Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[sara]

Va dabar, klajunai, labai tiksliai parasei, tik gale nesupratau.
Nors paveiksliukas jau labai tikslus-prieinamas ir placiai zmoniu visuomenei.

 Bet siaip:
Image from https://i.pinimg.com/736x/3a/18/15/3a181579dc2e3f289c8e6a7da8a29bc4--charlie-puth--future-boyfriend.jpg.
Galvosukis...

[cs]

Sąmonių tipologija priklauso nuo žmogaus psichinės sandaros ir yra biologinis reiškinys. Jis keičiasi tik tuo atveju, jeigu keičiasi biologija.

Minčių surinkimas nuo sandaros nepriklauso, bet stebimas progresas nurodo, kad tai eigos dalykai, kurie minta ir keičiasi nuo idėjos stabiliosios sandaros. Tačiau noriu atmesti vieną iš atvėjų, kai nebūtinai idėja viską keičia, bet tai yra kūrėjų stabiliausiame lygyje esantis sąmojis. Tai drastiškai nekintantis procesas, bet pavyzdžiui, kartais prie norimo progreso privedama užuolankomis ir mini pavyzdžiais, nors ištikro čia "sąmojis". Kol galiausiai visa biologija ar minties struktūra būna pririšama prie naujo progreso. Tai yra nuslėptas progresas ir paprasčiausiai nenurodomas jokiomis apraiškomis, kaip būdingas ar tipinis.

Priartėjimas prie tokios naujos sandaros yra atgaminimas ir nepriklausančios sandaros kintamoji sąsaja. Galima laikyti, kad tai yra dėl "stabilios būsenos" atradimo.

Tai dar įvardyjama, kaip prikonsorinis sąmojis, arba paieška stabilių nuolatinių sąmonių dėžučių veikimo variantų.

kalboje atsispindi pagrindiniai dėmenys, kuriais sąmonė manipuliuoja ir bando iš jų kurti valdymo technologiją.

Ištiesų ji yra kažkuriai būdais atkartojama, tačiau mes tai daugiau įprasminame nematomomis sferomis ir zonomis. Tai yra atkartojimas, bet tai vyksta, kai sąmonė ištiesų gauna "minčių paketus". Turi būti aukšta aplinkybė suderinanti "minčių paketus" ir skaidanti dalimis į žemesnes aplinkybes, kur sąmonė apibrėžia būdingus jai įrankius. O įrankiu naudojimas yra sąmoningo atkartojimo metu, tai būdinga ir tipinė apraiška...

Taip sujungti dalykus nėra paprasta, nes "minčių paketas", netipinė apraiška, o vėliau pasidaro kaip tipinė. Tai turėti labai riboja esminiai aplinkiniai faktai. O prieraišumo bet tipinės apraiškos galimybių dar neteko sutikti. Kaip manai, kokios "visko" ribos?

[klajunas]

Kaip manai, kokios "visko" ribos?

"Viską" interpretuosiu kitaip nei tu. Manaip „visko ribos" yra teoriškai gana paprastas klausimas. Pradžioje sątvaras sukuria kopiją, tada kopija tikslinama per įdeigimą, galiausiai iš įdeigto laksato sukuriamas ertas (technologija). Ertas yra riba. Tiksli, holoplastinė kopija yra priartėjimas prie erto. Taigi pradžia yra sątvaras, o pabaiga ertas, kuris užsklendžia „nuotykį". Nieko daugiau negali būti. Tarp jų kažkur yra kalba kaip pagrindinis katalizatorius.

Kaip matai šiek tiek pažaidžiau tavo žaidimą ir pabandžiau sukurti kitos krypties struktūrų analizę. Tau įdomi kalba, aš pažiūrėjau į išorinį fiksatą, vadinamą pasauliu. Pats bendriausias pavadinimas, kuris įvardija pagrindinę vyksmo areną yra sątvaras, kurio galinis sluoksnis vadinamas slaja, kur surenkami pagrindiniai suvokimo dėmenys, sudarantys vaizdą. Tai erdvė, laikas ir daiktas.

Natūralu, kad po vaizdo yra povaizdis, kuris formuoja panašią sistemą tik žemesnėje pakopoje. Erdvės poerdvis yra priešokos taškų klainis. Laikas yra eigma, kuri turi tenkmę ir šuorus. Šie dalykai taip pat įkomponuoti į eigmos priešokos taškų klainį. Klainiuose formuojasi rinklės, kurios užgroždamos slają, sukuria grožmenį, išorinį daiktišką ar juslinį objektą. Pavyzdžiui, garsai irgi gali būti vadinami grožmenimis.

