Tai tikiuosi pereiti vieną po kito visokius gerus momentus, ir aptarti. Čia pirmas tokio aptarimo gabaliukas.
Lennoxo klausimas Dawkinsui (10:06):
Kaip mokslininkai, mes abu tikime kad visatą galima racionaliai suprasti. Aš tikiu, kad visatą galima racionaliai suprasti, nes už jos yra Dievas kūrėjas. O kaip jūs paaiškinate racionalų visatos suprantamumą?
Dawkins:
Džonai, jūs sakėte, kad aš tikiu, kad visata yra keistas atsitiktinumas (freak accident), kas yra priešingybė tam, kuo jūs tikite. Daug metų, iš tikro, daug šimtmečių, atrodė visiškai akivaizdu, kad tai negalėjo būti keistas atsitiktinumas, nes tereikėjo pažvelgti į gyvus padarus, į tą didingą įvairovę, kokią matome šiame muziejuje, ir viskas atrodo sukonstruota (designed). Taigi, buvo absurdiška kelti mintį, kad tai dėl keisto atsitiktinumo. Tada atėjo Darvinas, ir parodė, kad iš tikro tai nėra keistas atsitiktinumas, bet tai nėra ir sukonstruota. Yra trečias kelias, biologijos atveju: evoliucija per gamtinę atranką (natural selection), kuri produkuoja artimą imitaciją kažko, kas yra sukonstruota. Tai nėra sukonstruota, mes tą dabar žinome, mes suprantame kaip tai atsitiko, bet tai atrodo labai panašiai į sukonstravimą. Toliau, kosmosas kol kas neturėjo savo Darvino, mes dar nežinome, kaip atsirado gamtos dėsniai, kaip atsirado fizikinės konstantos, todėl vis dar galime sakyti: ar tai keistas atsitiktinumas ar tai sukonstruota? Analogija su biologija gali skatinti mus nebūti per daug užtikrintiems, kad tai sukonstruota, nes jau nudegėme pirštus iki 19 amžiaus, manydami, kad sukonstravimas yra biologijoje, kuri dar labiau akivaizdžiai atrodo sukonstruota. Dabar, kosmoso atveju, ar tai keistas atsitiktinumas ar sukonstravimas? Mintis, kurią daug kartų kėliau, yra tokia, kad nors ir nesuprantame kaip kosmosas atsirado, nėra naudinga postuluoti kūrėją. Nes kūrėjas yra pats tas dalykas, kuriam reikia paaiškinimo. Ir nors pakankamai sunku paaiškinti, kaip pakankamai paprasta visatos pradžia atsirado, kaip atsirado materija ir energija ir viena ar dvi fizikinės konstantos; nors pakankamai sunku galvoti, kaip paprastumas (simplicity) atsirado, yra velniškai sunkiau galvoti, kaip toks sudėtingas dalykas, kaip Dievas, atsiranda; pakankamai sunku galvoti, kaip deistų Dievas atsiranda, ir dar sunkiau galvoti, kaip atsiranda krikščionių Dievas, kuris kreipia dėmesį į tokius dalykus kaip nuodėmė, ir gimsta iš nekaltos mergelės.
1 aspektas: biologija
Pagal mane, visgi to trečio kelio neatrasta, Darvinas nerado atsakymo. "Evoliucija per gamtinę atranką" neatsako į klausimą, ar tai sukonstruota ar ne.
Vėliau Lennox diskusijoje pasako, kad pats evoliucijos mechanizmas, savo gebėjimu tiksliai veikti informaciniame lauke rodo, kad yra sukonstruotas; jeigu evoliucijos mechanizmas sukonstruotas, tai viskas, ką jis daro, yra sukonstruota.
Biologijoje nėra pademonstruota, kaip evoliucinis mechanizmas atlieka konkretų konstravimą. Labai abejotina, kad akla atranka galėtų produkuoti prasmingą informaciją begalinių kintamųjų pasaulyje. Panašiai, kaip joks atrankos mechanizmas iš atsitiktinių skaičių/teksto rinkinio negalėtų produkuoti operacinės sistemos Windows 8 per kiek nori ilgą laiko tarpą. Kad tai įmanoma, nėra įrodyta ir pademonstruota.
Iš esmės, atsakymo nėra, yra tas burtažodis: "stipriausias išlieka", bet tai tiesiog truizmas, o ne paaiškinimas.
