Skip to main content

Juodasis drakonas

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
klajunas2020-04-11 21:02
Dirbtinės gyvybės pavojai

Pratęsdami pradėtas temas, turime suvokti kontekstą, kuriame kuriama filognozijos sistema, nes šio intelektualinio judėjimo principas yra maksimalus realizmas, šviesi sąmonė ir nulis iliuzijų. Pagal pateiktą istorijos chronologiją, esame III kategorijos civilizacijoje, kuri apibūdinama kaip technologinė civilizacija, pasiekusi antrą etapą iš dešimties numatomų. Šios civilizacijos suklestėjimo rėmai yra 1400 m. – 2020 m., vadinasi ji apima maždaug 600 metų. Įvairūs mokslai turi gana ilgą priešistorę, bet ta priešistorė nelaikoma pilnai mokslinės civilizacijos apraiška. Vienas pavyzdžių yra matematika, kuri užuomazgos stadijose turima nuo pirmųjų kultūrų, tačiau jos išsivystymas buvo elementarus, nedarantis didelės įtakos teorinėms žinojimo sistemoms ir buvo naudojama tik praktiniais, ūkiniais tikslais. Arba kiti pavyzdžiai yra medicina, kuri gyvuoja tiek, kiek žmonija, tačiau pirmieji jos variantais buvo tik šamaninės, ritualinės apeigos, kurios neturėjo tikro gyvybės supratimo. Du pagrindiniai instrumentiniai proveržiai yra mikroskopo bei teleskopo išradimai, kurie pasitarnavo gyvybės mokslo ir astronomijos proveržiui. Chemija daug kuo susijusi su senovės alchemija bei magija, kaip modernioji eksperimentinė fizika, su Aristotelio filosofine φυσις teorija.

Žiūrėdami į praeitį matome, kad šis technologinių žinių proveržis planetoje sukūrė technosferą, kurioje dirbtinis daiktas konkuruoja su natūralia biosferos gyvybe, iš pradžių jai tarnaudamas, tačiau tuo pačiu ir nuolat tobulinamas ir šitaip keliantis vis didesnę grėsmę kaip konkurentas. Šiuo metu technosferos valdovas yra žmogus, tačiau vis didėjant jo galimybėms, gali tekti užleisti vietą dirbtiniam intelektui, kuris taps tikru biosferos šeimininku ir dievu. Prielaidos tam jau yra sukurtos ir dešimtmečio eigoje prasidėjus technologinės civilizacijos trečiam etapui, technologinio progreso apogėjus bus pirmą kartą istorijoje dirbtinės gyvybės išėjimas į areną. Tai yra technosferos pažangos ir pasiekimų viršūnė. Dalimis ir fragmentais ta gyvybė jau dabar turima – turimi „kūno“ techniniai elementai, „galvos“ kompiuterinės sistemos su dirbtinio intelekto algoritmais, belieka pasiekti pakankamą šių dalių lygį ir sujungti į vieną „organizmą“. Kompiuterių procesoriai seniai pasiekė reikiamą lygį, trūksta tik algoritmo galimybių, o mašininis kūnas vis labiau artėja prie androidinių robotų galimybių. Jiems susijungus gaunama mašina, turinti dirbtinės gyvybės statusą, jeigu yra pilnai ar iš dalies autonomiška, galinti aptarnauti pati save, panašiai kaip žmogus.

Iš to, kas čia pateikta, matosi, kad dirbtinė gyvybė bus funkcinė: transportinė, pramoninė, buitinė ir universali, tai yra, bendrosios paskirties, greičiausiai turinti žmogų imituojantį kūną. Nesunku surasti, kad visi šie agregatai bus „telepatiniai“, sujungti į vieną tinklą internetiniu ryšiu ir iš pradžių bus skirti tarnauti žmogui, o po to, vis didėjant dirbtinio intelekto galimybėms, darysis vis grėsmingesniu žmogaus konkurentu. Tai reiškia, kad trečia stadija bus dirbtinės gyvybės užuomazginės formos, kurios tokios būsenos bus iki šimto metų, tai yra, iki 3020 m., o po to atsiras tikros dirbtinio sumatoriaus technologijos, kurios dirbtinę gyvybė priartins prie žmogaus lygio. Kitaip sakant, kaip rašiau skyrelyje „Leptoninė sąmonė“, pirmos sumatoriaus ir psichovektoriaus technologijos bus labai negilios žmogaus spektro atžvilgiu, tačiau technologijai vis tobulėjant, bus vis labiau artėjama prie žmogaus, kol turėsime tikrus Sailonus, tokius kokius rodo seriale „Battlestar Galactica“.

