Kas mūsų laukia po mirties?
As irgi isbandziau svytuokle, ji neveike, tad as tikras turiu buti jog esu klonuotas ? galiu ramiai gyventi, reiskias pomirtinis gyvenimas manes nejaudina
minde1990 rašė:As irgi isbandziau svytuokle, ji neveike, tad as tikras turiu buti jog esu klonuotas ? galiu ramiai gyventi, reiskias pomirtinis gyvenimas manes nejaudina
Naudotis švytuokle turėtum mano nurodytu būdu nes kitaip ji niekaip neveikia. Maža to pasitikrinti reiktų keletą kartų. Nemanau kad esi besielis žmogus 🙂
Bet irgi nevisada man eina suoprasti, nezinai kas vyksta tame kitame pasaulyje. Gal va ir yra viskas kaip aprasyta Biblijoje. Siela ar "as" iskeliauja ten i kita ta pasauli ir ten toliau vyksta amzinybe. Ir skaitesi tada ten kaip aukstessnis ligmuo, geris tas vadinamas, o kur isnykdavo, tai budavo kaip blogis kuris isnykdavo. Viskas logiskaib utu, bet vat viskas pradingo
minde1990 rašė:Tai visus amzius buvo jog keliauja vadinama siela i ta pasauli kur visos yra, o 2012 metu viduryje staigiai isnyko viskas. Del kokios priezasties ? tiesiog is niekur ?
Kūrėjai mums suteikė per daug savų galimybių. Mes minčių pagalba materializavom kitas ateivių civilizacijas. Jie užvaldė mus ir viską perorganizavo pagal save. Tiesiog ši klaida buvo ištaisyta. Žmonių minčių materializacija dabar neveikia. Taip kad kokio vandenes užkalbėti ar kitų panašių dalykų atlikti nepavyks. Na o biblija aprašo tą dvasių pasaulio savą versija. Kaip rytiečių mokymai savąją. Tiesiog tai kalėjimo instrukcija kaip gyventi tame kalėjime. Ne mes valdėm tą dvasių pasaulį o jis mus. Ir instrukcijas perdavinėjo per visai realias kai kurių žmonių vizijas.
Žmogaus sielą, kurią jis gauna gimdamas neturi visiškai jokios apimties, nes veikia egoistiškai, viską absorbuodama į save. Tai pradinė užuomazga, iš kurios žmogus per savo gyvenimą turi sukurti tokius ryšius tarp žmonių, kad pradėtų jausti dvasinį pasaulį. Kai šioji užuomazga kažkokiu lygmeniu pakeičia savo ketinimą iš „dėl savęs“ į „dėl kito“, ji įgyja apimtį. Taip užuomazga savo savybėmis supanašėja su gamtos savybėmis. Tik ištaisius savo egoistines savybes, kai mano noras gauti – keičiasi į norą gaut „dėl kito“, o ne „dėl savęs“, aš galiu pradėt jausti tai kas egzistuoja virš laiko, judėjimo ir erdvės, virš šviesos greičio ir materijos.
Jei aš per savo gyvenimą, neatskleidžiau dvasinio pasaulio, neištaisiau savo egoistinių savybių tai ir po mirties nieko neįvyks. Žmogaus siela, užuomazga pakeis,gaus kitą egoistinį norą, grįš į šį materialų pasaulį ir taisysis toliau, kol per savo gyvenimą visiškai neišsitaisys – nepakeis visų savo egoistinių savybių į priešingas.
Pragaras tai yra būsena, kai aš iš altruistinių savybių krentu atgal į savo egoizmą.Tai yra papildomo egoizmo atskleidimas savyje – ištaisymui. Visas žmogaus dvasinis vystymasis vyksta banguotai: pakylėjimas, kritimas, pakylėjimas, kritimas ir t.t. Iki galutinio išsitaisymo, visiško susiliejimo savo savybėmis su gamtos savybėmis.
Pragaras tai nejautimas dvasinio pasaulio. Materialus pasaulis išvis žemiau šių kategorijų kas rašoma Biblijoje. Tam, kad suprast kas yra „pragaras“, aš turiu būt įgyjęs „rojaus“ savybes. Viskas kas rašoma Biblijoje tai tik sąveika tarp noro gauti ir noro duoti. Realybėje daugiau nieko neegzistuoja.