Slaja sątvare turi priekinę dalį, kuri vadinama skoma ir galinę dalį, kuri yra atgrindas. Judumas pasireiškia dviem būdais - rinklės ir grožmens dreifu, ir sątvaro slingavimu, kurio metu formuojasi vaizdo pertalkos, dreifuoja priešokos taškuose birkštys. Birkštis yra suaktyvinimo būsena ir forma. Skoma visada yra sirtas grožmuo, o atgrindas - lainas. Slinguojant sirti ir laini grožmenys, slenkant skomai, pereina vienas į kitą.

Tai pirmas povaizdžio lygis, kuris pasiekia tik birkštis, kurių voros kirimuojamos į rinklę. Tada rinklės užgrožia grožmens slają. Šitaip prasimato pasaulio sątvaras. Tuomet šis sątvaras įdeigiamas į laksatą, kuris transformuojasi į ertą. Išspaudus iš ertų maksimalų našumą, pasiekiama riba. Ertų našumą aišku riboja tikrovės savybės.

Pavyzdžiui, išaiškinus visą sątvaro mechanizmą, bus galima sukurti dirbtinį sątvarą, kuris bus sąmoningas ertas. Bus pasiektas visas žmogaus spektras.

Jeigu "viską" interpretuoti kosmologiškai, tai šiame skyrelyje yra mano singuliaro modelis, gali numerį peržvelgęs susirasti pats. Toliau šio modelio, multivisatų sodo, kur "riba" nežinau.

[cs]

Manaip „visko ribos" yra teoriškai gana paprastas klausimas. Pradžioje sątvaras sukuria kopiją, tada kopija tikslinama per įdeigimą, galiausiai iš įdeigto laksato sukuriamas ertas (technologija). Ertas yra riba.

Paprastai galima tai jau galima suvokus padaryti. Bet paprasčiausiai to neprireikia, nes sudėtinės minties dalys tai atfiltruoja. Paprasti dalykai pasilieka galutiniai, o pirmiau sudėtiniai. Toks eiliškumas yra platinamas ir diegiamas, net turi raiškos atsają. Atsaja yra assifuojama kalbos dalis, per kurią visi sudėti nariai virsta įrankių pobūdžiu panaudojami dalykai kalboje.

Povaizdyje, tai yra šio proceso įvardyjimas. Sąmonė su "minčių paketu" iškelia reikmės sąlygas, o jos yra atsakomos. Atsaja padeda sukurti laikiną "pagalbą", nors tai tiesgiogine prasme tik "minčių paketas", bet povaizdyje rodoma, kad tai efektyvi pagalba.

Reikia išskirti povaizdyje teorišką minčių eksperimento sąlygą, ir prišlią sąlygą, kuri pasikartoja analogiškai. Teorinė sąlyga paklūsta didžiajam informacijos tinklui, todėl, ateina labai stabili atgaminta ir pasikartojusi informacija. O prišli sąlyga tai adaptuoja, bet prišli yra kilusi iš savo eksperimento (todėl, tai asmeniškai galioja). Lyginantis, tai adaptacija teoriškai suformuluotos minčių sekos ir prišlios minčių sekos ateina poeksperimentinė atsaja reiškianti efektyvumą.

Tai pakraunama pačiu diegimo metodu.

Tuomet šis sątvaras įdeigiamas į laksatą, kuris transformuojasi į ertą.

Maždaug tai primena kitokiaįvairines transformacijas ir kitimo adaptacijas, susiejimuose ir jungimuose. Tavo pasiūlytas variantas kaip "ertas įdiegiamas į laksatą": primena kaip mintys apdorojamos vienu iš būdų. Tas vienas būdas yra "parodomoji reakcija", arba "nuolydžio matuoklis". Norint kažką adaptuoti reikia numatyti seką.

Pavyzdžiui, išaiškinus visą sątvaro mechanizmą, bus galima sukurti dirbtinį sątvarą, kuris bus sąmoningas ertas. Bus pasiektas visas žmogaus spektras.

Greitai peršokti prie žmogaus raciono nėra taip paprasta. Minties paketas turi visas reikmes, bet galbūt ir jis kažkada tampa ribojančiu ir nieko nepasakančiu apie realybę. Dirbtinis sferų numatymas yra pasiekiamas dydis ir analogiškas akivaizdžiuose jungimuose ir atitekmėse. Jungiamos dalys yra nepaprastos ir joms atrasti nėra reikmenų rinkinio ar nustatyto metodo.

