Manau, pradžiai reiktų gerai apsibrėžti sąvokas.
Man priimtina samprata, kad tarp materijos ir dvasios yra esminis skirtumas. Materija – laikina, objektiška, neturinti vidinio sąmoningumo, suyranti. Dvasia – amžina, subjektiška, turinti vidinį sąmoningumą, nepažeidžiama ir nesuyranti, tobula būties forma. Pagrindinis šaltinis, iš kurio perimu šią filosofiją – senovinė "Bhagavano giesmė", Mahabharatos dalis.
Šiame pasaulyje susiduriame su tokiais materialiais elementais, iš kurių sudaryta ši visata: klaidingasis ego, intelektas, protas, jutimai, eteris, dujos, degimas, skystis, kietas būvis. Fizinį žmogaus kūną sudaro penki paskutiniai, o mentalinį – keturi pirmieji.
Tai elegantiška realybės analizė per šiuos fundamentalius elementus. Pasidairę, pamatysime kad viskas, ką galime stebėti patenka, į kurią nors iš šių kategorijų. Jeigu nebūtų šių elementų, visata neturėtų apčiuopiamų reiškinių, nes nebūtų pvz. skystos ar kietos materijos būsenų, reiškia nebūtų mūsų Žemės su jos vandenynais; ir t.t. ir pan. Klausimas toks: kas visatos pagrinde, pirminėje sandaroje, lemia, kad būtų šios materijos formos ir tuo pačiu, kažkokią apčiuopiamą formą ir stabilumą turintys reiškiniai? Kas lemia atskirų rūšių elementų egzistavimo galimybę? Tai įrodo, kad visata nėra chaosas, bet turi Kūrėjo užduotas savybes, su tikslu suformuoti konkretaus pobūdžio reiškinius.
Taigi, žmogų sudaro: 1) amžina dvasinė siela 2) laikinas mentalinis kūnas (sudarytas iš klaidingo ego, materialaus intelekto ir proto, bei jutimų) 3) laikinas fizinis kūnas. (sudarytas iš penkių grubiųjų elementų, turintis jutimo organus, ir t.t.)
Gyvūnai pavaldūs keturiems gyvenimo procesams: maitinimasis, gynyba, miegas ir poravimasis (seksas).
Seksas yra mentalinio ir fizinio kūno lygmenų veikla. Amžina dvasinė siela nedaro materialių veiksmų ir neužsiima seksu. Ji yra kito pasaulio dalelė, ir jai nereikia šios gyvūniškos veiklos.
Taigi, kai kalbame apie dvasinį gyvenimą, turime galvoje būtent amžinos dvasinės sielos gyvenimą, arba praktiką, kuri siekia atskleisti sielą ir paklūsta dvasinės sferos principams. Psichologinio (mentalinio) ir fizinio pasirengimo trenerių nelaikau ir nevadinu dvasiniais mokytojais. Dvasinis mokytojas tai tas, kas regi amžiną dvasinę sielą ir gali padėti jai atsiskleisti.
Nei fizinio, nei mentalinio kūno problemos neliečia sielos, nes ji amžina, tobula visais laikais ir virš laiko. Fizinis ir mentalinis kūnas – tai dangalai, tarsi drabužiai, kurie padengia dvasinę sielą ir turi kitokią prigimtį nei siela. Jeigu sekama šia fizinio ir mentalinio kūno prigimtimis, tada tai materialistinė veikla, jeigu sekama sielos prigimtimi, tegu ir panaudojant fizinį ir mentalinį kūną kaip priemones, tai dvasinio gyvenimo praktika.
Kas yra geismas? Geismas – mentalinio ir fizinio kūnų funkcija. Dvasinės sielos funkcija – tyra meilė amžiniems subjektams, o kai asmuo pradeda laikyti save fiziniu ir mentaliniu kūnais ir siekia patenkinti tų kūnų jutimus, gauti malonumo per tokios rūšies egoizmą, bei nukreipia savo artumo ir meilės poreikius į laikinus materialius objektus, sudarytus iš minėtų materialių elementų, tada atsiranda iškreipta, transformuota funkcija – geismas. Žmogus nori kažko, bet net ir tai gavus, geismas neužgesinamas, bet tarsi ugnis, į kurią pilama benzino, pradeda degti smarkiau. Sielos funkcija tampa dar labiau uždengta ir nesireiškia neegoistinė, tyra sielos jausena, sąmonė būna susikaupusi į laikinus materialius objektus, neprisimindama ir nesuvokdama amžinųjų. Taip siela gali amžinai suktis materialiame pasaulyje, užmiršusi savo amžiną prigimtį, besivaikydama jutiminių malonumų, ir neidama link išsivadavimo iš materialaus būvio. Geismas, seksas, vadinamas pagrindinėmis grandinėmis, kurios laiko sielą materialiame pasaulyje. Susižavėję priešinga lytimi, ir visomis supančiomis aplinkybėmis, asmenys vaikosi materialų miražą, be jokio prasmingo atsiekimo. Gavus tai, ko norima, tiesiog prisirišama, ir tęsiama materiali būtis, o ne pasiekiama laimė ir dvasinis tobulumas.
