Iliustracijai apie tai, ko verta šventų Dievo vardų mantra ir jos giedojimas, – pasakojimas iš knygos "Viešpaties Čaitanjos mokymas" (
Māyāvādžių sannyāsių principai griežtai draudžia dainuoti, šokti ir groti muzikos instrumentais, nes šie veiksmai laikomi nuodėmingais. Vienintelis māyāvādžio sannyāsio užsiėmimas turėtų būti Vedāntos studijos. Todėl pamatę Viešpatį Caitanyą dainuojant, šokant, grojant muzikos instrumentais ir be atvangos giedant Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, Benareso māyāvādžiai sannyāsiai nusprendė, kad Jis visiškai neišsilavinęs ir per Savo jausmingumą klaidina pasekėjus. Śaṅkarācārya mokė, kad sannyāsis turi atsidėjęs studijuoti Vedāntą, tenkintis vienu vieninteliu rūbu ir neturėti nieko daugiau. O Viešpats Caitanya nei studijavo dėl akių Vedāntą, nei liovėsi giedojęs ir šokęs, ir todėl visi Benareso sannyāsiai kartu su savo pasekėjais, gyvenančiais šeimyninį gyvenimą, Jį kritikavo.
Išgirdęs iš Savo mokinių ir pasekėjų apie kritinį jų požiūrį, Viešpats Caitanya tik nusišypsojo ir išsiruošė į Mathurą bei Vṛndāvaną.
<…> (praleidau dalį teksto, kad sutrumpinti)
Kaip tik tada Tapanamiśra ir Candraśekhara Ācārya, labai susikrimtę dėl smarkios kritikos prieš Viešpatį Caitanyą Mahāprabhu, atėjo pas Viešpatį ir ėmė maldauti, kad Jis susitiktų su māyāvādžiais sannyāsiais.
„Mums labai skaudu girdėti nepalankius māyāvādžių sannyāsių atsiliepimus apie Tave, – tarė jie Viešpačiui Caitanyai, – mes stačiai negalime to daugiau pakęsti.“ Jie ėmė prašyti Viešpatį ką nors daryti, kad tie išpuoliai liautųsi. Taip jiems kalbant, pas Viešpatį Caitanyą atėjo vienas brāhmaṇų ir pakvietė Jį į savo namus. Visi sannyāsiai, išskyrus Caitanyą Mahāprabhu, jau buvo pakviesti, ir dabar brāhmaṇas atėjo pakviesti Jo. Gerai žinodamas, kad Viešpats nebendrauja su māyāvādžiais sannyāsiais, brāhmaṇas puolė prie Caitanyos Mahāprabhu pėdų ir ėmė maldauti: „Aš žinau, kad Tu nepriimi kvietimų, ir vis dėlto labai prašau Tavęs ateiti į mano namus ir drauge su kitais sannyāsiais paragauti prasādos. Jei Tu priimsi mano kvietimą, laikysiu tai ypatingo prielankumo man gestu.“
Viešpats pasinaudojo proga ir priėmė brāhmaṇo kvietimą, kad galėtų susitikti su māyāvādžiais sannyāsiais. Tačiau iš tikrųjų taip atsitiko Paties Viešpaties valia. Nors brāhmaṇas, atėjęs Jo kviesti, gerai žinojo, kad Viešpats nepriima jokių kvietimų, vis dėlto jis karštai prašė ateiti.
Kai kitą dieną Viešpats Caitanya nuėjo į brāhmaṇo namus, čia jau sėdėjo visi māyāvādžiai sannyāsiai. Kaip liepia paprotys, Jis išreiškė jiems Savo pagarbą ir nuėjo nusiplauti pėdų. Po apsiplovimo Jis atsisėdo šalia dubens plauti kojoms, kiek atokiau kitų sannyāsių. Taip Jam besėdint, sannyāsiai išvydo iš Jo kūno sklindant akinantį švytėjimą. Akinančio švytėjimo pakerėti, visi māyāvādžiai sannyāsiai pakilo iš savo vietų ir išreiškė Jam savo pagarbą. Tarp jų buvo sannyāsis vardu Prakāśānanda Sarasvatī, visų sannyāsių impersonalistų vyriausiasis. Jis labai nuolankiai kreipėsi į Viešpatį Caitanyą ir pakvietė Jį ateiti ir atsisėsti šalia jų.
