Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[cs]

Yra organizacijos, kurios visus išvardintus lygius veikia bendrai, masiniu poveikiu, taip sukuriant sinchronizacijas ir kolektyvinius vaizdinius galvose.

Toks vienyjimas arba pritarpinimas yra trupinimo, arba nuotrupų surinkimas arba sujungimas. Turime skirtingus pritarpinius modelius, jie turi atskiras teheramacijas(didinamąsias sąrangas), galima vadinti - jų pritarpinis modelis : tai :

1. Pritarpinimas yra surenkamoji padidintų minčių srauto nurenkėjas, surenkėjas ir padidintojas.
2. Jokiu modeliu neapsistojamas pritarpinimas didina pavienius arba mažus modelius.

Žodžių konstrukcijomis sąveikas aš vaizduoju žodžių atspindinčių signalinę sistemą sandūromis

Žodžiais mintys perteikiamos, jeigu atitinkamas sąranga didėja arba kažką pritarpina. Didžiausias pritarpinimas laikomas sandara ir sistema, kuri iš išvardintų punktų koleriuoja progresą. Minčių analogiškas progresas yra net ne žodinė, bet fiksuojama dermė.

Gali kalba būti ne žodinė, bet ir neturėti lingvoformų. Tą planingai galima paminėti ir pritarpinimo modelis yra esminė pradžia betkokiai minčiai susikurti. Jos formatas yra koleriuojamas arba paprastai kuriamas ir perteikiamas žodžiais. Tarp jų yra skirtumas ir galimybė.

Kaip galima kitaip kolektyvizaciją apibudinti, be sukeliamų vaizdų ar žodžių, minčių? Ką tai duoda, kitoniškumas arba kita vaga einantis neužvadintas progresas?

[klajunas]

Kaip galima kitaip kolektyvizaciją apibudinti, be sukeliamų vaizdų ar žodžių, minčių?

Tai tokia pati "kolektyvizacija" kaip ir sensoriume - matome vienas kito kūnus ir vienas kitą pažįstame. T-sensoriumas reiškia, kad atsiranda dar vienas matymas.

Jis gali būti kaip visuotinis įvedimas arba kaip išrinktųjų privilegija. Privilegija reiškia - kad kažkam išplečiamas horizontas, suteikiamas pranašumas. Pereinamajame laikotarpyje tai gali sukelti daug problemų.

Apibūdinama tai kaip hipostratų atidarymas, jeigu regėjimą vadinsime strata. Nelieka paslapties ir neapibrėžtumo, nelieka laisvės manevrui.

Ką tai duoda, kitoniškumas arba kita vaga einantis neužvadintas progresas?

Tai artėjimas prie holoplastinės sąmonės, kuriai jokia tikrovė nėra uždengta. Neuždengta tikrovė reiškia ir tai, kad atsiranda motyvas pasisavinimui. Su kokia mintimi savinasi, toks būna ir likimas. Atitekęs blogiems žmonėms šis gebėjimas sukels katastrofiškas pasekmes. Visi tai supranta ir turi siekti, kad taip nenutiktų, tačiau tai įmanoma tik per įvaldymą.

Tačiau čia problema yra santykių tarp žmonių. Kitas aspektas yra viso spektro technologijos, matricos ir simuliatorių galimybė. Atraminis pasaulis gali nueiti į antrą planą.

Ką turime daryti? Neatsilikti nuo atitrūkusios civilizacijos.

[klajunas]

Kodėl ezoterika nesmirdi mokslu



Šiuolaikinė visuomenė labai didžiuojasi mokslu, nelabai suprasdama, kas tai yra. Kita vertus, ji atsiriboja nuo nemokslo, kuris, kaip tikima, tėra prasimanymai ir išsigalvojimai. Taip labai susiaurinamas vertinimo kontekstas, save pastatoma į pranašumo pozicijas. Prie viso to dar pridėjus technologinį efektyvumą, atrodo, pasiekiama triuškinanti pergalė prieš visus savo konkurentus. Taigi kas yra mokslas ir kaip jis atsiranda vertinant filosofiniu žvilgsniu?

Pradėti reikia nuo pačios pradžios, o žmogaus pradžia yra sąmonė. Šis žodis suprantamas taip pat plačiai, kaip ir žodis psichika. Kokios prielaidos sąmonėje atsirasti mokslui? Kad tai išsiaiškintume, turime apžvelgti sąmonės pačią pagrindinę struktūrą, kuri ir yra atsakymas į šį klausimą. Sąmonė turi tris dalis: priekinę, centrinę ir galinę. Priekinė yra pasaulis, kurį matome aplinkui; mums atrodo, kad mes jame gyvename, nes centrinė dalis, kūnas, yra šio pasaulio narys. Galinė dalis yra protas, kuris visą tikrovę padalina į mažus gabaliukus ir gali jais įvairiai manipuliuoti.

Šią sąmonės sandarą galima aprašyti proporciškai, kiekvieną dalį išmatuojant santykyje su kitomis dalimis. Priekinė sąmonė yra 10 000 m apskritimas iki horizonto; kūnas būna maždaug 2 m ir juda jau minėtame priekiniame apskritime. Galinė sąmonė gali būti įvairi, koks jos spindulys priklauso nuo lobotomijos laipsnio. Mano vertinimu, daugiau žiūrint pagal savo situaciją, jos spindulys turi būti apie 0,5 m. Vadinasi apibendrindami sistemą gauname tokias vertes: 0,5 - 2 - 10 000. 10 000 m duoda objektų pasaulį, kuriuo žaidžia 2 m, o mąsto apie jį 0,5 m. Centre kaip matome yra kūnas, kuris užsiima darbu, dirbtinės realybės konstravimu.

Kaip tokioje sąmonėje atsiranda mokslas? Mokslo fanatikai greičiausiai nusivils, jeigu pasakysiu, kas visas mokslas yra tautologinis. Jeigu kas nors nesupranta šito žodžio, apibrėžimas toks: „apibrėžimo arba įrodymo loginė klaida, nes apibrėžiamoji sąvoka apibrėžiama ta pačia sąvoka, tezė įrodinėjama remiantis ta pačia teze". Pavyzdys: kas yra materija? Tautologinis atsakymas: materija yra materija. Kuo tautologija tokia efektyvi suprasti nesunku, ji visada paremta atitikimu, o atitikimas yra pagrindinis „tiesos" reikalavimas. Kadangi mokslas tautologiškas, jis visada yra „tiesa". Visi kas nesutinka su tautologija yra melagiai.

Kad apgaulė nebūtų tokia akivaizdi, tautologija yra maskuojama. Materija paverčiama į ką nors kita, performuluojama, perfrazuojama, perleidžiama per kokią nors mėsmalę, paverčiama faršu ir tada įgauna formą puikiai tinkančią mokslui. Materija → mėsmalė → bcda, gaunama užmaskuota materijos forma. Kadangi materija1 = materija2 ir materija2 = bcda, tai gauname, kad materija1 = bcda. Šitas triukas materiją paverčiant raidžių faršu ir yra teorija, mokslas, paaiškinimas, kas tikrovė yra. Kadangi teorinė dalis yra tik pirmos dalies permaltas faršas, tai visada toks prilyginimas, teorija yra tautologinė, nes aiškinama tas pats tuo pačiu, tik pakeitus formą.

Prie viso to reikia pridurti, kad dėl minėtos žmogaus sąmonės sandaros, žmogus yra „mokslininkas" iš prigimties, nes turi dvivietę sąmonę. Priekinė dalis duoda objektą, materiją1, o galinė dalis yra šio objekto permalimo pagal savo sandarą vieta. Objektas tas pats, bet perleistas per protą įgauna kitokią, „protingą" formą. Išorė viena, ji neskirstoma į objektą ir teoriją apie jį, tačiau smegenys sukonstruotos taip, kad įėjusi į vidų tikrovė skyla į dvi atšakas, kuriose jai suteikiama skirtinga forma, tada viena atšaka pakišama po kita atšaka ir šis pakišimas vadinamas „mokslu".

Kas yra tikrovė? Tikrovė yra materija. Kas yra materija? Materija yra sąveikų sistema. Kas yra sąveikų sistema? Sąveikų sistema yra fuA>^?+=. Tačiau kas už viso šito pseudo aiškinimo stovi suprasti nesunku: ta pati sąvoka, „tikrovė", tik perėjusi per skirtingas mėsmales. Kas yra tikrovė1? Tikrovė1 yra tikrovė2? Kas yra tikrovė2? Tikrovė2 yra tikrovė3. Gauname triuškinančią tiesą, absoliutų atitikimą sau pačiam.

