Gal gausis nebloga diskusija?
R.Alaunis: Kas yra Dalai Lama XIV – Tibeto dvasinis vadovas ar CŽV agentas?
Dalai Lama realiai atstovauja tik vienai Tibeto Budistų sektai – vadinamajai “Geltonajai Kepurei” (Gelug mokykla), kuri dominuoja Tibeto regiono Lhasos mieste. Nuo 8-ojo amžiaus Tibetas visada buvo autonominis regionas, valdomas vietinių karalių, tarnaujančių Kinijos imperatoriams.
13 – ame amžiuje Kinijos imperatorius Kublai Khanas sukūrė Vyriausiąjį Lamą, kuris vadovavo kitoms lamoms, panašiai kaip popiežius Romos katalikų bažnyčiai. Praėjus keliems amžiams, Kinijos imperatorius nusiuntė armiją į Tibetą, kuri palaikytų Vyriausiąjį Lamą. Ambicingas 25 metų vyras, kuris tuo metu pats pasivadino Dalai Lama, valdė visą Tibetą. Ironiška, tačiau pirmasis Dalai Lama buvo pastatytas Tibete Kinijos armijos pagalba.
Šis Vyriausiasis Dalai Lama 1-is (kuris šiaip jau buvo 3-sis, nes pripažino savo 2-jų pirmtakų “reinkarnacijas”) Tibete užėmė vienuolynus, kurie nepriklausė jo sektai, ir, kaip manoma, sunaikino budistinius rašytinius mokymus, kurie prieštaravo jo mokymui.
Dalai Lamos laiką leisdavo meilužių, draugų kompanijose, veikdami įvairiais kitais prigalvotais būdais, netinkamais įsikūnijusioms dievybėms. Už šiuos nusižengimus jie buvo nužudomi pačių vienuolių. Per 170 metų, nežiūrint jų pripažinto dieviško statuso, savo pačių vyriausiųjų vienuolių ar dvariškių buvo nužudyti 5 Dalai Lamos.
Ne vieną šimtą metų Tibeto Budistų sektos, varžydamosi tarpusavyje, žiauriai kovojo ir žudė vieni kitus. 1660 metais prieš Dalai Lamą 5-ąjį Tzang provincijoje sukilo varžovo Kagyu sekta, kuriai vadovavo vyriausiasis lama Karmapa. 5-asis Dalai Lama kvietė žiauriai nubausti sukilėlius ir, pasitelkęs Mongolų armiją, naikino ištisas šeimas.
1792 metais buvo konfikuoti Kagyu vienuolynai, o jų vienuoliai verčiami pereiti į Gelug sektą (dabartinio Dalai Lamos dominuojanti sekta). Gelug mokykla, žinoma, kaip “Geltonosios Kepurės”, rodė mažiausiai tolerancijos ir geranoriškumo sumaišyti savo mokymą su kitomis budistų sektomis. Sektantiški ginčai tarp budistų buvo patys žiauriausių ir kraują liejančių, nei bet kokioje kitoje religijoje.
Dalai Lamos pareigos, kaip ir antro pagal rangą Panchen Lamos pareigos, sąlyginai vėlai buvo aprašytos Kinijos valdovų.
Kinijos valdovai aiškiai nurodė, kad Lama turėjo eiti šias pareigas iki sekančios reinkarnacijos (atgimimo) griežtai laikantis istorinių ir religinių taisyklių. Bet netgi ir radus naują Dalai Lamos reinkarnaciją Kinijos imperatorius turėjo teisę jo nepatvirtinti.
