Kai viską papasakojau savo artimiesiems, draugams, visi man sakė, kad turiu savo patirtimi pasidalyti su žmonėmis, pvz. išleisti knygą ar pan. Tačiau pats kategoriškai tokios idėjos atsisakiau. Kai pabudau po komos ir papasakojau apie viską ką mačiau medikams, kažkas pranešė žiniasklaidai ir jau kitą dieną mano palatoje buvo viena Lietuvos žurnalistė (pavardės neminėsiu) su keliais operatoriais. Bet visus išvijau lauk ir persikėliau toliau gydytis į privačią įstaigą.
Nenoriu atskleisti kas esu, nenoriu šlovės, nenoriu ir pinigų. Man viso to nereikia. Tiesiog noriu pasidalinti su tuo ką man teko išgyventi. Jeigu ne medikai ir ne mano visi draugai, giminės, pažįstami – iki šios dienos galvočiau, kad visa tai buvo haliucinacija mano smegenyse ir tiek. Tačiau paaiškėjo, kad viską ką mačiau tiek ten tiek čia žemėje – tiesa. Buvau gulinti be jokios sąmonės daržovė vegetacinės būsenos. Tačiau daržove, kuriai medikai nedavė jokio šanso išgyventi buvau čia, Žemėje. O už jos ribų mano sąmonė patyrė atskirą, visiškai iki šios dienos nesuvokiama egzistenciją.
Žinokite man jau nedaug liko iki pensijos ir tik skaudi avarija privertė mane pažvelgti į gyvenimą visiškai kitaip negu aš kažkada į jį žiūrėjau. Lygiai taip pat kaip ir daug iš čia esančių galvojau, kad esu viso labo mėsos gabalas vaikštantis žemėje.
2013 metais papuoliau į avariją važiuojant iš kaimo namo. Ačiū Dievui, kad važiavau vienas, nes iš automobilio nieko nebeliko. Pats tik stebuklo dėka likau gyvas. Tiesa dabar šiek tiek turiu sunkumų susijusių su kordinacija.
Savo kūne buvau lygiai iki tos sekundės kai į mano automobilį isirėže kitas automobilis kuris netikėtai įskriejo į mano juostą. Tą akimirką viską savo akimis mačiau taip sulėtintai, kad net iki dabar pamenu kur koks stiklo gabaliukas nukrito. Laikas tarsi sustojo. Mačiau absoliučiai viską: kur tuoj nukris kiekvienas stiklo gabaliukas, kaip iš vairo labai lėtai iššauna oro pagalvė, kaip lėtai lankstosi automobilio kapotas – to tiesiog neįmanoma apsakyti žodžiais.
Po šių vaizdų kurie man truko tarsi amžinybe, akyse pasirodė neįtikėtino ryškumo šviesa. Buvo tokia akinanti šviesa, kad rodos viso pasaulio šviesos, žibintai, prožektoriai, lazeriai buvo nukreipti į mane vieną. Nejaučiau nei skausmo, nei baimės. Tiesiog supratau, kad tai yra pabaiga. Pasidarė tylu ir ramu. Po kurio laiko uždaviau sau klausimą:
"Pala, jeigu aš galvoju, reiškias dar gyvenu ar egzistuoju? Tačiau kur aš?".
Visą tą laiką buvo akinanti balta tuštuma. Bet man tik taip iš pradžių atrodė, kol baltas akinantis fonas pradėjo pamažu gęsti.
Pradėjau matyti. Buvo visiška tamsa. Aplinkui pasirodė, tiksliau jos ten visuomet buvo, tiesiog aš tik tada pradėjau matyti, labai daug mažų švieselių kurios pro mane pralėkdavo neįtikėtinais greičiais. Viena šviesele po kitos, viena po kitos, jų ten buvo milijardų milijardai – pagalvojau kas čia tokio po galais? Jokios baimės, jokio skausmo, tik begalinis smalsumas. Man atrodė taip, kad aš vienas stoviu, o pro mane lyg mažos šviesios dulkelės kažkur praskrenda ir nuskrenda tolyn.
Kilo mintis: reikia ištiesti ranką ir nors vieną pagauti. Nežinau kodėl taip pagalvojau. Tiesiog tokia mintis atsirado ir tiek. Tesiu ranką, tačiau rankos tai nebėra. Noriu pažvelgti į savę, tačiau nieko nematau. Absolučiai nieko nėra. Nematau nei savo rankų, nei kojų, nei kūno – tiesiog nieko. Aš savęs nemačiau, jus galite tai nors įsivaizduoti? Dabar kai rašau tai net savo nosies galiuką galiu akimis pamatyti, o tada tiesiog švarus vaizdas ir jokio kūno. Tada ir vėl pagalvojau:
"Viskas aišku, aš miriau".
Pasistengsiu pratęsti pasakojimą rytoj draugai, jau vėlu, o su žmona nuolat pykstamės, kad iki išnaktų prie kompiuterio sėdžių. Labanakt visiems. Tikiuosi kas nors perskaitys.



