Dawkinso "Dievo iliuzijos pastabos

[a.t.sielis]

Tačiau šiai dienai, tai yra vienintelis tikras, objektyvaus pasaulio pažinimo įrankis.

Na bet jiems nepavyksta pažinti net objektyvaus pasaulio. Kaip ir sakiau, per didelis uždavinys, visata didelė, o žmogus - mažas. Ir mirtingas be to.

O mus domina Sąmonės pasaulio egzistavimo klausimas. Ar būties, kaip visumos, centre yra sąmoninga esybė, ar besąmoningi principai (kaip pvz. gamtos dėsniai ar kokia nors fizikinė substancija)? Pagal visą logiką, efektas negali viršyti savo priežasties. Kadangi būtyje aptinkame sąmonės reiškinius, vadinasi, pagrinde, arba centre turi būti Sąmonė.

Sąmones metodas, kada kompiuteriai, topografijos galės pilnai tyrinėti sąmonę, nepriklausomai, nuo objiekto įsikišimo, tada gal ir bus vertas dėmesio.

Akmuo negali tirti žmogaus, nes yra nesąmoningas. Jutiminiai metodai taip pat nieko negalėtų be proto (jeigu mokslininkas neturėtų proto, tai nebūtų mokslo, kad ir kiek duomenų gautų akys, klausa ar kiti jutimai), mokslo žinios jau yra aukštesnės - protinės sferos - žinios.

Išoriniai sąmonės tyrimai neįmanomi be paties sąmoningo subjekto bendradarbiavimo apibūdinti tai, kas vyksta su samone. Tas nurodo į tai, kad sąmonę įmanoma tirti tik sąmone, o ne kompiuteriais, ir netgi ne protu ar logika (nes žemesnis metodas, mintys skęsta sąmonėje, o ne sąmonė mintyse; visų pirma yra "patyrėjas", "suvokiantysis", tik jam esant gali būti patirtys, suvokimai).

Panašiai, kaip jokia teksto raidžių dydžio, popieriaus, ant kurio tos raidės atspausdintos, faktūros ir sudėties analizė negali padėti rasti teksto prasmės. Teksto vidinė prasmė, mintis, perskaitoma tik protu. Taip ir sąmonė gali būti "perskaityta" tik pačia sąmone. Ir tai yra labai lengvas ir natūralus procesas, nes savo sąmonės turiniams patirti mums nereikia jokių išorinių tyrimų - jie mums prieinami kiekvieną akimirką labai artimai, savaime.

Viskas ką rašai tai tik bus asmenines patirtis, įsitikinimai, kuriu realumas tikrumas, priklausis nuo tavo pačio įsitikinimų, suvokimo, samprotavimo ir t.t

Galima lyginti su kitų patirtimi.

Na ir kadangi, kiekvienas esame unikumas, tai ir atsakymai kiekvienam turi būti rasti unikaliai, individualiai ir asmeniškai. "Kiekvienas pats savo laimės kalvis". Paties atsakomybė už realybės suvokimą. Niekas kitas tiesos tau neatras ir neįdės į vidų, pats turi atrasti ir pažinti tiesą. Tarkim, kad ir objektišką sferą pažįstant, reikia pačiam išmokti ir suprasti, įsigilinti ir sukaupti žinių. Tai priklauso nuo asmeninių sugebėjimų, jeigu to nebus, tai nieko ir nebus. Pvz. gyvūnas, kuris neturi tų sugebėjimų, negali turėti mokslinių žinių. Analogiškai, pažįstant sąmonės arba dvasios sferą, reiks naudoti savo dvasinius gebėjimus ir taip pat perimti/atsižvelgti į kitų žmonių dvasines žinias, tuo būdu pažįstant tikrai egzistuojančią ir veiksnią (ne vienam žmogui ir ne jo fantazijose) dvasinę realybę.

