Pranašumas

[Master]

Ne, aš kalbėjau apie viską bendrai
Chm... Supratau tiek ką pagavau iš bendro viso diskusijos konteksto
Galbūt dabar tikrai neįsigilinau į tavąjį postą (prisiimu šią gėdą) ir regis jį tik pagrindžiau, bet tuo atveju ir tu nesupratai ką aš norėjau pasakyti (vien dėl to ir pasimoviau, nes tiesiog instinktyviai atsakau į kitus postus papildydama savo išsakytą nuomonę. Per daug į viską nebeatsižvelgiu (vėl gėda man) ) . Žodžiu...

[czech-kuolis]

Tik iš principo.... B) Anyway, visa sistema griuvusi... Ir kažkada padėtis buvo dar blogesnė (net nevardinsiu istorinių įvykių) tai ką, dėl to žmonėms žudytis reikėjo ? (ta prasme, jei sistema nieko verta, tai reikia pasitraukti iš jos?)

Čia suprast, kad stosi "iš principo"? Kaip suprasti tą iš principo? Ta prasme, turi pasirinkimą. Stoti arba nestoti. Daug žmonių niekur nestoja ir ką, nenumirė. Nes tu nesi sąžininga net prieš save - kam tau eiti ten, kur "pagrindinis įgūdis- daryk taip kaip iš tavęs tikimąsi, besąlygiškai paklusk, atkartok"? Žodžiu, by tik pašnekėt.

Oj, esi nesąžiningas labai... Negalima išsivysčiusio organizmo vystyti su vaiko organizmu.

gerai, klausimas tas pats - tas pats žmogus 21 metų ir 45 metų - jis turi pat įgūdžių? Abiem atvejais subrendę, bet pasak tavo teorijos, pasiekę subrendimo ribą (sakykime, +- 21 metus), jie iki tol brendę (pildę įgūdžių arsenalą), dabar staiga pradėjo keisti įgūdžius kitais. Ir nesvarbu, kad antrasis žmogus yra gyvenęs 24 metus ilgiau... Ir kas atsitinka, kai jis atkuria įgūdį kartą kitą pabandęs? Kas sumenksta?

Žmogaus kūnas vystosi su amžiumi, nes palygink kaip kinta vaiko kūnas. Tau ką, dar visi dantys neišdygo? Tiesiog tuo metu mes vystėmis. Negi tu manai, kad kūdikio galimybės lygios žmogui?

Tai matai, jau atsiremiame į išimtį, o jų manau tik daugės. Nes į tavo klausimą "Ar tobulėjame?", su numanomu klausėjo atsakymu "Ne", jau galime atsakyti "Taip"! Dabar teliko išsiaiškinti, kodėl, pasak tavęs, nustojame tobulėti pasiekę brandą. 

Tačiau dabar vargu ar bepamename bent vieną žaidimą...kažin ar prisimename tas visas istorijas, kažin ar išlikęs tas kūrybingumas ir charizma, drąsa...

Na, vadinasi, čia tavo bėda, aš tai prisimenu. Ne visus aišku, bet prisimenu. Savybės tik paaštėjo. 

Iron tara, jūs ką, manote, kad turite neribotą atminties saugyklą? Tai gal pameni ką veikei šią akimirką prieš 10 metų? Gi ir psichologai sudarė lentelę, kad su laiku informacija sunaikinama.

Taip, žmogaus atmintis yra ribota, nors ir gana didelė bei talpi. Tik esmė, kad regis nei tu nei aš nesame pasiekę to limito, kuris sukeltų problemų. Kad tu net ir dabar gali įsisavinti daugiau info, nei dabar turi. Nes jeigu tu dabar išmoktum mano nicką apibraukti pele, paspausti ctrl/command +C, ir paskui rašydama žinutė paspausti ctrl/command+V, ar tai reiškia, kad tą pačią akimirką, kai tu perskaitei šį sakinį, kažkas dingo iš atminties? Taip, kažkas greitu laiku dings, bet bent kelias valandas būsi dar gudresnė nei dabar, nes priedo prie to, ką dabar žinai, žinosi kopijavimo ar ko nors kito ypatumus. (čia nepykstu, tiesiog pavyzdys kaip tik po ranka. gali rašyt čekuolis, vistiek jis būtent taip ir tariasi, čia tikrai tiesa  )
Aišku, aš suprantu, kad pati visa tai žinai. Tiesiog keistas užsispyrimas teigti, kad dabar mes netobulėjame ir liekam "tokie patys", t.y. ne geresni.   

