Pabandysiu pateikti savo nuomonę apie ,,nesuvokiamą materiją'':
Kad materija tokia jau nesuvokiama, manyčiau, galima su tuo sutikti, jeigu turime omenį tai, kad ,,suvokiamu'' laikome tai, ką suprantame visiškai, nes, priešingu atveju, šiaip juk materiją mes suvokiame: mūsų smegenys pagauna kažkokią tai informaciją iš aplinkos, kažką mato, girdi, jaučia. Tai jau parodo, kad kažkoks tai materialus pasaulis yra, kad materija yra. Taigi, mažų mažiausiai mes galima suvokti materiją kaip esančią, nes jei jos nebūtų, tai ir nesuvoktume nieko, nes ir mūsų pačių nebūtų. Pats žmogus – taip pat materija. Taigi, galbūt materija galėtų tapti mums labiau suprantamesnė, jeigu pirma suprastume save? Pradėkime nuo to suvokimo, kad mes taip pat egzistuojame materialiai. Vadinasi, esame sudaryti iš materijos. Mūsų viduje vykstantys procesai – materialūs. Mūsų smegenys – taip pat materialios. Jeigu teigsime, kad protas yra smegenyse, tai tuomet ir jis pats yra materialus. Juk žmogus jau žino apie jo vidumi ,,lakstančius'' neuronus, nervinius impulsus. Mūsų smegenyse vykstantis darbas taip pat yra ne kas kita, o visokių impulsų ,,klajonės'' smegenų vingių ,,koridoriais''. Manyčiau, kad būtent iš tų ,,klajonių'' ir gimsta mūsų mintys. Čia smegenis būtų galima prilyginti procesoriui. Tiesa, joks procesorius toli gražu nėra toks sudėtingas ir galingas, kaip mūsų smegenys bei jose gimstantis protas. Kita vertus, čia dar pačioje temos pradžioje, a.t.sielis matyt ne veltui įvardija atsakymų ieškojimą smegenyse kaip saviapgaulę…
a.t.sielis rašė:Čia tik iliuzija, kad kažkada, geriau išnagrinėjus smegenis bus atsakyti kažkokie esminiai klausimai. Elementari saviapgaulė. Niekas niekada nesugebės paaiškinti pirmojo asmens egzistavimo ir pirmojo asmens perspektyvos patirčių.
… nes kaip kad bent kokie procesoriai yra riboti, nes tai yra materiali žmogaus sukurta sistema, šitaip, labai realu, kad ir žmonių suvokimo galimybės yra ribotos, nes mūsų suvokimas gimsta smegenyse, kurios taip pat yra kažkokio tai ,,kūrėjo'' arba paprasčiausio atsitiktinumo sukurta sistema. Kita vertus, nors ir vargu ar mes galim rasti visko atsakymus savęs tyrinėjime, tačiau teigčiau, kad tikrai galim rasti savo savo pačių veikimo bei mąstymo principus ir ribas tirdami viso to gimimo vietą – smegenis.
Dar vienas pastebėjimas apie žmogaus protą: mes linkę viską sisteminti. Kodėl mes tai darome? Spėčiau, jog dėl to, kad patys palengvintume sau ,,galvojimo'' darbą. Pvz.: begalybė žmogui išties nelabai suvokiama. Gal net žodis ,,suvokiama'' nelabai tinka, geriau tiktų ,,neaprėbiama'', nes šiaip juk begalybę galim pabandyti perprasti. Skaičiuokim: 1,2,3,4,5,6…. Šitaip prieisim iki bilijonų trilijonų ir dar visokių jonų. Galėtume skirti visą savo gyvenimą vien tik skaičiavimui, bet mes nenorime to daryti, todėl didelį kiekį daug lengviau susisteminti į vieną žodį – ,,begalybė''. Kartu su nesibaigiančiu skaičiavimu, mes čia galime sudėti ir savybes: nebaigtumą, nebaigtinį didėjimą (arba mažėjimą, jeigu skaičiuotume vis mažesnes skaičiaus dalis: 1/2, 1/3, 1/4… 1/16546134943 ir t.t.). Vuolia, šitaip mums nebereikia skaičiuoti iki gyvenimo pabaigos, nes tą begalinumą susisteminome į terminą ,,begalybė'' – terminas mums lengviau suvokiamas, negu begalė skaičių. Šitaip mes sisteminam viską – kad ir aplinkos informaciją, iš kurių smegenys mums sukuria potyrius , tuos potyrius mes sugrupuojame ir įvardijame, pvz.: akmuo. Vėliau, kad mąstytume, mums nebereikia iš naujo rinkti ir suvokti visos tos aplinkos informacijos, tiesiog pagalvojame sau ,,akmuo'' ir iš karto suvokiame kas tai yra. Taigi, susisteminam informaciją į žodį. Tuos žodžius dėliodami, jungdami, mes net galime pasakyti jas kitiems. Pvz.: ,,tai labai sunkus akmuo'', tačiau kitam, ta mūsų sistema gali būti suprasta kitaip ar net pasirodyti klaidinga, nes, tarkim, Žydrūnui Savickui, tas mūsų akmuo gali pasirodyti ne toks jau ir sunkus. Taigi, nors ir sisteminimas yra subjektyvus, bet jis bent jau suvokiamas negu, kad jeigu bandytume objektyviai suvokti visą būtį, nesiremdami net ir elementariausiais pojūčiais ar išvis nemąstydami (nes mintis taip pat subjektyvi, kylanti iš pojūčių). Manau, sutiksite, kad toliau žengsime bandydami tobulindami subjektyvias tiesas, negu išvis atmesdami bent kokį mąstymą dėl jo subjektyvumo.
Apie mokslą ir tikėjimą: skaičiau čia kilusią diskusiją ir man susidarė įspūdis, kad kartais mokslą norima ,,nurašyti''. Galbūt reiktų mokslą priimti ne kaip prasmę, o kaip priemonę rasti prasmei. Pvz.: norėdami kitiems garsiai perteikti savo mintis, mes išmokstame kalbėti. Taigi, ne kalbėjimas yra mūsų mintis, bet kalbėjimo mokslas yra priemonė mums skleisti savo mintis. Turbūt lygiai tą patį galime prilyginti ir tikėjimui. Priimkim tikėjimą ne kaip prasmę, o kaip priemonę, jeigu tai mums asmeniškai padeda siekti kažkokio savo tikslo (kad ir, tarkim, koks nors žmogus, pasikliaudamas savo tikėjimu, pasiryžta laikytis tam tikrų to tikėjimo nustatytų moralės normų, taigi, tikėjimas jam yra priemonė išlaikyti moralę ir pasijausti kažkuo tai aukštesniu už amoralius gyvūnus).
Čia būčiau linkęs pritaikyti posakį ,,tikslas pateisina priemones''. 🙂