Kaip šis išradimas atsirado - didelė mįslė. Žmogus buvo sukonstruotas taip, kad jis būtų teoretikas iš prigimties. Tai prasidėjo nuo jau minėtos dvivietės psichoformos; dar labiau patobulėjo, kai galinė dalis susikūrė kalbos sistemą, kuri leido suteikinėti priekinės dalies objektams kitokią formą ir tą formą perkelti į išorę. Dar didesnis proveržis įvyko tada, kai šias teorija buvo išmokta išorėje išsaugoti.

Klausiama: Kas yra visata? Visata yra sudaužytas kiaušinis. Kas sukūrė pasaulį? Jonis Didysis, anapusinio pasaulio valdovas.

Tokios „teorijos" buvo pirmi žingsniai, mokslo kūdikystė. Tautologija iš pradžių galėjo būti nesurišta, užteko paprasčiausio minties šuolio. Tada buvo nuspręsta, kad tai, apie ką turi būti sukurta teorija turi būti sulaužyta ir ištyrinėta. Kuriant tautologiją, turi būti mėgdžiojamos savybės, dalys, sąryšiai. Atsirado logika, matematika, kaip patobulinta lingvoforma. Atitikimas tapo būtinu reikalavimu todėl, kad paaiškėjo, jog laisva tautologija yra neefektyvi. Taip buvo įvestas mokslo pagrindinis įstatymas - galinė dalis turi maksimaliai atitikti priekinę dalį, net jeigu iš jos yra malamas kognityvinis faršas. Tai reikalinga tam, kad faršo pasakų pasaulį būtų galima per kūną perkelti į priekinę dalį ir faršą paversti dirbtine realybe.

Pavyzdžiui, priekinė dalis turi mišką, galinė dalis mišką paverčia medienos laužu, kūnas iš šio laužo sukonstruoja namą. Šitaip atsirado technologija, o technologijai reikalingas maksimalus atitikimas, nes be atitikimo neįmanoma efektyviai manipuliuoti. Šitaip civilizacijos evoliucijoje susidraugavo visos trys sąmonės vietos. Iš pradžių atsirado iš faršo pagamintas pasakų pasaulis, o tada kūnas išmoko tą pasakų pasaulį paversti tikrove. Pradžia negudri - „materija yra materija", bet rezultatai stulbinantys, pasaulis pavertas faršu ir iš to faršo sukurta dirbtinė tikrovė.

Į areną prie viso to įsiveržia „laisvieji protai", kurie atgaivina laisvosios tautolgijos metodą, pradeda kurti mokslo stabo neatitinkančias teorijas. Teigiama, kad jos neturi tokio efektyvumo, todėl naudos požiūriu išmestinesnės už mėšlą. Todėl kyla karas, mokslininkas siekia apsaugoti savo tautologinį stabą, svajoja, kad niekas nesikėsintų į „materija yra materija, kuri yra materija". Atrastos raidės labai brangios, jos net leidžia sukonstruoti prietaisą. Nors nelabai aišku ar tos raidės reikalingos, nes gali būti, kad prietaisus įmanoma konstruoti ir be teorijų, paprasčiausiai dirbant rankomis.

Šitaip priekinė dalis, tas 10 000 m ir dar tiek, kiek pasislenka toliau, tampa žaliavos sankaupa. 0,5 metrai tampa tautologinės mėsmalės vieta, o 2 m - tomis rankomis, kurios mala ne mintyse, bet pasaulyje. Ar tai vienintelė įmanoma tvarka? Ar turime žiūrėti tik utilitarinio efektyvumo? Jeigu mėsmalė bekono nepaverčia kotletu - ji nereikalinga, neefektyvi? Ezoterikas taip pat kuria tautologijas, tik jo tautologijos yra laisvos, taip pat neretai jis juda priešinga kryptimi nei technologija, o tai iškarto primetama jam kaip pralaimėjimas. Atseit: neduosi kotleto - būsi  nereikalingas. Tačiau ar tai galime lakyti aukščiausia gyvenimo prasme. Mokslas daug kam palengvino gyvenimą - triuškinantis argumentas, tik čia dažnai pamirštama paskaičiuoti kokiam skaičiui žmonių gyvenimas buvo apsunkintas dėl to, kad jie buvo paversti konvejerių aptarnaujančiu personalu. Tapo mažiau vertingesniais už daiktus. Jeigu reikėtų rinktis tarp žmogaus gyvybės ir naujo „Tesla" automobilio, ką pasirinktum. Žmogus greičiausiai taptų nereikalingas, paliktų tik aptarnauti „Tesla" konvejerius.

Galima tik pasidžiaugti, kad ezoterika nesmirdi mokslu.

[gidas]

Nenorom, trumpai ir teksto dvasioje, nes užtenka poros pastaraipų suprasti, kad toliau seks gryna tautologija. O tautologija... kas nežino žr. apibrėžimą tekste.

...sąmonės pačią pagrindinę struktūrą...

Sąmonė turi tris dalis: priekinę, centrinę ir galinę.

Šis (mokslinis?filosofinis?) teiginys apie sąmonės struktūrą „radosi" galinėje - 0.5m - sąmonės dalyje, kuri sumalė 10 000m priekinės sąmonės dalies turinį ir iš iš gauto faršo jį sulipdė. T.y., a la mokslinis (jei atvirai, net neįsivaizduoju koks) teiginys, pavertęs/patvarkęs 10 000m pasaulį kelių žodžių sakiniais - greičiausiai, kad būt aiškiau, kas ir kaip (struktūra, trys dalys it t.t.). Deja, pertvarkant  padaryta grubi loginė klaida - pasirodo teiginys gavosi tautologinis. Jei tai filosofinis tekstas - amen, jei mokslinis dar didesnis amen. Nėra ką skaityt ir juo labiau aiškintis.    

[klajunas]

Jeigu užvirė čeinikas, tai geriau jau grįžk prie Pitagoro kuvšino klausimo...

Loginė dvėseliena negražiai kvepia.

[klajunas]

Transcenderiai

Didysis vairininkas



Šiame pasaulyje visi įpratę prie įprastinių valdžios formų, kurias planetos elitai naudoja visuomenių valdymui. Yra tam tikri vaidmenys arba postai, kuriuos užimančios grupės turi teisę spręsti valdymo klausimus. Jie pasirenka tikslą, kryptis, kuria strategijas, planus, kuriuos organizuota visuomenė privalo vykdyti. Pagal įstatymus tai prezidentas, premjeras, aukščiausiojo teismo teisėjas ir t.t. Įprasta vaizduoti, kad jie renkami visuomenės arba paskiriami kitų renkamų vadovų taip vaidinant, kad tam tikrą įtaką sprendimams turi ir visuomenė, kuri įsivaizduoja, kad nėra vien tik vykdytojai arba aptarnaujantis personalas. Kilus kokiems nors konfliktams, visada pasiruošusios jėgos struktūros, kurios bet kokioje situacijoje privalo užtikrinti „paskutinės priemonės" panaudojimą, nes pasirinkimas duodamas tik toks: arba paklūsti įsakymui geruoju, o jeigu tai neįtikina - turėsi paklusti jėgai. Ir vienokiu, ir kitokiu atveju, paklusimas užtikrinamas bet kokiomis priemonėmis, nors kraštutinė priemonė kaip pirma galimybė naudojama tik diktatūroje. Tad šis principas yra kriterijus, pagal kurį galima valdžią skirstyti į „demokratinę" ir „nedemokratinę". :Demokratija vaidina spektaklį, o ne demokratija - nevaidina.