[a.t.sielis]

Žiūrint kur link tas tobulėjimas vyksta. Kokios nors laukinės gentys šaudo strėlėmis, o vadinami civilizuoti žmonės šaudo automatais. Tada jokio tobulėjimo.

[czech-kuolis]

Taip taip, sutinku (nors ir tai, grynai praktiniu požiūriu, automatas efektyvesnis), kalba eina apie paprasto žmogaus būvį. Štai jūs, a.t.sieli, ką naujo išmokdamas tobulėjate, ar visgi liekate toks pat?

[a.t.sielis]

Priklauso nuo to, ko išmokstu. Galima išmokti kažko, bet degraduoti dvasiškai tuo pat metu. Galima išmokti blogesnių dalykų, negu anksčiau mokėjai.

Galima išmokti kažko naudingo, bet dvasiškai likti toje pat vietoje. Tada irgi nėra tobulėjimo. Arba tai reliatyvus tobulėjimas.

[varpainis]

Pripazinti vien dvasini tobulejima yra kvaila.

[a.t.sielis]

Pripazinti vien dvasini tobulejima yra kvaila.

Ne tai, kad vien jį, bet be jo nieko gero nebus.

Čia panašiai kaip, žmonijos pažanga technologinėse žiniose be dvasinio tobulėjimo baigiasi tuom, kad atominės bombos sprogdinamos. Ir šiaip visas pasaulis vieni kitų bijo tuo pagrindu.

[Lapino šešėlis]

Pripazinti vien dvasini tobulejima yra kvaila.

Jei kalba pasisuko į tobulėjimą, manyčiau, kad reikėtų pasidalinti kaip kas supranta šitą sąvoką, nes regisi, kad ir vienaip ir kitaip kalbant nepavyktų bendros kalbos surasti, bet dėl viso pikto pažiūrėjau kaip šitą žodį mums aiškina žodynas.

tobulas - labai geras; neturintis trūkumų;

Jei mes kažką išmokstame, tai ne visuomet mus ves link tobulybės. Išmokti galime tyčiotis, išmokti galime skriausti silpnesnius, išmokti melo, išmokt nepagarbos. Jei sakysime, kad tai jau įgimtos savybės, šito neišmokstama. Paieškokime daugiau pavyzdžių. Išmokti galime vogti iš kitų, išmokti galime žudyti, išmokti galime daug keiktis. Bet ar tai priartina mus prie tobulybės?

Kažkas galbūt sakytų - taip. Štai tobulas vagis, ir tobulas žudikas. Bet mes juk ieškome tobulo žmogaus ar ne?

O tobulas žmogus pirmiausia turi rasti pusiausvyrą. Turi jame būti ir dvasinio, ir protinio, ir fizinio pajėgumo pradai. Tik vėlgi, jei mes pamiršę savo dvasią ir protą (pavyzdys), visą gyvybinę energiją nukreipsime į raumenis, ar išaugs iš to doras, "tobulas" žmogus? Taip jis bus geras sportininkas, galbūt jei sėkmė šypsosis maudysis šlovės spinduliuose. Bet ar tai iš tikrųjų verta tokios pagarbos, jog mes turėtume kiekvienas lygiuotis į tai kaip į žmogaus tobulumo viršūnę?

Kiekvienas pripažins, kad kraštutinumai į gerą niekuomet neveda.

