Kuo jūs tikite?

[gidas]

Pasikartosiu

Egzistencialistai mano (jų esminėms nuostatoms pritariu - tik mano prielaidos šioms nuostatoms yra kitos), kad „(laisvas) individas egzistuoja absurdiškoje arba beprasmėje visatoje", o  A.Camus pasako paprastai - „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema - savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą (...). ...skubiausias (suprask - svarbiausias ) yra gyvenimo prasmės klausimas.". Ir, neviniodamas į vatą, daro išvadą : gyvenimas yra beprasmis, todėl galima elgtis trejopai - nusižudyti, įtikėti kažkuo transcendentiniu, esančiu už absurdo (gyvenimo) arba susitaikyti su absurdu ir jame gyventi. 
A.C siūlo tokį pasirinkimą - nors gyvenimas yra beprasmis, jame vis viena reikia gyventi didvyriškai, sekuliariame šventume, nors tai ir bus absurdiška.
Tas A.C yra fainas tipas - taip ir gyvenu, bet toli gražu ne "didvyriškai" ar "sekuliariame šventume". Gyvenu be ypatingų "pastangų" -  instinktai paprastai stipresni už racionalius išvedžiojimus...

Dar krūva rekomendacijų įvairiems skoniams :

•   Įgyvendinti savo svajones, siekti savo idealų (gyventi svajonėmis, kovoti už kokias nors vertybes, sekti savo likimu, pasiekti tobuliausią savęs versiją, pasiekti gyvenimo džiaugsmą, harmoniją ir kt.);
•   Pasiekti biologinį tobulumą (išgyventi kuo ilgiau, palikti kuo daugiau palikuonių, evoliucionuoti);
•   Siekti žinių ir išminties (kuo daugiau išmokti, suprasti gyvenimą ir pasaulį, įveikti baimes ir išmokti gyvenimo pamokas, atrasti gyvenimo prasmę);
•   Daryti gera (padėti kenčiantiems, duoti daugiau nei gavai, siekti taikos, lygybės, santarvės);
•   Pasiekti dvasinį nušvitimą (susilieti su Dievu, pasiekti sielos tyrumą, pažinti Dievą);
•   Mylėti, mėgautis gyvenimu (mylėti kuo labiau, išmokti mylėti, visur siekti grožio, vengti skausmo, kančios, siekti malonumo, džiaugsmo);
•   Siekti būti geriausiu (siekti valdžios, galios, būti geresniam, galingesniam už kitus);
•   Gyvenimas beprasmis (žmonija susikūrė atsitiktinai ir neturi jokios prasmės);
•   Gyvenimo prasmės neįmanoma suprasti (gyvenimo prasmė yra už žmogaus supratimo ribų);
•   Gyvenimas yra blogas (gyvenimas yra ašarų pakalnė, pasibaigianti mirtimi).

Man artimiausias pabrauktas požiūris, o iš bėdos tiktų ir toks : evoliucinė psichologija pabrėžia, kad žmonės yra valdomi instinktų ir biologinių poreikių ir, kad pagrindinė jų gyvenimo varomoji jėga yra malonumų siekis bei būtinybė palikti palikuonių. Panašiai teigia ir biologai - jei ir yra kažkokia gyvybės prasmė, tuomet tai yra siekis kuo labiau išplatinti savo genus.

Visas šis kratinys iš įvairiausių šaltinių ir lietuviškos Vikipedijos.

Jei niekas netinka - skambink pagalbos telefonu, kurio numerio nežinau...

[Vytautas]

Na žmonėms be sielų arba be ryšio su anuo pasauliu pačio pasiūlyti variantai visai dera. Iš savo pusės į šį pasaulį žiūriu kaip į vaikų darželį kuriame reikia išmokt gyvenimo pradmenų. O toliau rimtesnės perspektyvos. 

[Audrius]

Vytautai, na neviskas juk auksas kas auksu žiba.
Na aišku su laiku viskas visiem aišku taip ar taip bus, tik kaikuriems matomai tas klausimas yra iki to laiko sukakties aktuolesnis, bet visi atsakymus randa savaip.
Gide neiškau aš čia kažkokios tiesos ar bendraminčių, tų tikėjimų yra gana begalė nuo begalinių  skirtingų sampratos variacijų... Tiesiog smalsumo dėlei, kaip jau ir minėjau, įdomu pasidomėt kuo čia mąstantys žmonės tiki, kas juos veda ar kuo jie nori tikėti.
Master mintys buvo gan įdomiausios bet va matomai neteko padiskutuoti labiau. Keisčiausia, kad dažniausiai žmonės remiasi kažkuo taip stipriai nesvarbu kas, kad rodos ir pamiršta vidinius jausmus, dar kažką iš vidaus... Aišku kam tas vidus, kam puoselėt jei galima tikėt į neaiškius potyrius ar tiklsiai nurodomus aspektus ar išvis netikėti niekuo, jug tas pats.

