crystal rašė:
Kopernikas rašė:Nesupratau prie ko tas tavo lyrinis nukrypimas apie tikėjimą ir gravitacijos teoriją? Kalbėdamas apie tikėjimą aš turėjau galvoje pirminę ir pagrindinę šio žodžio reikšmę, t.y. tikėti – laikyti ką tikru dalyku.
O aš manau, kad puikiai supratai, priešingu atveju žodelis „aklai“ tau nebūtų užkliuvęs.
Savo tais išsireiškimais tik norėjau atkreipti dėmesį kaip nesąmoninga ir ganėtinai paviršutiniška yra lyginti fanatišką/aklą/religinį tikėjimą dievu su mokslu. Kaip keistai atrodo tas „panašumų“ ieškojimas/įžvelgimas (galėtų būti pavyzdys tavuoju atveju: žyniai-religijai, mokslininkai-mokslui). Bet šitie mano lyriniai nukrypimai ne tik tavo žinutei buvo skirti. Forume ne kartą šmėžavo kažkas panašaus į „mokslas irgi kažkokia religija“,„mokslo fanatikai“, „religinis ateizmas“ ir pan., taip kad stengiuosi kreiptis ir į platesnę auditoriją.
Žodis "aklai" man užkliuvo dėl to, kad aš pabandžiau įsivaizduoti save tavo, užkietiejusios materialistės, vietoje. Nors dabar jau nebesu tikras ar blogai jį pavartojau. Tas gravitacijos ir tikėjimo palyginimas tikrai absurdiškas. Akivaizdu, kad esi labai neobjektyvi tiek mokslo tiek ir tikėjimo atžvilgiu. Nes "aklas/fanatiškas/religinis tikėjimas" yra tik papėdė reiškinio kurį tu vadini tikėjimu. Apskritai kuo arčiau viršūnės tuo mažiau tikėjimo, o daugiau žinojimo. Man šiaip smalsu, ar tau bent kartą gyvenime kilo klausimas ar gali būti, kad pasaulyje yra kokie 4-5 milijardai asilų kurie nei iš šio nei iš to tiki kažkuo neegzistuojančiu? Esu tikras, kad nekilo 🙂
Jei žmogus siekia būti objektyvus tai jis turėtų toks būti visa ko atžvilgiu, o ne pasirinktinai. Nes man susidaro įspūdis, kad bandai taikyti skirtingus standartus tikėjimui ir mokslui. Gal dėl informacijos stokos? Jei taip, tuomet siūlau išsamiau susipažinti su religijomis, vakarų ir rytų filosofijomis, jų problemomis ir siekiais, o taip pat su mokslo istorija, filosofija, kuo šiandien kvėpuoja fundamerntalusis mokslas, kokie jo siekiai ir problemos.
Nes tavo bandymas mokslą versti šventa karve mane verčia manyti, kad tu kalbi apie utopinį mokslą esantį už laiko ir sociumo ribų. Kad mokslininkai yra kažkokie pusdieviai apsistoję negyvenamose salose ir visą save ir visą savo laiką pašventę tiesos paieškoms.
O nesubalansuotas požiūris į tikėjimą verčia manyti, kad gyvenime nesi sutikusi nei vieno nušvitusio vienuolio, kunigo, mistiko ar jogo.
Taip, aš pats materializmą laikau viena agresyviausių religijų. Nes tarp materialistų – daug užsispazmavusių, nelanksčių, užstrigusias plokšteles primenančių nuobodų, mirsiančių bet nepripažinsiančių, kad gali egzistuoti kažkas kas prieštarauja jų įsitikinimams ir ko negalima patikrinti įprastomis ar išdidintomis juslėmis bei "visagale" logika. Bet čia nepagrindinė priežastis. Pagrindinė yra ta, kad materializmas labai prisidėjo klampindamas mus į defetizmo liūną. Žmogus -nuo galvos iki kojų, nuo paviršinės sąmonės iki sielos gelmių yra persmelktas defetizmo.