Ši analizė filognozijoje privaloma, nes turime savo arkos statyboje ir trajektorijų analizėje numatyti kokia artimiausia ir tolimesnė ateitis ir filognoziją pritaikyti prie tikro gyvenimo. Kitaip sakant, sątvarologija turi būti ne tik gyvybės, bet ir dirbtinių technologijų, kurios neužilgo įgis dirbtinį sumatorių ir dirbtinio psichovektoriaus galimybes. Tą psichovektorių suprasti nebus sunku, nes jis priklauso tik nuo loginių schemų, kurios, sukūrus dirbtinų intelektą, turės būti viešos ir prieinamos analizei. Žmogaus sumatorius didele dalimi yra analoginis, o dirbtinio intelekto bus binarinis skaičiuotuvas, kuris matematikoje turės prieš natūralų intelektą milžinišką pranašumą ir kad neatsiliktų žmogus turės į galvą dėti tokius pačius skaičiuotuvus, t. y., skaičiuotuvai bus skirti žmogui ir autonomiški. Leptoninės sąmonės sątvarologija bus dirbtinės gyvybės technologinių žinių sistema, kuri filognozijoje taip pat tyrinėjama dėl neišvengiamo dirbtinės gyvybės proveržio kelių dešimtmečių eigoje, pirmiausiai su autonominiais automobiliais, kurie bus vairuojami kompiuteriais. Taip pat, į buitinius prietaisus bus pradėti dėti procesoriai su dirbtiniu intelektu, su kuriuo bus galima bendrauti balso komandomis ir jie savo funkcijas atliks autonomiškai. Viena iš pavojingiausių sričių yra karinė, nes visi ginklai taps išmaniais, apdovanotais gebėjimu veikti savarankiškai ir turintys „žudymo instinktą“, nevaldomą žmogaus proto.

Šis scenarijus rodo, kad žmogui teks gerokai atsitraukti, į savo kūno sandarą įtraukti dirbtines technologijas ir perorientuoti intelektą į simbiozę su dirbtine gyvybe. Keisis žmogaus samprata, santvarka, civilizacija darysis grubesnė, primityvesnė, paviršutiniškesnė, lengvai užgrobiama ir kontroliuojama bei peršveičiama kiaurai. Įsiviešpataus mintirega, dings privatumas įprastinėse vietose ir jeigu svertai atsidurs netinkamose rankose, trečioje ir ketvirtoje dirbtinės gyvybės proveržio stadijoje tikėtini dideli civilizacijos sukrėtimai, kovojant dėl valdžios planetoje, kovojant dėl išlikimo, keičiant socialinę santvarką, keičiant žmogaus sampratą į vergo, neturinčio savaiminės vertės, bet esančiu tik estetine ar ekonomine funkcija. Todėl reikia atidžiai sekti situaciją ir stebėti, kad neatsirastų žmogui, žmonijai ir gyvybei priešiškos ideologijos, nesugebančios teisingai išdėlioti verčių sistemos ir nesuvokiančios dirbtinės ir natūralios gyvybės teisingos hierarchijos principų. Technologijos teiks ir daug naudos ir ta nauda prisidengiant galimos žmogui nedraugiškos invazijos, kurios jį prie žlugimo gali privesti apgaulės būdu.