Tačiau tokia valdžia nėra visos galimybės. Valdymo technologiją gerokai išplėtė sukurtos naujos informacijos, valdymo ir fizikos teorijos. Socialinio ir biologinio valdymo principus aprašo kibernetikos mokslas, kuris pirmiausiai tiria natūralias, biologines valdymo sistemas, o po to perkelia jas į dirbtines, socialines struktūras. Šis mokslas aprašo geriausias ir efektyviausias valdymo priemones, valdančiojo elito požiūriu, kuris visuomenę ir gamtą įsivaizduoja kaip savo mašiną, o patys šiame pasaulyje yra vairininkai, kurie kreipia ją į savo numatytą tikslą. Pats žmogus, kaip valdymo vienetas, iš savo vidinės perspektyvos netraktuojamas kaip sistemos vertinimo kriterijus, nes į jį žiūrima vien tik iš redukcionistinio kognityvinio mokslo ir bihevioristinės psichologijos pozicijų, kai domina tik stimulas ir reakcijos, kurias valdo baudimo ar skatinimo priemonės tam, kad sistema gautų mašinai reikalingą veiksmą. Šitaip nebūti traktuojamas turi teisę tik planetos valdžios elitas; visiems kitiems primetama funkcija, kuri sudaro visą tokio žmogaus gyvenimo ir sąmonės turinį. Net vidurinės ar aukštesnės grandies vadovams nereikia nei originalių metodų, nei kūrybinės fantazijos, nes visą darbą atlieka kibernetinė sistema. Tereikia žinoti jos metodus ir kontroliuoti jos darbą. Tada esi paskatinamas - tau gali siūlyti karjerą arba gyvenimo komfortą, daug didesnį nei kitiems. Turi stengtis - ir gausi kibernetinės sistemos pastiprinimą.

Dar gilesnis sluoksnis yra konkrečios technologijos, kurios sudaro kibernetinio valdymo pagrindą. Tos technologijos nėra viešos ir žemesnės grandys, bent iš pradžių, to nežino, o jeigu ir sužino, tai yra įtraukti į sistemą tiek giliai, kad išeiti nebūna jokių galimybių. Tad konkrečiai yra kiekvienas žmogus arba grupė (pavyzdžiui, organizacija ar asociacija), kurie savo moduliuose turi atitinkamas valdymo programas. Vaizdžiai tariant, tai yra užprogramuotas konkretus „likimas", kurio komponentai priklauso nuo įvairių metrikų: socialinių, biologinių, psichologinių ir t.t. Visa tai lemia gabumų lygį ir konkrečią talentų formą. Toliau yra gyvenimo programa, kuri lemia ką žmogus gyvenime veiks, su kuo bendraus, kiek sėkmingas bus, ir koks gyvenimo kelias laukia - laimingas, vingiuotas, dramatiškas, tragiškas ir t.t. Ši programa konkrečiam žmogui įgyvendinama per psichotroninę techniką, kuri sukuria psichologinį žmogaus profilį ir lemia jo galimybes rinktis įvairius sprendimus įvairiose situacijose: teisingus, klaidingus, sėkmingus, originalius ar genialius. Sukuriamas abipusis ryšys, kai iš smegenų psichožvalgybos forma surenkama psichotroninė informacija ir į jas grąžinamas atitinkamas turinys, kuris parenka užprogramuotą psichikos formą. Taip gaunami įvairūs likimai: sėkmingas, „nevykėlio", „nelaimėlio", užvaldytas „priklausomybių" ir nulemtas judėti tik degradavimo arba pažangos kryptimi.

Šitaip valdoma žemesnė visuomenės dalis, be kurios yra kasta, kuri iš viso su matricos DI (dirbtiniu intelektu) nesujungti arba sujungti kaip valdytojai arba valdovai, kurie turi teisę kištis į standartinę programą ir daryti pakeitimus. Arba, tokio pakeitimo galima reikalauti iš žemesnės valdytojų grandies, jeigu tik reikia spręsti kokią nors konkrečią problemą. Tokia yra bendra kibernetinė sistema, kurią kontroliuoja dirbtinio intelekto superkompiuteris, atliekantis pagrindinį standartinį darbą, kad kiekybiškai neskaitlingam elitui nereikėtų stovėti „prie kiekvieno žmogaus" ir kontroliuoti. Tokio kompiuterio pavyzdys galėtų būti žydų projektas, vadinamas „Joshua Blue". Tai dirbtinio intelekto sistema, kuri gali kaupti informaciją, rinkti patirtį, ją suvokti, analizuoti duomenis ir panaudoti juos bendravimui su žmogumi žmogiškomis formomis tiesiogiai sąmonėje (mintimis), o išorėje - kalba ir rašytiniais tekstais. Dar viena galimybė, artima fantastinėms, yra sugebėjimas savo mąstymą pateikti vaizdinėmis formomis kaip autonomiškai veikiančią kompiuterinės grafikos programą. Šitoks protingas superkompiuteris yra pasaulio kibernetinio valdymo širdis, per kurią filtruojama visa informacija - ji surenka duomenis iš smegenų, ir paskirsto turinį į išrinktų žmonių galvas idėjų, vaizdų, atminties, nuojautų, galimybių daryti poveikį situacijomis formomis.

Labai svarbios šios kibernetinio valdymo dalys yra mokslas, verslas ir politika, kuri taip pat yra įjungta į bendrą valstybės valdymo programą. Mokslas per talentus ir genijus; verslas per sėkmę ir populiarumą, kurios pagrindas visuomenės pripratinimas ar priklausomybė; ir politika, kurioje rinkimų procesas kontroliuojamas veikiant žmonių sprendimus jų sąmonėje: kas eis balsuoti, o kas neis, kas rinks vieną kandidatą, o kas kitą. Iš vidinės perspektyvos žmogui gali atrodyti, kad jam koks nors politikas patinka, bet šis „patikimas" gali būti tik į sąmonę įdiegta kibernetinė programa. Tad žmonės, valdantys visą šitą sistemą, visada gauna rezultatą tokį, kokio nori, o iš šono atrodo, kad vyksta laisvi ir demokratiški rinkimai, nors daugelis žmonių iš savo slaptų patyrimų saugyklos ir suvokia, kokia yra visos šios sistemos pagrindinė paslaptis. Taip pat jie suvokia, kad prieš tokią sistemą eiti beprasmiška, nes be leidimo išeiti iš matricos neįmanoma. O jeigu žmogus per daug stengiasi, prasideda dramos ir tragedijos, kurios yra kibernetinės sistemos dalis, nors kaip tokios - niekada tyrimų institucijų neišaiškinamos. Šitai suprantant, nesunku paaiškinti, kaip suorganizuojamos katastrofos, konfliktai, karai, teroristiniai aktai ir t.t. Matricos zombiai yra šitaip užprogramuoti kibernetinės sistemos vykdytojai, tuo tarpu organizatoriai visada pasislėpę už matricos ribų.

Lemtis ir likimo vingiai

Savo bloge ne kartą esu minėjęs, kad yra trys tikrovės sluoksniai: sąmonė, transcendencija ir Absoliutas. Sąmonė yra antrinė tikrovė, kaip pirminės tikrovės arba transcendencijos reprezentacija. Šaltinis, kuria viską kas yra ar įsivaizduojama šioje tikrovėje, ir atstovauja nežinomą realybės kūrimo iš nieko principą. Žmogus visų pirma ateina iš pirminės tikrovės, kurioje užkoduotos gnostinės tikrovės galimybės, apimančios visas galimas sąmoningumo formas, priklausančias visoms gyvybės rūšims visatoje. Aukščiau aprašytos kibernetinės visuomenės valdymo sistemos atsijoja žmones į biorobotus, aptarnaujančius valdžią ir tikrus žmones - kurie yra sistemos elitas, galintis naudotis visomis natūraliomis žmogaus galiomis ir netgi jas išplėsti. Į kitą pusę atsijojami žmonės į dievišką egzistenciją, kuri kyla iš pačios šios realybės ašies, vadinamos Šaltiniu. Šaltinis įbūtina visus sluoksnius ir lemia tikrovės pažinimo galimybių lygmenis: šį pasaulį, kaip paprastu empiriniu pažinimu įmanomą suprasti pasaulėvaizdį; aukštesnės galimybės atsiveria tada, kai protas įgauna galimybę pažinti tai, kas nematoma pasaulėvaizdyje - tai būtų mokslų genijus, priklausantis mokslininkų elito kastai. Šaltinis suteikia sąmonei galimybę transcenduoti šiuos pirminius sluoksnius, suvokti visą realybę, suprasti jos paslaptis ir turėti galią valdyti laiką, erdvę ir substanciją, t. y. užsiimti dieviška kūryba.

