energijos ar masės gniužulas (koks nors erdvėlaivis) negali judėti erdve greičiau, negu juda greičiausios energijos porcijos. Nori judėti taip pat greitai kaip šviesa – turi pavirsti panašiu dalyku. Kaip ir viskas logiška – šviesos sklidimo greitis negali būti viršytas (mums žinomų apčiuopiamų dalykų, žemesnių ar tokių pačių kaip šviesa).

Pagal fizikus, šviesos sklidimo greitis erdvėje pastovus. Nesvarbu, kokiu greičiu judėtų šviesos šaltinis.

Čia vienas keistas dalykas yra: ką reiškia judėti erdvėje? Kieno atžvilgiu judama? Erdvės atžvilgiu? O iš kur žinoti, kad prieš pradedant judėjimą erdvės atžvilgiu nebuvo judama? Kad pirminė atseit nejudama atskaitos sistema, kurios atžvilgiu šviesos greitis turi būti pastovus, pati buvo pastovi?

Štai sakykim, erdvėje yra Saulė. Iš Saulės visomis kryptimis sklinda šviesa. Jos greitis visomis kryptimis turi būti pastovus – 29,97 cm per nanosekundę.

Tada, tarkime, nuo Saulės į kažkurią pusę skristi paleidžiame fotoninį laikrodį, 29,97 cm ilgio, per tą ilgį švytuoja fotonas, tik-tak-tik-tak-tik-tak, vienas sutiksėjimas – viena nanosekundė.

Sakykim, to laikrodžio skriejimo greitis yra 10 cm per nanosekundę. Laikrodžio fotoninės švytuoklės švytavimo kryptis yra ta pati, kaip ir laikrodžio skriejimo kryptis. Gaunasi taip: kai fotonas pajuda nuo laikrodžio vienos sienelės, per tą nanosekundės trukmę laikrodis bus pasistūmėjęs erdvėje per 10 cm toliau, vadinasi, fotonui reiks nueiti 10 cm daugiau iki kitos sienelės. Bet pagal Saulės atskaitos sistemą jis to negali padaryti, kadangi jo maksimalus greitis gali būti tik 29,97 cm/ns, o čia kad išlaikytų tokią pačią nanosekundę kuri buvo, kai jis buvo parimęs Saulės atžvilgiu, jam reiktų pajudėti 39,97 cm per nanosekundę greičiu. Vadinasi, jo nanosekundė palyginus su Saulės nanosekunde turi būti 39,97/29,97 , t.y. 1,33 karto ilgesnė, ji trunka 1,33 Saulės nanosekundės. Atvirkščias dalykas gaunasi antram sutiksėjime: kai švytuoklė pajuda į priešingą pusę, laikrodžio sienelė prie jo priartėja per 10 cm, vadinasi, reikia nueiti tik 19,97 cm kelią 29,97 cm/ns greičiu. O tai truks 0,66 Saulės nanosekundės.

Keistas laikrodukas gaunasi :D, pulsuojantis, asimetriškas.

O tada sakom: visai neaišku, ar čia Saulės atskaitos erdvėje šviesos greitis turi būti pastovus, ar laikrodžio atskaitos erdvėje. Kuris iš jų iš tikro juda? Jeigu tariam, kad juda Saulė, tada Saulės nanosekundės trumpės ir ilgės laikroduko nanosekundžių atžvilgiu, o laikroduko nanosekundės bus etalonas 😀

Žodžiu, tampom judančiojo matus pagal tai, kokį atskaitos tašką (erdvę ir jos šviesos greičio maksimumą jos koordinatėse) pasirenkam. Jeigu kažkas juda vienas kito atžvilgiu, tada matai juose turi skirtis.

Oi užsuko teoretizavimo maklę Einšteinas ir Co. Visgi, tie fintai su laiko tiksėjimo reliatyvumu veikia praktiškai, GPS sistemose.

Nežinau, ar ko nepripainiojau. Visa tai atrodo įtartinai: vienu atveju teigiama, kad šviesos greitis turi būti pastovus, kitu atveju, jeigu nėra absoliučios erdvės atskaitos sistemos, kitoje atskaitos sistemoje jis irgi turi būti pastovus pagal savo atskaitą. Iš trečio požiūrio taško, du skirtingi pastovūs šviesos greičiai tarpusavyje judančiose "atskaitos erdvės" sistemose neįmanomi.

P.S: o dėl šito: "Visgi, tie fintai su laiko tiksėjimo reliatyvumu veikia praktiškai, GPS sistemose." visai gali būti, kad mus apmulkino, kad tai mitas: http://www.alternativephysics.org/book/GPSmythology.htm

klajunas2017-07-18 07:30

a.t.sielis rašė:Čia vienas keistas dalykas yra: ką reiškia judėti erdvėje? Kieno atžvilgiu judama? Erdvės atžvilgiu? O iš kur žinoti, kad prieš pradedant judėjimą erdvės atžvilgiu nebuvo judama? Kad pirminė atseit nejudama atskaitos sistema, kurios atžvilgiu šviesos greitis turi būti pastovus, pati buvo pastovi?

a.t.sielis rašė:Visa tai atrodo įtartinai: vienu atveju teigiama, kad šviesos greitis turi būti pastovus, kitu atveju, jeigu nėra absoliučios erdvės atskaitos sistemos, kitoje atskaitos sistemoje jis irgi turi būti pastovus pagal savo atskaitą. Iš trečio požiūrio taško, du skirtingi pastovūs šviesos greičiai tarpusavyje judančiose "atskaitos erdvės" sistemose neįmanomi.

a.t.sielis rašė:P.S: o dėl šito: "Visgi, tie fintai su laiko tiksėjimo reliatyvumu veikia praktiškai, GPS sistemose." visai gali būti, kad mus apmulkino, kad tai mitas: http://www.alternativephysics.org/book/GPSmythology.htm

Galiu tik tiek paskayti, kad šiuose klausimuose problemų Reliatyvumo teorija neturi, visi įmanomi variantai seniai išstudijuoti. O kad galvoje nebūtų painiavos geriau mažiau velti logikas žodžiais, bet žiūrėti grafiškai ir pagal formules. Abejonė atsiranda tik dėl nepakankamo įsigilinimo ir sąvokų painiavos. Pavyzdžiui, klausimas "Ką reiškia judėti erdvėje? Kieno atžvilgiu judama?". Absoliučios erdvės, kurios atžvilgiu būtų judama – nėra. Atskaitos sistemos juda viena kitos atžvilgiu, ir kiekviena laiką ir erdvę matuoja savaip.