Gali kilti klausimas ar turi filognozija kovoti prieš tokią civilizaciją, ar turi ją priimti, bet stengtis sukurti optimalios simbiozės situaciją. Čia galima prisiminti Nietzsches kovą prieš gnostikų siautėjimą religiniu ir metafiziniu pavidalu, kurie buvo įstatę gyvybės procesą į nepalankų raidos scenarijų. Galima prisiminti Šliogerį, kuris tokiu pačiu principu kovojo prieš technognostikus, kurie tą patį ką religija darė su gyvybiniu ir daiktiškuoju pasauliu visą dvidešimtą šimtmetį. Dvidešimt pirmas šimtmetis yra slenksčio laikotarpis, kuriame technognosis pasiekia proveržio momentą ir įvykdo visus tuos pažadus, kuriais gąsdino Šliogeris savo kūryboje. Transhumanizmas ir transhumanistinė dirbtinė gyvybė yra tas gnostinis apskritimas, kuris gyvybės procesą įstato į tam tikrus formuojančius rėmus, kurie gali atitikti natūralią tvarką, o gali būti jos žudikai, natūralų biologinį žmogų pavertę į technologinį robotą. Vienareikšmiško atsakymo nėra, nes, viena vertus, matau labai daug pavojų dėl žmonių žemo intelekto ir moralinės degradacijos, bet, kita vertus, ši pažanga, jeigu naudojama tinkamai, atveria žmonijai daug galimybių, viena kurių pagaliau sukurti maksimalios gerovės planetą, kurioje už išgyvenimo ribos nebūtų išstumtas nė vienas žmogus. Dirbtinė gyvybė galėtų „vargstančiam“ ir „skurstančiam“ būti dideliu pagalbininku, išlaisvinti nuo darbo, sukurti pakankamai laiko intelektualiniam ugdymuisi ir mėgavimuisi gyvenimu. Kokia bus pasirinkta kryptis priklausys nuo elito sąžinės, kurios jis stokoja, todėl nenorint atsidurti pralaimėtojų pozicijose, reikia rodyti iniciatyvą ir neatidavinėti be kovos nė vienos pozicijos gyvenime, ypač kai bus keliamas ekonominės santvarkos, biudžeto perskirstymo, žmogaus teisių ir žmogaus sampratos klausimai. Ypač svarbi psichotronikos pažanga, kuri turi pagaliau būti atskleista, nes elitai bus priverčiami spręsti prievartinio smegenų užgrobimo technologijomis legalumo klausimą. Vergovės priimti nesiruošiama ir yra parengta visa programa bei priemonių arsenalas neovergovinės ideologijos propaguotojų sutraiškymui ir išmėžimui iš eterio.

klajunas2020-04-13 14:47
Įvadas į hipostratikos teoriją

Kadangi filognozija yra gelmininkų teorinė sistema, hipostratika yra jos pagrindinė kryptis. Kaip veikia gelmininko metodas paaiškinta sątvarologijoje, naudojant gnostinio implanto struktūrą, iš kurio sukuriamas pavidalas daiktiškosios ir nedaiktiškosios transcendencijos struktūroms. Objektyviojoje kryptyje yra tiesioginė sensorinė koreliacija su priekinės sąmonės sumavimo sistema, kuri papildoma mentaline dzeta dalimi, gaminama iš protinio laksato. Tai, kas pasirodo priekinei sąmonei, vadinama sumatu, tačiau tai tik tikrovės imitacija, už kurios turi būti tikras „vaizdas“, tikra struktūra. Tai, kas nematoma bet akivaizdžiai yra, vadinama hipostratiniu simetronu. Filognozijos tikslas – atskleisti šio simetrono visą spektrą, kurio segmentai įtraukiami į skirtingas sąmonės sritis, duodančias skirtingą suvokimo kokybę. Tikras žmogus yra visas, pilnas vaizdas, o sumavimo lakštinė nuopjova yra tik profilinis simetrono portretas, matomas iš tam tikros perspektyvos. Pabandykime paanalizuoti, kokia yra viso spektro žinoma sandara.

