Pragaras – amžinas ar laikinas?
Kai žmogus gimsta ir auga socialinėje aplinkoje kuri mums nepriimtina, nuodėminga. Nors jo aplinkoje tai kasdienybė ir gyvenimo būdas, tai jis jau keliaus į pragarą tarkim katalikiškoje religijoje, o tarkim islamo į rojų.
Ar kaltas žmogus jai jis gyvena valstybėje, aplinkoje, šeimoje, kurioje yra auklėjimas kaip norma to elgesio (tarkim katalikiškoje tik pragaras) ir jis tai laiko priimtina moralinę norma (tarkim islamo tikėjimas leidžia).
Ar suklaidintas žmogus gali būti baudžiamas dėl savo elgesio kaip aplink jam sakoma kad tai teisinga. Esant gyvam ar po mirties tarkim skaistykloj.
Skirtingų religijų nustatos gali būti atsiradę dėl skirtingos žmonių prigimties – kas vienam vaistas, kitam nuodas.
Kiekviena valstybė turi savo įstatimus ir savo kultūrinę pusę kuri skiriasi nuo kitų valstybių, priklauso kaip plačiai tu vertinį aplinkos suvokimo lygį (valstybinių ar pasaulinio vertinimu taip pat religinį tokį kurį pats propaguoji ar visas pasaulio religijas bendrai vertinant). Priklausomai kiek socialiai esame išplėtę savo pasaulėžiūrą.
Skirtingų religijų nustatos gali būti atsiradę dėl skirtingos žmonių prigimties – kas vienam vaistas, kitam nuodas.
Prigimties tokio dalyko nėra yra aplinka kurioje mes augam, mokomės ir susitapatinam, tai gal ir galėtu būti vadinama prigimti šiuo atvejų.
Tai patekimas į pragarą priklauso nuo religinių nuostatų, tai kuri religija teisingiausia pagal kuria reiktu gyventi kad nepatektum į galimai amžiną pragarą. O kai tai bus aišku kitas gal sunaikinti nes jos klaidingos. Ir teisingiausiai religijai ruoštis kryžiaus žygiams.
tai kuri religija teisingiausia pagal kuria reiktu gyventi kad nepatektum į galimai amžiną pragarą. O kai tai bus aišku kitas gal sunaikinti nes jos klaidingos. Ir teisingiausiai religijai ruoštis kryžiaus žygiams.
Hm, o kuri kalba yra teisingiausia? Ir kurias kalbas reiktų sunaikinti?
Nors giliam Lietuvos kaime neabejotinai rastum iškreiptų moralinių nuostatu asmenybių kurios tiesiog neturėjo ar nebuvo sudarytos galimybės suvokimui plėsti.
Ir jų elgesį mes galime teisti "nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia" prisidengdami įstatymais.
Klausimas išlieka kaip jis bus vertinamas po mirties kai tiesiog nebuvo jam sudarytos sąlygos pažinti teisingų moralės pusių.
Moralė tai bendruomenė, visuomenė, papročiai, religija, filosofija ar asmeninė sąmonė kurios ne visada gali įgyti gyvendamas siauroje pasaulėžiūros pasaulyje kur supą amoralus elgesys tarkim.
house_armin rašė:O tai tada kas rojus?
Rojus – kur labai gerai, pragaras – kur labai blogai.
Hm, o kuri kalba yra teisingiausia? Ir kurias kalbas reiktų sunaikinti?
Nemanau, kad tinkamas palyginimas. Religiją būtu galima lyginti su žemėlapiu ir nuorodomis kaip juo naudotis, kurioj vietoje tikslas, koks maršrutas, kokiu transportu naudotis ir t.t.
O kalba tai tik įrankis.
Amžinas pragaras, tai reiškia, kad žmogus niekad negalės gauti jokio malonumo dėl savęs.
Kiek gidėjęs versijų apie pragarą, tai šis paaiškinimas atrodo įtikimiausias. Tik čia laaabai susiaurinta versija.
puodukas rašė:Nemanau, kad tinkamas palyginimas. Religiją būtu galima lyginti su žemėlapiu ir nuorodomis kaip juo naudotis, kurioj vietoje tikslas, koks maršrutas, kokiu transportu naudotis ir t.t.
Tada paklauskim kitaip: kuris žemėlapis teisingesnis – Niujorko ar Vilniaus? Ir kurį reiktų sunaikinti?
a.t.sielis rašė:
house_armin rašė:O tai tada kas rojus?