Pasakius tai, reiktų pasakyti, kad asmuo turi būti nuoširdus, ir jeigu jis yra materijos įtakoje, neimituoti išsivadavusios sielos. Jis turi užimti tokią gyvenimo situaciją, kuri atlieptų jo materialiems poreikiams, jeigu tokių yra. Šeima, santuoka – tai religinės sistemos dalis, kur tam tikros disciplinos būdu siekiama panaudoti susiformavusias mentalinio ir fizinio kūnų tendencijas dvasinio gyvenimo praktikai, iki kol sąmonė neapsivalys.
Bendras principas, kad užsiimant fizinio ir mentalinio lygmens veiklomis, bus toliau klimpstama į materiją, o užsiimant sielos lygmens dvasinio gyvenimo praktika, atitinkama disciplina – bus einama link dvasios. Todėl seksas, kaip dvasinio gyvenimo praktikos dalis (1), ir seksas kaip fizinio ir mentalinio kūnų poreikių tenkinimas (2) – du iš esmės skirtingi dalykai. 1 atveju, atmetamas egoistinis polinkis tenkinti jutimus, ir siekiama be geismo užimti fizinį ir mentalinį kūną aukštesniam tikslingumui – pvz. pradėti aukšto sąmoningumo vaikus ir padėti jiems tęsti savo dvasinį tobulėjimą šioje Žemėje. 2 atveju, vis dar siekiama patenkinti egoistinius polinkius.
Prievarta religijose – kita geismo degradacijos forma. Iš nepatenkinto geismo kyla pyktis, įniršis, ir tada žmonės pamiršta aukštesniąsias religijos nuostatas, ir pradeda elgtis prieš religijos principus, tokius kaip neprievarta. (Kaip pasakė Jėzus Kristus: "kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį", vadinasi, visiems būdingas nuodėmingumas, dėl kurio jie bando apkaltinti ir su įniršiu užmušti kitą) Sprendimas tam – ne didinti ir tenkinti geismą, bet užsiimti tinkama, nuoširdžia dvasinio gyvenimo praktika, atitinkančia žmogaus sąmonės lygį. Nesąmonės prasideda, kai žmonės vietoje dvasinio gyvenimo praktikos ir disciplinos, užsiima materializmu, ir tampa pavaldūs šio pasaulio procesams ir ydoms. Tada jie tampa blogesni negu materialistai.
Apsišaukėliams būdingos būtent tokios nesąmonės. Greitai pasimato, kad jie nesilaiko disciplinos, nieko neišmano apie sielos veiklą, bet užsiima fizinio ir mentalinio kūno žaidimais. Jie gali apsimetinėti, bet anksčiau ar vėliau, yla išlenda iš maišo, ir pasimato kas yra kas. 3 šios temos pradžioje minėtas simptomas: amoralūs, nesantuokiniai santykiai su priešinga lytimi yra klasikinis testas. Dauguma jį daugiau ar mažiau intuityviai taiko, prisiminkime pvz. kaip visuomenė nepatenkinta apsimetėliais kunigais, kurie turėtų kaip ir laikytis celibato disciplinos, bet pasirodo kad turi nukrypimų arba meilužių ir vaikų. Kodėl staiga kitur reiktų nekreipti dėmesio į tokio pobūdžio materialistines tendencijas?
Materija negali suteikti dvasios. Dvasinis impulsas gali būti gaunamas tik iš dvasinio pasaulio. Materija nepagamina dvasios, atvirkščiai, tai Dvasia kuria materiją ir yra aukščiau nei materija. Taigi, joks narkotikas, materiali tabletė, negali duoti dvasinio impulso sąmonei. Tai duos tik materialų impulsą iš šio pasaulio, mentalinio ir fizinio kūnų suaktyvavimą, bet tuo pačiu ir sutrikdymą, destrukciją. Analogiškai, materialistiškas seksas negali duoti dvasinio impulso. Kiek tantrinės sekso praktikos yra materialistinės ar duodančios kokį tobulėjimą – nesu to dalyko ekspertas. Bet bendrus principus apžvelgiau, kad grynąja dvasinio gyvenimo praktika paremta sekso disciplina yra susijusi ne su geismo tenkinimu, bet su kitais tikslais, tokiais kaip vaikų pradėjimas, tarnaujant Kūrėjo tikslams visatoje, kuri yra tarsi globalinė sielų mokykla.