[Vytautas]

Bendrai didžiajai daugumai žmonių tikėjimo klausimu tenka pasirinkti kažkokį variantą iš daugelio egzistuojančių be jokios patirties tuo klausimu. Tiesiog priimti tai kaip tiesą ir tiek neturint jokios galimybės nors kažkaip pasitikrinti. Savo laiku aš pats plaukiojau tarp visiško neigimo, paskui lyg krikščionybės tiesa buvo kažko verta. Galų gale rytietiški variantai pasidarė taip pat įdomūs. Be to tai parodė kad tų variantų daug. Bet kai kažką pajauti savu kailiu yra visiškai kas kita. Tie kurie kūrė tuos tikėjimus manau turėjo atitinkamų patirčių ir sugebėjo įtikint kitus tikėti jų patirtimis. Plikoje vietoje tikėjimai neatsirado. Na aš kurt naujo tikėjimo tikrai nesiruošiu.  Tiesiog nematau tame jokios prasmės nes realiai ir pats turiu tik kitokį supratimą bet tai neturi jokių klasikinių tikėjimų požymių. Tiesiog tikėjimai beprasmiai. Bet jai žmonėms nuo to lengviau tegul sau naudojasi. Svarbu kad tikintis neverstų tikėti kitus savo tikėjimu. Pvz mokyklose tikybos pamokose vietoj krikščionybės propagavimo turėtų būti kalbama bendrai apie visus tikėjimus, o jauni žmonės rinktųsi kas jiems priimtina arba iš viso nieko nesirinktų. Iš kitos pusės kai patyriau įvairių anapusinių jėgų egzistavimą iškyla klausimas kaip iš tikro buvo su šio pasaulio valdymu. Anksčiau savęs nepririšimas prie kažkokio tikėjimo tiesiog grėsė problemomis. Vaizdas kad šis pasaulis buvo valdomas tarpinio pasaulio. Ir valdomas labai kietai. Praktiškai valdomas kiekvieno žmogaus kiekvienas žingsnis. Dėl to ir tokia padėtis su tikėjimais. Dėl tikėjimų vieni kitus žmonės pasiruošę išžudyti. O tai kažkoks absurdas.

[gidas]

Gide neiškau aš čia kažkokios tiesos ar bendraminčių, tų tikėjimų yra gana begalė nuo begalinių  skirtingų sampratos variacijų... Tiesiog smalsumo dėlei, kaip jau ir minėjau, įdomu pasidomėt kuo čia mąstantys žmonės tiki, kas juos veda ar kuo jie nori tikėti.

Audriau, pats forume ieškai atsakymo į vieną iš pagrindinių filosofijos klausimų - kas yra žmogus.
Gal tai ir teisingas kelias, nes pati filosofija neįstengia į tai atsakyti. Daugiau kaip 2000m triūsta, bet net patenkinamo atsakymo nepasiūlyta, ir nėra ko stebėtis, kad filosofijos savaime (kaip visuotinai pripažintos teorijos) nėra. „Teisingos" filosofijos nėra, bet filosofuoti visi daugiau ar mažiau sugebam, nes ir mokytis beveik nereikia - yra galva ant pečių, bus ir „nuosava" filosofija. Šito gero - be juokų - forume yra daug. Pasižvalgyk temose, ir tikrai rasi daug naudingo ir įdomaus savo klausimo prasme.

Kad galėčiau atsakyti, pradžiai derėtų apsibrėžti, kokia tavo pavartoto ir daug savyje talpinančio žodžio „tikėti" prasmė (kitaip - tik „begalinės skirtingų sampratų variacijos").
Šį žodį stengiuosi vartoti tik religine prasme - tikėti, griežtai kalbant, galima tik tuo, ko nelemta pažinti. Kur yra žinojimas ar pažinimo galimybė (nors pažinimo procesas ir bus begalinis), žodis „tikėti" yra svetimas. Svarbu tai, kad tikėjimas savaime nėra racionalus fenomenas - tai tiesiog sąmonės būsena.