Dėl šviesos greičio pastovumo problemų, žiūrėk į šviesos konuso paveiksliuką erdvėlaikio koordinačių sistemoje. Jeigu stovi centre, į abi puses fotonas lekia vienodai, jeigu judi – perspektyvos vienalaikius taškus sujungia įstrižai. Čia nėra jokios problemos, tik reikia mažiau samprotauti logiškai, mąstymą atsiejus nuo formulių ir grafinių priemonių.

Taip pat reikia neužmiršti, kad yra ir bendroji reliatyvumo teorija, kur laikas lėtėja ne tik dėl judėjimo greičio, bet ir dėl gravitacijos poveikio. Todėl koreguojant palydovų laikrodžius, reikia atsižvelgti ir į SRT ir į BRT.

Gal kiek padės šies filmukai:

Pirmas
YouTube vaizdo įrašas▶ Žiūrėti YouTube

Antras
YouTube vaizdo įrašas▶ Žiūrėti YouTube

a.t.sielis2017-07-18 09:10
Vis vien taip atrodo, kad čia kažkoks daugiaerdviškumas įsiveda, su savo atskirais šviesos greičiais, kurie nesutampa. O paskui viskas perskaičiuojama, kad sutaptų. Jeigu viskas reliatyvu, pastovusis šviesos greitis irgi reliatyvus ir atlaisvintas nuo kokios nors vienos atskaitos sistemos ir kokios nors vienos erdvės. Kai pasirenki kažkurią vieną atskaitos sistemą / erdvę, tada prie jos pririši pastovų šviesos greitį, ir visus kitus pastovius greičius "kitose erdvėse" perskaičiuoji, kad neviršytų tavojo pastovaus.

Ką tu ir patvirtini:

Pavyzdžiui, klausimas "Ką reiškia judėti erdvėje? Kieno atžvilgiu judama?". Absoliučios erdvės, kurios atžvilgiu būtų judama – nėra. Atskaitos sistemos juda viena kitos atžvilgiu, ir kiekviena laiką ir erdvę matuoja savaip.

Niekas nesiginčija, įrodymų teorijai yra. Ir su pačia jos esme niekas nesiginčija – reliatyvumas egzistuoja.
O teorija yra tiesiog fizikų instrumentas kaip su tuo reikalu dirbti. Pats reliatyvumo reikalas iš priežasčių perspektyvos sunkiai suvokiamas, jo pasireiškimą reikia tiesiog priimti kaip jis yra, o instrumentas sudėtingas.

Dėl šviesos greičio pastovumo problemų, žiūrėk į šviesos konuso paveiksliuką erdvėlaikio koordinačių sistemoje. Jeigu stovi centre, į abi puses fotonas lekia vienodai, jeigu judi – perspektyvos vienalaikius taškus sujungia įstrižai. Čia nėra jokios problemos, tik reikia mažiau samprotauti logiškai, mąstymą atsiejus nuo formulių ir grafinių priemonių.

Erdvėlaikis taip pat yra teorinis konstruktas, koordinačių sistema, padedantis nagrinėti šias reliatyvias realybes, "daugiaerdviškumą", "daugiasluoksniškumą".

"Wikipedija" rašė:Erdvėlaikis – matematinis modelis, jungiantis erdvės ir laiko koordinates į vieną vieningą visumą – erdvės ir laiko kontinuumą. Dažniausiai erdvėlaikis interpretuojamas kaip mūsų trimatės visatos erdvės susiejimas su laiku, todėl šiuo atveju erdvėlaikis tampa keturmate koordinačių sistema.
Klasikinėje mechanikoje, kuri paremta euklidine erdve, erdvėlaikio naudojimas nebūtinas, kadangi laikas nepriklauso nuo mechaninio judėjimo. Reliatyvistiniu atveju laikas negali būti atskirtas nuo trimatės erdvės, nes jis priklauso nuo objekto judėjimo greičio (šviesos greičio atžvilgiu), taip pat nuo gravitacinių laukų stiprumo.
Erdvėlaikis taip pat naudojamas ir kitose teorijose, pavyzdžiui, superstygų teorijoje, kur yra įvesti 9 erdvės matmenys ir vienas laiko.

Tu eini fiziko praktiko keliu: jiems reikia nudirbti darbą, gauti matavimus, skaičius, naudingus Žemės praktiniuose-technologiniuose uždaviniuose, todėl jie per daug nesuka galvos, naudoja abstrakčius instrumentus (kaip pvz. erdvėlaikio koordinačių sistemą), žiūri kokie skaičiai gaunasi praktiškai, palygina, jeigu viskas sutampa, abstraktus instrumentas veikia.

O mane domina intuityvus tame glūdinčių esmių suvokimas ir intuityvūs klausimai. Mane domina ne perprasti ir panaudoti instrumentą, bet filosofinės implikacijos: kaip fizikai per savo modelius supranta pasaulį, ir kaip tai galima apibūdinti aiškiomis filosofinėmis sąvokomis. O po to žiūrėti, kiek tai padeda suvokti realybę, kaip tai derinasi su filosofine intuicija bei dvasinių šaltinių suteikiamomis žiniomis apie realybę ir skirtingus jos sluoksnius.

klajunas2017-07-18 11:00

a.t.sielis rašė:Tu eini fiziko praktiko keliu: jiems reikia nudirbti darbą, gauti matavimus, skaičius, naudingus Žemės praktiniuose-technologiniuose uždaviniuose, todėl jie per daug nesuka galvos, naudoja abstrakčius instrumentus (kaip pvz. erdvėlaikio koordinačių sistemą), žiūri kokie skaičiai gaunasi praktiškai, palygina, jeigu viskas sutampa, abstraktus instrumentas veikia.