20 amžiaus pradžioje Britanijos ir Rusijos imperijos konkuravo dėl įtakos Centrinėje Azijoje. Carinė Rusija taip pat norėjo įtraukti Tibetą į savo plečiamą Rusijos imperiją, tačiau revoliucija Rusijoje nutraukė tokių planų įgyvendinimą. Didžiosios Britanijos imperijos mėginimas 1904 – 1911 metais okupuoti Tibetą baigėsi nesėkme. Kai 1904 metais Britanijos okupacinė kariuomenė atvyko į Tibeto Lhasą miestą, Dalai Lama 13-asis paspruko į Mongoliją, o 1908 metais sugrįžo į Tibetą, atstatė savo titulą ir pradėjo formuoti Tibeto vyriausybę. Tačiau 1909 metais Kinijos imperatorius nusiuntė kariuomenę į Tibetą, kad ši įvestų tvarką. Tų pačių metų vasarą Dalai Lama 13-asis pabėgo į Indiją.
1911 metais įvykusi Šanchajaus revoliucija nuvertė Kinijos Qingų dinastiją, o sekančiais metais buvo išvesti Qingų dinastijos kariai iš Tibeto. Naujoji Kinijos vyriausybė pasiūlė Dalai Lamai 13-sudaryti vyriausybę Tibete. Tačiau 1913 metais Dalai Lamos 13-ojo vadovaujamas seperatistinis Tibetas pats pasiskelbė nepriklausomybę, kuri niekada taip ir nebuvo pripažinta jokios kitos valstybės.
1933 metų gruodžio mėnesį mirė Dalai Lama 13-asis ir Tibete buvo išrinktas kitas – Dalai Lama 14-asis, kuris vadovavo Tibetui.
Dalai Lamos valdomas feodalinis Tibetas
Tibeto religijos ne tik buvo susijusios su smurtu, bet ir su ekonominiu išnaudojimu, kuris išprovokuodavo smurtą teokratiniame – dvasininkų valdomame Tibete. Iki 1959 metų, kuomet dar Dalai Lama 14-asis valdė Tibetą, daugelis ariamų žemų plotų vis dar buvo suskirstyti į daugybę ruožų, kuriuose dirbo baudžiauninkai. Šis turtas priklausė dviems socialinėms grupėms: turtingiems pasaulietiniams žemvaldžiams ir turtingoms teokratinėms lamoms. Daugelis turtų buvo kaupiama per prekybinę, komercinę veiklą ir pinigų skolinimą.
Drepung vienuolynas Tibete buvo vienas iš didžiausių pasaulyje. Jis turėjo 185 dvarus, 25 tūkstančius baudžiauninkų, 300 ganyklų ir 16 tūkstančių kerdžių. Didėjantys Tibeto vienuolynų turtai likdavo keleto aukšto rango lamų rankose. Daugelis eilinių vienuolių gyveno kukliai ir neturėjo priėjimo prie didžiųjų turtų. Pats Dalai Lama gyveno 14 aukštų Potala rūmuose, kuriuose buvo tūkstantis kambarių.
Tibeto armijos vyriausiasis vadas Dalai Lamos kabineto narys turėjo 4 tūkstančius kvadratinių kilometrų žemės ir 3 500 baudžiauninkų. Senasis Tibetas turėjo nors ir mažą, bet savo profesionalią armiją, kuri tarnavo kaip sukarinta policija, kuri padėjo žemvaldžiams palaikyti tvarką, apsaugoti jų turtą ir medžioti pabėgusius baudžiauninkus.
Mažieji Tibeto vaikai pastoviai būdavo paimami iš šeimų ir uždaromi vienuolynuose, kuriuose jie buvo mokomi vienuolystės. Kaip pranešė vienuolis Tashì-Tseringas, vienuolynuose vaikai dažnai būdavo seksualiai išnaudojami. Jis pats nuo 9 metų buvo daug kartų seksualiai išnaudojamas.
