Skip to main content

Dvasinio pakilimo amžius

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
Sleeping_angel2014-01-30 20:36
Remiantis Kabaloje akcentuojamu pusiausvyros dėsniu, galima daryti išvadą, kad kuo daugiau bus dvasingesnių žmonių, tuo daugiau bus ir materialistų.
insomnia2014-01-30 20:56

Sleeping_angel rašė:Remiantis Kabaloje akcentuojamu pusiausvyros dėsniu, galima daryti išvadą, kad kuo daugiau bus dvasingesnių žmonių, tuo daugiau bus ir materialistų.

Jei tai perskaitei pas Laitmaną tai jo mokymas ne daug ką bendra turi su tikrąja kabala.

Šiaip nežinau ar tikrai tas principas jog jei daugės vienų tai daugės ir kitų veikia. Jei taip yra, vadinasi yra ir trečioji grupė, kuri yra niekas, o iš jos užgimsta dvasingieji ir materialistai

Šiaip skirstymas ir atskyrimas materialiojo pasaulio ir dvasinio būdingas sektoms. Mes esame ir dvasinės ir materialiosios būtybės, gyvename dviejuose pasauliuose ir kol esame gyvi, nei vienas iš tų pasaulio neturėtų paimti viršaus, reikia būti abiejuose vienodai. Nuklysdamas į vieną kurią nors pusę pažeidi harmoniją ir… na žodžiu taip ir gimsta visokios sektos

Sleeping_angel2014-01-30 21:02
Laitmaną 😀 Rekia gi nuo kažko pradėti 🙂

paragraf 78 rašė:Šiaip nežinau ar tikrai tas principas jog jei daugės vienų tai daugės ir kitų veikia. Jei taip yra, vadinasi yra ir trečioji grupė, kuri yra niekas, o iš jos užgimsta dvasingieji ir materialistai

Įdomu, ar daugėjant žmonių skaičiui mieste, daugėja ir nusikaltimų skaičius? Gal tai bent iš dalies padėtų atsakyti į šį klausimą  ???

idenmeyou2014-01-30 21:12

paragraf 78 rašė:Meilę galima būtų apibrėžti šitaip: tai kasdienis apsisprendimas, ligoje ar džiaugsme, varge ar laimėje būti kartu ir priimti savo žmogų tokį koks jis yra.

Kai žmogus turi ryšį su kitu ir jam tas ryšys svarbus, žinoma jis nenori, kad tam kitam žmogui atsitiktų kažkas blogo ar jis jį prarastų, bet kodėl taip yra? Žmonės mums yra tie svarbūs, kurie mums suteikia gerų emocijų, net ir patys darydami kažką naudingesnio kitam artimam nei pačiam sau iš esmės net to nesuprasdami galime patenkinti kažkokį didžiulį troškimą. Tarkime kai vyras gali aprūpinti savo moterį ar ją užjausti ateina įdomus jausmus, lyg sustiprindamas vyro savivertę, vyriškumą, tad duodamas kažką kitam visada kažką ir gausi pats naudingo.
O kai mylime žmogų tai jei jis serga ar yra varge, tai liekame tarp apsisprendimų, jei žmogus mums nėra labai svarbus, greičiausiai turėdami kažkokią savo gyvenimo ateities viziją pasuksime kitu keliu ir paliksime žmogų, bet jei pažinodami jį jaučiames tikrai labai gerai mes net ir varge jo nepaliksime, nes gyventi be jo bus daug didesnis vargas. Tad pasirinksime kažkokį vargingą gyvenimo periodą su juo, nei kur kas didesnį vargą be jo, gyvenimą kur jo ilgėsimes ir kentėsim. Viskas vistiek priveda prie mums labiau pasąmoniškai naudingesnių sprendimų.

Sleeping_angel2014-01-30 21:28

idenmeyou rašė:Kai žmogus turi ryšį su kitu ir jam tas ryšys svarbus, žinoma jis nenori, kad tam kitam žmogui atsitiktų kažkas blogo ar jis jį prarastų, bet kodėl taip yra? <…> iš esmės net to nesuprasdami galime patenkinti kažkokį didžiulį troškimą. <…> net ir varge jo nepaliksime, nes gyventi be jo bus daug didesnis vargas. <…> Viskas vistiek priveda prie mums labiau pasąmoniškai naudingesnių sprendimų.

Ir visa tai paaiškinama vienu žodžiu – EGOIZMAS 🙂

a.t.sielis2014-01-30 22:09
Tada atmerktos bus akliesiems akys,
atvertos kurtiesiems ausys.
Tada raišasis šokinės tarytum elnias,
dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.
Dykumoje ištrykš vandens srovės,
tyrlaukiuose tekės upės.
Išdeginti smėlynai ežeru pavirs,
ištroškusi žemė taps šaltiniais vandens.
Kur šakalų guoliai, ten dygs žolė,
žaliuos nendrės, žels meldai.

Iš Izaijo Knygos, 35 skyriaus


Tokios buvo Senojo Testamento pranašystės apie Jėzaus pamokslavimo laikus. Ir jos išsipildė. Problemos niekur neišnyko, pasaulis toliau degradavo, bet tai ką davė Jėzus, pasiliko, ir buvo įsikabinimas žmonėms, jie galėjo tas tiesas įsisavinti. Ir po truputį, po truputį, štai dabar turim europinį humanizmą, taiką tarp valstybių, tam tikrą civilizuotumą. Ir toliau degradacija vyksta. Degradacija vyks visados, o dvasinis sąjūdis bus irgi. Ne aš jį sugalvojau, jis seniai išpranašautas. Ir jo požymiai matosi – kaip ir pranašauta, kad ši epocha bus Dievo šlovinimo epocha, visose religijose galima pamatyti, kaip tas šlovinimas stiprėja.

puodukas2014-01-31 07:45

Sleeping_angel rašė:  kuo daugiau bus dvasingesnių žmonių, tuo daugiau bus ir materialistų.