Šis pasaulis, apėmęs dabartinę planetą užvaldžiusią civilizaciją, yra kibernetinė sistema. Ir joje dirbantys žmonės yra vienokios ar kitokios kibernetinės biologinės mašinos. Jos gali būti sėkmės zombiai, arba mašinos žvaigždės, ir vargo zombiai, kuriems kibernetinė sistema dėl vienokių ar kitokių priežasčių parinkę varguolių matricą. Šis parinkimas priklauso nuo giminės, nes aprėpia ne vieno žmogaus, bet ir ištisos giminės likimą. Taip pat nuo žmogaus vertės, kuri nustatoma atlikus įvairius antropometrinius tyrimus. Taip pat lemia klasės traukos principas, kuris reiškia, kad kokioje klasėje gimei, tokioje ir liksi, išimtis darant tik išskirtiniais atvejais. Galima dėti kiek nori pastangų, tai neturi lemiamos reikšmės, nes kontrolė įsijungia per psichotroninę techniką. :Darbininką galima padaryti kamuojamą nuovargio sindromo arba depresijos; siekiančio pažinimo žmogaus protą galima sustabdyti su psichotronine lobotomija ir jis niekada negalės sėkmingai konkuruoti su žmonėmis, kurie buvo specialiai išrinkti sistemos. Viskas priklauso nuo aukštesnio sprendimo, taip pat nuo lemties, ir kad galėtum sėkmingai kilti, reikia leidimo arba labai retų anotropometrinių savybių ir išorinių situacijų visuomenėje sutapimo, kai sistema ieško tinkamo žmogaus prižiūrėti tvarką ir suranda idealius metrikos duomenis. Galima paklausti, kam viso to reikia, jeigu viską kontroliuoja mašina. Tačiau ši sistema nėra visiškai deterministinė, nes įvedamas laisvės komponentas, kai žmogus pagal savo galimybes pats daro sprendimus, jeigu tai yra standartinė rutininė programos situacija. Šią sistemą vaizdžiai paaiškinti galima taip: yra žmonės ir didelis prekybos centras. Jame visi gali laisvai vaikščioti ir laisvai pirkti, tik yra vienas apribojimas, starto metu sistema žmonėms išdalina ne vienodą kiekį pinigų, šitaip reguliuodama kiekvieno žmogaus galimybes. Kas gauna daugiau - daugiau ir perka, o kas gauna mažiau - turi savo troškimus riboti. Taip pat yra nesąžininga sistema, kuri kai kam leidžia atiminėti ir plėšti tuos kas turi, bet čia irgi tik tuos, kurie nusikalsta sistemai ir turi būti pamokyti, arba parenkami dramatiško likimo pavyzdžiu kitiems.

Šios sistemos sugriauti iš matricos vidaus neįmanoma, nebent turėtum pagalbos iš išorės. Ta pagalba gali būti antžmogis arba pati dirbtinio intelekto sistema. Tiesiogiai nesusidūrus su šiais klausimais, suvokti kokios sistemos galimybės yra sunku, nebent tai atskleidžia pati kibernetinė valdymo sistema. Maža to, apie tai kalbėti už savo agentūros rato, kurios viduje yra naudojamas tam tikras darbinis sistemos paslapties lygis - draudžiama. Bendroji visuomenės dalis, dirbanti paprastus savo darbus ir nedalyvaujanti sistemoje to nežino, ir jiems šias paslaptis viešinti draudžiama arba reikia bent daryti, kad tai netaptų paprastomis priemonėmis įrodomu faktu. Tačiau tai irgi sąlygiška, nes pereinamųjų laikotarpių metu gali būti keliamas tiek atskiros valstybės, tiek visos žmonijos lygis, kai įdiegiamos naujos kibernetinės sistemos ir naujos visuomenės proceso organizavimo programos. Iš šios patirties galima padaryti tokias išvadas, kad individas yra tik statistinis vienetas kaip rūšies egzempliorius, aptarnaujantis tam tikrą genetinę liniją; ir kaip visuomenės mašinos mechanizmas, kur turi daryti savo darbą ir jokie papildomi ar pertekliniai sugebėjimai - netoleruojami, kad neblaškytų dėmesio. Nėra tokie laimingi net laimės zombiai, nes jų laimė taip pat yra tik deterministinė kibernetinė programa. Kitaip sakant tai yra „žvaigždės" darbas, kurį turi dirbti kaip ir visi kiti.

Transcenderis

Elito žmogaus privilegija - turėti natūralių galimybių smegenis, neribojamas jokių lobotomijų. Toliau galias galima išplėsti technologinėmis priemonėmis. Tokių žmonių nevaldo primityvios eksploatacinės kibernetinės mašinos programos. Jis gali turėti kaip nuosavybę žemesnės kastos žmones ir naudoti juos savo tikslais. Būdamas už matricos ir galėdamas ją programuoti, jis gali naudoti kompiuteriu ir technologijų valdomas sistemas, leidžiančias taikyti savo gyvenime psichotronines maskuotes. Šios maskuotės žemesnės kastos sąmonėje atrodo kaip transcenderio galimybės. Trumpai tai reiškia, kad kibernetinė sistema žmonių sąmonėje rodo viena, o pats antžmogis atrodo arba veikia kaip visai kas kita, šitaip pašalinant galimybes žinoti, kas iš tikro vyksta.

Galima modifikuoti socialinius duomenis, išvaizdą, intelekto įspūdį ir t.t. Ir aplinkoje veikiantys žmonės nesuvokia su kuo turi reikalą. Pvz., galima būti kokiu verslininku, gyvenančiu vieną gyvenimą, o esančiu visai kitu žmogumi; arba politiku, kuris iš rezervato yra aukštas lygis, bet pagal dievų gebėjimus - paprastas sistemos aukštesnės grandies vadovas.

Be to, šią sistemą naudoja ne vien planetos tikroji aristokratija, bet ir specialiosios pajėgos, vykdančios specialias operacijas, kibernetinių mašinų valdomoje visuomenėje. Iki tokio laipsnio, kad jie tampa visai nematomi, tai yra už pasaulėvaizdžio formos, arba turi mistinių būtybių, dvasių, demonų, balsų arba nematomų jėgų formą. Vykdydami operacijas jie tam tikru spinduliu teritorijoje užvaldo matricos žmonių sąmones ir dirba savo darbą. Kiek tokios pajėgos aktyvios nesunkiai matoma pagal psichinių ligonių kiekį psichiatrinėse ligoninėse ir t.t. Ypač tai tinka šizofrenijos diagnozę turintiems žmonėms - didžioji jų dalis yra tokių operacijų aukos, nes psichotroniniai ginklai maskuojami kaip šizofrenijos simptomai, ir valstybės organizacija, pagal bendras instrukcijas, tokius žmones privalo nukreipti į psichinių „ligų" kontrolės sistemą. Su tokiais žmonėmis daromi eksperimentai, apmokymai, baudimo operacijos, šalinami sistemos opozicionieriai ir disidentai. Taip pat šizofrenikai naudojami bylų prisiuvimui arba kaip kibernetinėje sistemoje užprogramuotos tragedijos vykdytojai.

Nors kita vertus, su tuo, su kuo susiduria šizofrenikai realiai bent kartą gyvenime susiduria bet koks žmogus. Tačiau yra verčiami saugoti paslaptį, kad neištiktų toks likimas kaip aukščiau aprašytų sistemos aukų. Gali turėti įdėtinių minčių, girdėti balsus galvoje, patirti įvairias sinchronizacijas ir aplinkybių pasikartojimus, bent kartą prarasti viso savo kūno kontrolę ir galvoti, kad egzistuoja kažkokios „aukštesnės jėgos", kurios viską lemia. Bet visa tai yra kompiuterizuota dirbtinio intelekto valdoma kibernetinė matrica.

Visa tai supratus, galima klausti, o kaip transcenderiai veikia? Tam, kad tai suprastum, reikia žinoti žmogaus psichikos sandarą, kurią jau ne kartą esu vaizdavęs ir galiu dar kartą pateikti schemą.

