Pranašumas

[Master]

Ilgai šią mintį nešiojausi galvoje. (Ir dabar turbūt dėl to man ją bus labai sunku išreikšti)
Nežinau ar šią problemą susikūriau aš pati ar ji iš tikrųjų egzistuoja.
Žmonės yra skirstomi. Į blogus, gerus, teigiamus, neigiamus. Visomis prasmėmis.
Tai galime pastebėti visur. Religijoje (nieko vertos sielos už save ir savo klaidas pasmerktos amžinajai kančiai.) Tačiau pagalvokime... Dievas tave nubaus už tai koks esi (tada ar jis tikrai tave myli? Jeigu negali pakęsti tavo prigimties). Kad nebeturi šansų pasikeisti, todėl turi būti sunaikintas, kad nepadarytum žalos kitiems. Lyg kokia nubrokuota preke.(manau mūsų dvasinei valdžiai į mus nusispjaut... Gal ir ten reiktų kelti revoliuciją.. che, che.. ) Bet.. jei tai neįmanoma net Aukštesniajam ar pats tada turi šansą? (tokiu atveju sveikinu! Tavo sąmonė turi neribotas galimybes ir gali prilygti pačiam dievui.) Ir ar tuomet gali būti baudžiamas dėl to, kas nėra tavo valioje? Kad toks gimei? Ir kad tokios aplinkybės susiklostė (juk žmogų kuria aplinka). Juk tai ne tavo, o tavo kūrėjo klaida. Bausmė už padarytas klaidas. Ar tai tikslinga jeigu bet kuriuo atveju žmogus darydamas klaidą ją padarė tikėjęs, kad tai kažkuria prasme teisinga.
Be to, jeigu žmogus daro klaidas dėl neišmanymo ar būtų teisinga kitam nustatyti taisykles, juk jis irgi gali būti lygiai taip pat klystantis. Sistema. Apie čia jau visai nesinori kalbėti. Vieni laikomi "degradais", o iš kitų imamas pavyzdys. Ta pati media verčia grupuoti žmones. Mokykloje, darbe nuolat vyksta konkurencija. Universitretuose "gabiems" mokymas finansuojamas, tačiau ar protingesnis yra pranašesnis už tą, kuris nors ir nėra protingas, tačiau yra sąžiningas, nuoširdus? (kuris tada geriau atliks darbą ir patenkins visuomenės poreikius?)
Ar iš tikrųjų gali žmogus būti absoliučiai, visomis prasmėmis, net savo vidumi būti geresnis už kitą?
Ką reiškia žmogaus pranašumas. Ar tai yra svarbu? Ar galime taip žmones skirstyti?
Iš kur atsiranda nepasitikėjimas savimi? Arba priešingai pasididžiavimas?
Mano manymu kiekvienas esame "kažkas" (kuris nekinta nepriklausomai nuo charakterio ar fizinio kūno), tas "kažkas" lyg gėlės kvapas, nematomas, tačiau be jo gėlė prarastų savo individualumą (galbūt išoriškai ne, tačiau žiedadulkių nešėjos, nebegalėtų jos atskirti nuo kitų gėlių)
Kodėl vienas žmogus tampa svarbesnis už kitą? Kodėl kai kuriems tenka aukoti savo gyvybę dėl kito? Arba masėms...? Kodėl kažkas kitas apsprendžia tavo likimą? Jeigu nuspręsti turi valios kiekvienas vienodai. Kalbu apie tėvus, valdžią lemiančius kitų asmenų likimą, nors jie nėra jų nuosavybė.
Juk visi yra absoliučiai lygus. Visi vienodai jaučia, visi stengiasi.
* kažkada maniau, kad kiekvienas yra savaip stiprus, pagal tai kaip veikia jų čakros (che, che )
Ir netobulieji net neegzistuotų, nes čakros palaiko žmogaus gyvybę. (na jei viena apsoliučiai užsiteršia, žmogus fiziškai suserga)
Palyginkime 8uometį vaiką ir 70metį senolį... Kuris geresnis? Kam tuomet reikalingas tobulėjimas, kodėl negalime čia ir dabar mėgautis savimi ir kitais?
Jeigu tobulėji, tai reiškiasi, kad tampi geresnis už save. Tačiau tai reikštų, kad prieš tai buvai blogesnis, netobulesnis. Tuo atveju ir dabar toks išlieki, nes tobulėjimui ribos nėra. Kas reiškia, kad tu niekada nebūsi geresnis arba tuo kuo nori būti.
Išvis ar galima teigti, kad tobulėjama, jeigu vieną įgūdį laiku mes tiesiog pakeičiame kitu?
Taip pat, jeigu manome, kad kitas yra už jus prastesnis. Kad jis daro klaidas ir yra dėl to kaltas, tada tenka suprasti, kad jūs taip pat darydami kiekvieną ėjimą, nesate apsaugoti nuo klaidų ir jums negalioja jokie pasiteisinimai. Kad jūs taip pat galite arba esate "blogas".
Jeigu koks elgeta jau nebeturi šansų išsikapstyti, galbūt jūs taip pat esate kažkuria prasme per silpnas ir yra tokia pat problema, kuriai įspręsti nesate pajėgus. Ir kitiems nė neverta jumis tikėti, jūs to nusipelnėte.

