Šiaip neketinau daugiau rašyti šiame tinklapyje, tačiau kasdienybėje kiekvieną dieną užklumpa vis kokios nors filosofinės mintys ir jaučiu, kad jas turiu kažkokiu būdu išreikšti, realizuoti. Tarsi kažkas lieptų tai padaryti… Širdis, mintys, kažkas aukštesnio, o galbūt tie, kurie nori tai išgirsti.
Norėčiau aptarti karmos, reinkarnacijos egzistavimo realumą. Neketinu aiškinti, kas yra šios idėjos, nes daugeliui ir taip aišku. Ketinu pasamprotauti, kaip šios esybės veikia mus.
Jeigu visi gyventumėme tik po vieną savo gyvenimą, manau, kad pasaulyje visų pirma nebūtų tiek daug nelaimingų žmonių. Tik jau nereikia pradėti sakyti, kad beveik visi laimingi. Jie tik meluoja, apsimeta. Aš tai jaučiu. Aš neturiu omeny, kad blogai būti laimingu, o norėjau pasakyti, kad labai sunku bet kuriam žmogui pasiekti tą laimę. Sakyčiau, kad neįmanoma…
Jeigu visi žmonės gyvena tik vieną kartą, tada kodėl vieni būna labiau apdovanoti, o kiti akivaizdžiai ,,nuskriausti"? Tik nereikia pradėti banaliai aiškinti, kad kiekvienas žmogus skirtingas, gabus savaip. Aš ne apie tai… Aš su tuo sutinku. Aš norėjau pasakyti, kad vieniems būna akivaizdžiai geresnės sąlygos, būna su išreikštom tokiom savybėm, kurios būna labiausiai vertinamos postmodernistinėje visuomenėje.
Aš neketinu rašyti tik apie tai, kas blogai, neigiama, kas liečia karmą, egzistenciją. Kaip jau minėjau tuos žmones, kurie šiame gyvenime atrodo, kad yra labiau apdovanoti, mano manymu, galbūt taip yra dėl to, nes taip jiems atsidėkojama už praeito gyvenimo nuopelnus, gerus darbus. Tokiu būdu galima paaiškinti iš pirmo žvilgsnio esančią nelygybę.
Man atrodo, kad pavyzdžiui benamiai, valkatos, tai žmonės, kurie labai nusidėjo praeitame gyvenime. Jiems tiesiog nelemta susikurti kažką gražesnio. Aš taip teigiu, nes keleta pažįstų asmeniškai (bei turiu kitokios patirties). Jie be galo darbštūs, darbštesni už daugelį… Atrodo, kad jie nori darbu atpirkti nuodėmes, tačiau to negana…
Kalbant apie kitą šios situacijos pusę, pažįstu daug žmonių, kurie tiesiog niekuo neveikia šiame gyvenime, tačiau jiems viskas tiesiog kaip ant padėklo padėta. Jeigu gyvename vieną kartą, tada kodėl yra tokia nelygybė? Kodėl vieni atiduoda visas savo jėgas, atsisako malonumų, kad kažko pasiektų, o kiti viską turėdami, to nevertina ir net nesuvokia, net nebando suvokti, kad kol jie linksminasi, nerūpestingai eikvoja laiką, kiti kenčia nešdami didžiulę karmą…
Kviečiu prisijungti prie diskusijos ir parašyti savo nuomonę, pateikti patirtį iš asmeninio gyvenimo, kaip jūs susidūriate su karma. Ir ar pritariate, kad vienus žmones tarsi baudžia kažkas šiame gyvenime, o kitus – apdovanoja?
