1) Dievo Žodžiu:
VIEŠPATIES žodžiu buvopadaryti dangūs ir jo burnos alsavimu visos jų galybės.
(Ps 33,6)
2) Be pradinės medžiagos:
Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.
(Hb 11,3)
3) Dievo jėga:
Jis sukūrė žemę savo galybe, padėjo pamatus pasauliui savo išmintimi, išskleidė dangaus skliautą savo išmone.
(Jer 10,12)
4) Pagal Dievo valią:
Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sukūrei – tavo valia visa yra ir buvo sukurta.
(Apr 4,11)
5) Dievo išmintimi:
VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai!
Kaip išmintingai juos visus sukūrei!
Tavo kūrinių pilna žemė.
(Ps 104,24)
6) Per Dievo Sūnų:
Pradžioje buvo Žodis.
Tas Žodis buvo pas Dievą,
ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą.
Visa per jį atsirado,
ir be jo neatsirado nieko,
kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė,
ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.
(Jon 1,1-4)
Šie faktoriai ėmė veikti per 6 pasaulio sukūrimo dienas. Jie nėra priklausomi nuo gamtos dėsnių vyksmo ir todėl gali būti suvokiami vien tik tikėjimu. Šiandieniniai dėsniai reguliuoja mūsų pasaulyje vykstančius procesus, tačiau jie yra ne kūrinijos priežastis, bet jos išdava.
Biblijos centras yra Kristus. Štai kodėl būtent Kristuje viskas turi savo pagrindą: kūrinija, tikėjimas, išganymas, ramybė, Biblija, viltis, kelias pas Tėvą, gyvenimo tikslas. Kristus yra nepajudinama tvirta uola (1Kor 10,4), į kurią atsitrenkę sudūžta bet kokios žmonių sukurtos sistemos (politinės, ekonominės, religinės ir t.t.). Dievo žodžiai: Juk parašyta: Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę. Kur išminčius? kur Rašto aiškintojas? kur šio pasaulio tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste? (1Kor 1,19-20) reiškia, kad tai įvyks ties uola – Jėzumi. Ideologijos, ateizmai ir evoliucijos sistemos suduš būtent čia. O jų atstaovams vieną dieną teks priklaupti prieš Viešpatį (Fil 2,10), nepaisant to, kad šiandien jie dar kategoriškai atstumia Planuotoją, Kūrėją, Dizainerį, bei Gelbėtoją.
Esu įsitikinęs, kad evoliucijos mokymas ne tik formuoja klaidingą pasaulėžiūrą, bet ir veda į neviltį.
Jean-Paul Sartre (žymus rašytojas, egzistencialistas) yra pasakęs:
Nėra Dievo, kuris iš anksto suteiktų gyvenimo prasmę, tad žmogus priverstas pats apsibrėžti savo egzistenciją. Dievo nėra…Sustingusi šalta nebūtis! Šalta amžina būtinybė! Beprotiškas atsitiktinumas…Kiekvienas yra toks vienišas šiame dideliame Visatos kape!
Evoliucijos mokymas tvirtina galįs paaiškinti šį pasaulį be Kūrėjo ir taip suvilioja žmones eiti ateizmo klystkeliu. Tačiau su ateistinėmis pažiūromis mes, kaip liudija Jėzus, pateksime į pragarą:
kas netikės, bus pasmerktas (Mk 16,16)
Kai kas bando evoliuciją interpretuoti kaip Dievo veikimo būdą. Bet jei tai būtų tiesa, tada:
1) nebūtų pirmosios žmonių poros,
2) nebūtų ir nuodėmės, nes anot evoliucionistų "išlieka stipriausi" ir "agresija – tai evoliucijos smagratis",
3) Dievas mirtį būtų panaudojęs kaip kūrybinį įrankį,
4) Išgelbėjimas per Jėzų, kuris, kaip nuodėmingojo Adomo priešprieša, yra vadinamas "paskutiniu Adomu" (1Kor 15,45), būtų nepagrįstas.
Tokie teiginiai parodo, kad vadinamoji "teistinė evoliucija" suardo Biblijos pamatus ir taip ją paneigia. Todėl šią klaidingą idėją mes turime griežtai atmesti.