Tai va, siūlau padiskutuoti apie žmonių lygybę, skirstymą. Tai kodėl dauguma atveju žmonės paliekami likimo valiai, nevertinami.
(kodėl pavyzdžiui su asocialiais nesiskaitoma kaip su žmonėmis. Žmonės gatvėje juos ignoruoja, lyg jie nebūtų žmonės. Juk būtų galima padėti jiems. Juk MES VISI valdome pasaulį... Nekažkokia sistema, kuriai primetama visa atsakomybė)
Kodėl žmonės tokie nevieningi ir susiskaldę...?
Laisva tema pafilosofuoti

[czech-kuolis]

oi, Master...

Žmonės yra skirstomi.

Plačiau tariant, egzistuoja kriterijai. Net ir tu turi savo kriterijus. Viskas, ką gali padaryti, tai sakyti, kad visi gerai atliko savo darbą, net tada kai pačiai akivaizdu, kad kažkas to neatliko gerai. Bet vistiek žinosi, kad kažkas pasielgė blogiau. Tai taip ir neaišku paliko -siūlai tiesiog nekalbėti apie kai kurių pranšumą, nors vistiek jį vertinsime?

Universitretuose "gabiems" mokymas finansuojamas, tačiau ar protingesnis yra pranašesnis už tą, kuris nors ir nėra protingas, tačiau yra sąžiningas, nuoširdus? (kuris tada geriau atliks darbą ir patenkins visuomenės poreikius?)

Aš čia net ne retoriškai klausiu, tikrai norėčiau atsakymo - kaip tavo manymu turėtų būti vykdoma atranka į universitetus atkreipiant dėmesį į sąžiningumą ir nuoširdumą?

Išvis ar galima teigti, kad tobulėjama, jeigu vieną įgūdį laiku mes tiesiog pakeičiame kitu?

nežinau kaip kiti, bet aš išmokdamas kažko naujo prie savo įgūdžių arsenalo pridedu kitą įgūdį...
etc etc.

[a.t.sielis]

Aš čia net ne retoriškai klausiu, tikrai norėčiau atsakymo - kaip tavo manymu turėtų būti vykdoma atranka į universitetus atkreipiant dėmesį į sąžiningumą ir nuoširdumą?

Na, pvz. sąžiningiems ir nuoširdiems duoti papildomų balų. Bet tai kokybiniai, o ne kiekybiniai vertinimai.

---

Mano manymu kiekvienas esame "kažkas" (kuris nekinta nepriklausomai nuo charakterio ar fizinio kūno), tas "kažkas" lyg gėlės kvapas, nematomas, tačiau be jo gėlė prarastų savo individualumą (galbūt išoriškai ne, tačiau žiedadulkių nešėjos, nebegalėtų jos atskirti nuo kitų gėlių)

Gražiai išreikšta.