„Mano brangus pone, kodėl Tu sėdi toje nešvarioje vietoje? – paklausė jis. – Prašau ateiti ir sėstis šalia mūsų.“
„O, ką jūs! Aš priklausau žemiausiai sannyāsių kategorijai, – atsakė Viešpats Caitanya, – todėl negaliu sėdėti su jumis. Leisk man pasilikti čia.“
Prakāśānanda labai nustebo, išgirdęs šiuos žodžius iš tokio mokyto žmogaus. Jis paėmė Viešpatį už rankos ir paprašė eiti ir sėsti greta. Kai pagaliau Viešpats Caitanya atsisėdo tarp susirinkusiųjų, Prakāśānanda Sarasvatī tarė: „Tavo vardas, rodos, Śrī Kṛṣṇa Caitanya, ir kiek žinau, Tu priklausai mūsų, māyāvādžių, krypčiai, nes sannyāsio įšventinimą gavai iš Keśavos Bhāratī, kuris priklauso Śaṅkarācāryos sampradāyai.“
<…>
„Tai šit, pone, – tęsė Prakāśānanda Sarasvatī, – Tu priklausai mūsų, Śaṅkaros, krypčiai ir gyveni Benarese, tad kodėl šaliniesi mūsų? Kuo tai paaiškinti? Ir dar: Tu sannyāsis ir privalai studijuoti Vedāntą, bet mes matome, kad užuot tai daręs, tu giedi, šoki ir groji muzikos instrumentais. Kodėl taip elgiesi? Toks elgesys būdingas tik jausmingiems ir sentimentaliems žmonėms, o Tu – kompetentingas sannyāsis. Kodėl Tau nestudijavus Vedāntos? Tu švyti tarsi Aukščiausiasis Nārāyaṇa, Dievo Asmuo, bet Tavo elgesys byloja ką kitą. Mums įdomu sužinoti, kodėl taip elgiesi.“
„Mano brangus pone, Mano dvasinis mokytojas laikė Mane didžiausiu kvailiu, – atsakė Viešpats Caitanya, – ir jis Mane savaip nubaudė, sakydamas, kad tokiam kvailiui, kaip Aš, netinka studijuoti Vedāntos. Todėl jis liepė Man giedoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Dvasinis mokytojas pasakė Man: „Nenustodamas giedok Hare Kṛṣṇa mantrą. Taip Tu tapsi visiškai tobulas.“
Iš tiesų Viešpats Caitanya nebuvo joks kvailys ir puikiai išmanė Vedāntos filosofiją. Jis stengėsi parodyti šiuolaikinei visuomenei, kad askezės neragavę kvailiai neturi studijuoti Vedāntos dėl pramogos. Savo Śikṣāṣṭakoje Viešpats Caitanya sako, kad reikia būti nuolankios dvasios būsenos, laikyti save žemesniu už žolę, augančią pakelėj, būti kantresniu už medį, vengti bet kokio garbės troškimo ir būti pasiryžusiam parodyti didžiausią pagarbą artimam savo. Tik tokioje dvasios būsenoje galima nuolat deklamuoti Vedāntos filosofijos tekstus ar giedoti šventą Dievo vardą. Taip pat Viešpats norėjo parodyti, kad žmogus, rimtai studijuojantis transcendentinį mokslą, turi vykdyti visus savo dvasinio mokytojo nurodymus. Dvasinio mokytojo akimis Viešpats Caitanya buvo kvailys, todėl Jis patarė Caitanyai perdaug nesižavėti Vedāntos studijomis ir liepė nuolat giedoti Hare Kṛṣṇa mantrą. Viešpats Caitanya griežtai vykdė šį įsakymą. Kitaip sakant, Viešpats Caitanya privertė māyāvādžius suvokti tai, kad bona fide dvasinio mokytojo nurodymai turi būti griežtai vykdomi. Jais vadovaudamasis, žmogus tampa visais atžvilgiais tobulas.