Pats toks išorinis lyginimas suvelia (išplauna) sąvokas, nes vadinamas "dvasingas" žmogus, kuris gal net vienuolyne gyvena, realiai gali būti daug didesnis pavyduolis, pataikūnas, apkalbinėtojas, save laikantis geresniu už kitus, nei tas kuris nuo ryto iki vakaro pasinėręs į vadinamus "materialius" dalykus.
Jei jau skirstyti žmones, tai labiau tiktų Blezo Paskalio "formulė":

Žmonės dalinasi į teisuolius, kurie save laiko nuodėmingais, ir nuodėmingus, kurie save laiko teisuoliais

a.t.sielis2014-01-31 08:19
Nematau nieko blogo dvasios skyrime nuo materijos. O kad tai filosofiškai pagrįsta ir gera, iliustruočiau tokiais pamąstymais:

Dėl dualistinės pasaulėžiūros. Mes matome pasaulyje tiek vienovę, tiek įvairovę. Visa yra viena, bet įvairovė niekur nedingsta. Be įvairovės nebūtų gyvenimo, greičiau būtų parimusi tolydinė būtis. Tas parimęs aspektas egzistuoja ir persmelkia viską, bet yra ir aktyvumas. Taigi, o ši tema skirta kaip tik aktyviajam gyvenimui ir tokio gyvenimo tobulumui. Taigi, suvokiant vienovę, ypač gyvenimo tikslo vienovę, kokybinę egzistencijos vienovę, nekyla klausimo apie dualistinį požiūrį. Visa kyla iš vieno Šaltinio ir visa Jam gimininga bei paklūsta. Žvelgiant taip, net ir įvairovė matoma nedualistiškai, tai yra kaip vientisa harmonija, diversity in unity.

Dėl vienybės su materija. Taip, fizinis kūnas yra materijos dalis, taigi, fizinį kūną reiktų suvokti kaip esantį vienovėje su materija. Siela – dvasios dalis, sielą reiktų suvokti kaip esančią vienovėje su Dvasia. Ir kadangi materija yra Dvasios antrinis produktas (iš aukštesnio – žemesnis, iš dinamiško – statiškas, iš sąmoningo – nesąmoninga), tai viskas yra vienovėje su Dvasia.

Tobulai suvokiant Dvasią, netgi materija matoma dvasiniu žvilgsniu, kaip susieta su Dvasia. Ir tada viskas naudojama tyrai ir adekvačiai. Bet iki tokio lygio reikia subręsti, apsivalyti nuo materializmo, būtent tam ir reikalingas sąryšių tarp Dvasios ir materijos, tarp Dvasios ir gyvų esybių, ir tarp gyvų esybių ir materijos pažinimas.

Ne materija turi sąmoningumą, o Sąmonė turi materiją, kaip vieną iš savo veikimų, t.y., energijų. Išorinė energija. Nėra atskirties tarp Energingojo ir Jo Energijos, todėl ir materiali energija yra neatsiejama nuo Sąmonės. Bet ši energija turi savo ypatybes, kurios ją skiria nuo kitų energijų. Būtent, nagrinėjant sąryšius tarp materialios energijos ir Sąmonės, tarp mažų sąmonių ir Sąmonės, ir tarp mažų sąmonių ir materialios energijos, paaiškėja kokiu būdu tos ypatybės dera. Aukščiausioji Sąmonė valdo tiek materialią energiją, tiek mažas sąmones. Mažos sąmonės gali būti užgožtos ir paklaidintos materialios energijos, kartu, jos yra aukštesnės prigimties, ir gali ribotai valdyti materialią energiją. Kaip pavyzdžiui, žmogus gali manipuliuoti akmeniu. Bet akmuo manipuliuoti žmogumi negali. Bet žmogus yra materialios gamtos valdžioje, priklauso nuo gamtos dėsnių. Iki tam tikro lygio, kaip tai daro šiuolaikiniai mokslininkai, gamtos dėsniais galima naudotis, bet vis vien, jų jėgos žmogus negali pralenkti.

Kalbėjimas apie tobulumą yra su natūraliu sąmonei subjektyvumo sandu. Galima sakyti, viskas tobula, bet yra tobulumo laipsniai, tobulumų įvairovė, ir prigimtinė vieta tam tikruose tobulumuose. Prigimties tobulumas – visų pirma, gyvai esybei svarbus šis savasis tobulumas. Viskas yra tobula, nes Aukščiausioji Sąmonė yra tobula, todėl visos jos energijos ir visi pasauliai yra pilni ir tobuli. Bet kai gyvoji esybė turi netobulą dispoziciją, elgiasi netobulai (t.y., neišnaudoja savo tobulumo galimybės, skalės, neteisingai naudoja savo gyvenimo laisvę), tada ji turi problemų ir materialistišką būties matymą, praranda ryšį su Dvasia. Kai siela eina prieš savo prigimtį, neatranda tos prigimties, tada kyla problema. Gyvenimo tikslas sutampa su sielos prigimtimi. Kai siela yra veikiama materialios energijos, jos prigimtis transformuojasi į nutolusią nuo sielos esmės. Panašiai kaip vanduo sušalęs virsta ledu, taip mylinti siela pavirsta šio pasaulio gyventoju, kuris kovoja už būvį, ir turi kitų veiklos pobūdžių, nei gryna meilė. Sudvasinus gyvenimą, ledas vėl atšils, ir taps tekančiu minkštu vandeniu.

Tobulumo ieškojimas – tai savo prigimtinės būsenos ieškojimas. Taigi, kalbėjimas apie tobulumą nėra kalbėjimas apie tai, kad pasaulis netobulas. Greičiau atvirkščiai, tai bandymas realiai suvokti pasaulio tobulumą, ir nustoti gyventi pagal džiunglių įstatymus.

—

Kai pripažinsime, kad materija yra pavaldi Aukščiausiai Sąmonei, tada nustosime ja piktnaudžiauti. Kol ja piktnaudžiaujame, tai ir reiškia materijos menkinimą ir savęs kėlimą. Bet viską susiejus su Dvasia, viskas atsistos į savo vietas, ir viskas bus naudojama pagal Sąmonės vienijamą būties harmoniją.