[Master]

Matai cz...velniop.... (čekuoli, reikėjo dar sudetingesnį niką susigalvoti )
Čia filosofinė diskusija ir aš ir tikėjausi tokių apmąstymų.
Kalbant apie skirstymą, tai-
1. Galima kalbėti apie charakterį arba apie įgūdžius. Bet aš kalbėjau bendrai apie abu. Ir mes juk negalime konkrečiai vertinti teigiama, neigiama neatsižvelgiant į visas aplinkybes. O ir nežinome ką tai vienaip ar kitaip duos.
2. Tai daviau kaip pavyzdį Bet švietimo sistema ir taip žlugusi. Pagrindinis įgūdis- daryk taip kaip iš tavęs tikimąsi, besąlygiškai paklusk, atkartok. Išvis ar tai galima laikyti intelektu?
3. Na tada tikrai turi super sajano sugebėjimų
Matai, yra toks dalykas kaip užmiršimas. Taigi dažniausiai kaupiant informaciją, užmirštama senoji. Arba kuriant požiūrį jis pakeičia senąjį. Toliau pasirenkant konkrečiai lavinti tam tikrą dalyką, tarkime sportuoti, tu apleidi kitą veiklą lavinančią kitus tavo įgūdžius. Jeigu būtų taip kaip sakai tu, kiekvienas žmogus turėtų neribotas galias. Ir senatvėje, sukaupęs tokį sugebėjimų, žinių arsenalą nebesivargintu kokioje prieglaudoje ar nebūtų priklausomas nuo artimųjų... Gal ir atrodo, kad per laiką patobulėjai, tačiau palyginus tave su senuoju tavimi, pamatytum, kad geresnis tikrai netapai.

[a.t.sielis]

Tai va, siūlau padiskutuoti apie žmonių lygybę, skirstymą. Tai kodėl dauguma atveju žmonės paliekami likimo valiai, nevertinami.
(kodėl pavyzdžiui su asocialiais nesiskaitoma kaip su žmonėmis. Žmonės gatvėje juos ignoruoja, lyg jie nebūtų žmonės. Juk būtų galima padėti jiems. Juk MES VISI valdome pasaulį... Nekažkokia sistema, kuriai primetama visa atsakomybė)
Kodėl žmonės tokie nevieningi ir susiskaldę...?

Dėl vienybės, solidarumo ir harmonijos reikia pasistengti. Be to, turi būti vienijanti jėga, harmonizuojanti jėga.

Pvz. kai buvo 1991 m. sausio 13 d. įvykių dienos, pamenu, kaip teta pastebėjo, kad žmonės turi tą bendrumą, suprantingumą, atmosfera buvo pasikeitusi, visuomenė tarsi vienas organizmas. Gatvėje žmonės vieni su kitais elgėsi kitaip, šiltai ir mandagiai. Nes bendra nelaimė ir kova visus apjungė. Tai čia pavyzdys. Teizme idėja yra ta, kad Aukščiausiasis, su Savo begalinio dėmesio kiekvienam, begalinio gerumo, ir begalinio gebėjimo suderinti galiomis, yra ta viena harmonizuojanti visą būtį ir visas sielas jėga.

O gaunasi taip, kad dėl atskirų egoizmų žmonės negali solidarizuotis. Jie ir nesistengia. Kiekvienam reikia stengtis dėl savęs, dėl savo egoistinių poreikių, atskiri interesai sukelia interesų konfliktus, disharmoniją. Sukelia tą pačią konkurenciją ir kovą dėl būvio.

Egoizmo taip lengvai nenusikratyti. Tobulėjimas reiškia, kad luobas po luobo, tas egoizmas bus nuo mūsų lupamas, per visokius susidūrimus su kitų egoizmais, per konfliktus, dramas, išbandymus. Jeigu visi veiktų vedami tos vienos harmonizuojančios jėgos, tada tas procesas įgautų visados prasmingų pamokų tėkmę. O kol taip nėra ir ten kur taip nėra, tada tos pamokos neišmokstamos, jų dvasinė gelmė neperprantama, atrodo tai beprasmiškų, nelaimingų įvykių grandinė. Žmonės svajoja, kaip tokių įvykių iš viso galėtų nebūti, nes nemato prasmės.