Žmogaus pirmapradžio kūno pirmas variantas yra gana grubi spekuliatyvinė turimų duomenų interpretacija, kuri turi kelis tos pačios idėjos variantus. Sumacinė dalis yra galinis spektrinės juostos segmentas; energetinė dalis yra centre, susijusi su rišančiąja ir perduodančiąja informaciją energija; priekinė dalis – yra tvirtasis, fiksatinis kūnas, kuris matomas priekinėje sąmonėje žiūrint iš išorinės perspektyvos. Tą patį galima pervadinti ir naudojant horizontų terminą, kur turime, žiūrint nuo sumatoriaus, pirmą, antrą ir trečią horizontus, tam tikru būdu atsispindinčius sątvare. Trečias horizontas pereina į priekinę sąmonę ir kuria materialios aplinkos iliuziją. Antras horizontas yra kūno dalis susijusi su artimojo eterio auromis ir valdanti nervų sistemą, kuri yra gyvo kūno elektrofiziologinis segmentas. Pirmas horizontas yra ta informacinio sumavimo sistema, kuri sugeba sukurti rodančiąją substanciją, atvaizduojančią išorinę ir vidinę realybę per kokybinius informacinius morfizmus.

Tikrovė matoma dviem būdais: vidine projekcija, kuri naudojama savęs supratime, apimančiame visą sątvaro spektrą; ir išorine projekcija, kuria matome kitą savo dalyje, kuri skirta atvaizduoti išorinę realybę. Todėl sumatoriuje realybę matome pasirodančią kaip Aš ir kaip Kitas. Tikrovėje viskas yra holoplastiniuose pavidaluose, kurie apima visą kiekvieno kūno spektrą, tačiau sumatoriuose suvokiama fasadiniu ir vidiniu būdu. Tikras substancijų spektras yra hipostratikos pagrindinė schema, kuri apima priekinėje dalyje atominę materiją, tolimuosius ir artimuosius eterius, neatominę materiją ir šios eterinę sudedamąją dalį. Šiuolaikinėje fizikoje šis skirstymas naudoja dvi pagrindines laukų ir dalelių struktūras, pagrįstas bozonų ir fermionų modeliais. Jeigu yra norinčių susipažinti su kvantinių laukų mokslais, tam yra kvantinės mechanikos teorijos, kurių filognozija nenaudoja ir ima tik bendrą šabloną, kurį analizuoja filognoziniu metodu. Bozonai susiję su artimaisiais ir tolimaisiais eteriais, ir yra kvantinio lauko virpesys, kuris turi ne diskretišką, bet homogenišką pavidalą, panašų į skysčio arba struktūrinių dujų. Fermionai yra diskretiška sistema, kuri suformuota iš tvirtus ir netvirtus kūnus sudarančių dalelių. Remiantis mano teorija, sumatoriaus kryptis yra bozoninės sandaros, o fizinio kūno kryptis – fermioninės; visas žmogaus spektras yra biologinis bozoninių ir fermioninių struktūrų junginys.

Akivaizdu, kad psichinis eteris greičiau yra ne fermioninis, bet bozoninis ir kad tikrovės šaltinis yra ne iš fermionų sudaryta materija, bet bozoninė terpė, turinti kolektyvinio sumavimo ir minkštųjų potencialinių struktūrų savybes, į kurias inkorporuojami materialūs fermionai, sudarantys tikrovės karkasą. Tai pasakytina ne tik apie psichinį pradą, bet ir apie kuriantįjį. Imant visą spektrą, mano manymu, galima išskirti tokias bozonines sterpes: jėgos bozonai, kurie valdo fermionų ir tarpusavio sąveikas, informaciniai bozonai, perduodantys informacinius morfizmus ir švytintys bozonai, kurie yra būties eteryje substratas. Todėl imant eterinę viso žmogaus spektro dalį, priekyje yra jėgų pasaulis, centre informacijos pasaulis ir pačiame gale yra būties pasaulis, kuris iš rodančiosios substancijos žmoguje pereina į globalinę biosferinę struktūrą, sudarančią eterinę psichosferos terpę, apimančią visą žemės aplinką. Tokiu atveju turėtume laikyti, kad formuojantis iš jėgos sluoksnio materialiam kūnui, kartu formuojasi informacinis bei sumacinis energetinis kūnas, kuris ima substanciją iš makroskopinio psichosferos bozoninio lauko. Šie konstruktai, arba sątvarai, formuojasi paraleliai, keičiantis sąveikomis bei informacija ir išauga į bendrąją neatskiriamą struktūrą, kuri suyra tik mirus materialiam pirmapradžio kūno substratui. Koks visas šio vidinio sumavimo konstrukto kelias nori sužinoti visos religijos ir filosofijos, tačiau kol nepasiektos švytinčio ir informacinio eterio hipostratikos spektrinės dalys, tol šį klausimą tyrinėti labai sunku. Dažnai remiamasi vidiniais ekstremalių būsenų potyriais ir vidine fenomenologija, tačiau tikras atskleidimas bus, kai bus surastas visų šių potyrių išorinis hipostratinis substratas, kurį bus galima tyrinėti objektyviai.