Čia tu neteisus, mane labiau domina mokslo filosofiniai klausimai negu techniniai – aš techninių klausimų sprendimu neužsiimu. Bet neprieštaringi skaičiavimai ir jų atitikimas matavimams, vienas iš reikalavimų, kad teorija būtų patvirtinta.

Bet tuščiažodžiavimo irgi nemėgstu, mano mąstymas labai vizualus ir schematiškas. Tokio principo nauda ta, kad mažiau reikia vargintis su loginiai išvedžiojimais. Kokia bet kokio mokslinio pažinimo pagrindinė schema – parodyta brėžinyje. Ji tinka ir reliatyvumo teorijai. Pirmiausiai fizikas išskiria suvokimo dėmenis, savo suvokimo ekrane. Žmogaus suvokimas toks, kad jis gali išreikšti tik labai nedidelį skaičių dėmenų ir tada su jais žaidžia matematiškai-logiškai.

Pirmas ekrano momentas yra jo erdvė, įstrižainė, kurioje talpinami visi kiti dėmenys. Tada yra ekranų išilginė seka, kuri suvokiama kaip laikas. Trečias svarbus aspektas yra ekrano turinys, kuris vadinamas materija, substancija ir pan., kuris perteikia tam tikrą informaciją apie pirminę tikrovę. Ir paskutinis ekrano dėmuo yra judėjimas, kaip skirtumas erdvėje ir ekranų sekoje.

Surinkę pagrindinius dėmenis, juos išanalizavę, suskaidę į smulkesnes savybes, susiejame juos su matavimo vienetais ir suskaidome į gabaliukus: erdvė – į metrus, laikas – į sekundes, judėjimas – į metrus per sekundę ir t.t. Kuriame dėmenų matematines sistemas, kurių struktūros išreiškiamos formulėmis.

Tada visa ši sistema projektuojama į pirminę tikrovę, anapus ekrano, kuris ją atspindi. Pirminėje tikrovėje, nematomoje realybėje padaromas eksperimentas, ta realybė „pajudinama“, surenkamai duomenys ir analizuojami – jeigu yra teorija, žiūrima ar ji pasitvirtino, jeigu teorijos nėra, teorija kuriama pagal prieš tai pateiktą principą.

Laiko sulėtėjimas – paveikslėlis 4

Pagal Einšteino reliatyvumo teoriją, pirminė tikrovė pasidalina į du suvokimo sluoksnius: pirmas, paviršinis sluoksnis yra reliatyvistinis, į kurį projektuojamas erdvėlaikis, o antras yra po juo esanti hiper erdvė ir hiper laikas, kurie gali turėti nebūtinai raliatyvistinius sąryšius, jeigu materija-energija leidžia tokią perspektyvą. Reliatyvistiniam sluoksniui būdinga tai, kad jame įvykiai ir stebėtojai surišami per ribotu greičiu judančią informaciją. Pagrindinis informacinis laukas yra šviesa. Šiame lauke ar jo interpretacijoje susiformuoja reliatyvistinis erdvėlaikis. Anapus jo egzistuoja hiperpasaulis, kuriam tirti jo sluoksnyje – nėra instrumentų.

Visi juslinio ekrano (sensoriumo) dėmenys, realybę perteikia tik žmogui būdingomis formomis, išima iš jos tik dalį informacijos, ir primeta tokias kokybes, kurios galbūt pačioje priminėje tikrovėje neegzistuoja. T.y., ir erdvė ir laikas ir judėjimas. To ženklas – įvairūs paradoksai ir nepaaiškinami reiškiniai, tačiau tikima, kad tarp suvokimo modelių ir realybės yra bent apytikslė kovariacija. Todėl ateities įvykius galima nuspėti skaičiuojant formulėmis.

Ir paskutinis dalykas, kurį norėčiau pasakyti, kad kryptį nuo išorinės tikrovės galima apsukti ir pritaikyti vidinei krypčiai. To viešai niekas nedaro ir čia tik mano asmeniniai ieškojimai.

a.t.sielis2017-07-18 13:28
Na aišku, turi tam pašaukimą ir įdirbį, todėl ir gali efektyviai naudotis tais grafikais supratimui. Įsivaizduoju, kad taip susigaudyti ir susidėlioti dalykus daug lengviau.

Pagal Einšteino reliatyvumo teoriją, pirminė tikrovė pasidalina į du suvokimo sluoksnius: pirmas, paviršinis sluoksnis yra reliatyvistinis, į kurį projektuojamas erdvėlaikis, o antras yra po juo esanti hiper erdvė ir hiper laikas, kurie gali turėti nebūtinai raliatyvistinius sąryšius, jeigu materija-energija leidžia tokią perspektyvą. Reliatyvistiniam sluoksniui būdinga tai, kad jame įvykiai ir stebėtojai surišami per ribotu greičiu judančią informaciją. Pagrindinis informacinis laukas yra šviesa. Šiame lauke ar jo interpretacijoje susiformuoja reliatyvistinis erdvėlaikis. Anapus jo egzistuoja hiperpasaulis, kuriam tirti jo sluoksnyje – nėra instrumentų.

Va va, apie ką aš ir kalbu, toliau nenueisite. Bus riba, už kurios neužgriebs instrumentai ir abstraktusis instrumentarijus.

Žmogaus pažinimo problemos:
1. Riboti netobuli jutimai (ir instrumentai).
2. Polinkis daryti klaidas.
3. Pasidavimas iliuzijai.
4. Polinkis blefuoti, apgaudinėti, arba įtarinėti.

Tokiu būdu, žmonijos savarankiškos pastangos yra apribotos, ir negali duoti tobulo žinojimo. O klaidingas žinojimas – didelė problema. Kartais geriau nieko nežinoti, negu klaidingai žinoti.

Apskritai, užduodu sau klausimą: "o.k., fizika – sudėtingas reikalas. Kam jis iš viso reikalingas? Kam lįsti į tą sudėtingumą? Ko siekia žmonės?" O jie siekia technologijų ir visatos apvaldymo. Žinios jiems reikalingos ne dėl pačių žinių. Kai žinojimas pernelyg nežmogiškas ir sudėtingas, jis pasidaro nenaudingas kaip žinojimas, greičiau žalingas.