Senajame Tibete apie 10 tūkstančiai žmonių sudarė “viduriniąją klasę”. Tūkstančiai kitų buvo elgetos. Tibete pat pat egzistavo vergija, gimę vergijoje naminiai tarnai, kurie neturėjo jokio turto. Didžioji dalis Tibeto gyventojų buvo baudžiauninkai. Prižiūrimi šiek tiek geriau, nei vergai. Šiems baudžiauninkams nebuvo prieinamas nei mokslas, nei medicinos apsauga. Jie buvo įpareigoti visą gyvenimą dirbti žemvaldžio ar vienuolyno žemę, suremontuoti šeimininko namą, pervežti jo derlių ir paruošti malkų. Baudžiauninkai negalėjo susituokti be savo šeimininko ar lamos sutikimo. Baudžiauninkai turėjo patys pasirūpinti savo pragyvenimu, išlaikymu ir būstu.
22-ų metų moteris, pabėgusi iš baudžiavos, pasakojo: “Paprastai šeimininkų būdavo imamos gražios mergaitės-baudžiauninkės tarnauti šeimininkų namuose ir buvo naudojamos taip, kaip šeimininkas norėjo; jie “buvo kaip vergai, be jokių teisių.” Baudžiauninkams reikėjo gauti leidimą visur. Žemvaldžiai turėjo teisę sulaikyti bandančius pabėgti baudžiauninkus. Todėl daugelis baudžiauninkų Kinijos Liaudies Armiją pasitiko kaip išlaisvintojus.
Tibete Baudžiauninkai turėjo mokėti vedybų mokestį, gimimo mokestį už kiekvieną vaiką, mokestį už kiekvieną mirusį šeimos narį. Jie turėjo mokėti už kiekvieną pasodintą medį jų kieme ir už gyvulių laikymą. Jie turėjo mokėti religinių festivalių mokesčius, kalėjimo mokesčius, jei būdavo sodinami į kalėjimą, ir mokesčius už paleidimą iš kalėjimo pasibaigus kalėjimo terminui. Tie, kas negalėdavo rasti darbo, taip pat būdavo apmokestinami už bedarbystę ir, jei jie vykdavo į kitą kaimą ieškoti darbo, jie turėdavo mokėti praėjimo (į kitą kaimą) mokestį. Kai žmonės negalėdavo susimokėti, vienuolynai jiems paskolindavo už 20 – 50 procentų palūkanų. Skolos būdavo paveldimos iš kartos į kartą. Tie, kas nesugebėdavo sumokėti skolų, būdavo perduodami į vergovę. Vienuolių valdoma valdžia baudžiauninkams aiškindavo, kad jie turi atidirbti savo ankstesnių gyvenimų blogą karmą.
Dalai Lamos feodalinis Tibetas vagims, pasikėsinusiems pabėgti, ar sukilusiems baudžiauninkams taikydavo žiaurius kankinimus ir luošinimus – išlupdavo akis, nupjaudavo liežuvius, rankas ar kojas. 1960 metais Stuartas ir Roma Gelderai, keliaudami po Tibetą, apklausė buvusį baudžiauninką Tsereha Wanga Tuei, kuris pavogė dvi vienuolyno avis. Už tai jam už bausmę išlupo abi akis, o ranką sulaužė taip, kad jos negalėjo valdyti. Jis paaiškino, kad jis daugiau jau nebe budistas. “Kai šventasis lama liepia jiems išdurti man akis, aš galvoju, kad kažkas yra negerai su religija.”
Kai 1959 metais Anna Louise Strong aplankė kankinimų įrankių muziejų Tibete, kur ji pamatė netgi mažus antrankius, pritaikytus vaikams, ir instrumentus, kuriais buvo nupjaunamos nosys, ausys, išlupamos akys, sulaužomos abi rankos ar kojos. Pavyzdžiui, vienam kerdžiui, kuris prieštaravo, kad jo žmona nebūtų nuo jo atskirta, buvo nulaužta ranka. Muziejuje saugoma daugelis Tibeto valdžios įvykdytų nusikaltimų liudijimų ir įrodymų. Jame yra ir nutrauktos komunistų aktyvistų, kuriems buvo nupjautos nosys ir viršutinės lūpos, nuotraukos ir nuotraukos moters, kuri buvo prievartaujama, o po to buvo supjaustyta jos nosis…
1937 metais Tibetą aplankęs Spenceris Chapmanas rašė: “Lamos vienuolis neleidžia laiko tarnaujant žmonėms ar juos šviečiant… Šalikelėse esantys elgetos vienuoliams visai nerūpi. Žinios yra pavydžiai apsaugota vienuolynų privilegija ir yra naudojamos (vienuolių) įtakai ir jų turtams didinti.“
Tibeto integracija po 1951 Kinijos socialistinės revoliucijos
Po 1949 metais įvykusios Kinijos socialistinės revoliucijos Tibeto susigrąžinimas buvo suprantamas kaip Kinijos Qingų imperijos paveldėtos teritorijos susigrąžinimas.