[preacher]

Na bet jiems nepavyksta pažinti net objektyvaus pasaulio. Kaip ir sakiau, per didelis uždavinys, visata didelė, o žmogus - mažas. Ir mirtingas be to.
O mus domina Sąmonės pasaulio egzistavimo klausimas. Ar būties, kaip visumos, centre yra sąmoninga esybė, ar besąmoningi principai (kaip pvz. gamtos dėsniai ar kokia nors fizikinė substancija)? Pagal visą logiką, efektas negali viršyti savo priežasties. Kadangi būtyje aptinkame sąmonės reiškinius, vadinasi, pagrinde, arba centre turi būti Sąmonė.
Sąmonė žmogaus kuri yra materialistinės prigimties, tai yra smegenų procesų dalis, pilnai sutinku.
Mokslas pažindina, aiškinasi ir tyria tai ką gali. Ko negali tirti ir suprasti, to negali.

Akmuo negali tirti žmogaus, nes yra nesąmoningas. Jutiminiai metodai taip pat nieko negalėtų be proto (jeigu mokslininkas neturėtų proto, tai nebūtų mokslo, kad ir kiek duomenų gautų akys, klausa ar kiti jutimai), mokslo žinios jau yra aukštesnės - protinės sferos - žinios.
Žmogaus protas padeda išsiaiškinti realybę ir mus supančius reiškinius. Akmuo yra negyvas organizmas, jis visada ir liks akmuo.

Išoriniai sąmonės tyrimai neįmanomi be paties sąmoningo subjekto bendradarbiavimo apibūdinti tai, kas vyksta su samone. Tas nurodo į tai, kad sąmonę įmanoma tirti tik sąmone, o ne kompiuteriais, ir netgi ne protu ar logika (nes žemesnis metodas, mintys skęsta sąmonėje, o ne sąmonė mintyse; visų pirma yra "patyrėjas", "suvokiantysis", tik jam esant gali būti patirtys, suvokimai).
Bet koks tyrimas turi būti nepriklausomas. Kada technologijos pasieks tokį lygį kada galės be tyriamojo benrdadarbiavimo, nepriklausomai knaisiotis po sąmones gelmes, tada bus kita kalba. Su subjektų bendradarbiaujant labiau panašu į psichologo kabinetą, tačiau ne į rimtą mokslinį tyrimą.

Panašiai, kaip jokia teksto raidžių dydžio, popieriaus, ant kurio tos raidės atspausdintos, faktūros ir sudėties analizė negali padėti rasti teksto prasmės. Teksto vidinė prasmė, mintis, perskaitoma tik protu. Taip ir sąmonė gali būti "perskaityta" tik pačia sąmone. Ir tai yra labai lengvas ir natūralus procesas, nes savo sąmonės turiniams patirti mums nereikia jokių išorinių tyrimų - jie mums prieinami kiekvieną akimirką labai artimai, savaime.
Lygini skirtingus dalykus. Popierius ir rašalas yra priemonė išreikšti mintims ir t.t Sąmonę tyrinės mokslininkai remdaliesi protų ir objektyviai stebėdami sąmonęje vikstančius procesus tyrimo metu.


Galima lyginti su kitų patirtimi.
Na ir kadangi, kiekvienas esame unikumas, tai ir atsakymai kiekvienam turi būti rasti unikaliai, individualiai ir asmeniškai. "Kiekvienas pats savo laimės kalvis". Paties atsakomybė už realybės suvokimą. Niekas kitas tiesos tau neatras ir neįdės į vidų, pats turi atrasti ir pažinti tiesą. Tarkim, kad ir objektišką sferą pažįstant, reikia pačiam išmokti ir suprasti, įsigilinti ir sukaupti žinių. Tai priklauso nuo asmeninių sugebėjimų, jeigu to nebus, tai nieko ir nebus. Pvz. gyvūnas, kuris neturi tų sugebėjimų, negali turėti mokslinių žinių. Analogiškai, pažįstant sąmonės arba dvasios sferą, reiks naudoti savo dvasinius gebėjimus ir taip pat perimti/atsižvelgti į kitų žmonių dvasines žinias, tuo būdu pažįstant tikrai egzistuojančią ir veiksnią (ne vienam žmogui ir ne jo fantazijose) dvasinę realybę.
Įrodik, kad egzistuoja siela. KAd reikai išmokti mokytis, pažynti ir kaupti žinais sutinku. Mes išmokstame dirbti su savo protu, smegenimis, sistemingai apdoruoti ir sistemizuoti gauta informaciją, neįnterpretuojant jos subjektyviomis priemaišomis. Sąmonę galėsime pažynti tik pasiekus atitinkąmą technologijų lygį, kad bus galima atlikti atitinkamus sąmonės tyrimus.

