Tiksliai net negaliu pasakyti kada viskas prasidėjo, dabar esu tokioj būsenoj, kad pažiūrėjus atgal, atrodo, kad taip buvo visada, tačiau sveikas protas sako ką kita. Spėju kad sergu jau 3-4 metus, tačiau šie metai buvo patys blogiausi.
Pirmiausia gal pradėsiu nuo to, kad visada jaučiuosi pavargęs. Ne pavargęs, o tiesiog išsekęs. Rytais vos atsikeliu, o savaitgaliais miegu iki pietų. Mokykloje vaikščioju kaip koks zombis, akys merkiasi, apie kažkokį susikaupimą net nėra kalbos. Grįžęs namo kartais neištveriu ir tiesiog einu miegot, tačiau tada būna ypač blogai. Taip buvo šiandien, grįžau 15h, nulūžau, atsikėliau pusę 9. Dabar jau niekaip neužmigsiu… Tačiau net nemiegant dieną, mane kankina nemiga, galiu būti miegojęs 5 valandas, galiu 12 h, vis tiek naktį neužmiegu. Dažniausiai atsigulu apie 12h, tačiau prireikia maždaug valandos, kad užmigti. Jau nusibodo, kai guli lovoj, visiškai išsekęs, tačiau užmigti vis tiek negali. Pastaruoju metu išvis atsirado toks keistas dalykas, kad net negaliu išbūti vienoj pozoj. Vis nepatogu, atsigulu ant dešinio šono, nugaros, kairio, pilvo, vėl dešinio, ir taip galima sakyti sukuosi, tol kol nulūžtu.
Nebeturiu apetito, nors tuo pačiu metu iš esmės ir badauju. Mokykloje, kadangi dar kažką darau, tai dažniausiai pavalgau, tačiau namie, kadangi nieko neveikiu, tai nelabai ir valgau, net ir dabar jaučiuosi gana alkanas. Net jei esu labai išalkęs, maistas tiesiog nelenda į burna. Dar pastebėjau, kad grįžęs iš mokyklos būnu toks nusikalęs, kad net nėra jėgų valgyti, norisi tik gulėti.
Kaip jau sakiau namie, o ir apskritai nieko neveikiu. Grįžęs iš mokyklos, aš dažniausiai tiesiog guliu, ir klausau muzikos, tuo metu naršydamas internete. Bet tas naršymas toks visiškai beprasmis, turiu omeny patikrinu forumus, el paštą, pažiūriu kokį video, vėl patikrinu paštą ir t.t. Kartais net pagaunu save tiesiog atidarant nauja tab'a, uždarant, atidarant ir t.t. Tiesiog stumiu laiką.
Tačiau čia tik fiziniai dalykai, viduje jaučiuosi visiškai žlugęs. Mintys apie depresiją tiesiog persekioja, 24/7 aš tik apie tai ir galvoju. Kartais užeina tiesiog pykčio priepuoliai, kartais net pradedu žalotis. Apskritai pasidariau labai irzlus. Mane erzina kiekvienas dalykas, ypač tėvai. Net negaliu paaiškinti, jie lyg ir nieko blogo nedaro, bet vat įvairios mažos savybės, tėvo toks kaip ir flegmiškumas, užmirštumas, net nežinau kaip išsireikšt. Mamos irgi nesąmonės… Mano vienintelis tikslas ir svajonė yra kuo greičiau išvažiuoti studijuoti į užsienį, nors šneku, kad dėl geresnio mokslo, ir tai tikrai yra tiesa, tačiau iš dalies ir dėl to, kad jeigu studijuočiau Lietuvoj, likčiau gyventi pas tėvus, ir aš tikrai neištversiu dar mažiausiai 6 metų. Toks jausmas tarsi mes tarsi trįntumemės mažam name. Nesupraskit klaidingai. Mes nesipykstam, jie tikrai mane myli, ir tikrai nedaro nieko blogo, tiesiog mane erzina ir nežinau kodėl, pats jaučiu, kad šitas irzlumas visiškai neracionalus. Bet mane erzina ne tik tėvai, apskritai viskas – draugai, klasiokai, mokytojai…
Aš visad tarsi girdžiu savyje balsą sakantį: Tu nevykėlis, tau nieko neišeis, taves niekas nemėgsta, tu tik apie save galvoji, koks tu prastas draugas, vyresnis brolis ir t.t. Net kai kartais jaučiuosi normaliai, ir ką nors darau būdamas įsitikinęs, kad darau gerai, vistiek tokios mintys iškyla. Parašius bet kokį kontrolinį darbą, kalbėdamas su klasiokais, aš visada sąžiningai pasakau, kiek manau gausiu. Visada gaunu mažiausiai 3 balais daugiau. Tada aš ant savęs pykstu, kad esu tas mokinys, kuris tipo visada sako, kad mažai gaus, bet gauna maksimalų balą. Nors tuo metu save bandau įvertinti teisingai ir racionaliai. Aš save net sugebėjau įtikinti, kad visi mokytojai man kelia balus, už tai kad buvau/esu geras mokinys. Iki tokio lygio kad: Kaip žinia šiais metais man PUPP egzaminai, ir jau laikiau lietuvių kalbėjimo įskaitą. Atidėliojęs iki paskutinės minutes (dienos prieš vakarą), aš išmokau savo pasirašytą kalbą, kuri man atrodė prastoka. Pakalbėjus tas 7 min, abi mokytojos pradėjo mane girti, kad puikiai pakalbėjau ir t.t. Tačiau aš vis dar netikiu tuo. Įtikinau save, kad jos matė kaip aš baisiai nervavausi, ir tiesiog norėjo paguosti, nors mano lietuvių mokytoja ne iš tokių… Gavau 10, bet vis dar manau, kad man pakėlė pažymi…
Aš visada buvau tiksliukas, matematika geriausiai besisekantis dalykas, tačiau visada mokėjau ir rašinius rašyti. Tačiau pastaruoju metu aš nebegaliu rašyti, nes kad ir kokią mintį aš pradėčiau rašyti, tas balsas visada sako, kad nesąmonė, nerašyk, tik padarysi sau gėdą prieš mokytoją ir pan.