Vedānta nurodo, kad aukščiausia Vedų žinojimo viršūnė – Kṛṣṇos pažinimas. Vedaiś ca sarvair aham eva vedyo vedānta-kṛd veda-vid eva cāham: „Aš esu visų Vedų pažinimo objektas, nes iš tikrųjų Aš – Vedāntos sudarytojas ir Vedų žinovas“ (bg 15.15). Kai žmogus išties pradeda suvokti Vedāntą, jis pažįsta Kṛṣṇą ir savo santykius su Juo. Kas pažįsta Kṛṣṇą – tas pažįsta viską. Pažinęs Kṛṣṇą visada tarnauja Jam su transcendentine meile. Šią mintį Bhagavad-gītoje patvirtina Patsai Viešpats:
ahaṁ sarvasya prabhavo mattaḥ sarvaṁ pravartate
iti matvā bhajante māṁ budhā bhāva-samanvitāḥ
„Aš – dvasinių ir materialių pasaulių pradžia. Viskas kyla iš Manęs. Išmintingieji, kurie gerai tai supranta, su atsidavimu Man tarnauja ir garbina Mane iš visos širdies.“ (BG 10.8 )
Gyvoji esybė su Kṛṣṇa amžinai susieta tarno ir šeimininko ryšiais. Reikia suprasti, kad netarnaudami Kṛṣṇai, t.y. nebūdami Kṛṣṇos sąmonės, vien Vedāntos tyrinėjimais neišsiversime. Jei nepažįstame Kṛṣṇos ar neatliekame Jam transcendentinės meilės tarnystės, reiškia esame priešiški Vedāntos studijoms ir Aukščiausio Dievo Asmens pažinimui. Kaip studijuoti Vedāntą, parodė Viešpats Caitanya, ir visi turi eiti Jo nurodytu keliu. Žmogus, besididžiuojantis savo tariamu išsilavinimu ir nenuolankus, neieško bona fide dvasinio mokytojo užtarimo. Jis mano, kad dvasinis mokytojas jam nebūtinas, kad aukščiausią tobulumą jis pasieks savo jėgomis. Toks žmogus dar nesubrendęs studijuoti Vedānta-sūtrą. Apžavėti materialios energijos žmonės nesivadovauja mokinių sekos nurodymais, ir mėgindami patys kažką išgalvoti, iškrypsta iš Vedāntos studijų vagos. Bona fide dvasinis mokytojas tokius nepriklausomai nusiteikusius spekuliatyvius mąstytojus turi visada smerkti. Ir kai bona fide dvasinis mokytojas atvirai pasako apie mokinio kvailumą, nereikia manyti, kad jis sako netiesą.
Žmogus, visiškai neišmanantis Dievo mokslo, nelaikytinas mokytu. Kiekvienas, kuris nėra Kṛṣṇos sąmonėje, daugiau ar mažiau skęsta kvailybėje. Kartais, kai dvasiniu mokytoju imame laikyti šiek tiek teišsilavinusį žmogų, tas kvailumas iškyla į viršų. Pažinti Aukščiausią Dievo Asmenį, kurio lotoso pėdas garbina visos Vedos – mūsų pareiga. Jo nepažinęs, tačiau besipuikuojantis, neva jis suprato Vedāntą, yra tikrų tikriausias kvailys. Materialios pastangos pasiekti aukštumų akademinio mokslo srityje tėra kita kvailystės atmaina. Kol nesuvokiame, kad kosmoso reiškinija – tai trijų materialios gamtos guṇų pasireiškimas, mes esame apsvaiginti tamsybės ir supainioti šio materialaus pasaulio dualizmo. Kas gerai išmano Vedāntą, tas tampa Aukščiausio Viešpaties – visos kosmoso reiškinijos rūpintojo ir saugotojo, tarnas. Kol nepakilsime aukščiau tarnystės laikiniems dalykams, tol negalėsime išmanyti Vedāntos.
