Išorinis žvilgsnis vertina viską per konkurencinę logiką. Dažnai ir vidinis religijos pasekėjų požiūris taip pat vertina.
Bet jeigu giliau pamąsčius, jeigu religijos savo gryna ir tyra esme yra įsteigiamos Kūrėjo arba Jo tarnų, tada visų religijų plitimas yra teigiamas dalykas, o konkurencija – neesminis dalykas (žmonės turi pasirinkimo laisvę). Tarkim, islamas, budizmas, krikščionybė pasklido plačiuose arealuose – tai kas čia blogo? Reiškia, žmonės negyvena kaip laukiniai gyvūnai, o turi civilizacines religines sistemas. Jų padedami, tobulėja.
Iš religijų pasaulio stebėjimo galima daryti išvadą, kad yra viena Kūrėjo tiesa, ir viena Kūrėjo religija, kuri turi vidinę įvairovę – ji nėra monotoniška, vienaplanė. Ji atsiskleidžia skirtingiems žmonėms skirtingai, pagal jų poreikius, laiką, vietą, aplinkybes, kalbą ir kultūrą.
Problema – agresyvumas, religinė prievarta, ir grynosios religijos esmės praradimas dėl žmonių materialistinių motyvų. Jie pradeda naudoti savo religines sistemas materialiems tikslams, ir taip viskas praranda bet kokią prasmę. Religijos politizavimas ir biurokratizavimas; fanatizmas ir nesuvokimas, kad kitose religijose taip pat veikia Kūrėjas; dėl to daromos šventvagystės.