Visas žmogaus pasaulis, kurį sudaro sensoriumas ir asociatyvinis protas yra smegenų viduje esanti introjekcija. T. y., viskas, ką kuria smegenys, yra sąmonės viduje. Ši sandara užgrobiant smegenis su kibernetines sistema leidžia valdyti pasaulėvaizdžio turinį, įdedant tikrovėje nesančius atvaizdus arba iš jo atvaizdus, kuriuos norima padaryti nematomais, išimant. Šitaip savo viduje gyvenantis žmogus gali nesuvokti, kad jis yra matricoje, bet tik iki to, kai prasideda įprastinei realybei ir logikai prieštaraujantys įvykiai. Sinchronizacijos, pasikartojimai, gebėjimų lygių kilimas, įdėtinė informacija, telepatinis bendravimas ir t.t. Po to, kai šitai įvyksta, žmogus arba tampa tikru šizofreniku, arba tik pusiau šizofreniku, suprantančiu kas vyksta ir galinčiu visa tai tyrinėti ir perteikti kitiems. Tačiau bendros taisyklės nėra ir viskas priklauso nuo konkrečių kibernetinės valdymo sistemos programų.

Yra daug požymių, kad didžioji elito dalis yra juodasis elitas, propaguojantis nusikalstamą transhumanizmą, su sektantizmo požymiais. Šios sektos, pavyzdžiui, JAV yra satanistinės pakraipos ir jos, valdydamos kibernetinį superkompiuterį, naudoja atitinkamus simbolius su velnio garbinimo bruožais. Tai ir atrankos bei iniciacijos sistema, įvairių viešų ir neviešų simbolių bei ritualų naudojimas, atitinkamos ideologijos skleidimas, kurioje žodis „beast" užima labai svarbią vietą. Be abejo, tai susiję su moraline anarchija, ydų ir nuodėmių propagavimu, ir be abejo nusikalstama veikla, kuri gali būti susijusi su eiliniu darbu arba gali būti ritualinių apeigų dalis. Tokios sistemos užvaldo net tas senovines organizacijas, ordinus ir t.t., kurios tradiciškai skelbdavo karą velniui. Labiausiai nukenčia šizofrenikai, kurie išnaudojami kaip tokių organizacijų ir agentūrų „mediumai" per kuriuos veikia aukščiausias tokios juodojo transhumanizmo sistemos valdovas. Už visų šizofreniko haliucinozių veikia tokių transcenderių grupės, kurių tikslas modifikuoti žmogaus sąmonę, pakreipti ją blogio linkme ir paaukoti. Nekalto kančia - didžiausia auka velniui.

Todėl akivaizdu, kad tokios kibernetinės valdymo sistemos (mėgstamos Iliuminatų, masonų) - pačios pavojingiausios ir joms reikia priešintis labiausiai, ypač tiems, kas turi priėjimą prie dirbtinio intelekto ir kibernetinės sistemos programų. Ką daryti tapus tokios sistemos auka, čia neaiškinsiu, tačiau bent kai kuriuos atsakymus savo tinklaraštyje esu davęs. Svarbiausia - visada duota tam tikra pasirinkimo laisvė ir reikia stengtis neleisti, kad sąmonę užvaldytų blogis.

[klajunas]

Būtinybė teisingai pasirinkti

Visiems žinoma, kad veiksmo erdvė šioje planetoje yra ribota, todėl maksimalus mastas įmanomas tik nedaugeliui. Kai visi veikia maksimaliu mastu vienas kito neribodami, būna nestabili socialinė padėtis, nes kiekvienas trajektorijų susidūrimas reiškia potencialų konfliktą. Realybė deja tokia, kad ne visi pajėgūs pakelti tokią naštą, todėl vengdami tiesioginių susidūrimų, turi savo veiklos mastą riboti. Taip atsiranda lygiai, kuriuose nedidelė mažuma pajėgi maksimaliam veiksmui, kiti tik vidutiniam ir dauguma apsiriboja minimaliomis pretenzijomis.

Šitaip susiformuoja mažumos valdžia, kuri susikoncentruoja uždarose zonose, o visos kitos tampa atviromis įtakos zonomis. Tačiau masė žmonių kiekybiškai yra didesnė, todėl jie turi potencialų pranašumą, kurį suvaldyti yra kiekvienos grupės pretenduojančios į valdžią pirma problema. Vadovėlinis sprendimas šioje situacijoje - masę perskelti į dvi dalis ir atsukti vieną prieš kitą. Tada, kol šie sluoksniai - žemiausia klasė ir vidurinė klasė - kovoja tarpusavyje, mažuma gali užsiimti savo reikalais. Ši uždarų zonų apsauginė juosta suskaldo masę į rezervatus, sukuria smegenų krušimo sistemą, maksimaliai susilpnina individo valią, padaro pasyviu įsakymų vykdytoju, kuris besąlygiškai paklūsta bet kokiam sprendimui.

Tokia socialinė mechanika, kuri formuoja valdžias, kuriančias gyvenimo formas pagal savo tikslus ir įsivaizdavimus, į kuriuos įstatomas kiekvienas individualus gyvenimas. Norint suprasti kaip mąsto žmonės esantys skirtingose socialinėse situacijose, norint sugebėti matyti visą sąmonės tipų spektrą, kurį galima panaudoti savo analitiniame darbe, skenavimuose ir veiksmų planavime, reikia turėti tokių mechanizmų principus. Kodėl liaudis daro viską ką jai liepia, kodėl valdžia užsiima savivale ir nesilaiko jokių moralės principų; kita vertus, kodėl peršamas agresyvus pacukrintas spektaklis, kuriuo uždaros zonos nori visą gėrį, grožį, tiesą ir teisingumą sutraukti į save? Visi supranta - vyksta labai gudrus psichologinis žaidimas, vykdoma psichologinė operacija.

Valdžios klausimą galima iliustruoti klasikiniu sverto pavyzdžiu. Svertas gali būti pusiausviroje arba nepusiasviroje padėtyje. Pirmu atveju valdžios santykio nėra, nes nė viena grupė neturi galimybių priversti kitą. Tokia galimybė atsiranda tik tada, kai padėtis nepusiausvira. Kad svertą nusvertum į savo pusę gali naudoti dvi taktikas - uždėti ko nors daugiau savo pusėje, kad būtų daugiau svorio. Arba gali svorio nuimti nuo priešingos pusės. Svoris tai jėga, su kuria spaudžiamas savo sverto galas, o priešingoje pusėje silpninimas vyksta su psichologine operacija, turinčia „žalio debesėlio" pavidalą, kuris reiškia propagandą ir informacinį karą, kurio tikslas - atpalaiduoti konkurento jėgą.

Šitaip pasiskirsto spektras minėtoje uždaros ir atviros įtakos zonos santykių situacijoje. Uždara zona net būdami mažuma, bet naudodami jėgą ir psichologines gudrybes, tokias kaip neurolingvistinis programavimas ir socialiniai spektakliai, gali sverto principu pakelti kitus į viršų ir šitaip laikant pakabintus - išnaudoti savais tikslais. Sąmonėje suformuojamas įsakančio ir paklūstančio žmogaus tipas, vienam suteikiama erdvė savavališkai veikti, o kitas visą gyvenimą pragyvena kaip išnaudojamas darbinis gyvulys. Esmė ta, kad ne tik pragyvena, bet tam nesipriešina ir net neturi gebėjimo pagalvoti, kad prieš tokią situaciją įmanoma būtų sukilti. Kaip tai įmanoma? Suvoki, kad valdžia mažuma, uždaros zonos iš tikro mažos ir silpnos, kad tokių kaip tu yra labai daug ir kad turite kiekybinį pranašumą, kad užtenka tik šiuo milžinišku potencialu pasinaudoti. Kas tam trukdo? Parazitinės sąmonės formos, kurios atima valią ir padaro pasyviu įsakymų vykdytoju.

Čia reikia būti labai budriam, nes dauguma žmonių, kurie turi potencialą, susivilioja galimybe tapti valdžios tarnu, įsivaizduodami, kad čia siūlomos geros perspektyvos ir kad savo energiją galima panaudoti čia. Deja ši energija yra pavagiama uždarų zonų ir ji panaudojama visuomenės pasipriešinimo silpninimui per suskaldymą į dvi dalis ir aktyvesnius atsukant prieš savo pagrindinę idėja, kuri yra laisvės siekimas. Šitaip apgaunama pažadant dovanoti didesnę  laisvę, jeigu mafijai padėsi kovoti su žmonių pasipriešinimu.