Jeigu sakome, kad automobilis yra negyvas, o žmogus – gyvas, ar tai reiškia automobilio menkinimą ir žmogaus aukštinimą? Ne, tai tiesiog ypatybių nusakymas, realios padėties pažinimas. Panašiai, jeigu sakome, kad materija yra negyva, o Sąmonė – gyva, ir apibūdiname jau minėtus aukščiau trijų rūšių sąryšius, tai realybės pažinimas. Čia nėra aukštinimo ar žeminimo. Suvokus šiuos sąryšius, atstatomas būtent toks matymas, kuriame nėra klaidingo egoizmo – manymo, kad kažkas yra mano valdžioje, kad esu nepriklausomas, ir kad pasaulyje nėra vieningos harmonijos Šaltinio. Tada į viską žiūrima su derama pagarba. Kitaip, kovojantis dėl būvio pagal džiunglių įstatymus, elgsis kaip laukinis ir kažką tremps.

a.t.sielis2014-03-18 05:02
harer nāma, harer nāma, harer nāmaiva kevalam
kalau nāsty eva, nāsty eva, nāsty eva, gatir anyathā

Bṛhan-nāradīya Purāṇa 38.126

"Kali jugoje, kad pasiektume dvasinį tikslą, tikrai nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio, kaip tik giedoti Šventąjį Vardą, giedoti Šventajį vardą, giedoti Šventąjį Vardą."


bā-ră-ḵî nap-šî eṯ-Yah-weh; wə-ḵāl qə-rā-ḇay, ’eṯ-šêm qā-ḏə-šōw.
bā-ră-ḵî nap-šî ’eṯ-Yah-weh; wə-’al-tiš-kə-ḥî, kāl-gə-mū-lāw.
has-sō-lê-aḥ lə-ḵāl ‘ă-wō-nê-ḵî; hā-rō-pê, lə-ḵāl ta-ḥă-lu-’ā-yə-ḵî.

Senasis Testamentas, Psalmės, 103, 1-3

”Šlovink Viešpatį, mano siela, ir visa, kas manyje, tešlovina Jo Šventąjį Vardą!
Šlovink Viešpatį, mano siela, ir nepamiršk, koks Jis geras!
Jis atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas” 

puodukas2014-03-22 17:55

a.t.sielis rašė:"Kali jugoje, kad pasiektume dvasinį tikslą, tikrai nėra kito kelio,…. kaip tik giedoti Šventąjį Vardą…

O kuom tai skiriasi nuo autogeninės treniruotės (saviitaigos): "mano ranka sunkėja, sunkėja, sunkėja… ? ? ?

a.t.sielis2014-03-22 18:47
Na pvz. jeigu vienuolis kiekvieną dieną meldžiasi "Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio" ir kitas maldas, jeigu susirinkę krikščionys kartu gieda, tai manyčiau, skiriasi nuo autogeninės treniruotės, nes kreipiamasi į Dievą ar Dievo tarną, į Gyvąjį Dievą, tokiu būdu, atsiranda ir stiprėja ryšys tarp krikščionio ir jo garbinamo Viešpaties. O tai ir yra religijos tikslas (žr. Didįjį įsakymą krikščionybėje)

pvz. Jesus Culture turi dainą su tokiu tekstu:

"Jėzaus varde yra galia nutraukti visas grandines (There is power in the name of Jesus to break every chain)

Viskam pakankama auka (all suficient sacrifice)
Taip laisvai duota (so freely given)
Tokia kaina (such a price)
Nupirko mūsų išganymą (bought our redemption)
Rojaus vartai plačiai atsiveria (heavens gate swing wide)"

YouTube vaizdo įrašas▶ Žiūrėti YouTube

—-

Panašiai, galima suprasti veiksmingumą ir skirtumą nuo autogeninės treniruotės, kai hinduistai vaišnavai kiekvieną dieną meldžiasi su intencija "O Aukščiausiasis Viešpatie, būk man maloningas, atleisk mano nuodėmes ir leisk būti Tau pasišventus", giedodami šventus Dievo vardus.

Hinduistų vaišnavų koncepcija tokia, kad Aukščiausiasis absoliutus, todėl tarp Jo sielos ir Jo pavidalo nėra skirtybės, kaip pvz. yra tarp mūsų sielos ir mūsų kūno (mes dualūs, Aukščiausiasis – nedualus), taip pat ir tarp Jo pavidalo ir Jo vardo nėra skirtybės. Todėl kreipimasis į Dievą Jo absoliučiu vardu tolygus tiesioginiam bendravimui su Juo. Jo galia visur pasiekia, Jis yra visur, ypač Savo pavidale, savybėse, varde, tarnuose. Sąlygota gyva esybė nesugeba tarti absoliutaus Dievo vardo, nes tai daro tik materialiais jutimais ir materialiu protu, bet kreipimasis į Aukščiausiąjį sąlygotoje būsenoje artina žmogų prie Aukščiausiojo absoliutaus pavidalo, savybių, vardo dvasinio suvokimo, prie ryšio su Aukščiausiuoju.

puodukas2014-03-22 19:18

Nupirko mūsų išganymą

Nupirko iš ko?

kreipimasis į Aukščiausiąjį sąlygotoje būsenoje

Labai skirtingą literatūrą skaitom, nes ten kur aš skaitau, tai specialus siekimas sąlygotų būsenų, tiesus kelias į saviapgaulę, "apsižavėjimą". Ten atvirkščiai- pabrėžia, kad reikia saugotis proto "skrajojimo padebesiais".

a.t.sielis2014-03-22 19:31

puodukas rašė:

Nupirko mūsų išganymą

Nupirko iš ko?

Čia jau jūsų krikščionių vidiniai teologiniai reikalai, o aš šiaip iš šalies duodu pavyzdį, kaip krikščionys šlovina Dievo vardą ir Jėzaus vardą. Pvz. Jėzaus maldoje sakoma: "Tėve mūsų, teesie šventas Tavo vardas". Arba žr. citatą aukščiau esančiame poste iš Psalmių.

kreipimasis į Aukščiausiąjį sąlygotoje būsenoje

Labai skirtingą literatūrą skaitom, nes ten kur aš skaitau, tai specialus siekimas sąlygotų būsenų, tiesus kelias į saviapgaulę, "apsižavėjimą". Ten atvirkščiai- pabrėžia, kad reikia saugotis proto "skrajojimo padebesiais".