Rojus – kur labai gerai, pragaras – kur labai blogai.
Man dabar labai gerai = tada as rojuj?
Darius rašė:Kai žmogus gimsta ir auga socialinėje aplinkoje kuri mums nepriimtina, nuodėminga. Nors jo aplinkoje tai kasdienybė ir gyvenimo būdas, tai jis jau keliaus į pragarą tarkim katalikiškoje religijoje, o tarkim islamo į rojų.
Deja katalikai taip netiki kaip parašei. Katalikai ko gero vienintelė religija kuri teigia, kad į dangų keliauja visi kas gyveno pagal sąžinę, nepriklausomai nuo to kokią religiją išpažino.
Jei tu gyveni kanibalų kaimelyje ir tavo suvokime valgyti priešo kepenis normalu, tada tai nebus įskaičiuota už nuodėmę, nes tavo socialinėje terpėje tai normalu. Tačiau jei gyvendamas Šiauliuose nuspręsi paskanauti kaimyno kepenimis tada tai bus sunki nuodėmė.
Čia taip grubiai tariant, nes šitas klausimas jau daug kartų forume išaiškintas buvo, tai nenoriu visko iš naujo kartoti
idenmeyou rašė:Man idėja irgi veda prie nelogiškumo. Jeigu Dievas yra geras, tai visvien gerus ar blogus jis turi išgelbėti ar bent padėti išsikapstyti. Net ir blogiausi žmonės patekę į pragarą ir kęsdami kančias pagal Dievo gailestingumą vėliau turi ištrūkti, bet jeigu pragaras ir jo kančios amžinos vadinasi Dievas juos apleistų.
Nepamenu kuris teologas gerai pasakęs yra: į pragarą patenka tik tie, kas asmeniškai tai pasirenka.
Katalikai tiki kad dievas yra gailestingas ir teisingas, tad kai kurie teologai svarsto ar tik pragare nebus žmonių stygiaus.
O jei jau pasirinkai pragarą, tai jau čia tavo bėdos 🙂
Kadangi anapusybė suvokiama kaip amžinas dabar, t.y. ten nėra tokio dalyko kaip laikas, tai ir būni ten amžinai (jei galima sakyti "amžinai" kai viskas yra dabar).
Buvo keliama laikino pragaro idėja dar ir pirmaisiais amžiais (pvz. Origenas apie tai kalbėjo(, bet visuotiniai susirinkimai paskelbė, kad toks mokymas yra erezija, t.y. neatitinka to ką kaip mes pažįstame dvasinę tikrovę.
a.t.sielis rašė:
house_armin rašė:O tai tada kas rojus?
Rojus – kur labai gerai, pragaras – kur labai blogai.
Na labai painiai atsakei, nes žodis "kur" suponuoja, kad tai yra kažkokia vieta. Deja pragaras ir rojus nėra vieta, tai veikiau būsena.
Grubiai tariant, ta būsena yra tokia:
rojus tai amžinas (nemėgstu šito termino) dievo išgyvenimas
pragaras – tai pajautimas k reiškia išgyventi dievą, o tada buvimas be jo.
Jau matau kaip pasipila teiginiai a la: tai koks čia tolkas galima ir be dievo būti, tai kame čia kančia?
Būk nusikaltėlio būsenoj, pateksi į kalėjimą. Būk psichinio ligonio būsenoj, pateksi į psichūškę. Būk išsigandęs, susapnuosi košmarą.
Visgi, dar nemačiau rimtų pagrindimų apie pragaro amžinumą, arba greičiau apie buvimo pragare amžinumą. Tai tik kažkieno idėja, bet, kaip pastebi ne vienas, tai daro Kūrėją negailestingu tironu. Todėl tai neįmanoma.
Bet paklausim taip: ar ta buvimo virš laiko būsena "pragare" gali pasikeisti į kitą būseną?
Jis būtų tironas jei nepaisytų žmogaus noro būti pragare ir per prievartą jį laikytų rojuje ar ne?
Nelabai žinau religijos kuri sakytų kad buvimas pragaro atitikmenyje galėtų pasikeiti į kažką kitokio. Tokia būsena būna amžina.