Dėl žynių ir mokslininkų mintis buvo labai paprasta. Tiek žyniai, tiek mokslininkai yra savo sričių grietinėlė. Žmogus baigęs aukštąjį mokslą neturi jokių galimybių patikrinti tam tikros mokslinės informacijos, net jei ir pašvestų tam visą savo gyvenimą. Lygiai tas pats sakytina apie vidutinį tikintįjį. Nesuprantu kas tau čia neaišku ar kliūna tik tai, kad pasakyta ne tavo kalba?
Kodėl negalima lyginti abiejų dalykų? Juk abu sieja bendras tikslas sužinoti tiesą, tik metodai skiriasi. Daug žmonių baigia aukštąją, bet nedaug tampa mokslininkais. Tai sunki disciplina, reikalaujanti didelio pasišventimo, pasiaukojimo, koncentracijos, aspiracijos. Būtent dėl šių priežsčių nedaugelis tam ryžtasi arba tiesiog neturi tam tinkamų savybių. Taip ir su tikėjimu. Daugelis tiki, nelabai gilindamiesi į tai kuo tiki, nedaugelis pašvenčia savo gyvenimą tiesos pažinimui. Metodas subtilesnis, bet reikalavimai dar didesni nei moksle. Net iš tų pasišventusių tik vienetams pasiduoda dvasinės aukštumos. Kaip sakoma daug pašauktų, bet maža išrinktų.
crystal rašė:
Kopernikas rašė:Ironiška, kad mokslas vakaruose atsirado kaip atsvara bažnyčios dogmai ir prietarams, bet įsigalėjęs ir nustūmęs bažnyčią šalin, pats pradėjo sirgti ligomis prieš kurias kovojo.
Blogiausias dalykas kuris gali nutikti mokslui – dogmatizmas.
Jau buvau pradėjus gailėtis kad pradžioj taip išsiplėčiau, bet dabar žiūriu, kad gal visai ne be reikalo, nes tu, kaip ir pirmai, nesąmoningai sulyginai religiją ir mokslą… Na koks dar dogmatizmas? Mokslas pats iš savęs yra kintantis, atsinaujinantis ir nesustojantis, jis yra antonimas dogmatizmui ir visam tam ką rašei. Ar tu čia tuo dogmatizmu laikai mokslo netoleranciją visokiems pseudokliedesiams?
Tu pirma išsiaiškink kas yra dogmatizmas. Nes pateikiau tau visiškai aiškų dogmatizmo pavyzdį, bet iš tavęs neišgirdau kol kas nei vieno kontra argumento, neradau net ketinimo argumentuoti.
Kalbėti apie kintamumą ir atsinaujinimą yra prasmė tik tuomet kai įvardijame kintamumo ir atsinaujinimo matą. Jei imsime pagrindiniu matu tiesą, tai tenka pasakyti, kad ne itin prie jos priartėta. Kaip ir anksčiau hipotezė keičia hipotezę, teorija – teoriją, bet tiesa vis tebeslypi kažkur anapus. Geriausiu atveju galime kalbėti apie tikimybes.
Religijai apskritai nereikia kisti ir atsinaujinti esminiuose dalykuose, nes dalis tiesos čia buvo atskleista iš pat pradžių, bet žmonės išskyrus retus atvejus nesugebėjo arba nenorėjo jos pakartotinai patirti todėl ji atsidūrė po šydu. Tad belieka ją atskleisti iš naujo.
Nepasiant to, kad religijose yra dogmatizmo, būtų kvaila teigti, kad jokie pokyčiai nevyksta. Galima būtų ginčytis nebent dėl tempų.