Man atrodo, tu visai atvirkščiai supratai žodžio "sąlygotas" prasmę ir viską, kas iš to išplaukia. "Sąlygotas" mano nusakytame kontekste reiškia, "paveiktas materialių sąlygų", jomis apribotas ir nuo jų priklausomas, tai yra, praradęs dvasinę tendenciją ir užvaldytas materialios tendencijos. Tai tikintysis savo kelyje atgal namo pas Dievą, siekia išeiti iš sąlygotos būsenos į tyrą, dvasinę būseną. Tai yra, iš nusigręžusio nuo Aukščiausiojo tapti atsigręžusiu į Jį.

Tai norėta pasakyti, kol asmuo yra materialistinėje būsenoje, jam neįmanoma dvasiniu būdu kreiptis į Aukščiausiąjį, tad jo kreipimasis yra praktika, dar ne tikrojo Švento Vardo tarimas. Čia mintis ta, kad kai kalbame kad Aukščiausiojo vardas yra absoliutus, tai nereiškia, kad materialiu liežuviu ištarus Aukščiausiojo vardą, ištarei tą absoliutų vardą. Siela turi ištarti, tada tai bus tikras, dvasinis Šventas Vardas. Bet praktikuojant iš sąlygotos, materialios būsenos, einama prie galutinio tikslo. Turi tobulėti iš ten, kur esi.

puodukas2014-03-22 19:54

Čia jau jūsų krikščionių vidiniai teologiniai reikalai, o aš šiaip iš šalies duodu pavyzdį

Bet "geri" tavo duoti pavyzdžiai- muzikanto, kuris žodžius dėlioja, kad rimuotusi, o ne prasmė būtų,… Fatimos įvykį pastoviai pateiki, nors tarp pačių krikščionių nėra vieningos nuomonės dėl jo,…. skraidančius šventuosius- kur viduramžiais buvo raštininkų mada iš vieno trumpo fakto prikurti vaizdingą pasakojimą "pristatant penkis aukštus virš to"….
jaučiasi, kad esi daug skaitęs apie krikščionybę, bet kažkaip ne taip supranti… bent jau man toks įspūdis susidaręs.

a.t.sielis2014-03-22 19:59
Na, kadangi aš krikščionybės nepraktikuoju, tai jeigu iš šalies kažką ne taip suprasiu, man tai visai nebus žalinga. Tiesiog bus klaidingas mano įspūdis, vienas iš daugelio kitų klaidingų įspūdžių.

Bet šiaip, tie žmonės dainuoja iš savo praktikos. Pvz. Jesus Culture vokalistė sako, kad jai užtenka ištarti Jėzaus vardą, ir daug kas pasikeičia. Šlovina tą vardą ne tik dainų eilėmis, bet ir šiaip kalbėdama.

Tiems, kas galės suprasti, tie pavyzdžiai padės suprasti, tam jie ir skirti. Ne paaiškinti krikščionybės esmę. Aš daugiau aptarinėju universalias religinės-dvasinės sferos tendencijas.

—

Čia va evangelistas Reinhardas Bonkė rašo apie Dievo vardą:

http://www.spauda.lt/bible/texts/bonke14.htm

Pasėk Žodžio sėklą ir ji sudygs. Tai Prisikėlimo dėsnis.

Žodyje glūdintis gyvybės užsimezgimas arba gyvybės kibirkštėlė yra Viešpaties vardas. Jo vardas yra Dievo Žodžio prisikėlimo elementas, padarantis Bibliją "gyva ir veiksminga" (žr. Hebrajams 4, 12). Biblija yra Prisikėlimo knyga. Kaip sakoma viename komentare, Šv. Raštai "laikosi" ant Jo vardo.

Dievo vardų yra daug. Kiekvienas iš jų yra ne šiaip sau negyva etiketė, bet labai galingas. Kiekvienas vardas išryškina kokią nors dieviško charakterio pusę. Išsamesnis susipažinimas su Dievo vardais suteikia supratimo ir tikėjimo. Kiekvienas iš jų yra lyg jėgainė, kur mes galime "prisijungti" prie to, kas Dievas yra. Apie žmones mes sakome, jog jie yra "daug žadantys", nes mes juose įžvelgiame potencialą. Toks yra ir Dievas. Jo vardai yra pažadai. Jie parodo mums, kas Jame mums suteikia viltį ir ko galime iš Jo tikėtis.

puodukas2014-03-22 21:23

a.t.sielis rašė:Na, kadangi aš krikščionybės nepraktikuoju, tai jeigu iš šalies kažką ne taip suprasiu, man tai visai nebus žalinga. Tiesiog bus klaidingas mano įspūdis, vienas iš daugelio kitų klaidingų įspūdžių.

Kažkur esi pats įdėjęs palyginimą; "jei yra padirbinėjami pinigai, tai turi būti ir tikri pinigai" .
Niekad nesusimąstei kodėl krikščionybėje daugiausia "vienas iš daugelio kitų klaidingų įspūdžių."("padirbtų pinigų") ?

a.t.sielis2014-03-22 21:33
Šioje epochoje "tikrą pinigą" rasti labai sunku, ir tai liečia religinę-dvasinę sferą apskritai, ne tik krikščionybę. Visur pilna padirbinių, jie "gaminami" kiekvieną dieną dideliais kiekiais.
puodukas2014-03-23 17:47

a.t.sielis rašė:Aš daugiau aptarinėju universalias religinės-dvasinės sferos tendencijas.

Neneigiu, kad esu paveiktas tv, tad galiu pacituot reklamine frazę: "Kas pritaikytas viskam- realiai netinkamas niekam"

a.t.sielis2014-03-23 18:38
Ar nebus tave užvaldęs noras užginčyti bet ką, ką pasakys tau nelimpantį hinduizmą propaguojantis a.t.sielis? 🙂

Nematau prasmės tokiam aptarinėjimo pobūdžiui. Tezė-antitezė, antitezė-tezė, ir taip tęsiasi.