Parcufas rašė:Pragaras tai yra būsena, kai aš iš altruistinių savybių krentu atgal į savo egoizmą.Tai yra papildomo egoizmo atskleidimas savyje – ištaisymui.
Pragaras tai nejautimas dvasinio pasaulio. Materialus pasaulis išvis žemiau šių kategorijų kas rašoma Biblijoje. Tam, kad suprast kas yra „pragaras“, aš turiu būt įgyjęs „rojaus“ savybes. Viskas kas rašoma Biblijoje tai tik sąveika tarp noro gauti ir noro duoti. Realybėje daugiau nieko neegzistuoja.
O aš manau, kad pragaras yra Dievo teisingumo tobulybės dalis. Tikiu, kad tai nėra būsena (kai iš altruistinių savybių krentu atgal į savo egoizmą), nes tai būtų labai jau "žmogiška" (o žmogus linkęs nuolat klysti ir meluoti), todėl tikiu teisingumu, kurį skelbia Dievo Žodis. Žmogus bando pabėgti nuo atgailos, nuo nenoro pripažinti Dievo teisingumą, todėl nenuostabu, kad nori ištrinti pragaro realumą. Juk Biblija ne kartą palygina Dievo rūstybę su įniršio vyno spaustuvu. Pragare nesuteikiama nei bausmės sumažinimo, nei malonės. Tai nepasotinamas įniršis, nukreiptas prieš neatgailavusius.
Lucas rašė:Po mirties nebus nieko. Mirusios mūsų smegenys paprasčiausiai nesuvoks, kad jos mirė, nes jos bus mirusios. Tik mes, žmonės, prisigalvojame visokiausių rojų ir pragarų teorijų, kad patys apgautume save ir taip bandydami išvengti niūrios tiesos: mirtis – tai pabaiga.
Na tokius dalykus nepulčiau tvirtinti kad yra taip ar kitaip. Tiesiog sakyčiau: aš taip tikiu, o kaip ten iš tikro yra niekas nežino.
Kitas dalykas: tik nedidelė dalis senųjų religijų mokė jog po mirties laukia laiminga pabaiga. Didelė dalis teigė kad laimingas būvis laukia tik išrinktųjų, pvz. didvyrių, kita dalis teigė, kad visų laukia nemalonus būvis a la graikiškasis Hadas ir dalis religijų sakė, kad numirei ir viskas baiga, tavo aš išnyksta. Taigi, teigimas kad pomirtinio būvio tikėjimai sugalvoti kaip paguoda… na nelabai atitinka realybės, ne tam tokie itai atsirado kad paguostų 🙂 oi ne tam
paragraf 78 rašė:<…>ir dalis religijų sakė, kad numirei ir viskas baiga, tavo aš išnyksta. <…>
Kokios tai religijos?
Galėčiau nebent įsivaizduoti maždaug budistą ar induistą, pasiekusį nirvaną, ir atsikračiusį to savojo "aš", išsilaisvinusį nuo samsaros. Na, bet tai nėra viskas baigta, ta pačia prasme, kaip ir 'baigta' materialistiniu požiūriu?
Beje, viltis = paguoda. Net, jei ir tau grasina pomirtinio gyvenimo siaubais, tu turi viltį, jog nesi toks blogas, jog sulauksi pasigailėjimo ir vis tiek pateksi ten, kur gerai. Tai = paguodai. Nežinau (ir negaliu įsivaizduoti) nė vieno tikinčiojo, kuris būtų įsitikinęs, kad keliaus į pragarą, ar kad jo širdį tikrai tikrai sudraskys Amit, ir toliau nuoširdžiai tikinčio ir atsidavusio tai religijai.
Manyčiau, kad absoliuti dauguma visiškai praradę pomirtinės ramybės viltį, prarastų ir tikėjimą. (Nesakau, kad tai visiems pagrindinė tikėjimo priežastis. Na, bet tai labai labai didelis stimulas tikėti).