Katalikai gal kiek švelniau žvelgia su tikėjimu skaistykla, bet šiaip paprastai jau būna arba ten arba ten.
paragraf 78 rašė:Prie ko čia dievas tironas, jei žmogus pats pasirenka tą būseną? 🙂
Jis būtų tironas jei nepaisytų žmogaus noro būti pragare ir per prievartą jį laikytų rojuje ar ne?Nelabai žinau religijos kuri sakytų kad buvimas pragaro atitikmenyje galėtų pasikeiti į kažką kitokio. Tokia būsena būna amžina.
Katalikai gal kiek švelniau žvelgia su tikėjimu skaistykla, bet šiaip paprastai jau būna arba ten arba ten.
Religija niekas daugiau kaip tik simboliškai pavaizduota mūsų realybė. Seni pamokslai, kurios galima interpretuoti įvairiai.
Tokio dalyko, kaip amžina būsena mūsų pasaulyje net nėra.
a.t.sielis rašė:O.k., jeigu žmogus klaidingai pasirinko, kodėl jam nepasirinkus iš naujo? Jis gi jaučia, kad jam blogai, tai kam jam kankintis amžinybę? Kas verčia?
Nes kaip, jau sakiau, anapusybėje neegzistuoja nei ateitis nei praeitis, o amžinas dabar, tada kaip tu gali pasirinkti kažką kito, jei tai amžinas dabar??
(jei kalbame apie pragarą, tai iš principo turime kalbėti krikščoniškos minties kategorijomis, nes tai krikščionių tikėjimo dalykas, naujos religijos tai perėmė iš krikščionybės, senosios turėjo atitikmenis, bet jie vadinosi kitaip ir kitaip vertinami buvo, tačiau visur buvimas amžinas, pvz. graikų Hadas).
mcgyver rašė:Tokio dalyko, kaip amžina būsena mūsų pasaulyje net nėra.
Tai niekas ir nekalba apie mūsų pasaulį, čia kalbame apie anapusybę, kuri yra visiška kitokybė nei mūsų pasaulis, todėl mūsų pasaulio dėsniai ten negalioja.
P.S. dievas tironas ir t.t. davai gal nevertinkime dievo pagal save? Tiesiog reikėtų suprasti kad jis visiška kitokybė. Anapusybė taip pat visiška kitokybė ir vertindami mūsų pasaulio mąstais mes nelabai ką begalėsime apie jį pasakyti.
paragraf 78 rašė:Nes kaip, jau sakiau, anapusybėje neegzistuoja nei ateitis nei praeitis, o amžinas dabar, tada kaip tu gali pasirinkti kažką kito, jei tai amžinas dabar??
Vis vien nematau, kas čia kliudytų pasirinkti kitaip, norėti kitos būsenos. Amžina dabartis, vyksta kažkoks pergyvenimų srautas, reakcijos (žmogus suvokia). Tai kodėl jam nenorėti geresnės būsenos?
(jei kalbame apie pragarą, tai iš principo turime kalbėti krikščoniškos minties kategorijomis, nes tai krikščionių tikėjimo dalykas, naujos religijos tai perėmė iš krikščionybės, senosios turėjo atitikmenis, bet jie vadinosi kitaip ir kitaip vertinami buvo, tačiau visur buvimas amžinas, pvz. graikų Hadas).
Na, tai reikia kito, universalaus žodžio. Pomirtinė bloga būsena/buveinė.
a.t.sielis rašė:Vis vien nematau, kas čia kliudytų pasirinkti kitaip, norėti kitos būsenos. Amžina dabartis, vyksta kažkoks pergyvenimų srautas, reakcijos (žmogus suvokia). Tai kodėl jam nenorėti geresnės būsenos?
Aš jau viską paaiškinau, tai nesukime rato iš naujo 😉
P.S. Nepyk a.t.sieli, bet tiek daug postringaudamas apie dvasingumą, niekaip nesugebi išlipti iš materialistinių mąstymo klišių 🙂
Jimas rašė:Vien užtenka pamąstyt kas galėjo sukurt dievą? Kas buvo dievo tėvas? Kas buvo dievo tėvo tėvas ir t.t. Taip išeina jie vienas kitą begalybę kartų sukūrė? O kas buvo pirmasis iš, kurio atsirado visi kiti?Gal jo nebuvo? Tada kaip viskas atsirado?