Kaip jau minėjau šiuose forumuose, ilgiuosi paprasčiausio žmogiškumo. Atviro filosofinio požiūrio į būties klausimus. Šiais laikais šie dalykai tampa retenybe, kuo toliau, tuo labiau.

paragraf 782014-03-23 18:58
Na man labiau atrodo, kad ne tavo induizmas čia užkliūva, bet religinis sinkretizmas 🙂
Šiaip apskirtai, kiek paskaitai kokį Dalai Lamą, tai jis pasisako, jog tie kas linkę į religinį sinkretizmą, neturėdami tvirto vienos religijos pamato, paprastai jokių gerų rezultatų nepasiekia. Taip, jie jaučiasi labai daug pasiekę, bet realiai, tai tik mėtosi nuo vieno prie kito. Dalai Lama sako: esi krikščionis, tai būk krikščionis, esi budistas tai juo ir būk. Nereikia daryti religinės mišrainės.
a.t.sielis2014-03-23 19:08
"Raganų medžioklei" visada galima rasti priežasčių 🙂 Pavyzdžiui, ieškoti "prielest" kituose, arba ieškoti sinkretizmo, arba ieškoti sektantiškumo. Ir sėkmingai rasti :).

Kaip toje pasakėčioje apie vilką ir ėriuką: "ėriuk, aš tave suėsiu, nes tu man drumsti vandenį." Ėriukas atsako: "tai kad aš geriu pasroviui nuo tavęs". "Nesvarbu, vis vien aš tave suėsiu".

Pvz. mes su tavim aptarinėjom kitoje temoje šiek tiek sinkretizmo klausimus. Tai kai krikščionybė "įkultūrina" kitas religijas, tai jau ne sinkretizmas, tai labai gerai :), bet jeigu kitatikis pakalbės kažką apie krikščionybę, tada tai tampa labai blogu dalyku, ir pretekstu apkaltinti sinkretizmu.

paragraf 78 rašė:kiek domėjausi vieninteliai katalikai nebijo prieiti, vieninteliai jei nebijo ką nors integruoti iš kitų religijų į svają.
Va pvz. krikščioniškas zen, labai populiarus jėzuitų mokyme. Indijoje, vėl gi jėzuitai, per mišias greta biblijos skaitinių skaito ištraukas iš vedų ir t.t.

Sinkretizmu aš neužsiimu. Galbūt tu verčiau bandyk vertinti, ar sinkretizmu neužsiima jėzuitai ir kiti tavo žinomi krikščionys, kuriuos minėjai aukščiau esančioje citatoje. Sakyčiau, "raganų medžioklę" geriausia nukreipti į savo religijos atstovus, o ne į kitatikius :). O aš tiesiog aptariau kai kurias įžvalgas apie universalias tendencijas pasaulio dvasingume ir religinėje sferoje.

paragraf 782014-03-23 19:19
Nereikia painioti įkultūrinimo ir sinkretizmo. Tai ką tu darai yra visiškas sinkretizmas. Va sakaisi esąs hinduizmo pasekėjas, o savo dvasinį pamatą statai bent ant trijų reigijų. Tai ką daro mano minėtieji jezuitai, yra įkultūrinimas. Tai nėra dviejų religijų mišinys, kaip pas tave, o tiesiog sukrikščioninimas to kas neprieštarauja krikščionybei. Visos religijos tai daro, bet neprarasdamos savo identiteto. Pas tave gi, kiek skaitau, išvis nėra tokio dalyko kaip religinis identitetas. Nesupyk, bet aš visada pasisakau prieš religines mišraines. Pats per tai perėjau, prie nieko gero tai neprivedė, galų gale lieki prie suskilusios geldos, o kas esi taip ir lieki nesupratęs, nors tuo metu kol viskas būna ant bangos išties jautiesi jog atradai kažką tikro. Na bet kaip sako liaudis: kai dešimt auklių, tai ir vaikas be galvos
a.t.sielis2014-03-23 19:36

paragraf 78 rašė:Va sakaisi esąs hinduizmo pasekėjas, o savo dvasinį pamatą statai bent ant trijų reigijų.

Klysti, nestatau savo dvasinio pamato ant trijų religijų. Tai, kad aptarinėju dalykus iš lyginamosios religijų pažinimo perspektyvos, nereiškia, kad remiuosi daugiau negu viena religija. Mano dvasinis pamatas yra vienas.

Pas tave gi, kiek skaitau, išvis nėra tokio dalyko kaip religinis identitetas.

🙂 Stengiuosi kalbėti daugiau apie kitas religijas, negu apie savąją, iš mandagumo, o taip pat dėl to, kad šiais laikais kiekvienam "taip" yra atsakymas "ne", o kiekvienam "ne" – "taip". Tai jeigu kalbėsi apie savo religiją, būsi užsipultas, o jeigu kalbėsi apie kitas religijas – tai niekam neužkliūva. Toks dėsningumas 😀 Visai neblogas receptas nebūti fanatiškam 🙂

Nesupyk, bet aš visada pasisakau prieš religines mišraines. Pats per tai perėjau, prie nieko gero tai neprivedė, galų gale lieki prie suskilusios geldos, o kas esi taip ir lieki nesupratęs, nors tuo metu kol viskas būna ant bangos išties jautiesi jog atradai kažką tikro. Na bet kaip sako liaudis: kai dešimt auklių, tai ir vaikas be galvos

Taip, pastebėjau, kad dažniausiai remiesi savo paties bloga patirtimi, ir tada stengiesi padėti kitiems to paties išvengti. Tai geranoriškas veikimas.

Bet neįmanoma kitų matuoti savimi. Visi mes skirtingi, su skirtinga gyvenimo patirtimi, unikaliu gyvenimo keliu. Aš nelaikau savęs religinės mišrainės atstovu, nelaikau savęs įklimpusiu į tokį dalyką. Man patinka gryni, vienos tradicijos dalykai, viena nuosekli visuma. Kitos religijos man įdomios panašiai, kaip vienos tautos atstovui įdomūs kitų tautų atstovai. Jeigu tau patinka rusai, lenkai, ar latviai, nereiškia, kad tapai maišyto kraujo, ar nustojai būti lietuviu.

