
Kūryba

Phoenix rašė:Hey, čia aš ir vėl kalbu, pasiklydęs tarp savų minčių
Kiekvieną dieną įkopiu į Everestą, kad galėčiau jums diktuoti šį prakeiktą tekstą
Tapau paveikslą, bet mintys tampa vėl nelaisvos,
O kad padėtų kas nors man jas išlaisvint
Aš nemoku repuoti, tik bandau kiekvieną žodį kažkaip tai sudėlioti
Mintyse vis krebžda alkani grobuonys, tai mano proga, mano kaina
Turiu pagauti šitą raimą, nors matau kaip į bedugnę einamaFūra, tai mano armatūra, vežanti neatrastu keliu
Tavo skūra ištepta krauju, kaip gyvenimas- lipniu lipniu
Tai nuosava skulptūra, išraižyta visom spalvom, bet ką aš čia šneku
Vis tiek ne vienas gyvenu, o su visais kartu.
Vėl braunasi į galvą mintys, turiu jas sutalpinti,
Kaip nors susigrąžinti atimtus dalykus, nors paradas vis dar vyksta
Ir visi mes kartais klystam…klystam…klystam.
Šitą sukūriau vakar neturėdamas ką veikti, pora eilučių turėjau jau anksčiau susigalvojęs. Ką manot? :-\
vitake rašė:Tik pradėjau skaityt , ritmą iš kart pagavau 😀
As irgi ;D










Vienos draugės piešiniai. Ką manot?
Šešėlis rašė:Gana profesionalios kopijos. Man dar taip neišeina 😀 Gražu +
Dėkui, perduosiu jai. Jai įdomu, tai galit daugiau piešinių pažiūrėt arba užsisakyt savo piešinį fb grupėje “http://www.facebook.com/JBlazeviciutesPictures” 😉
vitake rašė:Šeštoj klasėj štai ką piešiau.
Žiauriai įdomūs/gražūs piešiniai 🙂 Dedu pliusą 🙂







Rašau eiles:
Tyla
Pamečiau žodžius,
Gal išmokti tylėt?
Išmokti tyliai rėkt?
Nes niekas vėl negirdėjo
Staugiančio lapkričio.
Traška ugnis po kojom,
Mintys sudžiūvo lapuose…
Pamiršau, kur palikau batus,
Purvinoj kryžkelėj įklimpus
Nebemoku šaukti –
Ar kažkas klausos?
Klykia žąsys palikdamos,
Traška rankose duonos pluta,
Tirpo vandeny šiluma…
Filosofuoju/srautuoju:
Kuriant sapną
šskleidžiau sparnus, atsispyriau nuo žemės, plunksnomis paliečiau žolę ir įkvėpiau oro. Išplėšiau širdį ir įsmeigiau giliai į dirvą, o jos dvokas persmelkė visus pojūčius ir štai – aš TAI padariau. Esu laisva, sumindyta, pasėjusi, paslėpusi jausmus giliai. Joks karštis neištirpdys, tą ką paėmiau į rankas. Lava neužgniauš kvapo, o ritmingais atodūsiais iš lėto skaičiuosiu valandas. Kiek dar liko? Kiek dar šoksiu aukštyn, skaičiuosiu žvaigždes, mylėsiu vienatvę…
Juokas kutena ašaras… Negaliu susilaikyti…
Fotografuoju, bet tikrai megėjiškai 😀