Jeigu "viską" interpretuoti kosmologiškai, tai šiame skyrelyje yra mano singuliaro modelis, gali numerį peržvelgęs susirasti pats.

Turbūt, taip nesiruošiu daryti. Bet kosmologiškai tai laikau kaip sekančiu atvėju. Galima interpretuoti tik vien sudėtiniu būdu. Jam priklauso sudėtinės minčių patekusios nagrinėjamos dalys.

Kaip tu interpretuoji vietų ir sudėtingų diegimų sąsajas? Kuriam poveikiui atitenka raciono dalys susijusios su pagalbinėmis dalimis? Ar poveikis yra daug "pasakantis", ar tik laisvas pasirinkimas arba stabmuo?

 

[klajunas]

Kaip tu interpretuoji vietų ir sudėtingų diegimų sąsajas? Kuriam poveikiui atitenka raciono dalys susijusios su pagalbinėmis dalimis? Ar poveikis yra daug "pasakantis", ar tik laisvas pasirinkimas arba stabmuo?

Nežinau ar teisingai suprantu, ką nori paklausti. Atsakysiu taip, kaip suprantu.

Prieš tai aprašiau, koks yra fiksato povaizdžio pirmas prinicpas. Dabar analogiškai aprašysiu laksato pomintį. Jau rašiau kad pomintis skirstomas į kamieninę ir šakinę dalį. Tai gali būti ne visai tikslus apibūdinimas. Nes šakos skiriasi tik braižmu ir kanalu. Tai yra, pati ši struktūra tuščia.

Prasminės arba vaizdinės rinklės paduodamos į įlaidį ir čia suformuoja struokas, kurios turi savo braižmo struktūrą. Šio proceso eigma ir tentyvas panašūs į tuos kurie vyksta pasaulio sątvaroje. Todėl neaprašinėsiu. Tik minčių pasauliui daugiau būdingos šuorinės voros, dėl ko mintys sustruokiamos ypais. Kiekviena sąstruoka turi savo braižmą, kuris gali būti kalbinis arba vaizdinis-struktūrinis.

Mano įsitikinimu didžiosios daugumos sąstruokų braižmenys yra kopijos, tai yra jos įtrauktos iš pasaulio į atminį ir paprasčiausiai mėgdžiojamos. Tačiau negalima sakyti kad visos mintys tėra pasaulio kopijavimas. Manau, kad 70 proc. sąstruokų braižmenys yra kopijos, o 30 proc. braižmenų originalūs. Akivaizdu, kad vien originalais mąstyti neįmanoma ir turi būti kopijų bazė. Tačiau jeigu žmogus turi talentą kurioje nors srityje gali judėti apie 30 proc. ribose originalių sąstruokų. Tokios mintys vadinamos idėjomis.

Tačiau net idėjoje kažkokia dalis yra kopijos nuo ko nors matyto, girdėto arba patirto. Visas grubus ir subtilus sątvaras yra originalių sąstruokų šaltinis. Nemanau, kad mintis gali atsirasti iš nieko. Sėkmė lydi tuos, kas sugeba pasaulyje pastebėti nuryškintus, išblukusius braižmenis, įsidėti juos ir sustruokti į mintį.

[cs]

Manau, kad 70 proc. sąstruokų braižmenys yra kopijos, o 30 proc. braižmenų originalūs.

Kadangi buvo konkretus pavyzdys, apibrėžimas visų minčių dalių yra suvedamas, todėl turi turėti galus. Buvau užsiminęs, kad čia prikonsorinis sąmojis, kuriam reikalinga stabili būsena, todėl originalumas nustumiamas į šoną. Taip, tikras originalumas yra suvokiamas arba tik tokį originalumą duoda suvokti, nes reikia atitinkamo išdirbio tai realizuoti. Tokio uždirbio neleidžia sukurti esančios aplinkybės, bet tai vaizduoja mažų mažiausiai prikonsorinis sąmojis.

Būtent kopijų suvokti yra ribojama sąranga. Taip pat sąranga, kaip paruošiama dalis turi savo reikmių į objektą skiltį. Tokia skiltis neturi pastovaus nagrinėjimo metodo. Nes sąranga kintanti ir ją priimti galima iš nedaugelio porūšių ar skirtų minčių rinkinių.

