Per tūkstančius metų be visų kitų gebėjimų išvystėme loginio abstrahavimo, redukavimo ir kitokius mąstymo metodus, kurių pagalba išmokome visumą skaidyti į dalis. Suskaidėme viską aplinkui ir net save pačius – „atskyrėme“ dvasią (pavadinome ją „Aš“) nuo savo materialaus, gyvo kūno. Ir nusprendėme, kad „Aš“ disponuoja savo kūnu, kaip priemone siekti įvairių tikslų. Kūnas nebėra „Aš“, jis yra „mano“. Jis neteko savaiminės prasmės ir vertės, bet „Aš“ savo nuožiūra suteikiu savo kūnui prasmę ir vertę. Tai savotiškai leido pasijusti labiau dvasingiems, nepriklausomiems nuo to, kas vyksta su žemišku, biologiniu, fiziologiškai į kitų gyvūnų kūnus panašiu kūnu…
Kartu formavo požiūrį į savo ir kitų žmonių kūną kaip į atskirą nuo asmens objektą ir „pateisino“ atitinkamą elgesį. Galime laisvai nuspręsti, kaip pasielgti su savo automobiliu, kodėl kažkas turėtų riboti mūsų elgesį su savo kūnais? Iš kitos pusės – kodėl savo kūnui neleisti daryti to, ko jis nori, – juk tai manęs („Aš“) neliečia… Susidaro įspūdis, kad esant pasiūlai leistina ir kito kūną kaip daiktą pavartoti, neprisiimant atsakomybės už jo asmenį.
„Aš“ išsilaisvinimas nuo kūno, o kartu ir kūno išsilaisvinimas nuo „Aš“, labai patrauklus, nes būtent kūne reiškiasi lengviausiai pasiekiami malonumai, kurie paprastai yra saistomi į „Aš“ sąžinę apeliuojančių moralės normų. Nuo „Aš“ nepriklausomas kūnas po truputį slysta anapus moralės ribų. Neatsitiktinai ši „nepriklausomybė“ yra ypatingai išoriškai puoselėjama – ji naudinga įvairių į kūną nukreiptų pramonės šakų pelnui generuoti. Politika, žiniasklaida, kinas ir popkultūra pasistengė, kad įprastomis taptų idėjos: „Aš gimiau ne savo kūne“; „moteris su vyro kūnu“; „parduoda savo kūną“; „turi teisę į savo kūną“; „milijono vertas kūnas“; „seksualiniai santykiai, kuriuose susitinka tik kūnai“… Šios ir panašios idėjos tampa pasiteisinimais seksualinei laisvei; homoseksualiai partnerystei; socialinės ir biologinės lyties atskyrimui; lyties keitimo operacijoms; abortui; surogatinei motinystei; apnuogintų kūnų atvaizdų naudojimui rinkodaroje, įvairiose pramogose; lytiniam švietimui, kuriame mokoma, kaip pažinti kūno fiziologines funkcijas, bet ne savo asmens lytiškumą ir t. t….
Deja, toks požiūris yra klaidingas nuo pačių savo ištakų. Mes esame dvasiniai kūnai. Mano dvasia nėra kažkur už kūno arba tik smegenyse (o gal širdyje), bet kiekvienoje mano kūno dalyje ir kiekvienoje ląstelėje. Kiekviena mano kūno dalis yra ne tik fizinė (materiali), bet ir dvasinė. Kiekviena savo kūno dalimi esu aš pats (-i). Nujausdami šią realybę mes nesakome – „mano kūnui skauda galvą“ arba „mano koja nuspyrė kamuolį“. Sakome: „Man skauda“, „aš nuspyriau.“
Lyriškas straipsnis, bet pilnas visiškai klaidingų idėjų.
Nesu girdėjęs, kad nusikaltėliai, kiti neribojantys savo veiksmų asmenys, politikai ar šiaip eiliniai piliečiai, vadovautųsi metafizine sielos koncepcija, ar ja teisintų savo veiksmus. Greičiau atvirkščiai, visiškas pasinėrimas į fizinio kūno sąmonę, bei jokios sielos koncepcijos neturėjimas, veda juos prie paklusimo bet kokioms fizinio pasaulio bangoms ir srovėms, kad ir kur jos neštų.
Kai skaičiavimuose įsivelia klaida, visi tolesni skaičiavimai tampa klaidingi. Siela yra fiziniame kūne, bet nuo to fizinis kūnas netampa mano nuosavybe, ir nepasidaro kažkas, su kuo galiu daryti ką noriu. Fizinis kūnas yra Dievo dovana man, ir Dievo nuosavybė, todėl suvokęs metafizinę sielos prigimtį ir jos atskirumą nuo fizinio kūno, turiu dar daugiau paskatų laikytis Dievo įsakymų, gerbdamas Jo nuosavybę.
Jeigu kūniški prisirišimai dažnai savaime veda į klystkelį, ir pilnai save pateisina, tai sielos metafiziškumo supratimas sugrąžina sveiką protą. Pvz. galima mąstyti ir jausti taip: "aš esu šis fizinis kūnas, ir man patinka skaniai valgyti, tokia mano prigimtis, todėl esu laisvas persivalgyti, to reikia man – fiziniam kūnui". Ir t.t. ir pan. Bet jeigu iš tikro netapatinu savęs su kūno instinktais, man lengviau netapatinti ir savo valios su kūno valia, bei sprendimų nepriimti vien kūnišku pagrindu.
Netapatino savęs su fiziniu kūnu ir ankstyvieji krikščionys.
Žr. pvz. http://biblehub.com/commentaries/sco/hebrews/9.htm
(6) The soul and spirit live, independently of the death of the body, which is described as a "tabernacle" (tent), in which the "I" dwells, and which may be put off 2Cor 5:1-8 1Cor 15:42-44 2Pet 1:13-15.
(7) At the believer's death he is "clothed upon" with a "house from heaven" pending the resurrection of the "earthly house," and is at once "with the Lord." 2Cor 5:1-8 Phil 1:23 Lk 23:43.