Sakykim, tu nagrinėji fiziką dėl pažinimo. O kokia prognozė, kur taip nueisi? Ar yra naudos?

Antra mintis tokia: sudėtingumas įrodo, kad redukcionizmas yra neteisingas – niekas nepaprastėja, dalykai tik sudėtingėja. Tai paremia mano mėgstamą visuminio priežastingumo argumentą.

klajunas2017-07-18 14:23
Kokia mokslo paskirtis akivaizdu – praktinis tikrovės pažinimas. Kam to reikia seka automatiškai iš pirmo paaiškinimo – praktinių klausimų sprendimui. Visas gyvenimas susideda iš daugybės praktinių klausimų ir reikalingas efektyvus metodas jų sprendimui. Todėl kuo daugiau mokslas aprėpia, tuo platesnė tikrovė praktiškai įvaldyta.

Bet mokslas neapsiriboja išorine kryptimi, jis įsibrovė ir į vidinį pasaulį, tik šie pasiekimai nėra viešinami. Kaip jie naudojami priklauso tik nuo žmonių, kurie šias technologijas valdo. Tos priemonės labai efektyvios ir netinkamai naudojamos gali padaryti daug žalos. Renkantis tarp nežinojimo ir žalos – geresnis būtų nežinojimas, tik bėda ta, kad žinojimo neįmanoma dirbtinai apriboti. Tie kas turi galią, ieško metodų ją realizuoti ir silpnesni jų sustabdyti neturi jokių galimybių.

Žinojimui galima priešpastatyti tik dar efektyvesnį žinojimą.

Tas principas, kurį rodžiau į išorinę kryptį, lengvai apsukamas į vidinę kryptį, į psichinį pasaulį; lengvai sukuriamas analogiškas mokslas. Tai, kas išorinėje kryptyje parodyta kaip substancija, vidinėje kryptyje yra „vidinis minčių laksatas“. Šis laksatas įstatomas į analogiškus suvokimo dėmenis, kuriuos dar galima išplėsti, ir taip pat modeliuojamas matematiškai.

Po laksato kokybinėmis „juslinėmis“ formomis yra luksorinų laukas, gnostinė materija, ir ją aiškinanti kvantinių laukų teorija. Sujungiame abi kryptis į vieną sistemą, įstatome į suvokimo kapsulę ir gauname viso žmogaus teoriją, „visą spektrą“. Ką tai duos? Atidarys hipostratas, sukurs prielaidas telepatijai ir pan. Žmogus ir pasaulis aplink jį taps atversta knyga.

Laiko sulėtėjimas – paveikslėlis 5

Reliatyvumo teorija čia galbūt negalioja, todėl reikia naujo Einšteino, naujai teorijai. Tačiau jeigu minčių substratas yra koks nors kvantinis laukas, tai įgreitinus psichiką iki reliatyvistinių greičių, psichika irgi turėtų susitraukti, laikas sulėtėti ir sumažėti mąstymo greitis.

a.t.sielis2017-07-19 11:33
Taigi, dar kartą apie laiko reliatyvumą pagal Einšteiną, kad būtų pilnas aiškumas: sakykim, iš Žemės išskrenda erdvėlaivis su šviesos laikrodžiu ir šviesos greičio matavimo įranga. Iš Žemės atskaitos sistemos, erdvėlaivio laikrodis sulėtėja, kad nebūtų viršytas iš Žemės atskaitos sistemos stebimas šviesos greitis. O erdvėlaivyje esantys, matuodami šviesos greitį su ervėlaivyje esančia matavimo įranga savo šviesos laikrodyje, ką gauna, pagal savo atskaitos sistemą? Tą pačią konstantą, 29,97 cm/ns?
klajunas2017-07-19 12:42
Čia jau kartojasi tas pats per tą patį. Perspektyvai iš žemės – erdvėlaivis judanti atskaitos sistema, o žemė stacionari. Pats sau erdvėlaivis – stacionari atskaitos sistema, juda žemė ir šviesa laikrodyje. Paradoksas tame, kad judėjimas suvokiamas skirtingai. Klasikinis pavyzdys. Perone stovi žmogus, o pro šalį važiuoja traukinys, kuriame sėdi keleivis ir pro langą žiūri į peroną. Stovinčiam išorėje, ant perono atrodo, kad juda traukinys, o sėdinčiam traukinyje atrodo, kad traukinys stovi vietoje, o pro šalį juda peronas su ant juo stovinčiu žmogumi. Niekada nevažiavai traukiniu? Arba tas pats mašina, jeigu važiuoji vienodu greičiu, atrodo kad pro šalį lekia šalikelėje stovintys medžiai. Todėl ir erdvėlaivyje atrodo, kad jie stovi vietoje, o aplink viskas juda, su ta sąlyga, kad nėra pagreičio. Tada reikia bendrosios reliatyvumo teorijos. Visos konstantos teisingos, atitinka matavimus.
a.t.sielis2017-07-19 18:55
Vis vien protas priešinasi tam reikalui. Įdomus dalykas, protas reliatyvumą lengvai ir natūraliai supranta: vienur taip, kitur taip. Vienur laikas bėga greitai, kitur lėtai. Tačiau kai einama per šitus modelius, tada kažkas ne taip pasidaro. Matyt, modeliai nėra tobuli, arba tiesiog dalykas yra nesuvokiamas, todėl protas užbuksuoja, matyt, jaučia, kad lenda kur ne jo sfera.

1. Kuo Žemiečiai iš pat pradžių išmatavo šviesos greitį pagal Žemės atskaitos sistemą? Jie turėjo pasidarę tam tikrą nusistovėjusį matą, valandas, sekundes. Koks buvo sekundės etalonas (turiu galvoje, 18 amžiuje tikriausiai nebuvo tikslumo, o vėliau laiko etaloninis vienetas atsirado, ir kaip buvo užfiksuotas)?

Ar paskui sekundės etaloną padarė pagal išmatuotą šviesos greitį, ar kokį atominį laikrodį?

Ar iš viso toks dalykas egzistuoja, kaip laiko vieneto etalonas?