Nemanau, kad mintis gali atsirasti iš nieko.

Taip ir yra, tačiau mintis yra daugelį kartų nutolęs apibudinimas, ką mes laikome skiltyje su sąranga esančiais dalykais. Mintys yra neatsitiktiniai pagaminamos ir neatsitiktinai jų panaudojimas paskirstomas įvairiomis pagamintomis prasmėmis.

Galime imituoti procesus, bet mintys tai lieka savo įprastiniuose pavidaluose. Todėl niekas neatsirado iš nieko. Sąraanga tai parodo. Tačiau tik atitinkamas pastatytas tyrimas tai gerai nusako, per aplinkybes ir prasmes.

Pas tave yra vaizdinių kaupiamosios sąmonės išraiškos, kaip jos talkina tavo tyrime? Manau, kad supratai, kad visas ribojimas yra dėl statmens ir struktūros mintyje atvaizdavimo galybių. Tai atitinkamas porūšis ar atvaizdavimas tenkina ryšyje su sąranga esančius minties paketus. Pasisavinami jie yra nepaprastu būdu, o sudėtiniu. Ką gali reikšti tyrimas, jeigu tyrimas gali būti minčių paketas, kuris nustumia originalumą?

[klajunas]

Pas tave yra vaizdinių kaupiamosios sąmonės išraiškos, kaip jos talkina tavo tyrime?

Apie savo principus paaiškinau jau labai daug, o tau kyla vis naujų klausimų. 

Manau metodas yra pilnas, belieka siekti konkrečių rezultatų. Tais keliais mėnesiais, kurie liko 2017 m. aš jau jokių rimtų proveržių daryti nesiruošiu, kaupiu jėgas 2018 m. - tai bus mano naujas sezonas. Savo tinklaraštyje šiais metais parašiau 58 įrašus.

Apie kaupiamąją sąmonę galiu pakartoti tą patį, ką jau esu kartojęs pagal savo gana seną schemą. Turima priekinė ir galinė sąmonės dalis, ir informacijos kaupimas vyksta vykdant pirmą kognityvinį šuolį iš sensoriumo į kognityviumą. Vykstant šiam šuoliui kaupiama patirtis, struktūros, abstraktai, kurie atlieka minties braižmenų vaidmenį.

Antras kognityvinis šuolis yra grąžinimas iš galinės sąmonės dalies (kaupiamosios) į priekinę to, kas sukaupta - tai vadinama supratimu. Tai įgauna žinojimo formą, kuris leidžia pasakyti kas kas nors yra, ką tai daro, ko galima tikėti ir kaip reikia reaguoti. Šio šuolio metu įvyksta senso-kognityvinė sintezė, kurios metu galinė sąmonės dalis sujungiama su priekine. Pradiniame variante mintys tik aptarnauja pasaulį.

Žmogus siekiantis pažinimo nesitenkina išvaikščiotais keliais, kuriuos siūlo bendri pažinimo įrankiai (kaip kalba), ir siekia įžiūrėti užtamsintus kontūrus ir braižmenis. Taip vyksta naujoviško šablono kūrimas. Jo sėkmė priklauso tik nuo to, kaip sugebi įtikinti kitus žmones jo didesniu efektyvumu.

Kaupimo svarba akivaizdi, ši funkcija yra pagrindinė proto atrama, be kurios nebūtų įmanomas joks pažinimas.

Ką gali reikšti tyrimas, jeigu tyrimas gali būti minčių paketas, kuris nustumia originalumą?

Klausimas gana paradoksiškas, nes tiriant siekiama atrasti kažką naujo. Jeigu tik siekiama patvirtinti tai kas sena, net tuo atveju jeigu yra neatitikimas, tai yra galimo naujo kelio užtvėrimas, mąstymą visada įsukant ten, kur eina visi. Originalumą aš asocijuoju su naujumu. Neoriginalumas yra tai kas sena.

Gal būt nori kontrargumentuoti, kad kartais užmirštami ir geri dalykai. Tada seno atradimas galimas kaip sugrįžimas prie teisingo kelio, iki tol vaikščiojus klystkeliais. Tačiau tikrovėje man toks variantas mažai tikėtinas. Užmiršti tai kas efektyvu, iškeičiant į neefektyvų požiūrį, neįmanoma - nes žmogus nėra toks beprotis kad geresnį dalyką be priežasties iškeistų į blogesnį. Tai įmanoma kaip laikinas susižavėjimas, bet apgaulė paprastai labai greitai pastebima.