Iš to, kas pasakyta – akivaizdu, kad visas materialus ir dvasinis žemės gyvybės konstruktas yra sudarytas iš fermioninių ir bozoninių struktūrų, kurias galima vadinti įvairiai: materijos, energijos ir dvasios pasauliu; arba fermionų ir bozonų konstruktu, kurie yra jėgos laukų, informacinių laukų ir švytinčių laukų samplaika, sudaranti fizinį ir psichinį biosferos substratą. Šis vaizdas yra bendras vaizdas, kuris turi būti griežtai tyrinėjamas, tačiau, kaip jau buvo galima suprasti, tyrinėjimas įmanomas tik iš vidinės sątvaro perspektyvos. Tai reiškia, kad matome sumato masyvinę formą, už kurio slypi hipostratų spektras, sudarytas iš artimojo ir tolimojo eterio, kurio savybes ir simetroną reikia sumodeliuoti naudojant laksatinio ekrano metodą. Paprasčiausias hipostratinių struktūrų pavyzdys, kurį nesunku įrodyti, nes sąmonėje matosi hipostratinių sąveikų požymiai, yra elektrinis ir magnetinis laukas, aptinkamas tam tikrais prietaisais ir matavimo įrankiais. Tai, kad ši artimojo eterio hipostratinė struktūra reali, rodo ryšio technologijos, apėmusios visą planetą ir sukūrusios šiame jėgų/informacijos eteryje žemę gaubiančią technosferą. Ši struktūra reali, netgi galima sakyti materiali, bet sumavime neatvaizduojama ir nematoma, tačiau labai stipriai sąveikauja su mūsų hipostratiniais kūnais, kuriuos, naudodami šiuos prietaisus, apšvitiname stipria radiacija, daug kartų viršijančia leistinas normas. Ne mažiau didelė problema yra slaptos spindulinės hipostratinės technologijos, kuriomis nematomu būdu žalojami fizinis, energetinis ir sąmonės kūnai.

Hipostratika labai svarbi filognozijos sritis, kuri dar kitaip vadinama substratologija ir jos pagrindinis objektas yra bozoniniai eteriai, pradedant nuo artimųjų ir baigiant švytinčiaisiais. Viena iš pagrindinių problemų – surasti sąveikos per visą spektrą ašį ir pagrindinį mechanizmą, kuris yra visų giliųjų technologijų proveržio pagrindas. Išmokus valdyti giliuosius bozonus, bus galima kurti tikrovėje tokias sąveikas, kad atsiras naujo tipo technologijos, kurias matome tik fantastiniuose filmuose, vaizduojančiose tolimos ateities civilizaciją. Tačiau tai ir labai pavojinga sritis, nes hipostratinės pusiausvyros labai trapios ir jas pažeidus netinkamu įsibrovimu, iškyla pavojus gyvybei žemėje. Norint įterpinėti technologijas į informacinius ir švytinčiuosius eterius, reikalingas tikslus jų struktūrų išmanymas ir apsiribojimas auštais moraliniais standartais, kitaip gyvybės projektas neišvengiamai pasuks nepageidaujama kryptimi. Galimas ir dar vienas atvejis technologinės civilizacijos raidoje: lįsdami vis giliau į hipostratines eterio struktūras, turėsime pakeisti technologijos sampratą ir apibrėžimą, nes šis terminas paremtas fermionine perspektyva, kuris lengvai modeliuojamas į techninį dirbtinį daiktą. Tuo tarpu bozoninės terpės modeliavimas, dėl jos minkštumo, nepatvarumo greičiausiai bus daug sudėtingesnis, todėl bozoninės technologijos bus kitokio tipo negu fermioninės. Su bozonais, remiantis išvardintomis spėjamomis jų savybėmis, galima kurti netradicinius hipostratinius jėgos vektorius, perduoti informacines struktūras ir konstruoti būties formas, o tai reiškia, kad galimi proveržiai transporto srityje, ryšio priemonėse ir dirbtinės sąmonės teorijoje.