TinSoldier rašė:
paragraf 78 rašė:<…>ir dalis religijų sakė, kad numirei ir viskas baiga, tavo aš išnyksta. <…>
Kokios tai religijos?
Na pvz. ankstyvasis judaizmas išvis manė, kad žmogus miršta ir vsio, baigtas kriukis, jis lieka gyvas tik savo vaikuose (čia Koheleto knyga gerai tai atskleidžia), daug vėliau atsirado Šeolo idėja, bet ir ana mirusiam nieko gero nežadėjo, kaip ir graikų hade, tavo siela lyg šešėlis turės klajoti kančiose ir neviltyje 🙂
Ankstyvoji graikų religija irgi panašiai manė.
Ta pomirtinės paguodos idėja sakyčiau ganėtinai jauna, lyginant su religijų kaip tokių amžiumi
Nežinau (ir negaliu įsivaizduoti) nė vieno tikinčiojo, kuris būtų įsitikinęs, kad keliaus į pragarą, ar kad jo širdį tikrai tikrai sudraskys Amit, ir toliau nuoširdžiai tikinčio ir atsidavusio tai religijai.
Na pasidomėk kalvinistais ir jų predestinacijos teorija 🙂
Manyčiau, kad absoliuti dauguma visiškai praradę pomirtinės ramybės viltį, prarastų ir tikėjimą.
Deja praktika rodo kitaip 🙂
Į temą:net mokslas nemano,kad mirtis yra visko pabaiga.Tik konkretaus žmogaus pasaulis po jo biologinės mirties išnyksta,bet tai nutinka ne akimirksniu,bet palaipsniui.O tai,kas sudaro žmogų-nesunaikinama jokiais mokslui žinomais metodais.Informacijos tvermės dėsnis.
TinSoldier rašė:praradę pomirtinės ramybės viltį, prarastų ir tikėjimą. (Nesakau, kad tai visiems pagrindinė tikėjimo priežastis. Na, bet tai labai labai didelis stimulas tikėti).
dauguma teologų ir religijotyrinikų pastebi, kad pomirtinio gyvenimo samprata neturi lemiamos įtakos senosioms religijoms ir jų narių tikėjimui, šis dalykas svarbus daugiau sektoms.
Žinoma, didelė dalis religijų apie tai kalba, bet tai antraeilis tikėjimo dalykas.
Pvz. katalikybėje taip mažai kalbama apie eschatologinius dalykus, kad kai kažkas pasako jog tai vienas pagrindinių dalykų, kažkaip nejučia imi nustembi 🙂
Žinoma, yra dalis tikinčiųjų kuriems tai svarbu, bet jie nesudaro daugumos.
Kitas dalykas, kadd yra religijų, pvz. kofucianizmas kurie išvis nesirūpina kas bus po mirties, bet jie kažkaip ir ritualus ščyrai atlieka ir pamaldas lanko 🙂
Kitas pavzyzdys, komunizmas, kurį dalis religijotyrininkų laiko krikščionybe be Kristaus, nes didelė dalis to ką komunistai skelbė vienaip ar kitaip perimta iš krikščionybės. Pvz. Leninas gyvas per visus laikus (konkreti krikščioniška citata, tik JK pakeistas į Leniną).
Senosioms religijoms buvo svarbu į pasaulį sugrąžinti pirmaprdį rojų, bet jis labiau suvokiamas kaip sukuriamas žemėje, o ne anapusybėje (čia vėl į komunizmą grįžtame). Tik daug vėliau, tas pirmapradis rojus pavirsta kažkuo anapusiniu.
Dar ir radau tokią paruoštukę su trumpais įvairiausių religijų apibūdinimais. Tuo pačiu, ir labai trumpu požiūriu į pomirtinį gyvenimą: http://www.religionfacts.com/big_religion_chart.htm (gal kažkam dar bus įdomu)
Nors manau, kad vis tiek tai yra labiau išimtis, o ne taisyklė (tuo labiau, kad nelaikau kokio leninizmo arba konfucionizmo religija), tačiau tu tikrai teisus – tikėjimas religija gali kuo puikiausiai egzistuoti ir be pomirtinio atpildo vilties. Iš tikrųjų, žiauriai įdomus fenomenas 🙂 Juk dažnai tikinčiųjų argumentas būna (ir pats esi taip sakęs ne vieną kartą): kokia prasmė gyventi, jeigu viskas užsibaigs, ir tiek. Jei nėra jokio tęstinumo ir ilgaamžės, visuotinos prasmės? Netikinčiųjų argumentai aiškūs. O štai tikinčiųjų vidinai motyvai gyventi + atsidavusiai tikėti turėtų būti dar net kažkiek įmantresni.