Nustumti originalumą reiškia plaukti pasroviui, kartu su visais. Geri nauji dalykai atsiranda tik laužant normą. Pavyzdžiui, taip gamtoje atsirado žmogus.

[Linas Esu]

Va dabar, klajunai, labai tiksliai parasei, tik gale nesupratau.
Nors paveiksliukas jau labai tikslus-prieinamas ir placiai zmoniu visuomenei.

 Bet siaip:
Image from https://i.pinimg.com/736x/3a/18/15/3a181579dc2e3f289c8e6a7da8a29bc4--charlie-puth--future-boyfriend.jpg.
Galvosukis...

Kas čia toks nuotraukoje ?

[cs]

Klausimas gana paradoksiškas, nes tiriant siekiama atrasti kažką naujo.

Man tai daugiau asocijuojasi kaip metodų atstumimas ir keitimas, nebūtinai senais. Pats tyrimas pavirsta unikaliu, jei yra daugiau atrandama galimybių nei buvo prieš tai. Ar betkokį tyrimą galime laikyti kaip teisingo metodo atradimu, nebent, jei kūrimosi idėja yra geresnė ir daugiau pasakanti.

Apkeitinėti metodus ir grįžti prie senų, kartais yra neįmanoma. Bet atstumimas gerai apibūdina situacija: reikia eksperimentų, kurie paruošti prisitaikymui, o kiti eksperimentai nepritaikomi arba kažkas trigdo jų efekto sklaidai.

Apie naujumą nekalbėsiu, nes man tai beveik nieko nepasako. Tat, kur siekiama atrasti gerus planus, išrandami geri eksperimentai, sudėtiniai.

Gal būt nori kontrargumentuoti, kad kartais užmirštami ir geri dalykai.

Galbūt nevisai supratau, ką tu nori pasakyti. Geri dalykai neegzistuoja, pagal mane, vietoj, yra geri planai. Jie sukuria ryšius ir sudėtines aplinkybes. Tada viskas gerai. Kažkokio prisirišimo nėra įžvelgiama, net tokiu atvėju.

Supratau, ką ruošiesi daryti ateinančiais metais. Tačiau kaip ir kaip bebūtų, "minties teorija" atitinkamai bus keičiama?

[klajunas]

Bendras ezoterikos pasiskirstymas



Šiame įraše norėčiau pasidalinti savo pastebėjimais apie psy-gebėjimų statistinį pasiskirstymą. Tikslaus tyrimo jokio nedariau, tačiau net jo nedarius galima įvertinti hierarchinį išsidėstymą arba tankį konkrečioje teritorijoje. Ta teritorija yra Lietuva, nors galima imti ir kitas. To nedarau, nes į kitas teritorijas ir visą planetą perkelti duomenis galima pagal analogijos principą. Galbūt verta tik pažymėti, kad skirtingos teritorijos skiriasi savo požiūriu į tokią ezoterinę temą. Skirtingose valstybėse eterį užsigrobusios skirtingos grupuotės, ir jie pagal savo įsivaizdavimus kabina likusiai masei makaronus, pavyzdžiui, aiškindami, kad „žino" kas yra tiesa. Tokie apgailėtini mulkiai negali nekelti juoko. Protingi žmonės praeina tokiems pro šalį.

Pagrindu savo statistikai pasirinkau savo 5 signalinių sistemų principą, tik šiuo atveju jis bus taikomas ne individualiai, bet kolektyviai. Todėl galima sakyti, jog tai 5 kolektyvinės signalinės sistemos, kurios turi savo bendrą lauką visoje Lietuvos teritorijoje. Šios sistemos gali reikštis ir pagal vietovę, nors toks pasiskirstymas yra kito įvertinimo klausimas. Net šitaip neskirstant šiame įraše, Lietuvą galima padalinti į 4 dalis: pietinę, centrinę ir šiaurinę, kuri dar skirstoma į vakarinę ir rytinę. Teritorija svarbi tuo, kad joje skirtingai pasiskirstę palankios ir patogeninės zonos, pramoninių ir komunikacinių hipostratinių trukdžių stiprumas. Jie taip pat veikia žmonių gebėjimus, psichologines būsenas ir galimybes prasimušti į kitą dimensiją. Dažniausiai pagrindinis trukdis yra lobotominės būsenos, kurios sukeltos slopinamosios psichotronikos, kita galimybė - riboti gabumai iš prigimties.