Atidžiau pažvelgus mokslas irgi nešuoliuoja išskyrus taikomąjį. Jau maždaug prieš porą šimtų metų mokslas šaukė, kad dar truputis ir visa tiesa apie pasaulį bus aprašyta fizikos ir chemijos formulėmis, bet tai neįvyko, tiesos kaip nėr taip nėr. Dabar nors sužinota daug daugiau, bet fundamentalių atsakymų kaip nėr taip nėr. Ir fizika, ir biologija susiduria su rimtomis problemomis ieškodamos atsakynų į kertinius būties klausimus. Be to priekyje nenusimato jokių revoliucijų kurios prilygtų genetinio kodo nulaužimui ar KM atsiradimui fizikoje.
Religija irgi negali daryti staigių judesių.
Nežiūrint visų religinių nesąmonių mokslas gali tik pasvajoti suvokti tiesas įkandamas tikėjimui. Tik mokslininkams dar trūksta drąsos prisipažinti sau, kad pilno paveikslo pamatyti niekada ir nepavyks, o tik jo fragmentų atspindžius.
crystal rašė:
Kopernikas rašė:Moksliškai nepagrįstas teiginys, kad protas yra smegenyse – viena gėdingiausių mokslo dogmų. <…> Man nesuvokiama kaip net genialūs mokslininkai pasidavė šitai kvailai idėjai, kad mes viso labo zombiai. Kur čia tos objektyvios žinios ir apčiuopiami įrodymai?
Kažkokiom sieliškom ar stebliškom filosofinėm „tikrovės“ moksle paieškom pakvipo…Bet gal ir klystu. Norėčiau paklausti kuo remiasi tokie pareiškimai kaip „ viena gėdingiausių mokslo dogmų“ , „kvaila idėja“, „mes zombiai“… Nors jaučiu, kad be reikalo klausiu, nes iš vėlesnio pasakymo „anot mokslo sąmonės nėra“ parodei kad vargu ar rimtai kažką pagrįsi.
Būtent, kad klysti. Pasidomėk giliau tema prieš rašydama juokingus palyginimus. O dėl Sielio tai čia net abejoti netenka, kad jis daug geriau orientuojasi tikrovėje nei tu.
Sąmonės klausimu moksle senokai nesidomėjau. Dar ne taip seniai žodis sąmonė moksle apskritai buvo tabu. Dabar yra šioks toks judesys, bet iš esmės – nieko naujo. Sąmonės neva tai yra, bet ji tapatinama su protu ir protine veikla, o man tai tolygu jos nebuvimui. Bet net ir su tokia "sąmonės" versija mokslui sunkiai sekasi. Sunku, žinoma, iš klaidingų prielaidų gauti teisingus atsakymus.
Kas čia turi ką grįsti? Aš tau pateikiau dogmą kurią tu net nesusimastydama priimi už gryną pinigą. Tu ir grįsk.
crystal rašė:
Kopernikas rašė:<…>Taip, kad reikėtų atsargiau mėtytis tokias šūkiais iš kokio nors mokyklinio vadovėlio, kad mosklas remiasi žiniomis atitinkančiomis….bla bla bla.
Nelabai supratau tavo kritiką. Na taip, kvantinė mechanika yra paslaptinga disciplina, taip, mes labai daug ko nežinome ir nesuprantame kokie dėsniai vyksta dalelių lygmenyje, taip, mes keliame/keičiame hipotezes, taikome matematinius skaičiavimus, nes neturime galimybių visko tiksliai stebėti/užfiksuoti/kartoti/tikrinti kaip makro lygmenyje. Bet ką norėjai pasakyti? Neva mokslinis metodas kvantinėj fizikoj netinka..?
Kritika buvo skirta tavo rožiniams akiniams, duok jiems pailsėti 🙂
Kai dėl KF tai mano galva "netinka" nėra tinkamas žodis, tiksliau būtų sakyti tinka tik dalinai, nes reikia miksuoti empirika su metafizika, kas beje jau ir daroma 🙂 Akivaizdu, kad KF prisiartino prie kitų dimensijų kur galioja kiti dėsniai. Tai kaip jai dabar jas matuot jei sako, kad net elektrono išmatavimas neįmanomas? Matematika irgi nėra problemos sprendimas. Kur matematika ten tikimybės. O kur tikimybės ten nėra užtikrintumo, yra tik "likely so". Tiesa negali būti "likely so".