Kūriu įvairius video, dažniausiai muzikinius, turiu prikūrusi vertus 100 000 ir daugiau peržiūrų, tačiau čia ,,pareklamuosiu'' savo viena, mano nuomone, nepelnytai mažai perklausytą video, į kurį buvo įdėta bene daugiausiai mano darbo. 🙂 Čia tiems, kas tikrai mėgsta meną, klasikinę/instumentinę/relaxinę muziką.
Slėpk savo jausmus pasauliui tai nepatinka,
Elkis kaip liepta tik taip išsaugosi žmonijoj vietą,
Neišsišok tam neturi teisės,
Būk ne savim tik taip tebūsi 'laisvas'.
Tokioj politikoj gyvenam nekovojam ir nesusitaikom.
Apie tai šnekam,
Niekais barstom tevynę,
Neatsistojam ir nekovojam
Nes mums tai patinka,
Nes randam bendrą kalbą su (antro aukšto) kaimynais.
Ar ant tiek męs ištižę, kad žiūrim bet kur tik ne vienas į kitą?
Ką manot? 😀
vitake rašė:Kažkada užėjo tai ir parašiau:
Slėpk savo jausmus pasauliui tai nepatinka,
Elkis kaip liepta tik taip išsaugosi žmonijoj vietą,
Neišsišok tam neturi teisės,
Būk ne savim tik taip tebūsi 'laisvas'.
Tokioj politikoj gyvenam nekovojam ir nesusitaikom.Apie tai šnekam,
Niekais barstom tevynę,
Neatsistojam ir nekovojam
Nes mums tai patinka,
Nes randam bendrą kalbą su (antro aukšto) kaimynais.
Ar ant tiek męs ištižę, kad žiūrim bet kur tik ne vienas į kitą?Ką manot? 😀
Na neblogai, toks biški su politiniu atspalviu 😀
Profai, nekritikuokit, piešiu šiaip malonumui 😀

vitake rašė:Kažkada užėjo tai ir parašiau:
Slėpk savo jausmus pasauliui tai nepatinka,
Elkis kaip liepta tik taip išsaugosi žmonijoj vietą,
Neišsišok tam neturi teisės,
Būk ne savim tik taip tebūsi 'laisvas'.
Tokioj politikoj gyvenam nekovojam ir nesusitaikom.Apie tai šnekam,
Niekais barstom tevynę,
Neatsistojam ir nekovojam
Nes mums tai patinka,
Nes randam bendrą kalbą su (antro aukšto) kaimynais.
Ar ant tiek męs ištižę, kad žiūrim bet kur tik ne vienas į kitą?Ką manot? 😀
Pesimistinis, bet tai atspindi nūdienos realybę tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Taipogi atspindi "demokratijos" tikrąją pusę…
Ne mano, bet žiauriai gera frazė.
Naktį rinkau širdis,
Pasiklydusių pabaisų.
Vėjas plėšė mano lapus,
Nemiegok! – kažkas draskės viduj.
Bet nedaug liko,
Dar vienas snapas kely –
Prašau vežk namo.
Tamsa šviesą gimdė,
Nemiegok! – suiro sapnas aštrus.
Krepšinio kamuolys- į jį sudėtos visos viltys,
Noras žengt pirmyn ir kilti, pasiekt svajonę
Nors ir kliūnama už priešo kojų, tavo akys žiba
Ar regi šį ryškų tikslą?
Tau šypsosi klastingoji Fortūna, bet mes vėlgi griūnam
Kad atsigautumėm ir vėl pakiltumėm į kovą,
Už savo šalį, už gimtinę, kiekvieno sielą nuraminę, bei trapaką įsodinę,
Mes eilinį kartą einam ir dainuojam šitą dainą..
Mes, o ne aš- tiesa ši paprasta, regima ir juntama
Vėl tvyroja ore ši pergalės dvasia
Mūsų širdys kaip erelių, kad ir kokios kliūtys stoja skersai kelio,
Mes nepasiduodam, mumyse įdiegto kurso laikomės
Mūsų venose vėl teka ši spalvų paletė- geltona, žalia ir raudona
Susipažinkite- tai LIETUVA.