[a.t.sielis]

Sąmonė žmogaus kuri yra materialistinės prigimties, tai yra smegenų procesų dalis, pilnai sutinku.
Mokslas pažindina, aiškinasi ir tyria tai ką gali. Ko negali tirti ir suprasti, to negali.

Tai tu pripažįsti, kad kol kas sąmonė yra neišspręsta mokslo problema ar ne? Jeigu tai neišspręsta problema, tai teiginiams apie materialistinę sąmonės prigimtį visiškai nėra jokio pagrindo, tik wishful prielaidos. Jeigu mokslas nori tirti žmogaus psichiką tik iš materialistinės pusės, tai čia viskas suprantama, nes taip ir apibrėžta natural science metode, kad tiriami materialūs dalykai materialiu metodu. Bet tai juk nieko nepaneigia apie kitą pusę, ir nieko apie ją nesako.

Su subjektų bendradarbiaujant labiau panašu į psichologo kabinetą, tačiau ne į rimtą mokslinį tyrimą.

Nu tu pašneki. Įvardink nors vieną šiuo metu vykstanti mokslinį sąmonės tyrimą, kuriame nebūtų bendradarbiaujama su tiriamuoju? Be to bendradarbiavimo, tyrimas būtų neįmanomas. Pvz. smegenų aktyvumas skenuojamas su kompais. Tiriamiesiems pasakoma, ką galvoti, ir žiūrima, kurios smegenų zonos aktyvuojasi. Ir t.t. ir pan. Be tiriamojo asmens bendradarbiavimo, sąmonės/proto aktyvumas neprieinamas.

Įrodik, kad egzistuoja siela.

Įrodymų apie sielą yra daug. Eilinį kartą galim juos aptarti, (kas visiems ir taip žinoma).

1. NDE patyrimai. Kūnui nefunkcionuojant, sąmonė funkcionuoja. Taip pat, OBE patyrimai.
2. Liudijimai apie reinkarnacijų prisiminimus.
3. Liudijimai apie vaiduoklius ir pan., kas susiję su mirusiais asmenimis.
4. Liudijimai apie egzistavimą prieš gimimą (tėvų pasirinkimas ir pan.)
5. Filosofinė analizė:
pvz:
- galima įžvelgti kad visos substancijos kinta nuo grubių iki subtilių. Pvz. žmoguje yra kaulai, kraujas, oda (grubios substancijos). Tada yra regėjimas, klausa ir kiti jutimai (subtilesnė substancija ar funkcionalumai). Tada yra mintys, reakcijos, emocijos, jausmai, suvokimai - dar vidujau ir subtiliau. Ir galiausiai yra pats suvokiantysis, sąmoningas subjektas, "aš". Jeigu pastebėti, tas "aš" yra pačiam giliausiam pagrinde, ir jis visiškai nekinta. Protinė asmenybė kinta, bet pačio "aš" buvimas, buvimas kaip patyrėjo - nekinta. Miegi ar būdrauji, "aš" išlieka stebėtojo pozicijoje. Kai sapnuoji, sapnus stebi iš "aš" pozicijos, nors fizinis kūnas tuo metu yra kitame režime, o mintys/vaizdiniai gali būti visai ne tokios pat, kaip būdraujant. Kūnas gali pasikeisti, bet tai neįtakoja "aš" buvimo. Pvz. galima netekti kažkokių kūno dalių, ar pasenti, ar dar kažkas, bet "aš" išlieka, kartu su gyvybe. Kadangi tas "aš" yra pats subtiliausias, labiausiai neapčiuopiamas, ir mažiausiai veikiamas to, kas vyksta su žemesnėmis substancijomis, tai tikėtina, kad jis yra nepaveikiamas žemesnio lygio virsmų, tokių kaip fizinio kūno mirtis.
- gyvybės ir negyvybingos materijos radikalus skirtumas. Mokslas negali iš cheminių medžiagų sukurti gyvo organizmo. Vadinasi, gyvybė nėra materialiai atsirandantis dalykas. Nėra įrodymų, kad gyvybė - materialus fenomenas.
6. Religijų šventųjų ir pranašų, ekstrasensų liudijimai, patvirtinimai.