[Iron Tara]

Dėl vienybės, solidarumo ir harmonijos reikia pasistengti. Be to, turi būti vienijanti jėga, harmonizuojanti jėga.

Pvz. kai buvo 1991 m. sausio 13 d. įvykių dienos, pamenu, kaip teta pastebėjo, kad žmonės turi tą bendrumą, suprantingumą, atmosfera buvo pasikeitusi, visuomenė tarsi vienas organizmas. Gatvėje žmonės vieni su kitais elgėsi kitaip, šiltai ir mandagiai. Nes bendra nelaimė ir kova visus apjungė.

Tai ką, reikia vėl kokios nelaimės, kad pajustume žmones aplink save..
Bet rimtai, kas tiesa tas ne melas... Net ir mokykloje pamenu įvairių atvejų, kai susivienydavom net nesusižvalgę. Nors vieni kitų ir ne itin mėgdavome, buvom visi susiskirstę grupelėmis, tačiau kai tik kokią neteisybę užuosdavome iš mokytojų ar valdžios pusės, visi, net ir tyliausi siekėm teisybės ir gynėm savo klasioką. Na, mokytojų ginti neteko prieš kitus klasės draugus, bet gal dėl to, kad mokytojai 'visada neteisūs' Tačiau tas jausmas, kai visi susijungia ir pradeda mąstyti kaip vienas, labai smarkiai įkvėpia. Nebelieka baimės, atrodo, paspirsi akmenuką su koja ir įvyks žemės drebėjimas.
Gal ir gerai tos šalys vis dėl to... Jos kaip vienija žmones, padaro juos kaip brolius ir seseris (nekalbu apie pilietinius ginčus), susitinki kur nors užsieny savo tautietį, pasisveikini, pakalbi, pabendrauji, jei prireikia, pastovi jo pusėje, palaikai, nesvarbu, teisus jis būna ar ne itin. Bet kas vyksta dabar? Toj pačioj Žemėj gimę, tam pačiam puslapy atsidūrę žmonės vieni kitų nekenčia. Na... Kaitos juk reikia. Tačiau reikia ir kažko, kas iš pamatų juos supurtytų ir jie gal pradės matyti aiškiau.

[idenmeyou]

Žmonės tam tikrame laiko tarpe, lenkia vienas kitą tikrai kažkuo, niekuomet nebūna taip, kad abu būtų vienodai gabūs kažkokioje srityje, vieni gimsta sportiski, dailūs, žavūs ir mėgstami, kitiems lyg tų savybių nėra, atrodo lyg genetiškai silpnesni, tik esminis manyčiau klausimas ar gali silpnesnis pranokti stipresnįjį ir čia manau taip. Būna atveju kuomet žmogus pasiryžta pasikeisti, kažką pasiekti, nors pradžia gali būti labai sunki, laikui bėgant jei yra įdedamos didelės pastangos, ateina kažkokie rezultatai, gal būt jis iškart nepranoks to kito, bet judėjimas į priekį, teigiamų pokyčių procesas vyks ir ką tai reiškia ? Vadinasi žmoguje visada slypėjo tai ko jis siekė, papraščiausiai jis to neugdė ir visa tai negalėjo pasireikšti.

Dėl publikos simpatijų kitas klausimas, jei nori patikt publikai turi atitikti jų prote, suvokime susidarytą kažkokio ypatingo žmogaus vaizdą, įprastai jei mes į gyvenimą žiūrime optimistiškai, mėgstame laimingus žmones, tai ir nepažįstamasis būdamas toks pat pelnys mūsų simpatijas, nes jis atitinka mūsų susidaryto žmogaus įvaizdį. Jei pakeisi visiškai savo mąstymą, pasikeisi pats ir tie patys žmonės gali atrodyti kitokie.