Taikus Tibeto išlaisvinimas buvo pasiektas 1951 metais, kuomet Kinijos Liaudies Išlaisvinimo Armija įžengė į Tibetą. Tuo metu tik apie 5 proc tibetiečių sudarė vienuoliai, vienuolės, mažos didikų klasės ir mažos laisvųjų klajoklių medžiotojų gentys. Likusieji buvo vergai, kurie turėjo sunkiai dirbti, kad galėtų pamaitinti parazituojantį Tibeto elitą. Dėl šios priežasties vienuolynai, Tibeto elito dinastijos vergijos panaikinimą įžvelgė kaip katastrofą.
1951 metų gegužės 23 dieną Kinijos centrinė vyriausybė ir Tibeto vietinė vyriausybė Pekine pasirašė Susitarimą dėl Taikaus Tibeto Išlaisvinimo priemonių, žinomą kaip „17 punktų Susitarimą“ (ang. 17-Article Agreement). Dalai Lamos ir Kinijos vyriausybinės karinės pajėgos susivienijo.
Kas pasikeitė Tibete po 1951 metų, kai komunistinė Kinija įvedė savo kariuomenę?
Pagal tų metų sutartį Tibetui buvo leista sudaryta vietinę vyriausybę, kuriai vadovavo Dalai Lama 14-as. O mainais už tai Kinija gavo karinę Tibeto kontrolę ir užsienio politikos vykdymą. Kinija garantavo teises į tiesioginį Tibeto vidaus valdymą, padedant vykdyti socialines reformas. Tarp ankstesnių reformų Kinija siekė sumažinti Tibeto bankų plėšikiškus pelnus, pastatė keliolika ligoninių, nutiesė Tibete kelius.
Komunistinė Kinijos vyriausybė stengėsi be jokio spaudimo įkalbinėti tibetiečius socialinėms reformoms. Aristokratijos ir vienuolių turtas nebuvo konfiskuotas. Nežiūrint buvusios feodalinės santvarkos, Tibete Kinija rūpinosi ir rodė pagarbą Tibeto religijai ir kultūrai.
Dalai Lama atgavo dalį savo galių ir 1954 metais surengtų visuotinių Kinijos Liaudies rinkimų metu buvo išrinktas pirmininko pavaduotoju. Taip Dalai Lama tapo Kinijos politiniu lyderiu, kuris viešai rėmė Kinijos vyriausybės iniciatyvą integruoti Tibetą į Kiniją. Tačiau Dalai Lama 14-sis visais įmanomais būdais slapta priešinosi Kinijos vyriausybei.
1956 metais Tibeto genčių aljansas (ang. “National Army of the defenders of the Faith”) stengėsi sukurstyti vietinius gyventojus kovai prieš Kinijos vyriausybę ir paprašė Dalai Lamos „dvasinio palaikymo ir vadovavimo“ pasipriešinimo kovoje, kurį jis atsisakė duoti.
Nežiūrint to, Tibeto Genčių Aljansas gavo slaptą CŽV paramą be Dalai Lamos žinios. Šeši tibetiečiai buvo nugabenti į Amerikos karinę bazę, esančią Saipano salose, kurioje jie buvo apmokomi diversinės praktikos, kad jie galėtų dalyvauti CŽV slaptoje operacijoje kodiniu pavadinimu „Saint Circus” (šventasis ratas).