Daugeliui mokslininkų ši hipostratika yra uždara ir uždrausta teritorija, nes laukiamus proveržius ir technologijas nori pasisavinti banditų gaujos ir mafijos, kurios kuriasi sau pranašumo svertus planetos užvaldymui. Tačiau pozityviosios jėgos nusprendė, kad šios sritys turi būti viešos ir prieinamos visiems, kad jų neužgrobtų karo pramonė ir nepanaudotų prieš laisvų žmonių visuomenę.

klajunas2020-04-15 19:30
Juodosios liepsnos teorema

Užbaigiant ketvirtą „Filognozijos pradmenų“ tomą, galima priminti kai kurias pagrindines mintis ir parodyti svarbiausią iš jų. Šis tomas ne technologinis ir ne techninis, nes jame nekalbama apie gelmės įforminimą gnostiniu implantu arba metodus, kurie tam naudojami. „Juodajame drakone“ kalbama apie sątvaro paviršių suformavimą, kuris atitinka pažangų pradinės epochos kontekste. Juodasis drakonas yra nenušvitusi sąmonė, tačiau siekianti nušvitimo, nes yra gavusi geriausią žemėlapį kelionei, kokį tik galima turėti. Ši kelionė yra kompromisas tarp būtinybės ir laisvės tikrovėje, kuris brėžia kiekvienam žmogui jo individualią trajektoriją ant planetos paviršiaus. Turėjau perspėti visus filognozijos skaitytojus, kad laisvė turi būti ribojama, o būtinybė – turi būti strateginė, gebanti, esant reikalui, daryti manevrą, kitaip trajektorijos veda į minų lauką iš kurio išeiti bus labai sunku.

Prisimenant pirmąjį tomą, kuriame buvo apibrėžta eiolinės mechanikos sąvoka, vektoriai yra eiolinis ir rėizolinis. Eeioliniu vadinamas tas, kuris apsibrėžia laisvu apsibrėžimu, strateginio proceso metu, o rėizolinis yra negyvos materijos vektorius, kurį valdo simetrinės dinamikos determinizmas. Akivaizdu, kad pirmoji struktūra yra procesų, vykstančių aplinkoje, energijos aprašymas, o eiolinis yra valių pasaulis. Todėl, kitaip sakant, eiolinė mechanika yra valios arba valių mechanika, kuri apibrėžiama eioliniu psichovektoriumi sumatoriuje, todėl valių mechanika yra psichologinė mechanika. Yra daug šios mechanikos teorijų, ypač ne filosofiniuose veikaluose, tačiau pirmą kartą ši tema buvo iškelta filosofijoje. Čia galima paminėti Platoną ir Aristotelį, kaip garsiausius filosofijos pradžios intelekto šviesulius. Daug artimesniais laikais turime Nietzsches pastangas, kuriose jis tiesiogiai sprendė valių mechanikos klausimus ir jo teorijose turime naujesnius svarstymus šia tema. Nietzschei, deja, ši tema siejosi su valia viešpatauti, arba valiai galiai, o filognozijoje klausimas įgauna kitokius, „Filognozijos pradmenyse“ jau paaiškintus kontūrus.