[Master]

Visvien ar galime sakyti, kad kažkuris visais savo sugebėjimais, pačia asmenybe bus pranašesnis?
Ir išvis ką mes galime laikyti pranašumu. Tarkime ta pati savybė gali tapti neigiama.
Be to visi turime panašiai laiko, visi mes jį vienaip ar kitaip išnaudojame. Visi ugdomės. Negali būti taip, kad vieno progresas stovėtų vietoje, o kitas taptų tobulas visomis prasmėmis. (nes kai kurios savybės išmuša jau išugdytas. Priešpriešauja vienas kitai)
Kartais man atrodo, kad tobulėjimas pervertinamas. Tai lyg miražas, kurį žmogus viliasi pasiekti, kad numalšintų ego troškulį. Bet tik priartėjus jis vis nutolsta.
*dovanokite už tokį neapgalvotą atsakymą. Regis visos mano mintys jau vienaip ar kitaip buvo išdėstytos, o kartotis visai nesinori (:

[idenmeyou]

Taip gal būt tobulėjimas pervertintas, bet šiandieniniame gyvenime, reikia nuolatos judėti į priekį, aš jau nekalbu apie karjeristus, kurie viską aukoja, kad gyvenime turėtų tvirtą, rimtą pamatą.

Dažnai žmonės turi kažkokių baimių, vieni bijo šokti, neva jų kreivos kojos, kiti sunkiai užmezga santykius, dar kitiems kitos bėdos ir jei stovėsi vietoje ir šių silpnybių nepaversi stiprybėmis žmogus lyg kalėjime, atsiras baimių. Tad geriausia stengstis jas nugalėti ir gyvenimas tikrai taps šviesesnis, tad stengtis yra dėl ko.

[Lapino šešėlis]

Keiksnokite mane kiek norite, bet pasakysiu, kad klausimai užduoti šitoje temoje yra viso šito forumo pagrindas. Ir tas ieškojimas tiesos ir veda mus prie bandymo tapti bent per krislelį tobulesniais. Ne visada tobulybė bus kažkuo pranašesnė. Pranašumas tai bandymas būti geresniu už kitą, o tobulėdamas žmogus siekia būti geresnis tik prieš save patį.

Kaip paragraf nuolat užduoda savo amžinajį klausimą: "kodėl žmonės mato mistiką ten kur jos nėra?", tai čia mes galime įsižiūrėję išvysti Master pateiktą atsakymą. Žmonės nemato mistikos ir jos specialiai neeiško. Tiesiog atsiverdami Visatai, kosmosui, mes patys sulaukiame to mistiškumo, o kai jo sulaukiame, tos mistikos staiga ir nebelieka. Ir mistika tuomet tampa tai, kaip žmonės gali ir toliau gyventi tokį gyvenimą, kuris labiau primena košmarą iš kurio nebeįmanoma pabusti.

Bet kol neprabilau apie lygybę ir dar nesu išvadintas "komunistine kiaule", pažymėsiu dar vieną pastabą:

Kiekvienas esate girdėję apie taip vadinamąjį "drugio efektą". Nors kažkam pasirodys vaikiška, bet Visatoje egzistuoja tam tikri dėsningumai kurie mums atskleidžia, jog vis didesnė struktūra pasižymi mažesniosios savybėmis. Mažosios struktūros pokyčiai visuomet daugiau ar mažiau paveikia didesniąją struktūrą.

Mums nebūtina kelti revoliucijos dėl matomos pasaulyje nelygybės. Bet neapykanta ir pagieža, šios problemos neišspręs. Daugiausia, kas įmanoma padaryti, tai suvokti savo esybę. Siekti būti doresniam ir sąžiningesniam. Siekti atverti savo sąmonę ir susivienyti su aplinka. Kiekvieno mūsų pokyčiai formuoja kiekvieno mūsų aplinką. Kiekvieno mūsų aplinką, formuoja mūsų pasaulius.