2 aspektas: kosmosas
Tada Dawkinso argumentas griūna. Dawkinsas sako, kad neverta postuluoti kūrėjo, nors ir nežinome, kaip atsirado gamtos dėsniai ir visas kitas visatos pagrindas, nes esą biologijoje jau pasimokėme, kad gali būti trečias kelias tarp freak accident ir sukūrimo. Bet kadangi to trečio kelio nerasta, tai neturintis turinio atsakymas, tada toliau lieka nuoseklu ir progresyvu kelti klausimą apie visatą kuriantį protą.
Iš esmės, atrodo, Dawkinsas tiesiog mąsto metodologinio natūralizmo, mokslinio metodo apibrėžtyje – "kam postuluoti kūrėją moksle?" "Ieškokime atsakymų toliau, be išankstinių teiginių". Tai atrodo pakankamai normali pozicija savame kontekste. Mokslininkai nežino, ir nori ieškoti toliau. Kam jiems atsakymas iš kažkokios kitos srities, kad yra kūrėjas? Tai čia kiek liečia mokslo, paremto metodologiniu natūralizmu sritį, tai normali pozicija.
Bet kiek liečia visą pasaulio, realybės pažinimą, visais prieinamais žmonijai metodais ir patį diskusijos klausimą "ar mokslas palaidojo Dievą", tai akivaizdu, kad žmogus negali laukti, kol mokslas yra ieškojimų procese, ir atsirenka atsakymus pagal savo apibrėžtį, kai kurių nesvarsto. Kiekvienas žmogus yra ieškojimo procese ir vadovaujasi visais pažinimo metodais: mokslu, psichologija, filosofija, mistika, sveiku protu, patirtiniais dalykais, jausmais, sentimentais ir t.t. ir pan.. Viskuo. Pilnuma. Ir žmogui tame procese yra prieinami visi galimi atsakymai; kurie geriausiai atskleis realybę, tie ir bus priimti, su mažiausiomis laiko sąnaudomis. Gyvenimas trumpas.
Mokslas nepalaidojo Dievo, nes neturi atsakymo; kaip patys pripažįsta, jie tiesiog nenori svarstyti Dievo hipotezės. Bet kaip matėme iš Dawkinso knygos citatų, kitose vietose jis sako, kad Dievo hipotezė turėtų būti moksliškai nagrinėjama. Vadinasi, prieštaringa ir nenuosekli filosofija, reiktų jiems apsispręsti, ar jie nori nagrinėti Dievo klausimą moksliškai, ar ne. Tai, kad jiems šitai yra aktualu, įrodo, kad jokiais būdais mokslas nepalaidojo Dievo.
3 aspektas: paprastumas ir Dievo sudėtingumas.
Dawkinso filosofija yra tokia: viskas vystosi iš paprastesnių dalykų link sudėtingesnių. Kadangi paprastus dalykus lengva suprasti, tai visatos pradžią tokiu būdu lengva suprasti, įmanoma suprasti. Visata prasidėjo nuo paprastų dalykų, kaip energija, materija, viena ar dvi fizikinės konstantos, ir taip viskas susikonstravo.
Tokiu būdu, išeina, kad mokslininkai turi viltį kažką suprasti tik dėl to, kad tai paprasta. Jeigu pradžioje būtų kažkas sudėtingo, tada tai darytųsi sunku suprasti, todėl sudėtingo dalyko pradžioje geriau nebūtų.
Kitaip sakant, čia išankstinis atsakymo apie visatos prigimtį formulavimas, lemiamas ne realybės pažinimo ir logikos ar filosofijos, bet savo menkų galimybių jautimo, vilties pažinti patiems nedideliu protu, ir pan. dalykų.
Čia galima grįžti prie pradinio Lennox klausimo: "kaip paaiškinate visatos suprantamumą?"
Dawkinso atsakymas būtų: "nes ji paprasta."
Aš čia įžvelgiu vieną įdomų momentą. Jeigu grįžti prie biologijos, mokslas nevengė sudėtingos problemos, tokios kaip gyvybės atsiradimas, ir bando ją aiškintis. Gyvybė yra sudėtinga, bet tai nėra priežastis atmesti ją kaip tyrimo lauką, dėl sudėtingumo. Atvirkščiai, tai esminė mokslo tyrimo sritis, dėl svarbos. Tada, kodėl reiktų atmesti sudėtingą visatos pradžią?