Toliau reikia sukonkretinti kokios tos signalinės sistemos yra. Išvardinsiu jas paprastai, neaprašinėdamas kiekvienos smulkiu aprašinėjimu, nes jos pačios save paaiškinančios. Tai yra: a) sensoriumo grupė, b) korporiumo grupė, c) telepatiumo grupė, d) oneiriumo grupė ir e) transoriumo grupė. Sensorika yra įprastas juslinis suvokimas, per kurį žmogui duodamas aplinkinis pasaulis. Tai yra pagrindinė atrama, kuri suformuoja žmogaus supratimą, aplinkos suvokimą ir savo vietos pasaulyje vertinimą. Sensoriumas susijęs su kognityviumu, kurio mintys aptarnauja pasaulį, ir dažnai būna įklimpusios į buką materializmą ir sensorinę faktologiją. Ši faktologija laikoma vieninteliu vertinimo kriterijumi ir jokia kitokia realybė nepripažįstama.

Sensoriumas yra atviras pasaulis, kuriame veikiama per savo kūną, kuris sudaro pagrindą korporiumo signalinei sistemai. Kūnas paklūsta dzeta-struktūros principui ir turi išorinį apvalkalą, fiksatinę dalį bei vidinę lanksčią šerdį, kurią vadinu gnostiniu laksatu. Kūnas taip pat yra atviras pasaulis, nors matome tik jo atvaizdą. Tikras kūnas visada paslėptas pirminėje tikrovėje ir čia sąveikauja su hipostratinėmis realybėmis, per kurias sujungtas su supančia aplinka, sudaro su ja nedalomą visumą. Kadangi žmogaus suvokimas nėra pilnas, didelės dalies šios tikrovės nematome, ji lieka paslėpta neregimame pasaulyje. Negebėjimas to pamatyti per reprezentaciją, per vaizdus kompensuojamas gebėjimu pajausti kaip ši realybė veikia. To dauguma gali nejausti tik dėl didelio nenatūralaus slopinamojo poveikio.

Trečia signalinė sistema yra telepatiumas, kuris yra mintiregos gebėjimo (natūralaus ir technologinio) pagrindas. Dauguma žmonių žemesniame pasaulyje veikia tik kaip imtuvai, sugebantys priimti perdavimus. Jie patys nesugeba bet kam siųsti minčių ar skaityti kokį tik panorėję žmogų. Dažnai būna tik vienas kanalas iš aukštesnio pasaulio ir jie šiuo kanalu naudojasi. Jis gali pateikti tikrą informaciją, netikrą, gali rodyti kelią arba klaidinti. Taip pat dažnai būna, kad šie perdavimai yra asmeninės reikšmės ir neskirti viešinimui. Paprasčiausiai šitaip žmogus dalyvauja asmeninėje ugdymo programoje, kuri neskirta kitų žinojimui. Tuo galima niekam neskelbiant naudotis kaip pranašumu. Taip pat labai paplitusi technologinė telepatija, kuri yra tik ryšio priemonė, kaip mobilus telefonas galvoje, kuriuo pagal numerį gali kam nori paskambinti arba pagal tavo numerį tau gali paskambinti kiti, perduoti savo pranešimą. Toks telefonas, aišku, garsu neapsiriboja, nes juo galima siųsti bet kokio tipo informaciją, nuotraukas, filmus ir pan.

Šios trys signalinės sistemos panašios tuo, kad jos naudoja nepakitusią sąmonės būseną ir „normalų" aplinkos suvokimą. Čia turimas fiksuotas aplinkinis pasaulis ir fiksuotas kūnas, kuris paklūsta šio pasaulio dėsniams. Šiuo atveju turima kieta dzeta struktūra. Tuo tarpu ketvirta signalinė sistema perkelia į pasaulį, kuris nepaklūsta realino logikai, įveda daug fantasmagorinių, siurrealistinių elementų, naudoja ne prozos, bet poezijos simbolių logiką. Sapnus skirstau į vidinius, kuriems informacija imama iš vidinės sielos gelmės; komunikacinius, kurie perduoda kokią nors žinią užmaskuotu pavidalu, imant nuojautų informaciją; ir transcendentiniai, per kuriuos žmogus patenka į vidinę išorę, kolektyvinę vidinę išorinę realybę. Sapno realybės logika, neatitinka Aristotelio logikos ir reikia mokėti išgliaudėti žinią pasitelkiant savo intuiciją ir asmeninę patirtį. Dažnai paprasčiausiai primetama kokia nors trokštama interpretacija, todėl interpretacijos metodas susiformuoja tik ilgai ir metodiškai dirbant su sapnų simbolika.