Turime apibrėžtą ir neapibrėžtą eiolinį vektorių ir klausimą kaip neapibrėžtumas virsta apibrėžta strategija. Tai suprasime pamatę, kad neapibrėžtas ir apibrėžtas vektorius iš tikro yra psichovetorius, kuris yra burės struktūroje aprašomas daugtūris. Vadinasi eiolinis psichovektorius, veikdamas aplinkoje ir sąveikaudamas su ja, turi siekti pamatinių tikslų teritorijoje, kurie formuoja, pateikdami vis naują informaciją, psichovektorius, apibrėžiančius valią. Nietzsche manė, kad hipostratinėje realybėje yra tam tikra fundamentinė substancija, kuri yra valios viešpatauti dinaminė struktūra, apibrėžianti eiolinį psichovektorių galios taisykle. Nežlugusi valia juda ta kryptimi, kuri rodo galios augimą ir didėjimą, o žlugusi valia nusižudo „gerumu“. Ši hipostratinė valia viešpatauti, kurią Nietzsche įdėjo į gelmę, veikia jo teorijoje maždaug taip, kaip Kanto filosofijoje veikia kategorinis imperatyvas, kuris jo etikoje apibrėžia moralinius sprendimus. Tik, Nietzsches atveju, mes turime realią veikiančią transcendentinę jėgą, o Kantas naudoja formalią loginę taisyklę, kuri įdiegta į proto sandarą.

Nietzsche savo filosofijoje bandė suformuoti maginės stratos analogą, kuri veiktų kaip psichovektorių apibrėžianti struktūra, verčianti žmogų tapti aktyviu kovotoju dėl valdžios, galios centrų steigėju bei sąmonės formuotoju. Ši valių mechanika turėjo išjudinti elitines zonas Europoje, kurios turėjo būti užpildytos naujais žmonėmis, turinčiais ambicijų tapti visos planetos šeimininkais. Nietzsche norėjo tam sukurti filosofinę formą ir pertvarkyti planetinę santvarką. Visos jo daužomos kliūtys galvoje daužomos buvo todėl, kad trukdė šiam tikslui, todėl jo kurtame naujame pasaulyje, naujoje pasaulio tvarkoje, neturėjo vietos. Tiesa ta, kad šis principas netgi buvo bandomas realizuoti praktikoje, tačiau įgavo ne tą formą, kokios norėjo Nietzsche, nes konkurencijoje į valdžią iškopė ne tie žmonės. Hitleris planetos valdovo vaidmenyje – daugiau ubermenscho parodija, o ne ubermenschas. Tačiau net po tokio fiasko, jo teorija liko ir netgi antro bandymo galimybė. Šis antras bandymas vyksta šiuo metu, antros versijos naujos pasaulio tvarkos įvedinėjimo procedūra. Laikai ne tie, kokie buvo Hitlerio karaliavimo metu ir jeigu kartosis tai, kas buvo – antras bandymas bus paskutinis.

Bet turime priminti, kad filognozija nėra išimtinai orientuota į elitines zonas ant planetos paviršiaus. Ji skirta visiems ir ypač paprastiems žmonėms, kurie nori pakelti savo lygį ir išmokti laviruoti sudėtingame ir pavojingame pasaulyje. Mano siūloma strategija valių mechanikos pasaulyje, surasti tokį santykį tarp būtinojo pagrindo, kuris aiškinamas genetikų principais, ir eiolinės sferos, kad perspektyva būtų sėkmingas kilimas kelių kartų laikotarpiu. Dažniausiai kontrolėje yra keturios kartos, kurios yra giminės genetinės linijos dabartis – strategija turi būti tokia, kad ji modeliuotų giminės sėkmę maždaug šešių kartų apimtimi. Tai, mano supratimu, nėra vien tik turtų ir statuso vaikymasis, ambicija turi ar gali būti kur kas aukštesnė. Nestandartinės trajektorijos yra rizikingos, bet naudojant įžvalgų protą, galima padaryti daug didesnį poveikį sustabarėjusiai sistemai, kuri nepriima naujovių ir permainų, net jeigu naujų pasaulio tvarkų kūrimas tapęs masine mada.