2. Pagal teoriją, kad ir kokį laikrodį turėtum Erdvėlaivyje – šviesos, atominį, elektroninį, mechaninį – visi jie tiksėtų lėčiau.

Gaunasi logiškai, lėčiau tiksinčiu laiko vieneto etalonu matuoji pas save Erdvėlaivyje šviesos greitį, ir gauni įprastą konstantą.

Bet jeigu laiko vienetas tiksi lėčiau, tada šviesa nueina didesnį kelią. Iš Žemės žiūrint, tai ne problema, nes prisideda Erdvėlaivio nulekiamas atstumas. Iš Erdvėlaivio žiūrint, prie lėčiau tiksinčio laiko vieneto, kelias nueinamas standartinis. Objektyviai jie nežinotų, kaip pamatuoti tą lėtesnį tiksėjimą, nes jis matuojamas savim pačiu, bet subjektyviai, jie gali žinoti, kadangi teorija juos apie tai informavo.

Pažiūrėjus taip, šviesa iš tikro juda lėčiau, ir visi procesai juda lėčiau, tik laiko matavimo vienetas pasikeičia taip, kad visa tai tampa natūralia tos erdvės savybe. Tik taip ir gali gautis, kaip sakoma, atseit, kad Astronautai būtų mažiau pasenę negu Žemiečiai.

3. Bet kažkur čia galai nesueina. Jeigu Astronautai grįžę po judėjimo būtų suskaičiavę mažiau savo metų, ir būtų mažiau pasenę, tai rodo, kad yra absoliuti atskaitos sistema. Nes gi iš Erdvėlaivio žiūrint, Žemė juda nuo jų, ir tai Žemės laikrodis turi tiksėti lėčiau, kad nebūtų viršytas šviesos greitis. Iš jų pusės žiūrint, tai Žemiečiai turi mažiau pasenti.

O realybėje tokio rezultato vienu metu negali būti, kad ir Žemiečiai, ir Astronautai būtų mažiau pasenę už vieni kitus. Arba jie išsilygina, arba kažkur čia yra kažkoks absoliutus nepajudinamas lygmuo.

Ar čia samprotavimuose klaida, ar pats Einšteino modelis ne viską parodo?

klajunas2017-07-20 10:31

a.t.sielis rašė:1. Kuo Žemiečiai iš pat pradžių išmatavo šviesos greitį pagal Žemės atskaitos sistemą? Jie turėjo pasidarę tam tikrą nusistovėjusį matą, valandas, sekundes. Koks buvo sekundės etalonas (turiu galvoje, 18 amžiuje tikriausiai nebuvo tikslumo, o vėliau laiko etaloninis vienetas atsirado, ir kaip buvo užfiksuotas)?

Ar paskui sekundės etaloną padarė pagal išmatuotą šviesos greitį, ar kokį atominį laikrodį?

Ar iš viso toks dalykas egzistuoja, kaip laiko vieneto etalonas?

Etalonų daug, jie visi naudojami skirtingais tikslais.

https://en.wikipedia.org/wiki/Time_standard

Vienas jų atominis laikrodis https://en.wikipedia.org/wiki/International_Atomic_Time

a.t.sielis rašė:Pažiūrėjus taip, šviesa iš tikro juda lėčiau, ir visi procesai juda lėčiau, tik laiko matavimo vienetas pasikeičia taip, kad visa tai tampa natūralia tos erdvės savybe. Tik taip ir gali gautis, kaip sakoma, atseit, kad Astronautai būtų mažiau pasenę negu Žemiečiai.

Turi neužmiršti, kad SRT kalba ne apie kažkokią savaiminę erdvę ir laiką, bet apie jų matavimą, ir kokias paklaidas į matavimą įneša judėjimo greitis. Ar astronautas lieka jaunas dėl to, kad jo biologiniai procesai sulėtėja –  to ištirti kol kas nėra priemonių. Nes tam reikia tarpžvaigždinių kelionių. Koks poveikis organizmui, jeigu elektronai aplink branduolį sukasi du kartus lėčiau, ar tai reiškia kad dėl to nesensta? Senėjimas reguliuojamas genetinės programos. Ar ji veikia lėčiau?

a.t.sielis rašė:3. Bet kažkur čia galai nesueina. Jeigu Astronautai grįžę po judėjimo būtų suskaičiavę mažiau savo metų, ir būtų mažiau pasenę, tai rodo, kad yra absoliuti atskaitos sistema. Nes gi iš Erdvėlaivio žiūrint, Žemė juda nuo jų, ir tai Žemės laikrodis turi tiksėti lėčiau, kad nebūtų viršytas šviesos greitis. Iš jų pusės žiūrint, tai Žemiečiai turi mažiau pasenti.

Apie astronautų amžių sprendžiama tik loginiu eksperimentu, kuris pagrįstas formulių skaičiavimais. Tokio eksperimento su biologiniais organizmais kol kas niekas nėra atlikęs. Tai minties eksperimentas.

a.t.sielis2017-07-20 11:12
Susidaro toks įspūdis, kad Einšteino modelis yra aproksimacija, veikianti Žemės planetos aplinkoje kiek patvirtina eksperimentai, o kiek jis praktiškai realus kalbant apie tolesnę aplinką, arba ko vertos tos fantazijos apie astronautus, lekiančius toli nuo Žemės – niekas nežino. Jeigu išsiųstum atominį laikrodį į tolimą kosmosą, ir po šimto metų jis sugrįžtų atgal į Žemę, ir tada sulygintum su kitu tokiu pačiu atominiu laikrodžiu, likusiu Žemėje, tada ir matytųsi, kur iš tikro laikas bėgo lėčiau.

Kiek įžvelgčiau, reliatyvumo teorijos problema ta, kad absoliutus reliatyvumas negali egzistuoti. Tai yra abstrakti idėja, kuri realybės iki galo gerai neaprašys. Ji aprašo patį reliatyvumo principą paimtą grynai kaip tokį. Visos erdvės turi egzistuoti kažkokioje absoliučioje erdvėje, ir atitinkamai, turėti savo vietą ir atitinkamą laiko tėkmę.

klajunas2017-07-20 12:46

a.t.sielis rašė:Kiek įžvelgčiau, reliatyvumo teorijos problema ta, kad absoliutus reliatyvumas negali egzistuoti. Tai yra abstrakti idėja, kuri realybės iki galo gerai neaprašys. Ji aprašo patį reliatyvumo principą paimtą grynai kaip tokį. Visos erdvės turi egzistuoti kažkokioje absoliučioje erdvėje, ir atitinkamai, turėti savo vietą ir atitinkamą laiko tėkmę.