Šitaip uždaros zonos sprendė savo problemą per visą žmonijos istoriją, ir (tai labai keista) joms tai visada pavykdavo - mažuma sugebėdavo pakelti daugumą. Tai buvo daroma per jėgos monopolijos sukūrimą ir žalio debesėlio užleidimą ant veršių akimis klapsinčių masių. Šitaip suskaldyti, izoliuoti ir pasyvizuoti, žmonės visada likdavo lengvu grobiu grobuonims. Tai vienas spektro galas. Vidurinė dalis yra apgauti, suvilioti arba išdavikai, dėl kapeikos išdavę tą pagrindą iš kurio išėjo. Ir uždaros zonos veikėjai, kurie nenori apriboti savo pretenzijų ir juos tenkina tik maksimalus veiklos mastas ribotas galimybes turinčioje planetoje.

Uždarų zonų problema sunki būna tik pradinėje stadijoje, tačiau tie, kam ją pavykdavo išspręsti, savo pergalę gebėdavo užtvirtinti šimtmečiams. Tada būdavo sukuriama tokia sistema, kad kiekvienas gimęs žmogus būdavo nukenksminamas nuo gimimo implantavimu ir pasipriešinimui galimybių nelikdavo jokių. Nelikdavo ir laisvo gyvenimo. Nuo gimimo diegiamas paklusnumas, pasyvumas, bevališkumas, negebėjimas priešintis ir ginti savo interesų. Pragyvenęs tokią vaikystę, suaugęs žmogus niekada neišmoksta pasipriešinti. Šitaip formuojamos kastos ir dinastijos, pagal kurias vaikas nukreipiamas į tokį gyvenimą, kokį turėjo jo tėvai. Jeigu tėvai darbininkai - tampi darbininku, jeigu tėvai prižiūrėtojai - tampi prižiūrėtoju, gauni didesnius gabumus ir tarnauji valdžiai.

Tokiame pasaulyje uždaros zonos turi pliuso ženklą, o atviros zonos - minuso. Pliuse viskas, kas geriausia, o minusui liek tik trupiniai. Atitinkamai paskirstomi, pinigai, turtai, protas, prestižas ir panašūs dalykai. Deja pažiūrėjus paprasto žmogaus akimis, tos zonos yra didžiausio blogio, savivalės, amoralumo irštva, bet pasipriešinti tam nematoma jokių galimybių. Gėris būna tik gražus spektaklis, žalias debesėlis akių dūmimui. Todėl pasiekus kritinį tašką žmogaus kantrybė baigiasi ir jis negali taikstytis su pasaulyje tvyrančia neteisybe. Problema tokia: kaip savo minusu pažymėtą pasaulį paversti pliusu? Kaip atimti iš mafijos rankų jų svertą, su kuriuo pakeliamas pasaulis? Galimybės elementarios. Sunaikinti žalią debesėlį, viską kas palaiko pasyvumą, silpnina valią, paralyžiuoja galimybę priešintis. Išnaudoti potencialą, kuris yra kiekybinis pranašumas prieš mažumą. Atimti jėgos monopolį, neleisti suskaldyti savo judėjimo į dvi tarpusavyje kovojančias dalis ir uždaras zonas apsupti iš visų pusių dviem žiedas, iš savo laisvojo pasaulio. Išoriniu, sudarytu iš laisvų ir savo laisvę branginančių žmonių ir tų, kurie turi įvykdyti chirurginę operaciją.

Viskas prasideda nuo savo sąmonės kokybės pakeitimo, nuo vienijimosi dėl bendro tikslo, pagundų ir vilionių atsisakymo, valios maksimalaus įtempimo ir tiesioginio veiksmo. Tos uždaros zonos tikri valdytojai dažnai būna pasislėpę ir užsimaskavę, juos sunku identifikuoti ir paversti taikiniais, tačiau artimesnis ratas žino kas jie yra ir kur slepiasi, kur planuoja savo nusikaltimus…

Tokia revoliucija įmanoma tik iki tam tikro momento, kol dar nėra vėlu. Kai peržengiamas tam tikras momentas, kelio atgal nelieka. Reikia būti budriam, kad savo saldžiais ekranais ir žaliais propagandiniais debesėliais šėtono tarnai neįviliotų žmonijos. Tų spąstų pavadinimas yra transhumanizmas, dirbtinis intelektas, kompiuterio smegenų sąsaja, mikročipai ir pan. Jeigu žmonės bus pasyvūs kaip avys, jų laukia žiaurus likimas. Ir šio likimo jie sulauks apgauti holivudinių spec. efektų ir triukų. Vergovė įvedama per Facebook, Google, Windows, iPhone ir panašias priemones. Todėl kiekvienas privalo teisingai pasirinkti, viskas prasideda nuo šio momento…

[klajunas]

Naujo pilno įrašo kol kas nedarysiu, tačiau iš anksto noriu pasakyti kokia viena tema bus kitais metais. Buvo parodyti keli nauji dalykai skaičių teorijoje, kurie bus reikalingi konstruojant realybės multipleksus-dauglypas. Tai buvo viena pagrindinių temų 2017 metų pradžioje, tačiau darbas nutrūko. Bet visada jaučiau, kad jis bus pratęstas. Suprantu, kad tai tema tik tiems, kas domisi, o tokių nėra daug.

Pateikiu kaip atrodo multipleksinė matrica, kuri šiuo atveju dar nebūtinai galutinis variantas, nes kol kas per mažai tvarkos. Noriu priminti, kad įprastą tapatybės statišką kontinuumą keičiu į deformuotą, daugiamatį, dinamišką kontinuumą ir mano skaičiai yra deformacijų kontinuume sandūros.

Šioje matricoje pavaizduotas skaičius 3, kuris turi daugiadimensinę deformaciją. Dauglypa susideda iš tokių dalių:

a)   skaitiklis,
b)   signatūra,
c)   dimensijų gylis,
d)   ir virtuali galia.

Paveikslėlyje pateikiu supaprastintą paprasto skaičiaus variantą, kurio pirmos dimensijos sandūra yra 3 = [9, 1, 10]. Šį kartą pateikiu tik tiek informacijos.

[klajunas]

Žaidimų su laiku pasekmės

Kelionės laiku tipiška mokslinės fantastikos tema, kuri iš grožinės literatūros ir filmų perėjo į kitas sritis. Viena jų yra ezoterika, kurioje dažnai pasirodo žmonės ir istorijos, susijusios su paranormaliais gebėjimais, leidžiančiais pažaboti laiką. Ji taip pat reiškiasi ir kaip užribio mokslo tema, svajojant apie laiko valdymo technologijas. Visos technologijos prasideda nuo teorijos, teorijoms sukurti reikia tirti tikrovę. Norint valdyti laiką, reikia žinoti kas jis iš tikro yra. Kol sąmonėje karaliauja primityvus fenomenologinis vaizdinys, be jokios subtilesnės reiškinio analizės, tol apie kokį nors efektyvesnį valdymą nėra net kalbos. Todėl turime pažinti laiką, nesivadovauti jo primityviais vaizdiniais. Kūryboje ir ezoterikoje dažnai fantazuojama, priskiriamos sau neegzistuojančios galios; mokslas siekia būti rimtesnis, bet dažnai apribodamas fantaziją uždaro gerų idėjų šaltinį, padarydamas šiam klausimui didelę žalą. Kad skeptikai neverkšlentų, pateikiu savo idėjas kaip konstruktą, kurį galima panaudoti kūryboje, rašant laiko kelionių tema. Taip pat reikia neužmiršti, kad be kelionių yra daug kitokių laiko valdymo galimybių, tokių kaip pranašavimas, ateities numatymas ir t.t.