Ir pabaigai įdomi istorija, kurią nupasakosiu iš atminties:

Atlikti tyrimai parodė, jog jei bendruomenėje yra žmonių praktikuojančių dvasinę praktiką. Toje bendruomenėje nusikalstamumo lygis ženkliai krinta. Tačiau jis vėl pakylą, vos tie žmonės pasitraukia iš bendruomenės arba nustoja praktikuoti meditacijas ar maldas. Nusikalstamumo lygio pokyčių nebuvo įmanoma susieti su jokiais kitais faktoriais, kaip tik tam tikros grupės žmonių dvasinė praktika.

Taigi mano atsakymas būtų toks, nors vienybės ir lygybės mūsų visuomenėje labai daug galbūt ir nėra, bet tam, kad ją atkurti, mums reikalinga, ne fizinė, bet kiekvieno iš mūsų sąmonės revoliucija.

[czech-kuolis]

Galima kalbėti apie charakterį arba apie įgūdžius. Bet aš kalbėjau bendrai apie abu. Ir mes juk negalime konkrečiai vertinti teigiama, neigiama neatsižvelgiant į visas aplinkybes. O ir nežinome ką tai vienaip ar kitaip duos.

H2O. Taip, niekada nežinosime visų aplinkybių - kur tai veda? Ar jau nustojai vertinti? Ar vis dar vertini?

Bet švietimo sistema ir taip žlugusi.

Ir bus juokinga, jei kur nors stosi 

Matai, yra toks dalykas kaip užmiršimas. Taigi dažniausiai kaupiant informaciją, užmirštama senoji. Arba kuriant požiūrį jis pakeičia senąjį. Toliau pasirenkant konkrečiai lavinti tam tikrą dalyką, tarkime sportuoti, tu apleidi kitą veiklą lavinančią kitus tavo įgūdžius. Gal ir atrodo, kad per laiką patobulėjai, tačiau palyginus tave su senuoju tavimi, pamatytum, kad geresnis tikrai netapai.

wow, wow. Grįžkime į pradžią. Garsioji citata:

Išvis ar galima teigti, kad tobulėjama, jeigu vieną įgūdį [su] laiku mes tiesiog pakeičiame kitu?

Tu nori pasakyti, kad mes turim nustatytą įgūdžių skaičių? Turėjai tiek pat įgūdžių, kai tau buvo 3 metai, kai tau bus (ar yra?) 15, ir kai tau bus 48 m. tu turėsi tiek pat įgūdžių, tik jie bus skirtingi?
Kad nekiltų ginčų, kas tas įgūdis: įgytas sugebėjimas automatiškai atlikti kurį nors veiksmą (DLKŽ) Įgūdį gali šveisti, tobulinti, bet tikrai netgi užmiršus (nors gal greičiau primiršus) tam tikrus veiksmus, žmogus anksčiau užsiėmęs ta veikla, įgūdžiui atnaujinti užgaišta daug trumpiau nei naujokas. Matau ir įgūdžių teorijos analogiją su informacija -

Taigi dažniausiai kaupiant informaciją, užmirštama senoji. Arba kuriant požiūrį jis pakeičia senąjį.

Tai vėlgi - ar tu turi tiek pat info, kiek turėjai būdama ketverių? Ar tavo paprastas požiūris būnant aštuonerių (čia geri dalykai, o čia blogi) neprasiplėtė ir neįgavo pustonių? Artu juos keiti, ar vis dėlto pildai?

Jeigu būtų taip kaip sakai tu, kiekvienas žmogus turėtų neribotas galias. Ir senatvėje, sukaupęs tokį sugebėjimų, žinių arsenalą nebesivargintu kokioje prieglaudoje ar nebūtų priklausomas nuo artimųjų...

Manau abu žinome, kad senatvėje prieglaudoje ar pas artimuosius žmonės apsistoja dėl fizinių galimybių rūpintis savimi trūkumo. Taip, galima sakyti, pačiam apsiauti kelnes yra įgūdis, tik žmogus nebesugeba to padaryti, ne dėl to, kad tą įgūdį pakeičia kitu, o kad nepakelia rankų ar pan.

[Iron Tara]

Taigi dažniausiai kaupiant informaciją, užmirštama senoji. Arba kuriant požiūrį jis pakeičia senąjį.