O pažiūrėti, kas bendro tarp religijų, kokie panašumai, kokias panašias dvasines gilumas jos siekia – nemanau, kad tai sinkretizmas. Nepriešiškas, broliškas požiūris ir sinkretizmas – du skirtingi dalykai. Nors, dėl terminų net tingėčiau ginčytis – jeigu toliau kam nors miela kaltinti mane sinkretizmu, kaip kažkokiu blogu reiškiniu, tai maloniai prašom 🙂

paragraf 782014-03-23 19:38
Na duok dieve, kad aš klysčiau 🙂 bet sakau tik tai kas atrodo, o kaip ten iš tiesų yra tik tu žinai
Vytautas2014-03-24 09:28
Išsakysiu savo nuomonę šiuo klausimu. Pirmiausiai išpažinimas kokios nors religijos joks dvasinis pakilimas o tik paprasčiausias konkretus pasirinkimas kažkuo tikėti. Iš tikros dėl didelės informacijos sklaidos ir prieinamumo visai normaliai klaidžiojama tarp religijų. Be to vyksta ir savotiškų "hibridų" susidarymas. Iki savo individualaus pažinimo tikrai pats klaidžiojau tarp rytų ir vakarų. Bet kada vadovaujiesi tik kitų informacija tai visai normalu. Po savo asmeninių patirčių stabilizavausi ir pasirodo tai nei rytai, nei vakarai, nei naujieji tikėjimai. Dvasinis pakilimas pagal mane susiveda tik į dvasinę (jokių tikėjimų), moralinę (labai griežtos normos sau) ir kūnišką (maitinimosi prasme) švarą. Tik tiek šiame materialiame pasaulyje įmanoma "išspausti" iš savęs. Prie viso to laikymasis laisvos valios principo- mano laisvė negali būti prievarta niekam kitam. Kaip ir viskas. Visi kiti procesai įvyks savaime be mūsų įsikišimo. Na aš dar žinau apie kūrėjų egzistavimą. Bet tai manęs nieko neįpareigoja daryti jų atžvilgiu. Jie savaime pakankami ir nėra ko prie jų kabinėtis. Tarsi jų nėra. Reikia labai realiai tvarkytis su savimi. Tikrai yra ką veikti nors viskas atrodo elementariai paprasta. Toks mano tobulėjimo kelias. Bet tai mano pasirinkimas. Kiekvienas tai daro kaip jam patinka. Nuo to žmogus netampa nei geresnis, nei blogesnis, nei kažkoks išskirtinis.
a.t.sielis2014-03-24 16:07
Filosofiškai žiūrint, absoliutas ir jo mažos dalelės (t.y. mes) negali būti tarsi bejausmiai akmenys. Absoliutas yra didžiausias ir intensyviausias visomis prasmėmis, taip pat ir jausmų bei aktyvumo.
Vytautas2014-03-24 16:28
Jausmai normaliai yra savo vietoje, savo situacijose ir savo laiku. Jie niekuo ne ypatingi. Iš kitos pusės kas blogo benutiktų mūsų kūnui mes vis tiek liekam nors ir kitame lygyje. Taip kad ir problemos nelabai yra. Jausmai tik dėl kūno egzistencijos. Kas liečia pačius kūrėjus tai jiems paprasčiausia pagarba kaip tėvams be jokių super meilių, atsidavimų, aukojimų ir t.t. Nes tai tiesiog beprasmiška. Jiems kur kas svarbiau kad "užaugtume" ir taptume tokiais kaip jie. Bet jie šito proceso neįtakoja. Laisva valia svarbiausia. Visa žmonijos kažko garbinimo praeitis neturi nieko bendro su tikrąja esme. Klaida ir nukrypimas nuo realybės.
a.t.sielis2014-03-24 17:50
Egzistencija be jausmo, mąstymo, noro – negyva. Akmuo nieko nejaučia, nenori, nemąsto. Akmuo negyvas. Jeigu nėra aktyvumo, nėra ir prasmės, nes nėra kam turėti prasmę. Niekas nevyksta.

Šaltinis, iš kurio viskas kyla, negali būti negyvas, nes iš mažiau negalime gauti daugiau. Pasekmė negali viršyti priežasties. Todėl aukščiausioji būties koncentracija, arba kitaip sakant, tai kas egzistavo tada, kai nieko kito nebuvo – šio kosmoso ir t.t., turi būti gyva. Jeigu ji nebūtų gyva, pasekmėje irgi negalėtų būti gyvumo savybių.

Fizinis kūnas, kuris sudarytas iš inertiškos materijos – taip pat yra negyvas. Pvz. mašinos ir automatai juda, atlieka darbą, bet jie nėra gyvi. Taigi, judėjimas dar nėra gyvybės požymis. Planetos taip pat juda, bet jos nėra gyvos.

Didesnius gyvybės požymius matome proto veikloje. Prote yra mintys, emocijos, suvokimai.

Bet protas materialus, šio kosmoso dalis.

Yra esminis skirtumas tarp dvasios ir materijos (kurios dalis yra protas). Todėl yra esminis skirtumas tarp dvasinių jausmų, kurie yra transcendentiniai, amžini, tobuli ir šiame kosmose mums pažįstamų jausmų, kuriuos generuoja protas, susietai su fiziniu kūnu.

Vytautas2014-03-24 18:01
Pakankamai sudėtingai čia viską aprašai. Niekas ir nesako kad kūrėjai yra kažkas negyva. Atvirkščiai ta kitokia gyvybė sukūrė gyvybę žemėje. Ir kūnas iš tikro tampa negyvas kai jį palieka "aš" ir perina į amžinos gyvybės būseną. Bet mes esam visiškai savarankiški nuo kūrėjų ir einam savo keliu. Kūrėjų protas yra labai šaltas ir racionalus. Ne iš jausmų pusės visą tai sukurta o iš proto. Na aš remiuosi tuo ką patyriau ir kaip supratau.
a.t.sielis2014-03-24 18:10
Tai niekas nesako, kad Kūrėjas neturi proto. Yra pirminis begalinis Kūrėjas, kuris už šio materialaus kosmoso ribų, ir subkūrėjai, kurie atlieka kosmoso kūrimo darbą patys būdami šio kosmoso pirmomis  esybėmis, ir kurių gyvenimas pasibaigs kartu su kosmosu. Tai pirminis begalinis Kūrėjas turi viską, protą, jausmus, milijonų milijonus kartų pranašesnius negu mums žinomi. Jeigu jis neturėtų šių savybių, šių savybių negalėtų būti ir Jo energijų pasekmėje – šiame kosmose. Pasekmė negali viršyti priežasties. Tai nėra sudėtinga suprasti: pvz. iš banko sąskaitos, kurioje yra 10 Lt neįmanoma išimti 1000000 Lt, ten tiek nėra. Arba, iš obuolio sėklos negali išaugti slyva, kokia sėkla, toks bus ir medis. Iš vandens galima gauti deguonį ir vandenilį, nes šios medžiagos yra vandens cheminėje sudėtyje, bet kitų cheminių medžiagų iš vandens neišskirsi.