Pradėsiu nuo fundamentalių su laiku susijusių skirčių. Šis klausimas skirstomas į tris aukštus, kuriuose laikas pasirodo skirtingais avatarais: pagrindinis laikas - nežinia kas, nes jis yra už patyrimo srities, priminėje tikrovėje. Kokia jos struktūra šioje vietoje galima pasakyti tik pasitelkus teorinę ezoterinę vaizduotę, kuri pakiša idėją leidžiančia pagauti esminį jo bruožą. Man šis bruožas apsireiškė kaip laiko laužmenų (fraktalų) konstruktas, kuris gali turėti „keliolika" dimensijų. Esmė ta, kad laiko nelaikau vienmčiu, jo negalima žymėti viena progresine tiese, ši savybė atsiranda tik aukštesniuose lygmenyse. Tiesioginis laikas yra tas prezentinis srautas, kurį suformuoja į sąmonės sątvarą patenkanti informacija. Tai ta pagrindinė žmogaus „amžinoji dabartis", kurioje visada yra sąmonė. Be abejo šis prezentinis srautas yra to tikro pagrindinio lauko slaja, kurioje užmaskuojamos tos sudėtinės tikro laiko struktūros, kurias reikia žinoti, norint laiką valdyti technologiškai. Prezentinis srautas tos struktūros neparodo, todėl privaloma jį peržengti. Toliau eina perdirbtas laikas, kuris yra pertvarkytas prezentinis srautas, pavirstantis į du avatarus: preteritinį laiką, kuris žymi praeitį ir futūrinį laiką, kuris nurodo į ateitį. Šie du paskutiniai avatarai yra labiausiai nutolę nuo to tikrojo laiko, jie yra tie likučiai, kurie lieka panaudojus prezentinį srautą. Vadinasi tikrais išoriniais kūnais gyvename tikrame daugiamačiame laike, o suvokiame jį kaip šiuos tris išvardintus srautus: dabartį, praeitį ir ateitį.

Tai bendro pobūdžio žemėlapis, kuriam toliau suteiksiu teorinio modelio pavidalą. Esmė yra dvi koordinačių ašys, kurių horizontali žymi erdvę, mano vadinamą tentyvu, o vertikali yra laikas, vadinamas tenkme. Tentyvas yra mūsų tikrovės fiksuota struktūra, kurioje galima išskirti stabilias vietas, kuriose kaip arenose rutuliojasi įvykiai. Tentyvą galima pažinti, o kadangi jis keičiasi labai lėtai, susipažinus su vietovėmis galima iš anksto žinoti ką rasi vienoje ar kitoje vietovėje atidūręs. Dėl šio priežasties tentyvas yra numatomas ir prognozuojamas, keičiasi tik dėl tenkmės sukuriamų situacijų. Tentyvo vietovėje yra vertikali ašis, žyminti tenkmę, kuri pagal analogiją su vietomis erdvėje turi savo lomų struktūrą. Loma yra pagrindinis tentyvo vienetas, kurio centre yra koks nors įvykis. Lomos nuo vietų skiriasi tuo, kad jos nėra tvarkingos, jos tvarkomos tik susidūrusios su pagrindiniu tikrovės prezentiniu srautu, kuris atsiranta tentyvo ir tenkmės susikirtimo vietoje. Į ateitį ir praeitį šio susikirtimo nėra, todėl jos egzistuoja ne kaip tiesės, bet kaip netvarkingi debesys, kuriuose vyrauja laužmenų struktūros. Artėjant prie prezentinio susikirtimo, lomos įgauna tvarką ir įsikomponuoja į kokią nors išreikštą vietovę. Mano mokslinės fantastikos pasaulyje, kelionės laiku įmanomos kaip „tenkmės lomų įtentyvinimas", tai yra erdvės burbulo išplėtimas į praeitį arba ateitį, kur susikuria keliautojo lauku pasaulis, kuriame dar kartą pergyvenama praeitis arba anksčiau laiko išgyvenama ateitis. Erdvė netvarkingai pagal laužmenis išdėstytas lomas sutvarko jų logiška seka, gauname realizuotą ateitį arba praeitį.



Visi žino su laiko kelionėmis siejamą paradoksą, pagal kurį pakeitus ką nors praeityje, išnyksta visa ateities linija, ateitis pasikeičia. Pavyzdžiui, jeigu kas nors nukeliavęs į praeitį nužudytų tavo protėvius, be pėdsakų išnyktų visa su šiais protėviais susijusi ateitis. Tokias energetines linijas tenkmėje vadinu strujomis, kurios yra energetiškai susietų lomų kamuolys, kurios patekusios į įtikrovinančią erdvę yra realizuojamos tam tikra įvykių seka. Nukirtus kurioje nors vietoje strują, ji ištraukiama iš visos ateities. Arba kitas variantas - ateitis pasidalina į dvi paralelines juostas, kur vienoje realizuojama sena struja, o kitoje - ši struja išnykusi. Tai susiję su problemomis, kadangi šalinant geras strujas iš tenkmės, bloginama ateitis, jų vietą užima blogosios strujos. Todėl neprotingai žaidžiant su laiku, ateitį gali ištikti katastrofa, nes ta sunaikinta struja galėjo būti priežastis, kuri užkirto kelią nelaimėms, strują ištraukus iš ateities, joms atidaromas kelias.

Pagrindinis klausimas - kaip tenkmėje išsirikiuoja lomos, nuo kokių faktorių tai priklauso. Aš išskiriu du faktorius: sąmoningą valią ir fizinę energiją. Valia rikiuoja lomas pagal savo planus, kuriuos suprojektuoja smegenys. Tokius planus turi visi žmonės ir visos organizacijos. Kadangi dauguma planų susikertantys, tai jie pasiskirsto į realizuotus ir nerealizuotus. Taip pat planams trukdo energijose vykstantys procesai ir įvykiai, kurie gali būti palankūs ir patogeniniai. Žinant visus planus, vietas ir energijas, galima prognozuoti ateitį, net nekeliaujant laiku. Tačiau tai žinoti galima tik esant totaliai peršviečiamai ir kontroliuojamai sąmonei. Tokia kontrolė yra vienas laiko valdymo būdų, leidžiančių tentyve numatyti visus susidūrimus ir ateities strujų nukirtimus, kurie kreipia laužmenis prezentiniame sraute tam tikra kryptimi, kuria išvynioja lomų laužmeninį kamuolį. Viskas susidėsto proporciškai ir tikimybiškai. Jeigu strujos šalinamos nachališkai ir užgrobinėjama ateitis - ji pradeda smirdėti. Todėl galima įvesti dar vieną sąvoką, kaip vietos ir lomos kvapas. Jeigu kokioje nors vietoje daug strujų buvo nukirsta neteisėtais metodais, ta vieta pradeda dvokti, nes šią praeitį su savimi tos sąmonės ir organizacijos tempiasi per visą istoriją. Kadangi dvokti nenori niekas, buvo sukurta kvepalų industrija, kurios paskirtis apsmardinti kvepiančius ir iškvepinti smirdančius. Dėl šios priežasties reikia turėti gerą uoslę, kad galėtum atskirti tikrą kvapą nuo dirbtinio. Šioje sistemoje dirba žiniasklaida, propaganda, ideologija, informacinio karo specialistai ir taip toliau. Tarp praeities ir prezentinės sąmonės įstatomi priedangos ekranai arba įvykis iš viso ištrinamas iš sąmonės, ir visuomenė neužuodžia organizacijų dvoko.

Kišimasis į ateitį susijęs su didele atsakomybe ir etika, nes neprotingai į ją kišantis galima sukelti nepataisomų padarinių. Tai toks griežtas principas, kad iš tikro neaišku kokios bus pasekmės net šalinat iš pažiūros blogą strują. Kad tai galėtum numatyti turi žinoti visą strujos lomų kamuolį ir visų strujų tarpusavio sąveikas. Ateities bloginti neturi teisės, nes ateitis nėra niekieno nuosavybė. Valdyti ją galima tik tam turint pakankamai gebėjimų.

Lomas labai gražiai galima išrikiuoti laikrodžio mechanizmu, kuris veikia matematiškai tiksliai. Ar tikrovėje yra toks laikrodžio mechanizmas, kuris padaro visą ateitį nulemtą iš anksto - nežino niekas. Arba gali būti, kad yra tam tikri dėsniai, kurie leidžia dideliu tikslumu įvykių seką apskaičiuoti. Individualiai dirbant savo laike, šią sistemą galima naudoti kaip nori, nes šitaip pakenkti neįmanoma. Pakenkiama tik savavališkai kišantis į svetimą laiką.

Šią sistemą galima taikyti ir psichologiškai, savo sąmonėje modeliuojant laiko strujas arba žaidžiant praeities arba ateities lomų pasauliuose, dėliojant savo gyvenime lomas į sekas, kurios vadinamos planais. Visi nori žinoti savo ateitį. Tai yra įmanoma, bet lengviausia kai tą ateitį susiformuoji pats, savo valios pastangomis. Pagrindinis klausimas - siekti kad tavo laikas nepradėtų dvokti. Tada nepadės jokie kvepalai.