Čia tikrai pievutė biški, Master. Tu gali pamiršti kai kuriuos dalykus kurie tiesiog neprasiskverbė taip giliai smegenų link besimokant, tačiau negi dabar nesugebėtum atlikti pirmos klasės matematikos užduočių?
Manau, tinka pasakymas: Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.
Nors gal ir netinka. Bet esmė tame, kad ką išmoksti, tai jau ir moki, žinoma, nepraktikuojant ilgą laiką tai gali pasimiršti kažkiek, tačiau informacija gali greitai atsikurti. Na, o gal dar ir nuo IQ priklauso, nežinau

[a.t.sielis]

Taip. Pvz. kai iš mažo daigo suauga didelis medis - jis neliko toks pats. Todėl tobulėjimas turi prasmę. Atskleidžia sielos potencialą. Žemiški tobulėjimai, jeigu jie pririšti prie žemės, visi pražus. Bet sielos tobulėjimas nedingsta. "Tobulėjimui ribų nėra". Čia vėlgi nieko blogo, tai tarsi skrydis aukštyn ir aukštyn, į vis didesnę ir didesnę laimę. Ir gerai kad tam nėra pabaigos, stagnacijos, mirties. Gyvenimas.

[Master]

Čekuoli (nepyk už naują niką )
1. Nežinosime, nes ne viską galime žinoti ir ne viską suprasti. Žinome tiek, kiek sugebame gauti informacijos iš mūsų pačių interpretuotos aplinkos.
Nevertin(a)u ^^
2. Tik iš principo.... B) Anyway, visa sistema griuvusi... Ir kažkada padėtis buvo dar blogesnė (net nevardinsiu istorinių įvykių) tai ką, dėl to žmonėms žudytis reikėjo ? (ta prasme, jei sistema nieko verta, tai reikia pasitraukti iš jos?)
3. Oj, esi nesąžiningas labai... Negalima išsivysčiusio organizmo vystyti su vaiko organizmu. Tai tas pats kas teigti: Žmogaus kūnas vystosi su amžiumi, nes palygink kaip kinta vaiko kūnas. Tau ką, dar visi dantys neišdygo? Tiesiog tuo metu mes vystėmis. Negi tu manai, kad kūdikio galimybės lygios žmogui?
4. Taip.
5. Mąstymas keičiasi. Požiūris. Na jau, jei jau taip nori griebtis lengviausio būdo puiku, manau kiekvienas vaikystėje žinojome krūvą žaidimų, krūvą gudrybių, anekdotų, siaubo istorijų, buvom slėpynių profesionalai arba galėjome lengvai prieiti prie nepažįstamojo ir drąsiai jį užkalbinus šnekėtis apie belenką. Tačiau dabar vargu ar bepamename bent vieną žaidimą, o jei ir taip, kažin ar gebėtumėme geriau jį sužaisti, kažin ar prisimename tas visas istorijas, kažin ar išlikęs tas kūrybingumas ir charizma, drąsa... Bet kaip ir sakiau, su vaikais lyginti yra netikslinga.
6. Matai, net ir turint paliegusį kūną, galima turėti aštrų protą, visapusišką patirtį, o su juo pasidaryti viską. Ir nereikalingas tampa tas kūnas...

Iron tara, jūs ką, manote, kad turite neribotą atminties saugyklą? Tai gal pameni ką veikei šią akimirką prieš 10 metų?
Gi ir psichologai sudarė lentelę, kad su laiku informacija sunaikinama.
Per metus iš nekartojamos informacijos lieka 20procentų.
Jeigu žmogus viską atsimintų tiesiog išprotėtų. Nereikalinga informacija tiesiog sunaikinama. Nieko negirdėjusi apie ilgalaikės ir trumpalaikės atminties veikimą?
Taip, pakartojus įgūdžiai atkuriami greičiau.

[Iron Tara]

Kadangi kalbėjai apie švietimą, tai apie jokią kitą informaciją aš nekalbėjau. Negi nesupratai, ką turėjau omenyje?