Paskutinė signalinė sistema yra transoriumas, kuris perkelia į vidinę išorinę realybę, leidžia dvasiškai keliauti vidiniu bendrapasauliu. Tai sensoriumo atitikmuo vidinėje kryptyje, tačiau joje gyventi neįmanoma, įmanoma tik lankytis, nes jeigu žmogus apsigyventų transoriume kaip pagrindinėje savo būsenoje, kadangi tai pakitusi sąmonė - jis negalėtų veikti savo atraminiame pasaulyje, atrodytų, kad kūnas pastoviai paniręs į komą ir nefunkcionalus. Todėl transoriume tik lankomasi, bet niekada nepasiliekama visam laikui. Kalbėti apie transoriumą yra sunku todėl, kad tai vienintelė signalinė sistema, kurios niekada gyvenime nesu patyręs, todėl mano svarstymai tik teoriniai. Tačiau kelis kartus buvau prie patyrimo slenksčio.

Šios 5 signalinės sistemos yra kolektyvinės, todėl jos žymi kolektyvinę teritoriją, į kurią gali pasinerti individas. Kiekviena sistema veikia kaip kvantinis laukas, kuris sudarytas iš neksionų, tam tikrų mazgų ir ryšių tarp jų. Kiekviena sąmonė yra mazgas kvantinio lauko audinyje ir gali veikti atskirai, o gali keli mazgai būti suausti į didesnį tinklą. Kiekviename iš 5 lygių žmogus patalpintas tarsi į atskirą kambarį, kuriame nuo išorės riboja kambario sienos. Tačiau kartais įvyksta taip, kad tos sienos tampa skaidrios ir permatomos, pradeda matytis gretimi kambariai. Tai vyksta pastoviai sensoriumo ir korporiumo lygyje. Jame koordinuotai veikia dideli tinklai individų, kurie gali dalintis bendra informacija. Pakilus iki telepatiumo lygio, šie kambariai tampa daug didesne problema, nes piramidės apačioje esantys žmonės uždaryti į savo kambarius ir negali išeiti anapus jų minčių pasaulio lygyje. Tačiau šiuos uždarytus kambarius galima susieti technologiškai, atsiranda anapusinė jėga, kuri retkarčiais kambarius sujungia ir žmogus gali stebėti kito neksiono teritoriją.

Oneiriumas ir transoriumas veikia tokiu pačiu principu. Sapno pasaulis yra tarsi atskira patalpa, į kurią niekas kitas patekti negali. Tačiau skirtingų žmonių patalpos pagamintos iš tos pačios substancijos ir, kaip sakoma, galima susibelsti per sieną. Jeigu siena tarp patalpų griūva, dėl to, kad visiems žmonėms yra bendras oneiriumo laukas, žmonės gali turėti sapnus bendrame pasaulyje. Taip įmanoma bendrauti arba gali būti kito žmogaus pasaulio stebėtoju, kuris šio stebėtojo nemato. Tačiau aišku tai tik sapno pasaulio stebėjimas.

Tai nereiškia, kad tokia galimybė prieinama kiekvienam - toks talentas yra retas dalykas. O genijus pasitaiko 1 per šimtą metų.

Todėl grįžkime prie statistikos klausimo. Norėčiau pamėginti įvertinti kaip pasiskirstęs talentas Lietuvoje. Žemiausiame lygyje turi būti daugiausiai žmonių, o aukščiausiame - mažiausiai. Vadinasi: a) kolektyviniame transoriume veikia apie 200 žmonių; b) kolektyviniame oneiriume veikia apie 15 000 - 20 000 žmonių; c) kolektyviniame telepatiume veikia apie 50 000  žmonių; d) korporiume veikia apie 100 000 žmonių; e) sensoriume veikia 2,8 milijonų žmonių. Kai sakau veikia, turiu galvoje veikia pilnu, nenuslopintu režimu, o vienintelė sistema, kuri nėra slopinama yra sensoriumas. Slopinamas net žmogaus kūnas, kuris praranda daug natūralių gebėjimų. Nieko negali pakeisti net meditacija ir autogeninė treniruotė. Kūnui neigiamą poveikį daro netinkamas maistas, dienos režimas, per didelis stresas, hipostratiniai laukai ir t.t.