Kol mes esame ribotoje karminės veiklos sferoje ar įsitraukę į spekuliatyvius samprotavimus, galimas daiktas, sugebėsime įsisavinti teorines Vedānta-sūtros žinias bei perteikti jas kitiems, tačiau nepajėgsime perprasti aukščiausių, amžinų, transcendentinių, suteikiančių visišką išsivadavimą garso virpesių: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Kas gerai taria transcendentinius Hare Kṛṣṇa garsus, tam dar studijuoti Vedānta-sūtros filosofijos nereikia. Pagal bona fide dvasinio mokytojo Caitanyos Mahāprabhu mokymą, visi, kurie nesupranta, kad transcendentiniai virpesiai niekuo nesiskiria nuo Aukščiausiojo, ir kurie mėgina tapti filosofais māyāvādžiais ar Vedānta-sūtros žinovais, yra kvailiai. Imtis studijuoti Vedānta-sūtrą savo jėgomis (aukštyneigis pažinimo metodas) – dar vienas kvailybės požymis. Kas patyrė transcendentinių garsų tarimo skonį, išties pasiekė Vedāntos tikslą. Šiuo atžvilgiu Śrīmad-Bhāgavatam yra du labai pamokantys posmai. Pirmo posmo esmė ta, kad žmogus, giedantis transcendentinius garsus, net jei jis žemesnės kastos, jau atliko visas askezes ir visas aukas ir įgyvendino visas galimas atsižadėjimo formas, išstudijavo visas Brahma-sūtras. Todėl jis gali giedoti: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Antro posmo esmė ta, kad tas, kas taria du skiemenis „Ha-ri“, išstudijavo visas Vedas: Ṛg Vedą, Atharva Vedą, Yajur Vedą ir Sāma Vedą.
Beje yra nemažai tariamųjų bhaktų, kurie mano, jog Vedānta neskirta bhaktams. Jie nežino to fakto, kad tyri bhaktai tesiremia vien tik Vedānta. Visi didieji keturių vaiṣṇavų sampradāyų ācāryos pateikė Vedānta-sūtros komentarus, tačiau tariamieji bhaktai – garsėjantys prākṛta-sahajiyā vardu – visaip vengia studijuoti Vedānta-sūtrą ir tyrus bhaktus bei vaiṣṇavų ācāryas klaidingai laiko spekuliatyviais mąstytojais arba užimtais karmine veikla. Dėl to jie patys tampa māyāvādžiais ir nustoja tarnavę Aukščiausiam Viešpačiui.
Vedānta-sūtros studijavimas akademinio mokslo metodais nepadės suvokti transcendentinių virpesių reikšmės. Žmonės, paveikti akademinio mokslo – tai visiškai paklydusios sąlygotos sielos, nesuprantančios tikrosios žodžių „aš“, „man“, „mano“ prasmės. Todėl jos nesugeba atplėšti savo proto nuo išorinės energijos. Kai žmogus išties įgyja transcendentinį žinojimą, jis išsilaisvina nuo dualizmo ir ima su transcendentine meile tarnauti Aukščiausiam Viešpačiui. Tarnystė Viešpačiui – tai vienintelė priemonė, kuri padeda nusikratyti materialios veiklos potraukio. Žmogus, kurį pagal visas taisykles įšventino bona fide dvasinis mokytojas ir kuris kartoja: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, – palengva išsivaduoja nuo „aš“ bei „mano“ idėjų ir pajunta norą atlikti transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui vienu iš penkių transcendentinių santykių su Juo. Tokia transcendentinė tarnystė neturi nieko bendra su grubiu ir subtiliu kūnais. Pasiekti Kṛṣṇos sąmonę galima tik supratus, kad tarp Aukščiausiojo ir Jo vardo nėra skirtumo. Tada gramatinė ekvilibristika tampa nebereikalinga. Mat didesnę prasmę žmogus mato maldoje Viešpačiui: „Hare Kṛṣṇa – o mano Viešpatie, o Viešpaties energija, meldžiu užimti mane tarnyste Tau!“
Visa tai Viešpats Caitanya paaiškino Prakāśānandai Sarasvatī ir pasakė, kad apie tai Jis girdėjęs iš Savo dvasinio mokytojo. Jis dar pridūrė Prakāśānandai Sarasvatī, kad Jo dvasinis mokytojas mokęs Jį, jog Śrīmad- Bhāgavatam yra tikrasis Vedānta-sūtros komentaras, kaip tai teigia patsai Vyāsadeva – Vedānta-sūtros autorius.