Labai daug mąstau egzistenciniais klausimais, ypač vakarais, kas yra viena iš nemigos priežasčių. Bandau suprasti kokia yra prasmė gyventi, tikslas ir pan. Tačiau suprantu, kad iš esmės į šituos klausimus atsakyti neįmanoma, bet vis vien galvoju apie tai kaip užsiciklinęs variklis. Kartais galvoju kad gyventi beprasmiška, daug galvoju apie savižudybe, kitą dieną jau galvoju, kad gyvenimas žymiai per trumpas, kad norėčiau gyventi amžinai, ir pan. Iš vis pastaruoju metu pradėjau labai skaičiuoti laiką, kiek jo išsvaičiau kiek liko ir pan. Kartais mane sukausto neapsakoma baimė, kaip priepuolis, žiūrint į laikrodį, kaip bėga sekundės, kad laiko neįmanoma nei sulėtinti nei sustabdyti. Man paraližuoja mintis, kad švaistau savo gyvenimą, kad niekada nebebūsiu vaikas, niekada nebūsiu normalus paauglys, kad ir kaip cliche tai skambėtų, niekada nepatirsiu ką reiškia paaugliška meilė, slapstymasis nuo merginos tėvų, azartas ir t.t. Viskas, aš savo paauglystę išsvaičiau, o per kelis metus kurie dar liko vis tiek nepasikeisiu.
Išviso pas mane yra toks ciklas, kartais dienom, savaitėm jaučiuosi tiesiog pakylėtas, šypsausi be jokio priežasties, kuriu planus, apie studijas užsienyje, gyvenimą ir t.t. Tačiau viskas ką aš darau tai svajoju, net jeigu svajoju kaip parašysiu nuostabų rašinį, vis tiek įsivaizduoju, kad tą darysiu po 3 dienų ir pan. Tada ateina depresija, dingsta šypsena, slankioju kaip zombis, viskas ko laukiau ir apie ką svajoju yra miegas, kad kuo greičiau eiti miegoti, nusikelti į sapnus, nes ten aš neesu pavargęs.
Per pastarąjį "Pakylėjimo" laikotarpį nusprendžiau, kad pats laikas ieškoti pagalbos. Iki šiol tai slėpiau, bandžiau save "iškalbėti" iš depresijos, galvojau, kad išaugsiu, kad pradėsiu naują gyvenimą užsienyje ir t.t. Tačiau kuo toliau tuo labiau pradedu suvokti, kad jei nesigydisiu, tikrai nusinešiu į universitetą savo problemas. Iš esmės mano vienintelis tikslas, kurio aš dar gyvas, t.y. mano visas likutis motyvacijos yra studijos škotijos universitete, dalyko kurį aš labai mėgstu.
Noriu gydytis antidepresantais, tačiau vis vien pats laikas pasakyti apie visą tai tėvams. Visą laiką nuo jų slėpiau tai, tačiau jau nusprendžiau, kad pagaliau pasakysiu, dabar tai tik laiko klausimas. Kiekvieną dieną sau sakau – viskas šiandien pasakysiu jiems, tačiau visada baigiasi tuo pačiu: išbuvau tiek metų, dar viena diena nepakenks, rytoj tai padarysiu. Rytoj būna rytoj ir t.t.
Esmė ta, kad jie patys turi labai daug problemų, dėl pinigų, mama dėl savo depresijos ir t.t. šiaip pykstasi kartais… Išgirstu juos pykstantis dėl kokios nors problemos ir iš karto mano ryžtas dingsta, nenoriu jiems sukelti dar daugiau galvos skausmo.
Nežinau ką daryti, bet toliau taip gyventi nebegaliu.
Tikriausiai visko kas susikaupė per tiek metų neįmanoma parašyti per vieną kartą. Atsiprašau už tai, kad teko tiek skaityti, bet prašau pagalbos, bet kokios, nors žinau, kad nieko tai nepakeis…