[preacher]

Nu tu pasneki. Ivardink nors viena siuo metu vykstanti mokslini samones tyrima, kuriame nebutu bendradarbiaujama su tiriamuoju? Be to bendradarbiavimo, tyrimas butu neimanomas. Pvz. smegenu aktyvumas skenuojamas su kompais. Tiriamiesiems pasakoma, ka galvoti, ir ziurima, kurios smegenu zonos aktyvuojasi. Ir t.t. ir pan. Be tiriamojo asmens bendradarbiavimo, samones/proto aktyvumas neprieinamas.
Psichologijoje, psichiatrijoje yra daug neaiskumu, tai tikrai nera tiek pazengusi sritis kaip pvz(sirdies operacijos ir t.t). Todel neuromokslininkai turi daug sriciu, kur tirineti. Klausinejant ir uzrasinejant zmogu, kai knaisiojamasi po jo samone, panasu i savotiska idealizma. Turi sukurti technologijas kurios padetu tyrineti smegenis nepriklausomai nuo subjekto. Pvz jam miegant ir tyriant samones kitimus ir t.t

Irodymu apie siela yra daug. Eilini karta galim juos aptarti, (kas visiems ir taip zinoma).

1. NDE patyrimai. Kunui nefunkcionuojant, samone funkcionuoja. Taip pat, OBE patyrimai.
Kas gali patvirtinti, kad tai ne fantaziju sukeltos haliucinacijos ir potyriai, kurias zmogaus smegenis patyria atinkamomis smegenu busenomis, (pvz.: Komoje) ir t.t
2. Liudijimai apie reinkarnaciju prisiminimus.
Tai gan įdomus reiškinys, reikėtu, kad kažkas surinktu visus liudijimus, pasakojimus ir atliktu nuodugnią analizę šio reikalo.
3. Liudijimai apie vaiduoklius ir pan., kas susije su mirusiais asmenimis.
Lygiai taip pat manau reikėtu nuodugnaus šio reiškinio tyrimo ir išsiaiškinti, kas slepiasi už panašaus fenomeno
4. Liudijimai apie egzistavima pries gimima (tevu pasirinkimas ir pan.)
Lygiai taip nuodugniai sutikrinti reikia faktus, viską susumuoti ir t.t
5. Filosofine analize:
pvz:
- galima izvelgti kad visos substancijos kinta nuo grubiu iki subtiliu. Pvz. zmoguje yra kaulai, kraujas, oda (grubios substancijos). Tada yra regejimas, klausa ir kiti jutimai (subtilesne substancija ar funkcionalumai). Tada yra mintys, reakcijos, emocijos, jausmai, suvokimai - dar vidujau ir subtiliau. Ir galiausiai yra pats suvokiantysis, samoningas subjektas, "as". Jeigu pastebeti, tas "as" yra paciam giliausiam pagrinde, ir jis visiskai nekinta. Protine asmenybe kinta, bet pacio "as" buvimas, buvimas kaip patyrejo - nekinta. Miegi ar budrauji, "as" islieka stebetojo pozicijoje. Kai sapnuoji, sapnus stebi is "as" pozicijos, nors fizinis kunas tuo metu yra kitame rezime, o mintys/vaizdiniai gali buti visai ne tokios pat, kaip budraujant. Kunas gali pasikeisti, bet tai neitakoja "as" buvimo. Pvz. galima netekti kazkokiu kuno daliu, ar pasenti, ar dar kazkas, bet "as" islieka, kartu su gyvybe. Kadangi tas "as" yra pats subtiliausias, labiausiai neapciuopiamas, ir maziausiai veikiamas to, kas vyksta su zemesnemis substancijomis, tai tiketina, kad jis yra nepaveikiamas zemesnio lygio virsmu, tokiu kaip fizinio kuno mirtis.
- gyvybes ir negyvybingos materijos radikalus skirtumas. Mokslas negali is cheminiu medziagu sukurti gyvo organizmo. Vadinasi, gyvybe nera materialialiai atsirandantis dalykas. Nera irodymu, kad gyvybe - materialus fenomenas.
Tas "AŠ" kaip teigi, manau yra materialaus kūno(įskaitant, sąmonę, pasąmonę, mintis ir t.t) gyvybinė išraiška ir ji egzistuoja tol kol žmogus yra gyvas. Tas aš yra palyginimui kaip automobilis kol jis veika važiuoja tol yra jo "aš", kada jis pasensta sugesta, jame nebelieka būtinų dėtalių veikimui, tada jis nebeveikia-miršta ir automobilio aš nebeegzistuoja. Taip ir žmogus yra materiali biologinė-cheminė sistema, kuri sistemingai veikia ir lygiai taip, kai jai atsiranda gedimas, kuris padaro nepataisoma žalą kūnui, toji "aš" sistema miršta, pvz žmogus suserga onkologine liga ir nebeįmanoma jo pagydyti ir miršta. Dar mokslas nesugeba gyvybės išauginti inkubatoriuje, tačiau ta tik laiko klausimas.  Tačiau gzistuoja dirbtinis apvaisinimas, tad tai tik įrodo, kad žmogaus atsiradimas yra vyro ir moters DNR sukryžminimas tinkamoje terpėje kurioje vaisius vistosi, šio atvėju gimdoje.
6. Religiju sventuju ir pranasu, ekstrasensu liudijimai, patvirtinimai.
Silpnas argumentas. NEs tai tik tų žmonių tvirtinimai kurie negali būti nepriklausomai patikrinami ir objektyviai ištirti.