Gaila, kad neturiu laiko rimčiau šituo pasidomėti ir įsivelti į rimtesnę diskusiją (o būtų visai įdomu) :/
TinSoldier rašė:Taip, tu teisus, ačiū 🙂
O gal ir neteisus 🙂
(tuo labiau, kad nelaikau kokio leninizmo arba konfucionizmo religija)
Na visus komunizmus kartais vadina kvazireligijomis (t.y. panašiomis į religijas ideologijomis) nes jie turi nemažai religijos bruožų. Na toks savotiškas ateistinės ideologijos religijos pakaitalas.
I
š tikrųjų, žiauriai įdomus fenomenas 🙂 Juk dažnai tikinčiųjų argumentas būna (ir pats esi taip sakęs ne vieną kartą): kokia prasmė gyventi, jeigu viskas užsibaigs, ir tiek. Jei nėra jokio tęstinumo ir ilgaamžės, visuotinos prasmės?
Na taip, sakiau, bet jei pastebėjai labai mažai kalbu apie tai kas bus numirus 🙂 paprastai pasakau, kai numirsim pamatysim 🙂 ir mano tas pasakymas suponuoja tik tai, kad aš tikiu jog su mirtimi niekas nesibaigia. Kaip sakė Hario Poterio veikėjas Dumbldoras: racionaliam protui, mirtis tėra tik dar vienas nuotykis 🙂
Be to, jei skaitytume evangelijas, tai pamatytume, kad ir Jėzus praktiškai nekalba apie tai kas bus numirus, o jei pasako tai kalba įvaizdžiais. Visa anapusinė būsena yra slepinys ir senosios religijos paprastai ne daug kalba apie tai. Nors žinoma būna etapų kada labai užsivedama apie tai kalbėti, kaip krikščionybėje viduramžiais, bet tai laikinas dalykas būna. Mokymo esmė išlieka orientuota į šiapusybę, o ne anapusybę.
Netikinčiųjų argumentai aiškūs. O štai tikinčiųjų vidinai motyvai gyventi + atsidavusiai tikėti turėtų būti dar net kažkiek įmantresni.
Kokie yra netikinčių argumentai kurie tokie jau aiškūs? 🙂
Ir kokie tikinčių motyvai turėtų būti?
Gaila, kad neturiu laiko rimčiau šituo pasidomėti ir įsivelti į rimtesnę diskusiją (o būtų visai įdomu) :/
Tikrai kad gaila 🙁 nes tema tikrai įdomi gavosi
Mokymo esmė išlieka orientuota į šiapusybę, o ne anapusybę.
Gal ne taip supratau tavo pasakymą, bet manau tiksliau būtų sakyti -" krikščionybės mokymo esmė kaip gyventi šiapusybėje, kad "išsitreniruotume" anapusybei, apie kurią tikrai nedaug moko, bet daug moko apie savybes kurios turės tenai vertę".
Ar aš ne taip suprantu mokymo esmę?
puodukas rašė:
Mokymo esmė išlieka orientuota į šiapusybę, o ne anapusybę.
Gal ne taip supratau tavo pasakymą, bet manau tiksliau būtų sakyti -" krikščionybės mokymo esmė kaip gyventi šiapusybėje, kad "išsitreniruotume" anapusybei, apie kurią tikrai nedaug moko, bet daug moko apie savybes kurios turės tenai vertę".
Ar aš ne taip suprantu mokymo esmę?
Na galima gal ir taip pasakyti, tik kad tavo formuluotė labai jau suponuoja gyvenimą dėl anapusybės džiaugsmų 🙂
Jei krikščionybės esmę reikėtų suvesti į vieną sakinį, tai ko gero griausią definiciją priskirčiau šv. Augustinui: Mylėk ir daryk ką nori.