Reliatyvumo teorija – ne visa fizika. Ji aprašo vieną tiriamos realybės aspektą, kaip pagrindiniai parametrai x, t, m priklauso nuo judėjimo greičio ir erdvės kreivumo. Taip pat iš šios teorijos seka masės lygybė energijai. Visi kiti dalykai – kitų fizikos šakų objektas. Reliatyvumo teoriją yra tarsi jų apvalkalas, pavyzdžiui, yra reliatyvistinė kvantinė mechanika, reliatyvistinė kvantinių laukų teorija ir t.t. Kondensuotų medžiagų fizikoje, chemijoje – reliatyvumo teoriją taikyti neįprasta, dėl mažų greičių.

Jeigu domina erdvės koncepcija – reikia žiūrėti Bendrąją reliatyvumo teoriją, bet ji dar sudėtingesnė už specialiąją reliatyvumo teoriją, nes reikia gerai išmanyti matematiką. Pagal šią teoriją keturmatis erdvėlaikis yra iškreivinamas masės ir energijos pasiskirstymo, dėl kurio atsiranda geometrodinamika, arba gravitacija. Kosmologijoje pastarasis variantas daug svarbesnis, už specialųjį variantą.

O ar tai įrodyta? Gravitacijos skaičiavimai ir matavimai atitinka, neperseniausiai detektoriais pradėjo gaudyti kosmines gravitacines bangas, kurios kyla susijungus dviem juodosioms skylėms.

Vis tiek pagal vieną teoriją visos fizikos vertinti negalima, nes ko neatsako viena, atsako kita.

a.t.sielis rašė:Visos erdvės turi egzistuoti kažkokioje absoliučioje erdvėje

Deja fizikoje toks pasakymas nepriimtinas, pagrįsk įrodymais. Vien tavo proto jausmas – ne įrodymas. Jeigu ne praktiškai, tai bent matematiniais skaičiavimais, imant kaip pagrindą tai kas žinoma apie realybę. Jeigu sugebėtum matematiškai išvesti ir jeigu būtų patvirtinta, tai būtų perversmas moksle, būtum Einšteino lygio mokslininkas. O pasakyti "turi egzistuoti…" gali bet kas. "Turi egzistuoti" kalėdų senelis, vampyrai, ateiviai ir t.t.

a.t.sielis2017-07-20 15:44

klajunas rašė:Deja fizikoje toks pasakymas nepriimtinas, pagrįsk įrodymais. Vien tavo proto jausmas – ne įrodymas. Jeigu ne praktiškai, tai bent matematiniais skaičiavimais, imant kaip pagrindą tai kas žinoma apie realybę. Jeigu sugebėtum matematiškai išvesti ir jeigu būtų patvirtinta, tai būtų perversmas moksle, būtum Einšteino lygio mokslininkas. O pasakyti "turi egzistuoti…" gali bet kas. "Turi egzistuoti" kalėdų senelis, vampyrai, ateiviai ir t.t.

Cha, fizikoje aišku, kad tai ne argumentas. Tai iš viso nėra argumentas, o ką rodo intuicija.

Niekas čia į Einšteinus ir nesirikiuoja. Be to, Einšteinas galiausiai pasakė: "dvasia turi vėl nugalėti technologiją", Einšteinas nebuvo kietakaktis, gyvenimas jį pamokė, kad fizikiniai ir technologiniai atradimai neduoda to, ko trokšta žmogus.

Daugiaerdviškumas ir daugialaikiškumas suponuoja kažkokią visumą, kurioje visa tai egzistuoja. Tas pats priežastingumo principas – jeigu dalinėje srityje tie laiko ir erdvės principai egzistuoja, tie principai turi būti ir pirminėje vieningoje sferoje.

klajunas rašė:O ar tai įrodyta? Gravitacijos skaičiavimai ir matavimai atitinka, neperseniausiai detektoriais pradėjo gaudyti kosmines gravitacines bangas, kurios kyla susijungus dviem juodosioms skylėms.

Galbūt galbūt, skaičiau apie tai. Fizikai vis džiūgauja savo pasiekimais, "lyg geležėlę radę" :), bet toli jie nenueis vis vien.

klajunas2017-07-20 15:58

a.t.sielis rašė:Be to, Einšteinas galiausiai pasakė: "dvasia turi vėl nugalėti technologiją", Einšteinas nebuvo kietakaktis, gyvenimas jį pamokė, kad fizikiniai ir technologiniai atradimai neduoda to, ko trokšta žmogus.

Kiekvienas gali pasakyti ką nori. Bet mokslas nepriklauso nuo žmogaus troškimų, tikrovė nėra žmogaus troškimų funkcija, kaip pasakytų matematikas. Mokslas sako kaip yra, jeigu šis yra važiuoja prieš žmogaus norus, tai vadinama realybės principu.

Tačiau šis yra (tiesa) dėka mokslo papildomas trokštama dalimi technologijomis, nes žinios leidžia tikrovę keisti, perdaryti. To siekia transhumanizmas, genų inžinerija, nanotechnologijos, medicina, neuromokslas. Žmogus pailgins amžių, pašalins ligas, iš gyvenimo pradings kančia. Su sąmonės aploadingu į technologijas – pasidarys nemirtingi ir t.t. Tada aišku pradės mąstyti ar tai iš tikro patys trokštamiausi dalykai. Kam ta amžinybė reikalinga, kai išsemi visą tikrovę. Dagiau nelieka kas veikti.

a.t.sielis2017-07-20 16:05

klajunas rašė:tikrovė nėra žmogaus troškimų funkcija,

Čia teisingai sakai, iš vienos pusės. Ne tikrovė egzistuoja dėl žmogaus, o žmogus egzistuoja kaip tikrovės dalis.