[a.t.sielis]

Kas gali patvirtinti, kad tai ne fantaziju sukeltos haliucinacijos ir potyriai, kurias zmogaus smegenis patyria atinkamomis smegenu busenomis, (pvz.: Komoje) ir t.t

Patvirtinti gali kituose punktuose nurodyti įrodymai. Kai jie visi yra komplekte, jie patvirtina vieni kitų atspindimos realybės tikrumą ir viskas susidėlioja į nuoseklų vaizdą.

Tas aš yra palyginimui kaip automobilis kol jis veika važiuoja tol yra jo "aš", kada jis pasensta sugesta, jame nebelieka būtinų dėtalių veikimui, tada jis nebeveikia-miršta ir automobilio aš nebeegzistuoja.

Gerą pavyzdį paėmei su automobiliu. Užvestas automobilis kuriame sėdi gyvas vairuotojas. Užvestą automobilį galima palyginti su fiziniu kūnu, o vairuotoją - su siela/protu. Jeigu automobilis sugenda nepataisomai, vairuotojas išlipa ir daugiau juo nevažinėja. Taigi kai fizinis kūnas ("automobilis") nefunkcionuoja, mirtis. Bet tai nereiškia, kad automobilis ir buvo vairuotojas, ar kad automobilis pagamino vairuotoją (nereiškia, kad fizinis kūnas pagamino "aš", sąmonę). Vairuotojas iš pradžių įlipo, o po to išlipo iš automobilio ir gyvena toliau. Jis gal pradės važinėti kitu automobiliu.

Palyginimas geras tuo, kad leidžia apibūdinti sudėtingą abipusę fizinio kūno - proto sąsają. Yra du atskiri veikimai: automobilio veikimas, kurį maitina benzinas, ir vairuotojo veikimas, kurį maitina vairuotojo kūne sukaupta energija, o valdo jo valia. Jie abu yra autonomiški, bet važiavimui susivienija į vieną visumą. Taip ir fizinio kūno veikimas gali būti vienas procesas, o proto veikimas - kitas procesas, kurių energija yra nepriklausoma viena nuo kitos, o procesai susivienija, sudarydami vieno proceso vaizdą (kuriuo apsigauna pripažįstantys tik "automobilį", bet ne "vairuotoją", mokslininkai-materialistai), nors iš tikro ten yra du procesai.

Kitas palyginimas, kuris apibūdintų tą patį iš autonomiškų veikimų sudėtą procesą, būtų kompiuterio hardware (fizinis kūnas), kompiuterio software, kuri veikia įjungtame kompiuteryje (smegenų bei kitų organų veikla), ir pats kompiuterio vartotojas/programuotojas (siela/protas). Programuotojas sukūrė software, ir naudojasi software galimybėmis/funkcijomis veikiančiame kompiuteryje. Software yra įdiegta į hardware, ir software veikimas iš vienos pusės yra visiškai priklausomas nuo hardware veikimo. Bet iš kitos pusės, funkcionalumas, kurį atlieka software, yra sukurtas programuotojo mąstymo, ir naudojamas programuotojo nepriklausomai nuo hardware, t.y. hardware nepagamina nei programuotojo, nei jo mąstymo, nei veiklos.

