Viskas vyko prieš gerus trejus, ketverius metus atgal, kai dar ėjau į mokykla. Tuo metu buvau dešimtokas, devintokas. Jau nuo mažų dienų vykdavo man nesuvokiami dalykai, bet atėjo tieji metai, kai prasidėjo vis didesni ir į patingingesni dalykai vieni už kitus. Tą dieną aš atsikėliau kaip įprasta nieko naujo, nieko į patingo. Tą diena buvau neutralios nuotaikos, labai daug masčiau apie vieną ir ta patį žodi, bet tai man nebuvo naujiena. Tais metais aš kas antrą ryta atsibudęs vis kartodavau tam tikrus žodžius mintyse, tad man jau buvo tai įprasta.
Kaip nuolatos aš eidavau į mokykla pėsčiomis, nei važiuodamas autobusu į mokyklą. Nutolęs nuo namu 20-50 metrų, staiga mano mintys visos dingo lyg būtų kas užvėres duris. Kūnas po truputi pradėjo atvėsti, vėliau staiga pajutau šiluma, kuri maloniai kuteno mane ir lyg niekur nieko aš pamačiau save iš viršaus, o mano kūnas vis toliau ėjo į mokykla, aplinkui nebuvo nei vienos gyvos dvasios aplink mane. Tik mašinos kurios nuolatos slankiojo gatvėje. Viską mačiau spalvotai, tarpsniais vaizdas pabaldavo ar tai šviesos blyksniai nušviesdavo visą vaizdą, tuomet po trisdešimt penkių sekundžių kelionės ir matymo savęs pradėjau kilti vis aukščiau ir aukščiau, žinoma išsigandau tik pats kvailys galėtu neišsigąsti ir vėl viską mačiau iš savo kūno iš paties savęs.
Grįžęs į savo kūną išsigandęs stovėjau visas sustingęs lyg bučiau pavirtęs medžiu, vėl buvo pasidarę šaltą, nesupratęs kas įvyko. Pailsėjau pora minučių tokioje pat būsenoje, kokioje ir buvau sustingęs. Po kelių minučių ir vėl ėjau į mokyklą. Apie tai jau negaliu išmesti nemažai metų.
Tai vienintelis paaiškinimas kuris labiausiai paaiškino šį keista mano į vikį.
Būčiau labai dėkingas, jei kas atsakytumėt į visas mano istorijas, nes dar turiu jų ne mažai, bet visuomet bijojau, kažkam sakyti. Kartą buvau pabandžiau tai pasakyti, bet viskas pasibaigė blogai.
