Na, yra skirtumas tarp netikėjimo ir teigimo, kad kažkokie regėjimai ir pan. yra velnių darbas.
Ir tie, kurie teigia apie kažkokį dalyką kad tai Dievo apreiškimas, ir tie, kurie teigia, kad tai velnių darbas, turi turėti kažkokių argumentų. Vieni turi parodyti, kur ten Dievo ranka, o kiti parodyti, kur ten velnio ragai ir uodega kyšo.
Klausimas, ar yra tame tarpe kažkas – nei grynas apreiškimas, nei velnių darbas? Dalinis apreiškimas?
Kaip išsimokslinęs savo religijos dalykuose, dabar turi galimybę paaiškinti sistemą, kas ten kaip, kaip sudėlioti dalykus į stalčiukus. Nes jeigu nėra sistemos, tada ne kas. Nėra sistemos, nėra tvarkos. Labai jau daug pas jus ten tas velniukas visur kišasi, neįsivaizduoju, kaip tokia religija gali būti patraukli, kur aplinkui nuolat velnių žabangos, ir niekuo neina pasitikėti, ir yra puiki dirva bet kurio įtarinėjimams.
Aišku, niekas negarantuoja, kad pats nenusivažiuoji į lankas 🙂 su savo nuomonėm, kaip kartais būna. Prisiminkim teiginį, apie tai, kad intelligent design pasmerkti kaip eretikai, kai tuo tarpu, faktai rodo, kiek susipažinom, kad atseit, teologinio atsakymo į intelligent design ir evoliucionistų ginčą nėra.
Jeigu kažkas prieštarauja kanonui, ir tai tada turi būti atmesta, vadinasi, nėra jokios galimybės apreiškimui koreguoti kanoną. Savotiški spąstai – jeigu kanonas buvo tobulas apreiškimas, tada viskas o.k., o jeigu kanone buvo dalinių apreiškimų, tada darosi problematiška, religija stagnuoja. Pačiam kanone yra tarpusavio prieštaravimų, taigi, prieštaravimai tarp visokių apreiškimų religijoje dar nereiškia neautentiškumo.
Vienaip ar kitaip, Valtortos veikalas, net jeigu juo labai ir netikėti, daro geresnį įspūdį negu romanai bibline tematika. Sakykim, geresnės teistinės kokybės romanas.