Ar girdite mane?
Klaidžiojau tamsoj, bet vėlgi sugrįžau,
Kad išsakyčiau jums, kas mano galvoj…
Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą,
Bei atranda savajį sėkmės planetariumą
Tau sako NE, bet tu vis keliesi,
Su tikslu dėt į snukį tiems, kurie nustoja tavim tikėti
Kitų skandinimas vis dar egzistuoja,
Ir kiekvienas sutvėrimas degraduoja
Nes вoобще nesako ką apie tai galvoja
Kur link mes einam, ar ruošiamės gesinti šitą gaisrą
O gal palaukti ir išvysti, kaip Motina Gamta taikosi visus išp***i?!
Aš stoviu prie savo durų, nukreipęs šį minčių kulkosvaidį į jūrą,
Kad vėl išnirtų priimtina žmogaus būties struktūra.
Susinaikinimo mygtukas, tai vienintelė galimybė
Išvengti šios vienodos banalybės
Pamatyti tai, dėl ko gyvenam,
Dėl ko pasenom ir vis dar rusenam.
Ką manot?
Phoenix rašė:O gal palaukti ir išvysti, kaip Motina Gamta taikosi visus išp***i?!
Heh, prajuokino. Ko išgėręs buvai, kad taip mintys liejosi? 😀
Phoenix rašė:Vakar vėl užėjo noras kažką parašyt, sukurti ;D
Ar girdite mane?
Klaidžiojau tamsoj, bet vėlgi sugrįžau,
Kad išsakyčiau jums, kas mano galvoj…
Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą,
Bei atranda savajį sėkmės planetariumą
Tau sako NE, bet tu vis keliesi,
Su tikslu dėt į snukį tiems, kurie nustoja tavim tikėti
Kitų skandinimas vis dar egzistuoja,
Ir kiekvienas sutvėrimas degraduoja
Nes вoобще nesako ką apie tai galvojaKur link mes einam, ar ruošiamės gesinti šitą gaisrą
O gal palaukti ir išvysti, kaip Motina Gamta taikosi visus išp***i?!
Aš stoviu prie savo durų, nukreipęs šį minčių kulkosvaidį į jūrą,
Kad vėl išnirtų priimtina žmogaus būties struktūra.
Susinaikinimo mygtukas, tai vienintelė galimybė
Išvengti šios vienodos banalybės
Pamatyti tai, dėl ko gyvenam,
Dėl ko pasenom ir vis dar rusenam.Ką manot?
Hm… Neblogai, neblogai, gal tie keli žodžiai išmuša iš vėžių, bet talentą tam turi… 🙂

Nuo nieko iki kieto, mes perbėgom šį miestą
Nuo nieko iki kieto, visi mes randam savo vietą
Eilinį kartą budinam šį svietą,
Nieko netikėto, vieni išeina, kiti gi pasilieka
Einu gatve ir matau šias suskilusias plytas
Kurios atneša niūrias žinias
Kažkas vėl pasikorė, kažką nužudė,
Tokia šio laifo amplitudė
Mes ją regim, mes ją jaučiam, tik nedrįstam jos palaužti ir į širdį tiesiai šauti
Aplenkiu gatvės žibintą, šešėliai ant asfalto krinta,
Beveidžiai, bekūniai, persekios mane kol teiks tai malonumą
Į kūną skverbiasi pikta jėga, ko ji siekia nežinia,
Tikslas vienas- kuo greičiau išvyti ją..
Apgobia mane tamsa, kur ta išsvajotoji šviesa?
Ar aš per bukas ją matyti ir šias eilutes suvartyti?
Vėl sėdžiu autobuse, mane vien beveidžiai siluetai supa,
Išlipu savoj stotelėj, kad padaryčiau tiems šešėliams galą
Ruošiu savų minčių granatą, tegul visus aplinkui ji ištaško
Ir pakelia šį raimą aukščiau pradinio taško..
Aukščiau pradinio taško, stoviu ant dangoraižio krašto
Skaitau neiššifruojamus raštus, dega mano mintys
Vėl mėginu joms orą gaivų praskinti
Virš galvos sklando ereliai, tai mano širdies danguje dalelė
Ją atiduodu ir vėl savo stiliumi semiu minčių aruodą.