Jeigu Kūrėjas tik šaltas, šalto proto, iš kur tada šiluma, meilės jausmai, visatoje? 🙂 Jeigu bandom nuskurdintai įsivaizduoti Kūrėją, tiesiog apribojame Jo begalinumą ir absoliutumą, dėl savo ribotų galimybių. Ir tuo pačiu, prieštaraujame filosofiškai nuosekliam būties esmių pažinimui.

Aš irgi remiuosi tuo, ką patyriau ir supratau, ir tuo, ką patyrė ir suprato milijonus kartų už mane tobulesnės asmenybės.

Vytautas2014-03-25 08:39
Na mes labai skirtingai suprantam savęs ir kūrėjo ar kūrėjų santykį. Tu save laikai kūrėjo kibirkštėle. Aš save kartu su visiškai atskira siela laikau kūrėjų arba Dievo Tėvo ir Dievo Motinos (taip pat visiškai atskirų pradinių anapusinių esybių) vaikais. Aš toks pats kaip jie tik kol kas vaikystės stadijoje. Suprantama toks pats ne materialiam pavidale. Atitinkamai ir mano galimybės pakankamai paprastos. Visas šis pasaulis paremtas tėvais vaikai. Lygiai tokia pati situacija ir su anapusiniu pasauliu. Perspektyvoje mes būsime net tobulesni kūrėjai nes gyvenom materialume ko pradiniai kūrėjai negalėjo patirti, nes tam kad egzistuotu šis materialumas jie turi būti už jo.
Bet tavo požiūris taip pat buvo teisingas nes tarpinio pasaulio dievas buvo "suklijuotas" iš mirusių žmonių likučių. T.y. iš dalelių. Be to jam reikėjo ir gyvųjų energijos užtikrinti savo egzistavimą. Bet dėja šiuo metu nei tokio dievo nei to pasaulio nelikę. Tiesiog patyriau tų dviejų nesuvokiamų kažko kovą ko pasekoje liko tik viena pati pradinė ir tikroji esmė.
Iš tikro viskas yra evoliucija tik ne Darvino ir nesuvokiamai galingesnė ir įdomesnė.
a.t.sielis2014-03-30 14:00
Jeigu atidžiai pamąstysime, tai suprasime, kad dalelės gali atsirasti tik iš pirminės visumos, o ne atvirkščiai – kad iš dalelių susideda visuma, o pačios visumos esą anksčiau nebuvo. Nes antruoju atveju kyla klausimas – jeigu visuma susideda iš dalelių, iš kur atsirado dalelės? Ir kieno jos dalelės?

Kažkas turi būti pradžioje. Visa egzistuojanti būtis, pirminė būtis – kas tai? Tai turėtų būti absoliutas, kas sukoncentruoja savyje viską, visas egzistencijos galimybes ir savybes. Tai turėtų būti absoliutus vienis ir daugis vienu metu. Atsietai nuo visų religinių klišių, tai ir yra pasaulio Šaltinis ir Kūrėjas. O tarp savybių, svarbiausios ir labiausiai vienovę ir įvairovę viename koncentruojančios yra asmeninės savybės, sąmonės savybės. Todėl Šaltinis ir Kūrėjas turi būti absoliuti sąmoninga asmenybė. Absoliuti, reiškia, begalinė, neišsemiama, galingiausia, gražiausia, išmintingiausia, nepriklausomiausia. Visos Aukščiausios Asmenybės savybės greičiausiai viršija mūsų ribotą suvokimą milijonus kartų. Todėl mums lieka laukti Aukščiausiojo apšvietimo, dėl to, kaip į Jį reaguoti, kaip su Juo bendrauti, koks Jis ir kaip veikia.

idenmeyou2014-03-30 22:23
Nesuprantu kodėl jūs nuolatos kišate visur Dievą, nors jis realiai po kol kas yra ponas niekas. Nieko nežinome apie jį, išskyrus kaimo senučių kalbas ir šventas knygas, nepaaiškinančias pasaulio. Aišku jos turi savo paaiškinimą, bet tiriant, kad ir tą pačia Žemę, jau daug kas ten pradeda nebesutapti.

Kas dėl dalelių taip, visada turi būti visuma kaip dėlionė, sudaryta iš tam tikrų mažesnių objektų, tie objektai iš dar mažesnių dalelių. Kas buvo visada mano nuomone, tai materija, dar niekam nėra pavykę įrodyti, kad jos nebuvo, net bet kokiai daleliai atsirasti reikia materijos, pirmojo žybsnio. Galite materija vadinti, kad ir Dievu, jei tik jums nuo to geriau, bet ta materija neturi nieko bendro, su religiniu Dievu.

a.t.sielis2014-03-30 23:06
Gal kada nors suprasi 🙂 Tiesiog daugiau domėtis reikia. Viskuo domėtis reikia. 🙂
Vytautas2014-03-31 08:57

idenmeyou rašė:Nesuprantu kodėl jūs nuolatos kišate visur Dievą

Na pvz aš prieš gerus 1,5m labai realiai susidūriau su kažkokios nesuvokiamos jėgos spaudimu tiek per sveikatą, tiek per nepalankių įvykių seką. Kiek suprantu tai buvo a.t. sielio dievo poveikis. Tiesiog kitokio logiško paaiškinimo neturiu. Iš savo pusės jau kitaip suprasdamas pasaulėdarą paprašiau saviškių tikrųjų kūrėjų pagalbos ir ją gavau. Tiesiog likau gyvas gan komplikuotose situacijose. Taip kad į šį reikalą žiūriu iš labai praktinės pusės. Nors iki to momento normaliai klaidžiojau visokiose svetimose teorijose. A.t.sielio dievu tai tikėjau tai netikėjau, nes jis man taip pat niekaip atrodė nepasireiškė. Tiesiog kol nesusiduri su kuo nors praktiškai normaliai gyveni abejonėse. Ar savo gyvenime kažkaip susidursi su kažkuo akivaizdžiai asmeniškai įrodančiu anapusinio pasaulio egzistavimą labai didelis klausimas. Bent aš šiuo metu gyvenu tarsi nieko nebuvo ir nėra. Ir taip gyvena visi žmonės aplinkui.