Kitas pastebėjimas, kad sudėtingumo klausimo neįmanoma apeiti. Tik atrodo, kad įmanoma iš paprastesnių dalykų išvesti sudėtingesnius, bet kadangi tai įmanoma tik tam tikroje to proceso galimumą nuo paprastumo link sudėtingumo lemiančioje terpėje (pvz. visatos dėsnių terpėje), tada tas sudėtingumas tiesiog perkeliamas į tos terpės sandarą. Dawkinsas pripažįsta, kad mokslas neturi atsakymo apie gamtos dėsnių kilmę ir visatos pradžią. Akivaizdu, kad tai tikrai sudėtingas dalykas. Didžiausi fizikos protai bando apmąstyti theory of everything, bet sako, kad tai labai labai sunku. Vadinasi, tai tikrai sudėtingas dalykas (arba esantis aukštesniame lygmenyje negu protas, nors ir paprastas kitame suvokimo lygmenyje).
Dažnai teikiu palyginimą, kad iš banko sąskaitos, kurioje yra 10 litų, neįmanoma išimti 1 000 000 litų. Efektas negali viršyti priežasties. Todėl neįmanoma išspręsti sudėtingų dalykų per paprastus. Visata sudėtinga, ir jos pagrindas turi būti ne mažiau sudėtingas. Tai nuosekli filosofija.
Gera Dawkinso mintis, kad visų pirma pačiam Dievui reikia paaiškinimo. Prieš keliant klausimą, "ar yra Dievas", reiktų apibūdinti "kas yra Dievas".
Dievas – sudėtingas ar paprastas? Ir toks, ir toks. Aukščiausioji Esybė yra viena ir vientisa, todėl ji yra paprasta, organiškas vienis. Bet kadangi ji gyvai sąmoninga ir begalinė, todėl jos viduje gali vykti begalybė sudėtingų dalykų.
Kaip atsirado Dievas? Tą klausimą jau aptarinėjome kitose temose. Kažkas egzistuoja, dėl to nėra abejonės – egzistuoja kažkokia visatos pradžia, egistuoja visatos pagrindas ir pati visata. Tai reiškia, kad būtinai yra kažkas neatsiradusio. Ar tai būtų kažkoks gamtos dėsnių pirmininis elementas ar tai būtų visaapimantis protas (Dievas), tas dalykas yra neatsiradęs, bet savaime egzistuojantis, virš laiko, ar prieš laiką, ar visais laikais (tai reiškia, virš kitimo, prieš kitimą, ar prie bet kokių kitų kitimų). Tai faktas, mes pastatyti prieš faktą, kad egistuoja kažkas, o ne niekas.
4 aspektas: "keistai" besielgiantis visatos kūrėjas.
Dawkinso idėja, kurią jis reiškia visoje diskusijoje, yra maždaug tokia: kodėl tam kūrėjui, kuris su tokia matematine ir fizikine galia sukūrė visatą, turėtų rūpėti tokie menki dalykai, kaip žmonių nuodėmės ar dorybės, ir kodėl jis turėtų atlikti keistus mokslo požiūriu veiksmus, kaip stebuklingi gimimai ar dar kažkas?
Čia daug esminių klausimų galima būtų pradėti nagrinėti, kaip pvz. mažos gyvos esybės sukūrimo prasmė, ir vieta būtyje; santykių, ryšių klausimas; Dievo stebinanti didybė ir stebinantis mažumas vienu metu (didžiausias už didžiausią, ir mažiausias už mažiausią, persmelkiantis viską); visų savybių pilnatvė, taip pat ir neordinarumas, keistumas ir egzotiškumas (patrauklūs bruožai) ir kt.
Bet gal tokiai mokslininkiškai nuotaikai šių klausimų plėtojimas būtų netinkamas. Todėl tiesiog verta pastebėti, kad šitą savo argumento pusę Dawkinsas kelia grynai iš savo emocinės sanklodos, kaip mokslininko. T.y., jis įpratęs dirbti su vienokio pobūdžio emocingumu, kaip kad "visatos didybė, nuostabi matematika, sudėtingi ir paprasti mechanizmai", ir kai sutinka Aukščiausios Esybės pilnatvės kitus reiškimosi aspektus, jam tai neįtinka, nes yra tiesiog neįprasta. Kitaip sakant, jis negali išspręsti savo ribotumo ir sąlygotumo, kurį lemia profesija, įprotis, patirtis.