O kodėl tu manai kad dievą kažkas turėjo sukurti? Kodėl sukūrimas toks privalomas būčiai? Jei dievas yra visiška kitokybė, kurios mes negalime suvokti, gal jo nereikėjo sukurti? Gal jis egzistavo visada?
paragraf 78 rašė:niekaip nesugebi išlipti iš materialistinių mąstymo klišių 🙂
o.k., amžinybė yra nesuvokiama kitokybė. Vadinasi, ten įmanoma bet kas, ir žmogaus protui savo ribotais pajėgumais nesuvokti 🙂 Taip pat ir išėjimas iš pragaro gali būti įmanomas.
Gerai, turit jūs tokią koncepciją. O kuo ta koncepcija paremta, kokiais konkrečiais šaltiniais?
P.S. linksmiausia tai, kad dabar naudoji tokią pačią taktiką, kokią naudoja tavo oponentai prieš tave ir kuri tau ryškiai nepatinka 🙂 kam tie sofistiniai žaidimai?
Tiesa, pamąstymui:
tie kas užduoda klausimą apie kas sukūrė dievą ir panašiai: nekurkite dievo pagal savo įsivaizdavimą. Man tuo patinka krikščionybė, kad ji neleidžia dievo kurtis pagal savo sugedimo laipsnį.
O kas dėl anapusybės ir dievo egzistavimo, tai teigimas kad tai neįmanoma panašus į tai, kaip dvimačio pasaulio būtybė rėkia: trimatis pasaulis negali egzistuoti
Ok. turiu jau lėkti.
paragraf 78 rašė:Nes kaip, jau sakiau, anapusybėje neegzistuoja nei ateitis nei praeitis, o amžinas dabar, tada kaip tu gali pasirinkti kažką kito, jei tai amžinas dabar??
Kaip ir siapusybej : ateitis – bus (dabar nera), praeitis buvo (dabar nera).
kiskis rašė:Kaip ir siapusybej : ateitis – bus (dabar nera), praeitis buvo (dabar nera).
Deja ne taip pat. Amžinas dabar, tai reiškia kad nebus ateities, nebuvo praeities. Palyginimui stop kadras.
a.t.sielis rašė:Kiek nutuokiu iš bendro išprusimo, apie literalistinį buvimo pragare amžinumą kalba dvi religijos: krikščionybė ir islamas. Įdomu tai, kad krikščionybėje šaltinių, tokių kaip Biblijos, pagrindimas tai koncepcijai pakankamai silpnas, tai interpretacijos reikalas.
O pragaro idėja ir nėra grindžiama biblija. Tik tos idėjos pirminė dalis. Visa kita grindžiama dvasine patirtimi. Negalvok, kad kirkščionye tik pagal bibliją viską daro. Yra du tikėjimo šaltiniai laikomi lygiaverčiais: Apreiškimas (t.y. Biblija) ir Tradicija (t.y. dvasinis paveldas). Tiesa šiuos du šaltinius lygeverčiais laiko tik senosios denominacijos. Naujosios susiformavusios 150 metų bėgyje paprastai išties remiasi tik biblija, bet mūsų diskusijai jos nėra aktualios.
paragraf 78 rašė:Deja ne taip pat. Amžinas dabar, tai reiškia kad nebus ateities, nebuvo praeities. Palyginimui stop kadras.
Tai kad natūroje viskas egzistuoja laike. Praeitis, dabartis, ateiti. Ir to niekam nepavyko pažeisti. Bent jau nėra jokių įrodymų kad būtų kitaip. Iššokančių iš praeities ar ateities į čia taip pat nėra. Nebent pafantazavimo lygyje. Na o kaip yra už šio pažinimo ribų suprantama niekas nežino, nepriklausomai nuo to kad dedasi žinantys. 🙂 Aišku kam patinka fantazuokit toliau. 🙂 Jūsų valia. Nuo to realybė nesikeičia.
Kadangi bet kokia nuodėmė yra laikina ir ribota, atoveiksmis už nuodėmes negali būti amžinas.