Nežiūrint to, kad būties klausimuose KF buksuoje, užtat pritaikymo fronte ji – tikras monstras. Man iš jos to pilnai pakanka.
crystal rašė:O dėl metodo krizės ir filosofinės minties lenkimo duomenų ir eksperimentinę dalį, tai rekomenduočiau pasiskaityt Lawrence M. Krauss „Visata iš nieko“. Įdomu ką būtų galima pasiūlyti alternatyvaus moksliniam metodui, kad ir kokia nauja tai sritis bebūtų..
Geras klausimas. Nesu tikras ar reikia kažko alternatyvaus ieškoti. Manau tiesiog reikėtų paklibinti kai kurias nekvestionuojamas tiesas. Toliau reikėtų palinkėti mokslininkams išminties suvokti, jog mokslas besinaudojantis išdidintomis juslėmis ir logika nėra visagalis ir nepajėgus aprėpti visos tikrovės. Ir galų gale pradėti bendradarbiauti su savo "priešais". Tai nebūtų naujiena, o tik geros senos tradicijos atgaivinimas. Taip jau susiklostė, kad vakaruose tarp mokslo ir krikščioniškos religijos kilo karas dėl visiems suprantamų priežasčių, visgi bažnyčia jau susitaikė su mokslu, beliko mokslui susitaikyti su bažnyčia. Tačiau senovės Indijoje dvasingumas, filosofija, religija ir mokslas nekariavo, o bendradarbiavo patvirtindami vieni kitų atradimus. Įdomu tai, kad metodai ir tyrimai buvo vienodai kruopštūs ir tikslūs tiriant skirtingus tikrovės lygmenis, skyrėsi tik pati metodologija, t.y. subtilesnei tikrovei tirti buvo naudojamas subtilesnis instrumentas – intuicija. Tačiau tiesos paieškos nevyko aukštyn kojom kaip šių laikų moksle, kur tiriant fizinį pasaulį bandoma įminti aukštesnės tikrovės mįsles. Jie buvo nuoseklūs ir leidosi nuo aukščiausio lygmens būties iki žemiausio lygmens, t.y. materijos.
Manau šia kryptimi ir turėtų judėti mokslas.
Galima tik spėlioti kiek laimėtų mokslas jei tokio talento mokslininkai kaip R. Feynman įgytų gilias dvasines ir okultines žinias. Bet nespėliokime, ateitis parodys, dar praeis nemažai laiko kol šita sustabarėjusi sistema išjudins save iš vidaus.
crystal rašė:Ką skyrei gidui neatsakinėsiu, tik gal trumpai pridursiu, kad tavo "iracionalumo matymas" greičiausiai rodo, kad nelabai supranti mokslo esmės.
Pasikartosiu tai parodo ne mano esmės nesupratimą, o tavo mokslo idealizavimą ir utopinį jo matymą. Keletą pavyzdžių pateiksiu ne čia, o atsakydamas Gidui.
gidas rašė:
Gide, "begalinis" čia yra pavartotas neteisingai, nes mokslas turi konkrečius rėmus ar lubas, kaip tau labiau patinka.
Mokslas (ar pazinimas) ribotas… Sis gnoseologinis klausimas siandien isties igauna vis daugiau svorio.
Galima butu is dalies sutikti su tavo prielaida, bet su viena esminga islyga – protas (ar samone) yra evoliucines prigimties fenomenas, atsirades ir vystesis 5-kia juslines patirties pagrindu, kaip logiskos, tomis juslemis fiksuojamos tikroves atspindys. Evoliucines prigimties proto/samones "pazintines" galimybes leme ar, jei taip tau patinka, "apribojo" evoliuciniai porekiai.