[cs]

Vadinasi tikrais išoriniais kūnais gyvename tikrame daugiamačiame laike, o suvokiame jį kaip šiuos tris išvardintus srautus: dabartį, praeitį ir ateitį.

Kas tie tikri išoriniai kūnai, nuspėti kaip jie juda ir už kiek sluoksnių paslėpti nėra galimybių.?. Netgi toks kaip "sluoksnių tyrimas" neduoda jokios perspektyvos ir atsakymas yra neperspektyvus, nors tyrimo etape daug perspektyviškai atrodantis. Be to, tokiam sujauktam laikui tai tikriausiai panaudojai chaotiškas memefijas. Kitaip tariant subjektyviasias tyrimo metodo perspektyvas su "mažos" indeksacija. Bet kito būdo tai atlikti kaip ir nėra.

Kišimasis į ateitį susijęs su didele atsakomybe ir etika, nes neprotingai į ją kišantis galima sukelti nepataisomų padarinių.

Atsakomybė neblogai įvardyjai, bet kas lieka ir už atsakomybės ribų, nepagalvota. Betkokiu atvėju jau buvo įsikišama, tik nėra atsakomojo požymio, kur viskas ten veikia(vadinasi "užmaskuotas įsikišimas").

Kodėl pagal tave laikas toks raiškus, kai pavydžiui, dar galima neįžvelgti tokių papildomų dalių, kaip pretenzinis laikas. Kokių planų dėka jie panaudojami? Ar tai stabilios ar kintančios reikšmės, prie ko jos traukia? Kas tie išorės kūnai saveikaujantys su laiku?

[klajunas]

Kodėl pagal tave laikas toks raiškus, kai pavydžiui, dar galima neįžvelgti tokių papildomų dalių, kaip pretenzinis laikas.

Čia šiek tiek neteisingai sudėliojai akcentus, nes prezentinis laikas yra pagrindinė stebima laiko forma, kurioje sąmonė visą laiką yra. Taip pat sąmonė lengvai tvarkosi su perdirbtu laiku, kurį įprastinėmis sąvokomis galima įvardinti kaip atmintį ir ateities numatymą remiantis patirtimi ir analize. Vienintelis laikas kuris nesireiškia sąmonėje tiesiogiai yra įvardijamas kaip "pagrindinis laikas", kuris yra anapus suvokimo. Čia skirtumas yra tarp to, kaip yra iš tikro ir kaip žmogui atrodo. Atrodymo laikas netikras ir klaidinantis laiko suvokimas. Siekiant technologijos kaip tik šis laikas turi būti dekonstruotas. Iliuzinis raiškumas atsiranda todėl, kad ši forma yra įkomponuota į sąmonės sudėtį ir yra jos dalis. O tikras laikas nėra vidinė sąmonės dalis, todėl jis neraiškus. Raiškumas yra iliuzijos požymis.

Kokių planų dėka jie panaudojami?

"Planas turi būti suprantamas paprastai, kaip savo veiklos ateityje sutvarkymas. Kai ateityje savo veiklą sutvarkai, tai gali žinoti kas bus, jeigu kitų žmonių veikla neišmuša iš vėžių. Jeigu žinai kito žmogaus planus, žinai jo ateitį, tam kas nežino gali pavaizduoti pranašautoją.  Tokia ateitis yra žmonių valios valdžioje, kuri sukuria ateitį. Tuo tarpu vidinė tikrovės energija tokios planuojančios valios neturi, ir išdėstyti kas bus pačioje fizinėje tikrovėje - ne taip lengva. Ieškoma tokio tikrovės laikrodžio mechanizmo, kuris energijų įvykius išdėsto į nuoseklią seką.

Kas tie išorės kūnai saveikaujantys su laiku?

Čia klausimas pats paprasčiausias. Jeigu nesupratai ką aš čia pasakiau, tai rodo kad nesupranti mano pagrindinio tikrovės principo, kuris yra introjekcija. Kūnas kaip jis atsiveria sąmonei yra tik tikro kūno, nuo kurio nuskaitoma informacija, atvaizdas. Tai akių kūnas kurį tu matai, bet kuris nėra tas tikras transcendentinis kūnas. Tai ką matai tėra antrinė fenomenologija. Tikras pirmapradis žmogus yra pirminėje tikrovėje ir jis įaustas į tą pagrindinį laiką, kuris neatitinka prezentinio srauto sąmonės slajoje. Tačiau tikro lauko kompleksiškumas suliejamas, visi tikroviniai skirtumai užgludinami ir užglodinami, todėl laikas suvokimui atrodo paprastas ir raiškus.

[cs]

Čia skirtumas yra tarp to, kaip yra iš tikro ir kaip žmogui atrodo.

Vadinasi laikas paiimamas kaip palyginimas. Pati palyginimo esmė - užmaskuotas veikėjas. Jo vaizdas yra susiejamas į ir iš landos. Landos yra prigretumai kuriose veikėjas save kuria. Kurimas pagal laiko sąvoką turi 2 prigretumus - laikas ten(čia arba čia ir ten) ir laikas iš (iš ten).

Ši užuomena tai nežinomas prigretumų palyginimas.

Iliuzinis raiškumas atsiranda todėl, kad ši forma yra įkomponuota į sąmonės sudėtį ir yra jos dalis.

Iliuzijai atsirasti nėra paprasta, nes iliuzija tai kas pagaminta ir kas turi pasirodyti lygiavertiškai kaip ir visa kita. Dėl to raiškumas nėra toks atspindys, kuris nurodytų eigą ar kūrimosi pradžią. Kai nėra šių būtinybių procesas negali taisyklingai dėliotis. O jeigu dėliojama su iliuzija, vadinasi einama link chaoso.

Tuo tarpu vidinė tikrovės energija tokios planuojančios valios neturi, ir išdėstyti kas bus pačioje fizinėje tikrovėje - ne taip lengva. Ieškoma tokio tikrovės laikrodžio mechanizmo, kuris energijų įvykius išdėsto į nuoseklią seką.

Tikrovės pastata yra aiškinama nuo pradžios momento, kuris daug reiškia, bet pradžios momentai yra kaip paprastos pateiktys, nieko ypatingai nepasakančios. Kadangi tai net yra mechanizmas, galintis sukurti pradžios sąlygas, galima manyti, kad pradžios sąlygose nėra tikrosios pradžios, o tik teorijos, sausa teorinė medžiaga.

Tas pats su prigretumais, nebūtinai teorinė pradžia yra tikrovės pradžia. Daug kartų atkartojamas prigretumas pavirsta istoriniu vardikliu, kuris turi kilmę. Tikroji kilmė nėra sudėliojama nei per nuoseklią tvarką, nei įžvelgiama per chaotišką eigą.

Kaip tu apibrėži tikrosios kilmės klausimą, ir kaip jį vertini iš eigos ar plano struktūros atvaizdavimo?

[elteide]

 

Gėris būna tik gražus spektaklis, žalias debesėlis akių dūmimui. Todėl pasiekus kritinį tašką žmogaus kantrybė baigiasi ir jis negali taikstytis su pasaulyje tvyrančia neteisybe.

kodėl žalias debesėlis?  

[klajunas]

Kaip tu apibrėži tikrosios kilmės klausimą, ir kaip jį vertini iš eigos ar plano struktūros atvaizdavimo?

Pagal pateiktą modelį, tikroji kilmė turėtų būti siejama su PTD (pagrindinė tikrovės dalis). PTD skaidosi į pirmąją vietą tentyve ir pirmąją strujos lomą tenkmėje. Ar su tuo susijęs planas, ar energija priklauso nuo PTD interpretacijos. Jeigu taip "supersąmonė" tai turime valią ir planą, kuris sukūrė pirmąją vietą ir pirmąją strują, jeigu tai tik energija, tai šis išsirutuliojimas priklauso nuo geometrinių simetrijų, vadinamų dėsniais. Galutinė PTD skendi neperregimose miglose.

kodėl žalias debesėlis?

Panaudojau todėl, kad man žinomas posakis su šiais žodžiais. 

[cs]

Galutinė PTD skendi neperregimose miglose.

Tai nuorodos į PTD struktūras nebus(apart tentyvo ir strujų)? Ką tai atneša, arba kokiomis koncepcijomis paremta PTD viršutinioji arba svarbioji dalis?