Kas pasakyta kontekste - netikiu tuo, ko nematau jokios galimybės pažinti. O pažinimas yra racionaliai/logiškai „sutvarkyta" patirtis. Ir ką žinau (ar pažinsiu) yra žinojimas, ne tikėjimas.
Taigi, netikiu niekuo - net tarti „tikiu mokslu" negaliu. Aš mokslą suprantu kaip vienintelę racionalią pažinimo galimybę-prielaidą. Ir mane „veda" tik banalus noras pažinti.
Atskiras klausimas - ar noriu kuo nors tikėti? Noriu, bet  optimistinių perspektyvų šiam norui išsipildyti (bent kol kas) nematau, nes scientizmas („būtis") jau nulėmė mano sąmonę.
Ir pavydžiu nuoširdžiai tikintiems, nes jie yra subjektyviai įprasminę savo būtį, gi racionalus protas tegali „pasiūlyti" akimirksninę egzistenciją  begalybės ir nebūties akivaizdoje, ne daugiau.

Štai tokie "racionalūs" išvedžiojimai, bet, kaip minėta - instinktams tai nė motais... 

[Jupiteris]

Savimi, savo patirtimi.

[Marius]

Aš tai pasidariau švytuokle iš džiovintos mėsos gabalo,ja tikiu..nevelnio su siela ir kūrėjais neina susisiekt,bet kaip skanu užtai....

[do]

Vytauto patirtį su švytuokle sunku vertinti,bet tyčiotis irgi nereiktų
paprastai mes gimstame šeimose,kur jau praktikuojamas koks nors tikėjimas,ir ,užaugus, jūsų valia-keisti tikėjimą ar ne, žmogus nuolat ieškojime saves,
turin omeny,kad visose religijose draudžiamas dievo pakeitimas ar tikėjimo keitimas-tai gal geriau to ir nedaryti taip drastiškai,kaip gana garsūs mūsų lietuviai ieškojo savo šaknų budizme
bet irgi kiekvieno apsisprendimas,tačiau išmintingiau yra pasimokyti iš svetimų klaidų,nei nuolat daryti savas
laisvamaniams šiuo atveju geriau,jie gali pasirinkti ką užsigeidę

[Master]

Heh, ilgokai neatrašiau, bet todėl tą padarysiu dabar.

Master kiek suprantu sukonkretinus, ar didžiausią tą tikėjimui vietą skiri kaip pačiam gyvenimo tarpsniui, jo spalvinimui? Ta prasme ar laikai savuoju tikslu patį gyvenimo kurimą? Ir tas išgyvenimas viso to ir laikinumo samprata tave pilnai tenkina? Nes kaip supratau kaip Dievo samprata nei priemi nei atmeti dėl gyvenimo prasmės išaukštinimo ar kaip savojo Aš iškelimo į pirmąją poziciją?

Kadangi senokai rašiau, tai samprata ganėtinai pakitusi, bet vistiek išdėstysiu savo mintis.
*. Taip.
Nemanau, kad tai laikina. Dabartį (šį gyvenimą) galima prilyginti šiandienai. Aš tikiu, kad mes turime visas jėgas, troškimus, pastangas, veiklą sudėti į dabartį vietoj to, kad svajotumėme apie ateitį. Jūs klausiate ar verta taip elgtis jei šiandiena taps vakar. Tačiau jei šiandien nieko nedarysime neturėsime rytojaus.
Tai jog koncentruojuosi į gyvenimą nereiškia, kad man nerūpi kažkas daugiau. Tiesiog kai tai bus, tai bus. Aš jas prasminsiu taip pat, kaip ir dabar stengiuosi prasminti realybę.
Yeah, kaip viskas pasikeitė.... O tai buvo prieš kelis mėnesius... Dabar dievo egzistenciją atmetu . Netikiu, kad jis kada nors buvo ar yra. Pagalvokime. Mes esame žvėrys, todėl turime žvėriškus prigimtinius instinktus. Tie žvėrys, kurie buriasi į gaujas (žmogus visuomet buvo socialus) turi savo hierarchiją. Stipriausias, lyderis vadovauja gaujai, už ją atsako. Bendruomenė turi jausti stabilumą.
Žinoma, kad kuo labiau evoliucionavusi aukštesnė forma, tuo ją mažiau valdo instinktai. Kai teoriškai imama suvokti, kad žmogus yra laisvas, jis pradeda ieškoti savojo lyderio, vedlio. Irrrr juo tampa iliuzija. Dievas. Šiuo atveju. Jis nurodo ką daryti, ko nedaryti. Rodo kelią kur eiti ir nustato griežtas bausmes.
Taip man tos prasmės tikrai užtenka. (negi pasakysite, kad mus supantis pasaulis 100procentu atskleistas, neįspūdingas ir paprastas?)

[puodukas]

Kai teoriškai imama suvokti, kad žmogus yra laisvas, jis pradeda ieškoti savojo lyderio, vedlio. Irrrr juo tampa iliuzija. Dievas.