idenmeyou2014-03-31 09:04
Domiuosi atsieli pakankamai, bet visada jūsų religiškasis Dievas, tik ir lieka šventuose raštuose, bei jūsų fantazijuose, pasaulyje jo buvimo ženklų visiškai nėra, nors pasaulis milžiniškas.

Vytautai, kažin ar kažką pajutus yra logiška iškart priskirti Dievui. Realiai tu pats juk pasirenki kam priskirti tą jausmą, jei vietoj Dievo būtų koks nors kalėdų senelis į kurį visi tikėtų, tai būtum galvojęs, kad visa tai ką pajautei yra iš kalėdų senelio, realiai visi tie jutimai turi paaiškinimus.

paragraf 782014-03-31 09:23
Na jei Dievas liktų tik šventraščiuose, tai jokia religija ilgai neišgyventų. Žinoma, dalis to k žmonės laiko dieviškumo apraiška yra fantazija, bet šiaip tikintieji mato Dievo veikimą, nes yra su juo pažįstami, o kai jo nepažįsti, tai ir atrodo kad jis pasaulyje neveikia
Vytautas2014-03-31 09:38

idenmeyou rašė:Vytautai, kažin ar kažką pajutus yra logiška iškart priskirti Dievui.

Viskas paremta įvairių patirčių visuma. Tiesiog nėra paprastų buitinių dalykų prie ko tai būtų galima priskirti. Iš kitos pusės aš tik labai apytiksliai galiu papasakoti savo patirtis. Kitam žmogui jų neįmanoma "perpilti". Pasakau esmę. Bet geriausias atvejas kad kiekvienas kažką patirtų asmeniškai. Visiškai kita būsena. Dabar gaunasi medaus skonio nustatinėjimas, aptarinėjimas per stiklainio sienelę  🙂
Ir dar. Kai esi įvykių sūkuryje tuo metu tik fiksuoji kas vyksta ir traukioji pečiais nieko nesuprasdamas. Į "lentynėles" viskas susidėlioja per laiką ir iš visumos. Dabar praėjus jau tiek nemažai laiko tiesiog gėriuosi kaip nuostabiai ir paprastai man pademonstravo savo galias Dievai Tėvai. Tikras dieviškas tobulumas ir paprastumas.

Vytautas2014-03-31 13:47

a.t.sielis rašė:Jeigu atidžiai pamąstysime, tai suprasime, kad dalelės gali atsirasti tik iš pirminės visumos, o ne atvirkščiai – kad iš dalelių susideda visuma, o pačios visumos esą anksčiau nebuvo. Nes antruoju atveju kyla klausimas – jeigu visuma susideda iš dalelių, iš kur atsirado dalelės? Ir kieno jos dalelės?

Pagal mane ne taip žiūrima net klasikinio dievo atveju. Kūrėjai egzistavo ne materialiam pasaulyje visuomet be pradžios ir pabaigos. Šis mūsų materialus pasaulis nėra jų sudedamoji dalis. Jis gali būti ir jo gali nebūti. Nuo to jų egzistavimas nesikeičia. Tiesiog jie visiškai savo noru užtikrina šio pasaulio egzistavimą. Šis pasaulis sukurtas specialiai kitų kūrėjų atsiradimui tai yra mums. Kūrėjai sugalvojo tokią į save panašių evoliuciją. Mes patys, turėdami dieviškų savybių minčių materializaciją, sutrikdėm šį procesą. Sukūrėm klasikinį dievą kad mus valdytų. Greičiausiai to visai nenorėdami bet nesuprasdami esmės. Pagrindinis skirtumas tarp klasikinio dievo ir Dievų Tėvų kad pirmasis galėjo valdyti viskas kas gyva, bet negalėjo keisti kaip panorėjęs materialaus pasaulio tik per kitų gyvų organizmų ir mūsų tame skaičiuje poveikį įtakoti šį materialų pasaulį . Tame ir jo išnykimo priežastis ir silpnumas. Užsirovė ant pradžių pradžios kurios niekaip neįmanoma įtakoti. Na koks Holivudo režisierius pagautų kampą apie ką kalbu gautųsi įdomus ne fantastinis filmas  🙂
Atsiprašau nepastebėjau kad rašau vieną po kito komentarą. Bandau kažkaip taisyti bet nesėkmingai.

idenmeyou2014-03-31 15:00
Kas kalbate apie egzistavimą be materijos, tai iš fizikos pusės pasakyčiau juodai nusikalbate. Materija yra visur ir su viskuo.

Jutimų nesureikšminčiau, nes žmogus beveik diždiąją dalį jų suvokia netikslingai, o ką jau kalbėti apie Dievą. Pasakysiu vieną pavyzdį, jei vaikas manes paklaustų koks yra šaltis, aš jam pasakyčiau nueik palaikyk ranką šiek tiek ant ledo ir sužinosi, vaikas nuėjęs palaikytų ir žinoma pajaustų, jam atrodytų, kad ranka šala ir gal būt pasidarytų nemalonu. Vaikas grįžtu pas mane ir be abejonės savo patyrimu būtų įsitikinęs, kad jautė šaltį ir viską žino apie jį, tik vat būtų viena paslaptis kurios vaikas nežino. Šaltis realiai neegzistuoja, tai tik visiškas arba mažas temperatūros nebuvimas, štai ir vaikas pasikliaudamas jutimais, o ne žiniomis turėtų neteisingą suvokimą.