Iš esmės jei krikščionis elgiasi kažkaip tam kad pelnytų pliusiuką danguje, tada jis elgiasi neteisingai.
Pvz. kai penitentas nuoširdiai gailisi už savo nuodėmes, tada viskas super, bet jei jis atlieka išpažintį kad tik nepatektų į pragarą, tada jis neturi tobulos atgailos ir iš esmės į tai žiūrima kaip į neigiamybę.
Va mano studijose, apie pomirtinį gyvenimą (jau antrame univiere studijuoju teologiją) per visus tuos 15 metų, tik eschatologijos kurse kažkiek paskaitų buvo skirta apie pomirtinį pasaulį. Teologijai kaip tokiai mažai šis klausimas terūpi. Jei jis rūpi tai labiau rūpi kažkokiems individams ar jų grupėms. Jei reiktų pasakyti definiciją, tai ji turbūt skambėtų taip: kažkas bus po mirties, kas tiksliai nežinome, bet logika ir apreiškimas sako kad gal būtu bus taip ir taip.
Žodžiu bažnyčia nesiima sakyti kaip ten kas bus, nes nieko tikro mes nežinome, yra tik kaip sakiau, logika ir apreiškimu keliami pasvarstymai.
Jie keitėsi keičiantis laikams.
Štai viduramžiais buvo kalbama kad po mirties būsime rutulio formos, nes anot scholastų filosofinės teologijos, rutulys yra tobula forma ir t.t.
Dar gana nemažai info yra Vedose,bet jos labiau primena pasakas,nors kelia nuostabą faktas,kad planetos jose traktuojamos kaip atskiri pasauliai tuo metu,kai Žemė buvo laikoma plokščia.
paragraf 78 rašė:
Lucas rašė:Na tokius dalykus nepulčiau tvirtinti kad yra taip ar kitaip. Tiesiog sakyčiau: aš taip tikiu, o kaip ten iš tikro yra niekas nežino.
Dėkui už pataisymą 🙂
xsistemax rašė:Į temą:net mokslas nemano,kad mirtis yra visko pabaiga.Tik konkretaus žmogaus pasaulis po jo biologinės mirties išnyksta,bet tai nutinka ne akimirksniu,bet palaipsniui.O tai,kas sudaro žmogų-nesunaikinama jokiais mokslui žinomais metodais.Informacijos tvermės dėsnis.
Na taip. Gal ir truputį persistengiau sakydamas, kad mirtis – pabaiga. Jeigu remiantis tavo mintimi tai žmogus miršta dalimis: kūnui mirus, dalis žmogaus DNR lieka vaikuose, dalį savo minčių gali palikti savo parašytose knygose/dienoraščiuose. Kita vertus, vis vien būtų galima teigti, kad mirtis viską užbaigia, tik užbaigia neviską iš karto, bet dalimis.
xsistemax rašė:Dar gana nemažai info yra Vedose,bet jos labiau primena pasakas,nors kelia nuostabą faktas,kad planetos jose traktuojamos kaip atskiri pasauliai tuo metu,kai Žemė buvo laikoma plokščia.
Taip, visi buvo protingesni už viduramžių europiečius, kurie tik ir temokėjo kitaminčius degint :-\
Lucas rašė:Taip, visi buvo protingesni už viduramžių europiečius, kurie tik ir temokėjo kitaminčius degint :-\
Na vėlgi, nepulčiau taip teigti, nes tikrai Viduramžių žmogus nebuvo kvailesnis ir už dabartinį (skaityk Levi Strauss).
Deja, vidurmažiais niekas nieko nedegino, o jei kalbame apie inkviziciją, tai ji ne viduramžių, o apšvietos laikotarpio fenomenas.
Kas dėl kitaminčių, tai dabartiniai mokslo istorijos ir filosofijos tyrėjai pastebi, jog viduramžiai mokslo terpėje buvo daug daugiau žodžio laisvės nei dabar. Tarkime, viduramžiais buvo galima disputo forma sakyti net pačias eretiškiausias ir pseudomoksliškiausias mintis. Vykdavo disputas ir rimta mokslinė diskusija. Dabartiniai gi mokslininkai negali net disputo forma išsakyti kokių nors ortodoksiškam mokslui prieštaraujančių idėjų, nes gali prarasti ir vardą ir darbą. Su tuo esu kelis kartus susidūręs ir savo akademinio gyvenimo keliuose.