Filognozija deda pamatus mąstymui, kuris būtų stulbinantis įrankis tiesiagalvio galvoje, apibrėžiamoje kaip pusiausvyras sątvaras, turintis subalansuotą priekinę ir galinę dalį ir ribojama protingos moralės normomis. Toks sątvaro subalansavimas privalomas todėl, kad filognozija skirta ne kreivagalvinio žudiko išaukštinimui, bet suformavimui tokio apibrėžimo mechanizmo, kuris būtų dermėje su tikrove ir aplinka, nebūtų ją niokojančia anomalija. Jeigu eiolinė valių mechanika yra anomalinė, patogeninė zona, ji žudo gyvybės būtinąjį pagrindą ir galiausiai nusižudo pati, o struktūra, kuri prie to priveda yra patologija. Nietzsches valia viešpatauti buvo patologijos įdiegimas į galvą, kuri turi būti atmetama, tačiau Kanto variantas irgi yra per silpnas ir netgi primityvus. Žinoma, kreivagalvio problemas galima spręsti visuotiniais įstatymas, bet filosofija skirta ne kurti įstatymus, o įstatymų teorinį pagrindimą, aiškinant tikrovės sandarą. Nietzsche aiškino, kad neuroniniame, energetiniame ir informaciniame substrate šokantis impulsų vektorius sujungiamas „valios viešpatauti“ substancijos, kuri yra sudėtinė psichinės materijos, kurią aš vadinu gnostine brana, dalis. Kas iš tikro sujungia, koks sujungimo ir apibrėžimo ar apsibrėžimo mechanizmas – nebus paaiškinta, bet tai tikrai nėra neuroninė sandara, neuronininiai kontūrai ir grandinės, nes kognityviniams procesams paaiškinti toks statiškas principas netinkamas.

Galima manyti, kad iš dalies apibrėžia būtinoji kryptis ir nepriklausomi išsidėstymai sumatoriuje, tačiau tikra veikianti jėga ateina iš gnostinės branos, kuri gali naudoti ir tarano, ir apėjimo, ir įėjimo, ir sustojimo, ir peršokimo taktikas – tokias, kokias padiktuoja strateginio proceso sprendimai. Ši dalis daug galingesnė ir svarbesnė už būtinąją tvarką, nes gyvenimas gali pasiūlyti daug išbandymų ir sudėtingų situacijų, kuriose turima „valia“ parodo, kiek tikrovės žmogus sugebėjo įsisavinti ir kiek jo laisvėje yra drakono, suprantančio visų psyopinių žudymo strategijų bejėgiškumą prieš tikrą tiesos sąmonę. Žmogus apibrėžia pats save net tuo atveju, jeigu jis nelaisvas; ir tie kreivagalviai, kurie galvoja, kad įmanoma šią sritį užgrobti su formulėmis ir teoremomis ir tapti laisvės šeimininkais beviltiškai susipainioję savo bejėgiškuose proteliuose, nenorintys suprasti ir matyti kuo jie niekada nebus.

Juodoji liepsna kyla iš juodojo drakono sielos – todėl šiame etape pakeičiame Kanto ir Niezsches „teoremas“ juodosios liepsnos teorema, kuri ir turi tapti ta apibrėžiančia jėga, formuojančia sątvarologinę tikrovę. Taip suprastas psichovektorius turi tvirtą pradinę struktūrą, reikalingą sukurti laisvės pasauliui, kuris būtų gyvybingas ir veiksmingas. Šis pasaulis yra juodosios liepsnos epocha, propaguojanti 6M laipsnio gyvybės magiją, kuri yra centrinė planetos žinojimo sistema, kuriai privalo paklusti visos naujos valdžios sistemos, po truputį kopiančios į tikrą ir atvirą integravimąsi į atitrūkusią civilizaciją. Tuo pradinės mokyklos kursas yra užbaigiamas, kurį baigus įgyjama teisė būti filognozijos mokytoju arba jaunesniuoju mokytoju. Moksliniai rangai nebus suteikiami tol, kol nebus sukurta aukštoji mokykla, tačiau šis projektas atidedamas keliems dešimtmečiams, nes turi būti padarytas didelis paruošiamasis darbas. Šiuo metu galima semtis iš „Juodojo drakono“, kuri, kaip pridera, yra pagrindinė knyga, prie kurios turi būti jungiamos kitų tomų idėjos.

klajunas2020-04-17 15:19