Kita pusė tokia: žmogus sukurtas su tam tikra prigimtimi, funkcija, ir todėl žmogaus viduje yra troškimas atrasti tą prigimtį ir funkciją. Todėl teisingai suvokiant tikrovę, išryškėja tikroji žmogaus prigimtis ir funkcija. Jeigu žmogus eina prieš prigimtį, tada jis kenčia, kaip kentėjo Einšteinas po nusivylimų dėl atominės bombos ir panašiai.

klajunas rašė:Su sąmonės aploadingu į technologijas – pasidarys nemirtingi ir t.t.

Fantastų svajonės. Kas neįmanoma, tas neįmanoma. Pirma reikia suvokti sąmonę, o tada jau kalbėti.

Nereikia kurti to, kas jau yra sukurta. Žmogus negeba nugalėti mirties, bet kita pusė yra ta, kad jo vidinė esybė, vidinis "aš" – amžinas, jau dabar. Tam yra daug paliudijimų iš įvairių faktų.

klajunas2017-07-20 17:04

a.t.sielis rašė:

Su sąmonės aploadingu į technologijas – pasidarys nemirtingi ir t.t.

Fantastų svajonės. Kas neįmanoma, tas neįmanoma. Pirma reikia suvokti sąmonę, o tada jau kalbėti.

Galima sakyti, kad šiuo metu tai pats įdomiausias ir intensyviausiai tyrinėjamas klausimas. Jo sprendimui ir su tuo susijusių technologijų kūrimui metamos didelės lėšos. Netgi teigiama, kad smegenų kompiuterio sąsają vadinasi ir telepatiją turėsime keturių metų laikotarpyje. Prie to dirba Elonas Muskas, Zuckerbergas, ir DARPA.

http://yournewswire.com/us-plans-brains-internet/

Klausimo sprendimas ne už tokių jau aukštų kalnų. O kai kas sako, kad tai jau dabar pasiekta, tik naudojama slapta.

a.t.sielis2017-07-20 17:09
Na jau, "tiriam, dirbam, sunkiai dirbam, tikimės rezultato". 🙂

"Klausimą išspręsime". 🙂

Net nėra ką komentuoti. Viskas ir taip akivaizdu, ir jie patys pasakys: "ta užduotis neįveikiama".

klajunas2017-07-20 17:16

a.t.sielis rašė:Na jau, "tiriam, dirbam, sunkiai dirbam, tikimės rezultato". 🙂

"Klausimą išspręsime". 🙂

Net nėra ką komentuoti. Viskas ir taip akivaizdu, ir jie patys pasakys: "ta užduotis neįveikiama".

Pažiūrėsim po 4 metų, kokiais 2022. Manau, kad aš gersiu šampaną. Šitą reikia užarchyvuoti.  😉

Tie kas dabar dirba, jie dirba prie komercinių modelių. Nekomercinius jau naudojam.  😀

a.t.sielis2017-07-20 17:18
Kai ateisi susiaploadinęs save į kokį robotą, tada pasveikinsim 🙂
kiskis2017-07-20 17:37

a.t.sielis rašė:Na jau, "tiriam, dirbam, sunkiai dirbam, tikimės rezultato". Laiko sulėtėjimas – paveikslėlis 6

"Klausimą išspręsime". Laiko sulėtėjimas – paveikslėlis 7

Net nėra ką komentuoti. Viskas ir taip akivaizdu, ir jie patys pasakys: "ta užduotis neįveikiama".

Dvase gali gyvent tavo kune, bakterijoj ir tt, neduok Dieve sitie demonai sukis ja i kompiuteri…

a.t.sielis2017-07-20 17:50
Dvasia yra ten, kur Kūrėjas paskiria būti. Niekas nieko negali padaryti savavališkai. Tuo labiau įveikti mirties.
kiskis2017-07-20 17:55
Cia itariu baisiau uz mirti, kaip dzinas butelyj
klajunas2017-07-20 18:05
Šiuo klausimu domiuosi nemažai laiko, ir suprantu principines galimybes. Pirma, kas yra dvasia? Tai tam tikra substancija-energija + informacija. Tereikia rasti būdus kaip prie šių dalių prieiti ir viskas tampa įmanoma. Antra, širdis pagal "Kūrėjo" planą irgi turi būti kūne, bet mokslininkai gali ją išimti ir prijungtą prie aparatų laikyti gyvą. Tereikia taip pat išmokti išimti dvasią. Trečia, pirmas etapas bus visų smegenų išėmimas ir įdėjimas į mechaninį robotą, panašiai kaip filme Ghost in the Shell. O tada galbūt išėmimo procesas bus ir daug subtilesnis, atskiriant nuo fizinės materijos. Šiuo metu to nedaro tik todėl, kad nesugeba sukurti aukštos kokybės mechaninio kūno. Vienas žingsnis link to yra vis reklamuojama galvos persodinimo operacija.
kiskis2017-07-20 18:08
Klajune nelinkiu tau, kad Dievas ispildytu tavo nora.
a.t.sielis2017-07-20 18:35
Pagal dvasios žinovus, dvasia yra visai iš kitos tikrovės, tai energija, bet tai Dievo aukštesnioji energija. Ji nematuojama, neobjektiška, nepagaunama, nesužeidžiama, neapčiuopiama. Širdis yra materija, ląstelės. Todėl širdį gali perdėti, bet gamta ir to neleidžia, reikia gerti imunitetą slopinančius vaistus.

O dvasios nepaimsite ir niekur neįdėsite, tai nėra išorinė ar fizikinė energija. Nerasite jos nei subatominiame lygmenyje, nei dar kur nors. Tik savyje ją galite rasti, ja pačia.