Gal nustokime klišėmis svaidytis? 🙂
TinSoldier rašė:Bet teigti, kad viduramžiais žmonės buvo tokie pat protingi, kaip ir dabar – kiek dviprasmiška. Nė vienas iš jų nebūtų laimėjęs 'auksinio proto'. Tik, aišku, tai ir nėra blogai jų kultūros kontekste.
Gal kiek ne į temą bet žmonija žmogiškumo prasme realiai nepadarė jokios pažangos. Ar daužyti galvas su kuoka ar su atominiu ginklu esminio pokyčio nerodo. Kokie buvom tokie ir likom. Tik žudom mažiau kruvindamiesi rankas. Bet esmės tai nekeičia.:-) Iš kitos pusės realios laisvės apribojimai tik didėja. Prikurta nesuvokiami kiekiai įstatymų ribojančių kasdienį egzistavimą. Kaimynų sūnus gyvenantis Anglijoje labai konkrečiai nurodo masę draudimų ten kurių nėra ir net nesuvokiami Lietuvoje. Realiai Lietuvoje gyvename kur kas laisviau. Bet aišku pasivysime. 🙂
Žmogus man-intelektinė struktūra,informacijos tvarkymo operatorius.
xsistemax rašė:informacijos tvermės(išliekamumo)dėsniu.
Kas per desnis"informacijos tvermes desnis"? Labai abejoju, kad kazkas panasaus yra…Labiau tikiu tokiu juokingu desniu, kad zmonijos protas yra pastovus 😀 , o keiciasi tik zmoniu kiekis…
Labai toks apibrezimas netikslus(humanitarinis)…Informacija- tai zinios, ziniu kiek suprantu daugeja. Ir kodel nera tokio desnio wiki, net uzuominos?
xsistemax rašė:Tokią savo nuomonę grindžiu griežtai matematiškai įrodomu informacijos tvermės(išliekamumo)dėsniu.<..>
Žmogus man-intelektinė struktūra,informacijos tvarkymo operatorius.
Norėčiau ir aš daugiau sužinoti kas čia per griežtai matematinėmis lygtimis įrodytas informacijos tvermės dėsnis. Ir kas tai yra "nesunaikinama jokiais mokslui žinomais metodais"? Čia kažkokie informaciją pernešantys/saugantys "intelektualinės struktūros" vienetai ar kaip?
xsistemax rašė:Dėsnis yra,tai įrodyta Saskin ir Hawking darbais.Jis byloja,kad informacija iš niekur neatsiranda ir neišnyksta,keičiasi tik kodavimo lygis ir pats kodas.
Tiesa, Hawking neatmeta galimybės, kad galbūt ateityje kažkada būtų įmanoma nukopijuoti žmogaus smegenų informaciją ir perkelti į kompiuterį. Tačiau tai joks įrodytas informacijos tvermės dėsnis. Hawking netgi yra teigęs:
I regard the brain as a computer which will stop working when its components fail. There is no heaven or afterlife for broken down computers; that is a fairy story for people afraid of the dark.
Tad apie kokį išliekamumo dėsnį kalbama?
Jei zmogu isivaizduot kaip puoda pilna per gyvenima sukauptu pergyvenimu, tai po mirties greiciau turetu islikti tas puodas o ne zinios(informacia), nes del pasirinkimo laisves, puodo turinis gali buti bet koks, o zmogus visdelto lieka tas pats, nepriklausomai ka jis pasirenka gyvenime (gali tapti turtuoliu, gali bomzu(info visai kita, o zmogus tas pats). Taigi tas puodas yra kazkas mum siame forume nesuvokiamo(dvasia ar/ir siela) kas ir lieka po mirties.
Bet esmė ne dėsnyje,o tame,kas iš jo "išplaukia".Ogi štai kas:kadangi žmogus iš esmės yra informacinis failas,jo neįmanoma sunaikinti.Minčių,patirties,atminties…Perkoduoti-taip,sunaikinti-ne.