Tik šiandieniniame pasaulyje dvasios puoselėjimas yra toks nuskuręs, o menkos pastangos bent kiek jį pakelti dažniausiai nueina šuniui ant uodegos. Tai ir verčia žmogų klausti? Kur šiame pasaulyje teisybė? Ir kadangi dažnas atsakytų, kad jos nėra... Tai kur mus tuomet tai veda?

[a.t.sielis]

Tai galime pastebėti visur. Religijoje (nieko vertos sielos už save ir savo klaidas pasmerktos amžinajai kančiai.) Tačiau pagalvokime... Dievas tave nubaus už tai koks esi (tada ar jis tikrai tave myli? Jeigu negali pakęsti tavo prigimties). Kad nebeturi šansų pasikeisti, todėl turi būti sunaikintas, kad nepadarytum žalos kitiems. Lyg kokia nubrokuota preke.(manau mūsų dvasinei valdžiai į mus nusispjaut... Gal ir ten reiktų kelti revoliuciją.. che, che.. ) Bet.. jei tai neįmanoma net Aukštesniajam ar pats tada turi šansą? (tokiu atveju sveikinu! Tavo sąmonė turi neribotas galimybes ir gali prilygti pačiam dievui.) Ir ar tuomet gali būti baudžiamas dėl to, kas nėra tavo valioje? Kad toks gimei? Ir kad tokios aplinkybės susiklostė (juk žmogų kuria aplinka). Juk tai ne tavo, o tavo kūrėjo klaida. Bausmė už padarytas klaidas. Ar tai tikslinga jeigu bet kuriuo atveju žmogus darydamas klaidą ją padarė tikėjęs, kad tai kažkuria prasme teisinga.

Kiek sprendžiu iš savo susipažinimo su religijos/dvasine sritimi, tai bausmės nėra. "Bausmė" tai tik įvardijimas, o realiai, Aukščiausioji Sąmonė be galo gailestinga (pvz. tokį įspūdį patvirtina pergyvenusieji klinikines mirtis ir pabendravę su Šviečiančia Būtybe), ir kiekvieną sielą patalpina į tokią aplinką, kurioje yra didžiausi šansai jai tobulėti. Kad nėra amžino buvimo pragare (nes tai prieštarautų begaliniam Kūrėjo gailestingumui), pradeda suvokti net krikščionys, iš kurių pagrinde ši samprata apie amžiną kančią pragare mūsų kraštuose ir sklinda (žr.: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-10-29-kardinolas-avery-dulles-sj-pragaro-gyventojai/89942 ). Pragaras tiesiog padeda išspirti visokį šlamštą iš vidaus, kuris ten labai stipriai įsikabinęs. O po to iš ten išeinama. Jeigu nebūtų visoks šlamštas taip stipriai įsikabinęs viduje, tai ir nereiktų atsidurti tame kalėjime su siaubo elementais, kuris vadinamas "pragaru".

Negi protingi žmonės nėra atsakingi už savo veiksmus? Galim nedaryti blogų dalykų, galim pasirinkti daryti gerus dalykus. Jeigu Kūrėjas pamokančiai įvertina tokius pasirinkimus, kas tame ne taip? Jis gi nėra toks ribotas kaip žmogus, ir tikrai labai tobulai įvertins, kur gi yra pačio žmogaus pasirinkimas bei atsakomybė, o kur jį privertė taip ar kitaip elgtis aplinkybės, atsitiktiniai suklydimai, nesugebėjimas ir t.t., ir kad jam reikia daugiau padėti. Sakoma, Aukščiausiojo gerumas nėra toks kaip tėvų ar mamų gerumas, bet milijonus kartų didesnis ir tyresnis, todėl Jis ir vadinamas maloningu - pvz. stebėtina, kaip Žemė palaikoma, nors tiek blogybių čia daroma. Vadinasi, Aukščiausiojo "bausmė" visada yra palengvinta, ir mums daug kas atleidžiama. Nes visa, kas formuoja vienokias ar kitokias aplinkybes yra Jo Paties sukurta.

Revoliucija prieš Aukščiausiąją Sąmonę nereikalinga, reikia daugiau suvokimo ir geranoriškumo.