Kadangi gyvos esybės sąmonė yra maža ir ribota, ji negali būti veiksni iki tokio laipsnio, kad sąmoningai ir laisvai pasirinktų amžiną kančią. Toks pasirinkimas būtų neteisingas, o Kūrėjo teisingumas jį stengtųsi atitaisyti.
kita vertus biblijoje kalbama, kad atejus pasaulio pabaigai visi mirusieji bus prikelti ir bus is naujo nuteisti kurie pragarui, o kurie rojui. tai taip teoriskai yra galimybe, kad dalis buvusiu pragare ir atpirkusiu nuodemes bus isgelbeti, antraip kam visos sitos pompastikos su pasaulio pabaiga ir t.t. na cia siaip pasamprotaujant 🙂
a.t.sielis rašė:Kadangi gyvos esybės sąmonė yra maža ir ribota, ji negali būti veiksni iki tokio laipsnio, kad sąmoningai ir laisvai pasirinktų amžiną kančią. Toks pasirinkimas būtų neteisingas, o Kūrėjo teisingumas jį stengtųsi atitaisyti.
Todėl ir sakau, kad pragaras gali būti tuščias, nes į jį gana sunku patekti. NA bent jau taip mano nemenka dalis teologų.
illuminati rašė:pragaras, anot gerb. paragrafo – sustojes momentas, nekintama ir amzina busena. taip samprotaujant, tai lyginai tas pats ir rojus?
Aš nesakiau kad sustojęs momentas 🙂 sakiau amžinas dabar. Ir taip, rojus lygiai tas pats amžinas dabar.
kita vertus biblijoje kalbama, kad atejus pasaulio pabaigai visi mirusieji bus prikelti ir bus is naujo nuteisti kurie pragarui, o kurie rojui. tai taip teoriskai yra galimybe, kad dalis buvusiu pragare ir atpirkusiu nuodemes bus isgelbeti, antraip kam visos sitos pompastikos su pasaulio pabaiga ir t.t. na cia siaip pasamprotaujant 🙂
Biblijoje taip nėra sakoma 🙂 nebus jokio nuteisimo dar kartą. Teismas bus vienas. Tik kad mums esantiems laike (chronos) jis įvyks kažkada ateityje, esantiems anapusybės laike (kairos) jis vyksta jau dabar.
Kai kurie teologai kalbėjo apie tai, kad mirusieji iki pasaulio pabaigos būna tarsi miego būenoje, o tada kelsis teismui, bet ši teorija neprigijo.
Tai dalis materialios kūrinijos. Materiali kūrinija nėra amžina, ji turi pradžią ir pabaigą. Iš kitos pusės, materiali kūrinija kaip principas egzistuoja amžinai – po to, kai sunaikinama, ji vėl kažkada bus sukurta. Ir t.t.
Pragaras yra kaip kalėjimas materialioje kūrinijoje. Kai ji sunaikinama, sunaikinamas ir pragaras. Kai ji sukuriama, atsiranda ir pragaras. Panašiai kaip valstybei reikalingi kalėjimai, nes bus nusikaltėlių, materialioje kūrinijoje reikalingas pragaras, nes bus visiškai neadekvataus sielų elgesio. Taigi, pragaras kaip principas yra amžinas, kaip konkretus reiškinys – laikinas.
Kalėjime niekas nebūna amžinai, daugiausiai iki gyvos galvos. Bausmės terminas baigėsi, ir nusikaltėlis išeina iš kalėjimo.
Platesnis kalėjimas – pati materiali kūrinija. Čia galima būti tiek ilgai, kiek tik norisi. Bet visada yra galimybė apsispręsti siekti amžinos džiaugsmo pilnos būties, kuri yra anapus materialių visatų.
a.t.sielis rašė:Į pragarą galima pažiūrėti taip:
Iš kitos pusės, materiali kūrinija kaip principas egzistuoja amžinai – po to, kai sunaikinama, ji vėl kažkada bus sukurta. Ir t.t.
Šita filosofija įspraudžia į rėmus, o žmougs automatiškai pastatomas į beprasmišką ciklą. Šiek tiek dvasingumo, šiek tiek kančių ir taip ratu.
Čia panašiai kaip pasilikimas toje pačioje klasėje antrus metus. Jeigu mokaisi ir galiausiai išeini iš ciklo, ciklas prasmingas, jeigu nuolat lieki "antrus metus" ir nedarai pažangos, tada tai beprasmybė.
Kaip sakoma, "kartojimas – žinių motina".
a.t.sielis rašė:po to, kai sunaikinama, ji vėl kažkada bus sukurta. Ir t.t.
Aš tai nieko nepraleidau. Pacitavau ką pacitavau.
Jei ciklas kartojasi, jokio skirtumo, kaip tu iš jos išeini. Pagal šią koncepciją, žmogus vistiek turės grįžti į ciklą.