Net ir minties neužčiuopsite, o mintis daug žemiau negu dvasia. Mintis yra šio pasaulio energija, o dvasia – transcendentinio pasaulio energija.

klajunas2017-07-20 18:55
Čia jau grybavimas į lankas, bet vis tiek pridėsiu, kad ta kita tikrovė vadinama "gnostine brana". Ji sunkiai pasiekiama, bet tas faktas, kad gnostinė ir fizinė brana sujungtos žmoguje, rodo, kad fiziškumas ir dvasiškumas neatskirti absoliučiai, per receptorius kažkaip perduodama sensorinė informacija, dvasinė valia sugeba valdyti raumenis. Noras apsaugoti šią sritį yra logiškas dalykas, bet deja neįmanomas, nes tų kurie turi galią sustabdyti neįmanoma. Tad jeigu šie dalykai bus monopolizuoti ir valdomi tik psichopatų, tada tikrai katastrofa. Todėl klausimas turi būti išplatintas kuo labiau, kad tie, kas turi sąžinę išsaugotų savo rankose svertų.

Ir dar vienas dalykas, kitos tikrovės hipotezę paneigia implantais valdomos smegenys (pasidomėk eksperimentais su pelėmis, primatais), tai rodo, kad norint valdyti "dvasią", užtenka valdyti smegenų neuronus. Dvasia negali pasipriešinti paprasčiausiam elektriniam impulsui iš elektrodo. Tarkim smegenys tėra informacijos kanalas, bet faktas tas, kad šis kanalas lengvai užvaldomas (biologinis hakinimas).

a.t.sielis2017-07-20 20:26

gnostinė ir fizinė brana sujungtos žmoguje, rodo, kad fiziškumas ir dvasiškumas neatskirti absoliučiai, per receptorius kažkaip perduodama sensorinė informacija, dvasinė valia sugeba valdyti raumenis.

Kaip žinai, spėjama, kad egzistuoja tokios dalelės – aksionai, bet juos užčiuopti – kol kas misija neįmanoma. O dvasios veikimas šiame pasaulyje bus mažesnis ir subtilesnis negu aksionai, ir didesnis bei platesnis, negu didžiausi ir plačiausi dalykai, kurių jau nebesugeba mąstyti ir apibendrinti žmonės.

Ir niekas nepadės, jokie instrumentai ir t.t. Yra smulkumo ir subtilumo riba, kurios neperžengti. Žmogus yra ribotas, jam neprieinama begalybė.

klajunas rašė:Noras apsaugoti šią sritį yra logiškas dalykas, bet deja neįmanomas, nes tų kurie turi galią sustabdyti neįmanoma. Tad jeigu šie dalykai bus monopolizuoti ir valdomi tik psichopatų, tada tikrai katastrofa.

Niekas neturi jokios galios. Dvasia amžinai saugi ir nepažeidžiama. Technokratai-materialistai negali net savęs apsaugoti nuo savo sukurtų atominių bombų, jų galia yra laikina, griaunanti, galiojanti tik šiame pasaulyje. Prie nieko subtilesnio prisiliesti jie nesugeba. Juk visas subtilusis pasaulis yra atviras, bet technokratai tiesiog jį neigia. Jie grubūs, ir įsivaizduoja, kad savo grubumu ir savo grubiais instrumentais gali nuveikti kažką, bet jie gali tais grubiais dalykais tik žaloti vieni kitus, ne daugiau.

klajunas rašė:Ir dar vienas dalykas, kitos tikrovės hipotezę paneigia implantais valdomos smegenys (pasidomėk eksperimentais su pelėmis, primatais), tai rodo, kad norint valdyti "dvasią", užtenka valdyti smegenų neuronus. Dvasia negali pasipriešinti paprasčiausiam elektriniam impulsui iš elektrodo. Tarkim smegenys tėra informacijos kanalas, bet faktas tas, kad šis kanalas lengvai užvaldomas (biologinis hakinimas).

Gali iš vairuotojo atimti automobilį, arba automobilį sudaužyti, jeigu automobilis valdomas kompiuteriniu autopilotu, gali nuhakinti, bet vairuotojo tai nekeičia. Vairuotojas gali laikinai nevairuoti, kadangi automobilis pažeistas ar neklauso, po to išlipti iš automobilio. Esmė tame, kad vairuotojas nėra produkuojamas automobilio. Automobilis yra tiesiog įrankis.

klajunas2017-07-20 22:00

a.t.sielis rašė:O dvasios veikimas šiame pasaulyje bus mažesnis ir subtilesnis negu aksionai, ir didesnis bei platesnis, negu didžiausi ir plačiausi dalykai, kurių jau nebesugeba mąstyti ir apibendrinti žmonės.

Ir niekas nepadės, jokie instrumentai ir t.t. Yra smulkumo ir subtilumo riba, kurios neperžengti. Žmogus yra ribotas, jam neprieinama begalybė.

Deja čia tėra niekuo nepagrįsta fantazija, wishful thinking, tušti teiginiai.

a.t.sielis rašė:Prie nieko subtilesnio prisiliesti jie nesugeba. Juk visas subtilusis pasaulis yra atviras, bet technokratai tiesiog jį neigia. Jie grubūs, ir įsivaizduoja, kad savo grubumu ir savo grubiais instrumentais gali nuveikti kažką, bet jie gali tais grubiais dalykais tik žaloti vieni kitus, ne daugiau.

Grubaus ir materialaus juslumo pasaulyje garsas, muzika – pakankamai subtilūs, daug subtilesni už tvirtą materiją. Tačiau šis subtilumas puikiai draugauja su materialistiniu mokslu, kuris vadinamas akustika. Gali atrodyti kad garsas kaip dvasia egzistuoja visur ir niekur, nepaliečiamas, neapčiuopiamas, nepačiupinėjamas. Bet yra žinomas šio subtilumo mechanizmas, kuris nesunkiai aprašomas matematiškai. Garso šaltinis yra tam tikri virpesiai, bangos, kurios yra materijos būsena.

Dvasia gali atrodyti subtili, bet tai nereiškia, kad šis subtilumas neįkandamas protui. Mechanizmo perpratimui gali reikėti šimtmečių ir daugelio genialių protų, bet istorija rodo, kad "nepasiekiamos" paslaptys metodiškai gliaudomos kaip riešutai.

Tos subtiliosios formos yra formuojamos materialios kimatikos (https://lt.wikipedia.org/wiki/Kimatika), kuri energijoje piešia formas, mūsų suvokiamas kaip psichinė realybė. Pati dvasia tėra tokių virpesių kapsulė, įterpta į energetinę aplinką.