Galima sakyti, kad einantis pažinimo keliu tobulumą pasiekia tada, kai suvokia švento vardo ir Aukščiausio Viešpaties identiškumą. Be realizuoto dvasinio mokytojo globos, tokio žmogaus supratimas apie Aukščiausiąjį yra gryna nesąmonė. Tačiau transcendentinį Viešpatį galima visiškai pažinti per tarnystę ir atsidavimą. Be nusižengimų giedodamas Hare Kṛṣṇa mantrą, Viešpats Caitanya skelbė, kad mantra gali sąlygotą sielą iškart apvalyti nuo materijos nešvarybių. Šiame Kali amžiuje niekas kitas nepadės to pasiekti, išskyrus mahā-mantros giedojimą. Pasakyta, kad visų Vedų raštų esmė – kartoti šventą Kṛṣṇos vardą: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Viešpats Caitanya dar pasakė Prakāśānandai Sarasvatī: „Norėdamas įtikinti Mane, kad mahā-mantros giedojimas yra Vedų žinojimo esmė, Mano dvasinis mokytojas išmokė Mane vieno Bṛhan-nāradīya Purāṇos [38.126] posmo. Harer nāma harer nāma harer nāmaiva kevalam / Kalau nāsty eva nāsty eva nāsty eva gatir anyathā: Šiame vaidų ir veidmainystės amžiuje vienintelė priemonė išsivaduoti – tai švento Viešpaties vardo giedojimas. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra.“
Trijose iš keturių epochų (Satya-yuga, Tretā-yuga ir Dvāpara-yuga) gyveno žmonės, kurių garbei reikia pasakyti, kad jie sugebėjo pažinti transcendenciją per mokinių seką. Tačiau šiame amžiuje žmonės nerodo jokio susidomėjimo mokinių seka. Vietoj to jie išgalvojo daugybę loginio įrodymo ir argumentacijos būdų. Vedos nepritaria individualioms pastangoms pažinti aukščiausią transcendenciją (aukštyneigis pažinimo procesas). Absoliuti Tiesa turi nusileisti iš absoliutaus lygmens. Aukštyneigiu būdu Jos nepažinsime. Šventas Viešpaties vardas: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare – tai transcendentiniai virpesiai, kadangi jie sklinda iš transcendentinio lygmens – aukščiausios Kṛṣṇos buveinės. Tarp Kṛṣṇos ir Jo vardo nėra jokio skirtumo. Šventas Kṛṣṇos vardas toks pat tyras, tobulas ir nuo nieko nepriklausomas, kaip ir Pats Kṛṣṇa. Logiką ir argumentus tepripažįstantiems akademiniams mokslininkams kelio į transcendentinės švento Dievo vardo esmės suvokimą nėra. Vienintelis būdas suprasti transcendentinę Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare esmę – su tikėjimu ir atsidavimu kartoti šiuos vardus. Kartojimas su tikėjimu ir atsidavimu išvaduos mus iš klaidingo savęs įvardijimo, kurio priežastis – grubus ir subtilus kūnai.
Šiame logikos, įrodinėjimų ir kivirčų amžiuje giedoti Hare Kṛṣṇa – vienintelė savęs realizacijos priemonė. Kadangi išvaduoti sąlygotą sielą tegali transcendentiniai Hare Kṛṣṇa virpesiai, jie laikomi Vedānta-sūtros esme. Materialiu supratimu tarp pačios asmenybės ir jos vardo, pavidalo, savybių, pojūčių bei veiksmų pasireiškia dualizmas, tuo tarpu transcendentiniai virpesiai taip neapriboti, nes sklinda iš dvasinio pasaulio. Dvasiniame pasaulyje nėra skirtumo tarp asmenybės vardo ir jos savybių. Materialiame pasaulyje toks skirtumas, aišku, egzistuoja. Kadangi filosofai māyāvādžiai to nesupranta, jie negali ištarti transcendentinių garsų.
