a.t.sielis rašė:aš terminą "demonas" vartoju kaip sinonimišką "sąmoningam ateistui". Tai labai bendras terminas. (nemaišyti su "demono" sąvoka krikščionybėje)
Kas tau pasakė, kad vartoti šį terminą tik tokiu būdu? Čia jau gaunasi, kaip pritempinėjimas ir ieškojimas panašių sąvybių (nors jų nėra).
Vėl įsitikinimas, kuris reiškia, kad betkoks pažinimas yra antraeiliškai panaudojamas pritempinėjimui (panaudojant labiausiai įstrigusius terminus, arba tuos, kurie labiausiai 'užkliūva'). Net jei ir sukėlei sąlygą: nemaišyti su krikščionybe", šaltinis iš ko kyla demonas (terminas) yra pati krikščionybė.
Labai aišku, kaip krikščionybėje demonai vaizduojami. Demonais vadina tuos, kurie nepatinka ir nepaklūsta 'taisyklėms' (iš mažos perspektyvos nustatymo). Neapibrėžus problemos, gali visus išvadinti demonais, dėl menkiausio nepaklusimo. Bei bandoma užkirsti kelią religijos tikslo išdavimui.
Jau žinomas metodas, kai menkiausia 'klaida' gali sunaikinti betkokį iki šiol vystytą procesą (dar neužbaigtą). Tas metodas priverčia kartu ir konkretėti, procesas savaime ima baigtis ir lieka tik svarstymai, kurie yra išvadiniai, prie jų daugiau niekas nebepridedama.
Panašiai kaip ir kalbu, religijos tikslas yra teikti dvasines vertybes, iki tol, kol atsisakoma. O kai atsisakoma tikėti religija (nesvarbu kuria), demonizavimas (atsisakiusiųju) yra bereikšmis. Tai vyksta, tik dėl to, kad sukeliama iliuzija (jog negalima rinktis), atrodo, kad religija pradų pradas, nepaneigiama tiesa.
(nors vis dažniau ir daugiau tik įrodoma, kad religija yra kaip papildoma sistema ir gali būti traktuojama, kaip dvasinis mokslas susijęs su emocijomis ir situacijomis, bei fiksuotomis galimybėmis, kurių kilmė eksperimentinė)