1957 metų rudenį Tibete parašiutais nusileido du Amerikos karinėje bazėje apmokyti tibetiečiai, kurie perdavė slaptą JAV vyriausybės žinią Dalai Lamai – buvo siūloma pagalba, jei tik Dalai Lama paprašys. Tačiau ir tą kartą Dalai Lama pasiūlymą atmetė.
Tuomet 1958 metų pradžioje CŽV agentai Tibeto Lhasa mieste perdavė naują JAV vyriausybės slaptą žinutę, ragindami Dalai Lamą formaliai paprašyti Amerikos pagalbos, kurios jis atsisakė, nežiūrint to, kad pagalbą rėmė naujai suformuotas Chushi Gangdrug Genčių Aljansas.
Dalai Lama buvo nuoseklus vengdamas užsienio karinės pagalbos ir saugodamas savo patriotus nuo galimo karo Kinijoje. Tačiau nesėkmingai.
1958 metų birželio 16 dieną Chushi Gangdrug karinis sparnas suformavo Nacionalinę Savanorių Gynybos Armiją, kuri pradėjo pilnai apginkluoti partizanus, likus beveik metams iki žymaus tibetiečių sukilimo.
1958 metais CŽV taip pat pradėjo naują karinių apmokymų programą būsimiems Tibeto partizanams. Operacija kodiniu pavadinimu „Kolodaro Programa“ Kolorado valstijoje Camp Hale karinėje bazėje tęsėsi 7 metus. Per tuos metus buvo apmokyta mažiau nei 200 tibetiečių. CŽV Tibeto partizanams iš oro nuleido ginklų ir reikalingos įrangos.
Nuo 1959 metų liepos mėnesio iki 1960 metų gegužės, CŽV slapta į Tibetą permetė apie 362 tonas ginklų, amunicijos ir įrangos, taip taip 85 partizaninio karo instruktorius.
Pačiose Jungtinės Amerikos Valstijose, CŽV finansuojama Amerikos bendruomenė „už laisvąją Aziją“ , kuriai padėjo Dalai Lamos vyresnysis brolis Thubtanas Norbu, aktyviai skelbė būsimo Tibeto sukilimo reikalingumo priežastis. Dalai Lamos antrasis vyresnysis brolis Gyalo Thondupas dar 1951 metais kartu su CŽV patvirtino žvalgybos operaciją Tibete. Vėliau jis šią operaciją vykdyti pavedė CŽV apmokytam partizanų daliniui, kurio desantas parašiutais buvo numestas Tibete.
Dalai Lama, norėdamas tęsti vergovę, kurioje jis toliau galėtų kvailinti žmones, kurie jį garbintų kaip dievą, pradėjo skleisti gandus, kad jis gali būti persekiojamas ir netgi nubaustas mirties bausme. Tie gandai privedė prie 1959 metų Tibeto sukilimo.
Tačiau 1959 metų kovo 10 dieną Tibete įvykęs ginkluotas sukilimas baigėsi nesėkme. Sukilimo metu žuvo dešimtys sukurstytų tibetiečių. Daugelis CŽV karo stovyklose apmokytų tibetiečių ir agentų, permestų į Tibetą, buvo ankstesnės Tibeto aristokratijos atstovai ar jų palikuonys. Apie 90 procentų iš jų buvo sugauti ar nužudyti Tibete. Sukilimas neturėjo populiarumo, todėl gretai žlugo.
Pats Dalai Lama ir apie 100 tūkstančių jo pasekėjų per Himalajų kalnus pabėgo iš Tibeto. Dalis į Nepalą, dalis – į Indiją paskui Dalai Lamą. Gyvendamas emigracijoje Dalai Lama vadovavo emigracinei Tibeto vyriausybei iki 2011 metų ir be perstojo vykdė veiklą skaldydamas komunistinę Kiniją.