Dar išsamiau:tai,kas sudaro žmogų,praktiškai ir teoriškai nesunaikinama,vienintelis neatsakytas klausimas-sąmonė,ar ji išlieka.Galimas daiktas,kad žmogus konservuojamas.Nes sąmonė yra labai menka visos psichinės veiklos dalis.Gal mes funkcionuojame toliau,prarasdami identitetą,tapdami ko nors sudėtine dalimi.Nors žmonių,patyrusių klinikinę mirtį pasakojimai tai neigia,bet jie kol kas nepatikrinami,todėl negali būti laikomi įrodymais.
paragraf 78 rašė:Pvz. kai penitentas nuoširdiai gailisi už savo nuodėmes, tada viskas super, bet jei jis atlieka išpažintį kad tik nepatektų į pragarą, tada jis neturi tobulos atgailos ir iš esmės į tai žiūrima kaip į neigiamybę.
Na bet tai ir yra mokymas apie vertybes anapus.
Tavo pasakymas truputį primena trenerių ginčą sporte, kai vienas gązdina kaip blogai bus jei pralaimėsit, o kitas nuteikinėja nebijoti pralaimėjimo, o susikoncentruoti į žaidimą dabar. Bet tai nereiškia, kad vienas nori laimėti, o kitas ne.
Pvz. JK sakė, kad gyventume šia diena, nes ateitis pati savimi pasirūpins.
Bažnyčia apskritai ragina žiūrėti į tai kas dabar vyksta, o ne kada nors tolimoj ir neapibrėžtoj ateity
xsistemax rašė:Dėl fizikos neverta ginčytis,tai įrodyta.
Tikrai nenoriu ginčytis dėl kažko kas įrodyta, tik noriu truputi daugiau sužinoti kaip veikia tas matematiškai įrodytas išliekamumo tvermės dėsnis mirus žmogui.
xsistemax rašė:Bet esmė ne dėsnyje,o tame,kas iš jo "išplaukia".Ogi štai kas:kadangi žmogus iš esmės yra informacinis failas,jo neįmanoma sunaikinti.Minčių,patirties,atminties…Perkoduoti-taip,sunaikinti-ne.
Iš kur tokia išvada, kad negalima sunaikinti? Sudaužyk kompiuterį ir neliks jokių informacinių failų, kaip kad panašiai Hawking teigė. Ar iš visiškai suniokoto kompiuterio likučių įmanoma „nulaužinėti kodus“ ir sužinoti kiek viso torentų buvo atsisiųsta paskutinę savaitę? Arba kokia paskutinė daina buvo paleista? Tokią informaciją perduoda tai kas „mokslui jokiais būdais nesunaikinama“?
xsistemax rašė:Dar išsamiau:tai,kas sudaro žmogų,praktiškai ir teoriškai nesunaikinama,vienintelis neatsakytas klausimas-sąmonė,ar ji išlieka <…>.Gal mes funkcionuojame toliau,prarasdami identitetą,tapdami ko nors sudėtine dalimi.
Tam tikra prasme tampame – mūsų atomai išsisklaido ir tampa kažkieno kito sudėtine dalimi. Bet ar kažkaip po mirties yra išlaikoma informacija – neužfiksuota ir nepatvirtinta. Neįsivaizduoju ir kaip laikant plytą rankose būtų įmanoma "nulaužti kodus" ir nustatyti kiekvieno sugriuvusio namo svečio asmeninius gyvenimus, mintis, patirtis ir atmintį…
Remiantis fizikos laimėjimais galima drąsiai teigti,jog toje hipotetinėje vonioje yra informacija apie visą visatą ir apie kiekvieną visatos kvantą atskirai.Ir viskas apie kiekvieną žmogų.Ir ne koks nors "aprašas",bet absoliučiai viskas.Galima daryti išvadą,kad informacija amžina,laikas jos neveikia,kokia kryptimi betekėtų.
Crystal,nelaikyk fizinės egzistencijos tikrove,nes ji yra tik iliuzija.Mirštant iliuzija baigiasi…