Tik priemus, kad samone (ar protas) yra evoliucines 🙂 prigimties, tavo prielaida igauna bent jau daugiau-maziau racionalia prasme. "Priesingu" atveju sugriztama ten kur pradeta – > nei 2000m atgalios, ir sukamasi tame paciame "uzburtame" rate.
Čia tavo fantazijos atsirandančios iš tikėjimo, kad protas yra tavo galvoje, kad viskas yra materialu ir kad evoliucijos teorija geriausia kas visa tai gali paaiškinti. O šiaip žiūrėk atsakymą Crystal ką tuo sakinuku norėjau pasakyti.
gidas rašė:Yra dar vienas ne maziau svarbus klausimas – kalba. Klasikas yra pasakes, kad pasaulis yra apribreztas kalbos/samones ribu. Beda ta, kad kiekvieno individo sis pasaulis yra skirtingas, ir visiems tera tik vienas bendras vardiklis – 5-kia jusline patirtis, kurios pagrindu tegalima skirti, kas dabar "prasminga/teisinga", o kas ne. Deja, tai vienas is esminiu mokslo principu. 😉
Na, jei visą laiką pridurtum "žiūrint iš materialistinės perspektyvos" tai būtų suprantama, bet kai prie savo siauro pasaulio matymo bandai pritempinėti visą tikrovę tai panašu, kad paprasčiausiai esi in denial.
gidas rašė:Mokslo istorijos pagrindu leisiu sau siek-tiek "paspekuliuoti" – berods XIX a pabaigoje fizikuose sklande ideja, kad "dabar viskas aisku" ir belieka tik "apslifuoti" tai, kas zinoma. Ir siandien linksmai slifuojama toliau – tik ne tai, kas buvo ketinta…
[quote author=gidas link=topic=3404.msg61985#msg61985 date=1416946433]
crystal rašė:Moksle nera absoliuciu tiesu (skirtingai nuo…), ir sis pamatinis mokslo postulatas leidzia manyti, kad "begalinis" nera jau toks peiktinas. Jei kada bus tarta – taskas, t.y., "lubos" – tu laimejai, statau… 🙂
Na štai, pats supranti, todėl kuklumas būtų neprošal, nes dažnai elgiamasi taip lyg jos būtų absoliučios.
gidas rašė:
Kiek daugiau mokslas bežinotų tai visuomet bus tik iki tų lubų.
Be abejo – pazinima lemia evoliucinis ("ribotas") protas ir juslines galimybes. Tik nezinia, kur judvieju "tos lubos" yra – gal perspektyviame taske?
Protas arba intelektas lemia tik mažą dalį pažinimo. Žmonės siekiantys aukštesnio žinojimo atsiriboja nuo juslių. Tiksliai apibrėžti lubas nelengva nes idėjos ateina iš aukštų sferų kur baigiasi intelektas ir prasideda kiti sąmonės lygmenys nepavaldūs juslėms. Indiškojoje psichologijoje protas net nelaikomas žinojimo įrankiu. Ir tas žinojimas atėjęs ne iš kokių nors intelektualių pasvaiščiojimų, o iš tiesioginės patirties. Lyginant su tuo kiek jai žinoma apie žmogų ir kaip detaliai ji išnarsčiusi ir suklasifikavusi proto struktūrą ir funkcijas, mūsų vakartietiška psichologija ir neuromokslas atrodo kaip kūdikėliai.
gidas rašė:
Nes neįmanoma žinoti kas už sienos žiūrint pro skylutę sienoje.
Sutinku – sritis, esanti uz juslinio horizonto mokslui yra nepasiekiama, ji "egzistuoja" tik kalboje. Bet knieti paklaust – kodel tai, kas yra "uz sienos", t.y., tik kalboje, kai kam yra puikiausiai pazistama, ir tomis "uzsieninemis" visuotinybemis manipuliuojama lyg saukstu?