Matome, kad Lietuvoje transoriumas prieinamas tik keliems šimtams žmonių. Didesnis skaičius turi laisvą oneiriumą. Telepatija labiausiai paplitusi organizacijų struktūrose, todėl tokių žmonių, kurie vienaip ar kitaip prijungti prie tinklo - gana daug. Deja piramidės apačioje psy-gebėjimai yra slopinami ir žmonės apie kolektyvinį transoriumą, oneiriumą ir telepatiumą gali tik pasvajoti. Laikoma, kad darbiniams biorobotams tai pertekliniai gebėjimai. Todėl domėtis ir nesiūlau, nes vis tiek nieko nepasieksite.

[a.t.sielis]

O gal rimtai tau reiktų rašyti ne tokius tekstus, o sci-fi knygas, parduotum, bent pinigėlio būtų (gal). O čia bergždžias reikalas.

[elteide]

ne piniguose laime .....
bet jų kiekyje 

[klajunas]

O gal rimtai tau reiktų rašyti ne tokius tekstus, o sci-fi knygas, parduotum, bent pinigėlio būtų (gal). O čia bergždžias reikalas.

Tai, kad tu esi bergždžias reikalas dar nieko nesako. Nereikėtų taip susireikšminti.

[cs]

Paskutiniame pranešime, sujungi visas minties bendroveikas, kas išeina kaip bendra shema, kaip dėliojamos pavienės į bendras ar analogiškas dalis mintys. Sąmonė, kaip patalpinama dėmenų bendra seka, nurodo kaip pasauliai turi būti ar atspindėti.

Kaip atsiranda pradinė analogija minčiai nusakyti, kuriai grupei priklauso "minties arenų" dėmuo, kai mintis pasilieka ar išsisaugoja?

[klajunas]

Kaip atsiranda pradinė analogija minčiai nusakyti, kuriai grupei priklauso "minties arenų" dėmuo, kai mintis pasilieka ar išsisaugoja?

Tai, ką čia parašiau reikėjo suprasti šiek tiek kitaip. Ką pateikiau nėra nauja informacija, daugiausiai 2016 m. idėjos, tačiau aš jas sujungiau į bendrą vaizdą, kurį bandžiau susieti su teritoriniu pasiskirstymu. Mane čia domino daugiau sąmonių apjungimas ir vaizdas į jas tarsi iš viršaus, bandant pamodeliuoti, kas visuose žmonėse vyksta atskirai ir paėmus kartu. Atskirumas atspindimas izoliuotų kambarių metafora, kuriuose patalpinti visi žmonės, o sujungimas  vaizduojamas kaip sienų tarp jų griuvimas, arba sienų išskaidrėjimas.

Yra organizacijos, kurios visus išvardintus lygius veikia bendrai, masiniu poveikiu, taip sukuriant sinchronizacijas ir kolektyvinius vaizdinius galvose. Taip diegiami kolektyviniai archetipai.

Žodžių konstrukcijomis sąveikas aš vaizduoju žodžių atspindinčių signalinę sistemą sandūromis:

• įprastinis variantas yra sąveika >> sąmonė-kūnas--kūnas-sąmonė. Kadangi tarp kūnų įsiterpia kalba, kurią vadinu rinktuvu-siųstuvu (RS), Tai šią konstrukciją galima perdaryti taip>>sąmonė-kūnas-RS-kūnas-sąmonė.
• galimi kiti variantai, kai sąmonės sąveikauja tiesiogiai>>kūnas-sąmonė--sąmonė-kūnas. Kadangi be tarpininko tai neįmanoma, turi įsiterpti telepatinis RS: kūnas-sąmonė-TRS-sąmonė-kūnas.
• atitinkamai kiti lygiai>>sąmonė-oneiriumas-ORS-oneiriumas-sąmonė.
• ir>>sąmonė-transoriumas-TRRS-transoriumas-sąmonė.

Kiekviena grupė turi tris dalis priklausomą, nepriklausomą ir kaupiamąją dalį. Visi mąstymai ir mintys yra nepriklausoma dalis (laksatas), visos priklausomos dalys yra fiksatai, vieta kur kaupiama informacija yra "memoriumai". Savo rūšies arenos yra visos signalinės sistemos. Kadangi visos jos persipynusios, viską galima laikyti didžiąja visos sielos arena, kuri segmentuota į atskirus elementus.

Jokios didesnės naujienos kol kas neapsireiškė. Bet manęs kol kas nenuvylė nė vieni nauji metai.