Paskui Viešpats Caitanya pasakė Prakāśānandai Sarasvatī, kad Savo dvasinio mokytojo lieptas, Jis pradėjo nepaliaujamai kartoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. „Dėl to, kad be paliovos kartoju Hare Kṛṣṇa, – kalbėjo Viešpats, – kartais nebegaliu nurimti ir Mane pagauna nenumaldomas noras tai šokti ir juoktis, tai gailiai verkti ir giedoti. Aš tampu tarsi beprotis. Kartą paklausiau Savęs – ar tik nebūsiu išprotėjęs giedodamas Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, ir kreipiausi į Savo dvasinį mokytoją. Pasakiau jam, kad giedodamas Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, einu iš proto ir prašiau paaiškinti, kas Man atsitinka.“
Nārada-pañcarātra teigia:
eṣo vedāḥ ṣaḍ-aṅgāni chandāṁsi vividhāḥ surāḥ
sarvam aṣṭākṣarāntaḥsthaṁ yac cānyad api vāṅmayam
sarva-vedānta-sārārthaḥ saṁsārārṇava-tāraṇaḥ
„Aštuoni žodžiai: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare, sukaupia savyje visus Vedų ritualus, mantras ir visą žinojimą.“ Jai antrina Kalisantaraṇa Upaniṣad:
hare kṛṣṇa hare kṛṣṇa kṛṣṇa kṛṣṇa hare hare
hare rāma hare rāma rāma rāma hare hare
iti ṣoḍaśakaṁ nāmnāṁ kali-kalmaṣa-nāśanam
nātaḥ parataropāyaḥ sarva-vedeṣu dṛśyate
„Šešiolika žodžių – Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare – specialiai skirti Kali amžiaus teršiamam poveikiui panaikinti. Norint apsisaugoti nuo teršiamo Kali poveikio, nėra kitos išeities, kaip kartoti šiuos šešiolika žodžių.“
Viešpats Caitanya papasakojo Prakāśānandai Sarasvatī, kad Jo dvasiniam mokytojui supratus, ko klausiama, jis pasakė: „Tokia jau transcendentinė šventų vardų – Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare esmė: įstumti žmogų į dvasinį pamišimą. Kiekvienas, nuoširdžiai giedantis šį šventą vardą, labai greitai pakyla į meilės Dievui lygmenį ir beprotiškai Jį pamilsta. Meilės Dievui beprotybė – tai aukščiausioji žmogaus būties tobulumo pakopa.“
Dažniausia žmones domina religija, ekonomikos vystymas, juslių tenkinimas ir išsivadavimas, tačiau meilė Dievui – virš viso to. Bona fide dvasinis mokytojas gieda šventus vardus: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, transcendentiniai garso virpesiai įeina į mokinio ausį, ir jei mokinys seka dvasinio mokytojo pavyzdžiu ir gieda šventą vardą taip pat pagarbiai, jis pradeda išties garbinti transcendentinį vardą. Kai bhaktas garbina transcendentinį vardą, bhakto širdy vardas Pats spinduliuoja Savo šlovę. Kai bhaktas pasiekia šventojo vardo transcendentinių garsų kartojimo tobulumą, jis vertas tapti dvasiniu mokytoju ir išvaduoti visus pasaulio žmones. Šventojo vardo giedojimas slepia savyje tokią galią, kad pamažu jis įrodo savo viršenybę prieš viską pasaulyje. Bhaktas, kuris kartoja šventą vardą, patenka į transcendentinę ekstazės būseną, ir joje jis tai juokiasi, tai verkia ir šoka. Kartais neaukšto intelekto žmonės kliudo laisvai giedoti mahā-mantrą, bet bhaktas, pasiekęs meilės Dievui lygmenį, garsiai gieda šventą vardą visiems, kas tik tuo susidomi. Taip visi gauna įšventinimą giedoti šventus vardus: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Giedodamas šventus Kṛṣṇos vardus ir jų klausydamasis, žmogus lengvai atmena Kṛṣṇos pavidalus bei savybes.
Čia reiktų paaiškinti, kad "beprotybė" apie kurią kalbama tekste, yra dvasinės meilės Dievui ekstazės apraiškos, transcendentinis fenomenas. Viešpats Čaitanja, kaip paaiškina Gaudija vaišnavai, yra Pats Dievas, tiesioginė ir pilna Krišnos inkarnacija, o šiame pavidale atlieka Dievo tarno vaidmenį, kad pamokytų gyvas esybes kaip pasiekti dvasinį tobulumą, t.y. moko savo pavyzdžiu. Kadangi yra Dievas, visos dvasinės energijos yra Jam iš karto prieinamos, todėl Jam pradėjus kartoti maha-mantrą, Jis iš karto pradėjo regėti Krišną ir Jį apėmė transcendentiniai jausmai Krišnai, ilgesys, džiaugsmas, ir kt., kurie kartais išoriškai reiškiasi tokiais simptomais kaip verksmas, šokis, juokas, ir kt.