Man tai primena "sparnuotą frazę": Jeigu nebūtų Dievo, reikėtų jį išgalvoti.. Palei žodžius atrodo lyg ir "už", bet emociškai labai veikia "prieš",ir sunku suprasti ką "užkabina" pasąmonėje.... gal ten tavo paaiškinimas "instaliuotas" pas mane nuo mokyklos laikų  .

[a.t.sielis]

Tai kad kosmose yra toks reiškinys, kaip lyderystė, rodo, kad lyderystė yra ir būties ištakose. Taigi, ši logika ne paneigia Dievo buvimą, bet įrodo. Dievas - natūralus visų gyvų esybių lyderis.

Komunistai bandė eiti ateizmo keliu, bet jiems tada natūralus lyderystės poreikis pasireiškė ypatingai ryškia forma - jie ėmė garbinti Leniną, laikė jį protingiausiu žmogumi pasaulyje. Kai Leninas mirė, jo kūno nelaidojo, bet laikė mauzoliejuje, ir žmonės būriais eidavo pasižiūrėti savo lyderio. Atsimenu, kai buvau 4-5 metų, 1983-1984 m., vaikų darželyje skaitydavau knygutes apie Leniną. Leninas buvo tarsi dievas. Antžmogis, išgelbėjęs žmones nuo kapitalistų-fabrikantų engimo. Atmetę Dievą, komunistai nepabėgo nuo garbinimo principo - jie ėmė garbinti demoniškąjį Leniną, Staliną ir panašius veikėjus. Galima įsivaizduoti, kad nereikia nieko garbinti, bet tai baigiasi tuo, kad vietoje garbinimo to, kuris to iš tikro vertas, pradedamas garbinti koks nors piktadarys.

Lyderis turi turėti absoliučią išmintį ir absoliučią jėgą. Joks žmogus to neturi, žmonės tampa lyderiais, jeigu Aukščiausiasis jiems duoda lašelį tų savybių. Bet tikras lyderis - Pats Aukščiausiasis, nes Jis turi ir tobulą jėgą ir tobulą išmintį. Lyderis turi būti stiprus, bet joks žmogus nėra stiprus, visi silpni ir mirtingi, visi klysta ir negali išpildyti lyderystės poreikių.

[puodukas]

Atmetę Dievą, komunistai nepabėgo nuo garbinimo principo - jie ėmė garbinti demoniškąjį Leniną, Staliną ir panašius veikėjus. Galima įsivaizduoti, kad nereikia nieko garbinti, bet tai baigiasi tuo, kad vietoje garbinimo to, kuris to iš tikro vertas, pradedamas garbinti koks nors piktadarys.

Nemanau, kad kažko tai garbinimas valstybiniu lygiu yra teigiamas dalykas, nesvarbu ar bus Dievas, ar koks valstybės veikėjas, ar tiesiog kokia laisvos rinkos idėja, nes tai vis vien bus nenuoširdu, o tik ideologija padedanti valdyti valstybę.

Lyderis turi turėti absoliučią išmintį ir absoliučią jėgą......Bet tikras lyderis - Pats Aukščiausiasis, nes Jis turi ir tobulą jėgą ir tobulą išmintį.

Kariuomenėje pilnai sutinku, kad reikalingi lyderiai, darbe taip pat paliktų palaida bala be vadovų, bet asmeniniam gyvenime lygiuotis į tokį lyderį-generolą kaip tu aprašei- tikrai ne.

[a.t.sielis]

puodukas viską kas pasakyta visados traktuoja iš mechaninės pusės tokia jau profesija, programuotojas

Lady Gaga irgi kai kuriems yra lyderė. Jėzus Kristus kitiems yra lyderis. Lyderystė neturi nieko bendro su generolais ir pan.

P.S.: puoduk, kada nustosi kabinėtis prie neesminių detalių?

[Master]

Pamačiau Sielaus pranešimą ir susmukau...
Ačiū puoduk, kad išgelbėjai nuo nemalonios pareigos priešintis
Jau minėjau Sienoje, kad tiesa tėra pasaulėžiūra (tai taikiau būtent tau, a.t sieli) ir, kad nėra vienos nekintančios tiesos, kaip ir tobulos pasaulėžiūros.
Vargu ar teisinga diskutuoti ir ginčytis dėl to. Yra tas dievas ar nėra. Man nėra ir aš tai pasakau. Juk tema yra "kuo jūs tikite"...
Esmė, kad tie, kurie neiško lyderio jau būna stiprūs. Jie veikia pagal savo intuiciją (Va šitai galėtų būti dieviška) jie daro tai kas jiems malonu. Jie nepameta galvos. Jie nejaučia žemiško laiko. Jie PATYS tampa kurėjais arba šios žemės dalimi :3

[a.t.sielis]

Atvira diskusija, pamačiau kažką, išdėsčiau savo pamąstymus.