Kažkoks klasikas pasamprotavo apie kalbą ir tu jau priimi už gryną pinigą?
Tai kas už sienos nuo neatmenamų laikų užrašyta ir gyvai perduota daugybės žmonių atlikusių daugybę eksperimentų nemažiau skrupulingų ir griežtų nei tiksliuosiuose moksluose. Tie eksperimentai kartoti ir perkartoti tūkstančius kartų, patvirtinanę pirmtakų patirtį. Prie ko čia kalba?
Kas konkrečiai ir kuo manipuliuoja?
gidas rašė:
Būtų labai gerai jei mokslas būtų toks kaip tu jį įsivaizduoji – racionalus. Deja, jame – nemaža iracionalumo. Pavyzdžių – pakanka, reikia tik žiūrėti atsimerkus.
Ka galiu pasakyti? Tik tiek, kad, nors moksle – tavo atmerktomis akimis ziurint – ir "nemazai" iracionalumo, nedrisciau sakyti, kad jo yra daugiau, nei kalbiniuose zaidimuose "uzsienininiais" absoliutais.
Užsiminęs apie devyniolikto amžiaus fizikų tarpe sklandžiusią idėją pats to nenorėdamas aprašei mokslo iracionalumo apraišką. Tos idėjos ne tik sklando, bet ir turi konkrečias pasekmes.
Paimkim neseną genomo projektą. Kiek buvo garsių pareiškimų, kad jau ten bus viskas aišku su ligomis, su paveldimumais, kiek iš kuklesniųjų pusės dėta vilčių. Ir ką? Šnipštas. Paaiškėjo, kad nei tie genai labai paveldimumą lemia, nei kad ligos atsiranda dėl jų kaltės. Sakysit kas čia tokio, normalus racionalus mokslinis procesas. Bet jis – iracionalus, nes buvo sugaištas laikas, atititraukti nuo kitų sričių protai, nepagrįstai išleisti dešimtys jei ne šimtai milijardų dolerių, nuskriaustos kitos sritys negavusios finansavimo ir geriausių protų įsiliejimo, atsiradęs ir sprogęs biotecho burbulas su papildomais šimtais milijardų dolerių nuostolių.
Štai atvejis susijęs su konkrečiu atradimu. Kai Verutė Rubin stebėdama galaktiką rado patvirtinimą, kad egzistuoja tamsi materija, kolegos jai primygtinai rekomendavo paskelbti mokslinius straipsnius. Ji juos pasiuntė nežinau tiksliai kur, bet kryptis aiški. Mat ji nėra standartinė mokslininkė, ji tiria savo malonumui. Suprask jei medžiaga neatsiras kokiam Nature ar Science (tais laikais padėtis buvo ypač prasta, nes tiedu dominavo) tai dėl to sumenks atradimo svarba arba dar blogiau jis išvis liks nepastebėtas. Gerai, kad ji nebuvo visiškai nežinomas vardas ir kad kai kurie įžvelgė jos atradimo svarbą.
Arba paimkim nobelistą Francis Crick kurio tikslas buvo pribaigti vitalizmą visiems laikams. Kuo tai baigėsi? Nesėkme. Čia racionalumas? Galima tik spėti kiek jis galėjo pasitarnauti mokslui jei nebūtų toks bukai įsitikinęs ultra ateistas ir nebūtų rėmęsis klaidinga prielaida, kad sąmonė tai išmislas. Po to jos atsisakė, bet perėjo prie kitos klaidingos prielaidos, kad sąmonė vistiek yar smegenų fenomenas.
Arba paimkim dar vieną spalvingą pavyzdį iš praeities – Einšteino kosmologinės konstantos atsiradimą.
Galėčiau pateikti daugelį pavyzdžių, bet tai dar nesupratusiam nepadės.
Aš , beje, ir nelyginau kur iracionalumo yra daugiau. 🙂
Dingstu.