[preacher]

Automobilis = kūnas,
žmogus = protas. Jei žmogaus nėra automobilis stovi vietoje miega, žmogus yra automobilio smegenys kurios diktuoja kaip, kur judėti ir atlieka kitas operacijas ir t.t Susijusias su automobilio veika

Hardware  = kūnas, software  = protas, sąmonė ir t.t Žmogus yra kūrėjas. Kuris iš materialinių kūnų sudėjo vieną veikiantį sistematinį kūna, kuris sistemiškai funkcionuoja. Tas kūnas padeda žmogui atlikti algoritmines ir t.t operacijas, šifravimus ir t.t

fizinio kūno - proto sąsają
Protas yra iš smegenų kilęs reiškinys, kuris it centrinis kompiuteris reguliuoja žmogaus judėjimą, veiksmus ir t.t Žmogaus kūno ir proto saveika yra it sudėtingas mechanizmas kuris vienas kitą papildo ir vienas be kito negali. Sugedus smegenims(protui) mechanizmas(žmogus) sustoja, kaip, kad automobilis be vairuotojo. Protas kyla iš kūno, konkrečiau smegenų, pažeidus smegenis sutrinka protas ir visa veikla už kūria jis atsakingas. Čia tas pats, kas sugadynis centrinį kompiuterį, sugenda visa sistema. Protas yra reiškinys kilantis iš smegenų, kūno, materijos ir jis funkciuonoja tol, kol veikia meterija smegenys, joms mirus miršta ir protas. Protas gimsta su žmoguas kūnų ir miršta su juo. Kompiuterį įjungi veikia, įšjungi neveikia miršta.

[a.t.sielis]

Kompiuterį įjungi veikia, įšjungi neveikia miršta.

Kai vartotojas išjungia kompiuterį, kompiuteris nustoja veikti, bet vartotojas nemiršta. Vartotojas eina kažkur kitur.

Jeigu nesate matę šio BBC filmo, tai dabar labai tiktų prie mūsų potemės jį pažiūrėti

Protas kyla iš kūno, konkrečiau smegenų, pažeidus smegenis sutrinka protas ir visa veikla už kūria jis atsakingas.

Kaip ir minėjom, sąmonės/proto problemos mokslas neišsprendė ir atsakymų nerado, todėl teigimas, kad protas - smegenų produktas, yra paremtas aklomis prielaidomis. Nieko bendro su realybe.

Pažeidus smegenis sutrinka proto veikla, viskas teisingai, nieko keisto. Sugadinus kompą, vartotojas negali naudoti kompo software veikimo. Bet tai nereiškia, kad vartotojas prarado protinės veiklos potencialą. Kuriam laikui galbūt jis nieko nedirbs su kompiuteriu, bet durnesnis nuo to jis netaps.

Žr. atvejus, kai NDE metu akli žmonės, niekada neturėję regos pojūčio, jį įgauna.

http://www.youtube.com/watch?v=5HbtoX3Q5OI

http://www.youtube.com/watch?v=h9AfJbXe3rc

[Vytautas]

Neblogas palyginimas su kompu. Bet galima dar kitaip. Kūnas tai automobilis. "Aš" to automobilio vairuotojas. "Aš" dar turi porininką kitoje materijos būsenoje tai siela. Jei automobilis dūžta atsiranda antrininkas ir išsiveda "aš" į anapusinį pasaulį.  Problema kas neturi antrininko. Nėra kam pagelbėti. Tenka visiškai išnykti. Malonu kad žmonės pradeda galvoti o ne gyventi senose paradigmose.

[preacher]

Kai vartotojas išjungia kompiuterį, kompiuteris nustoja veikti, bet vartotojas nemiršta. Vartotojas eina kažkur kitur.
Na bet kompas užmiega ir nebeveikia. Lygiai tas pats principas veikia ir su žmogaus smegenimis, sąmone, protu

Kaip ir minėjom, sąmonės/proto problemos mokslas neišsprendė ir atsakymų nerado, todėl teigimas, kad protas - smegenų produktas, yra paremtas aklomis prielaidomis. Nieko bendro su realybe.
Pažeidus smegenis sutrinka proto veikla, viskas teisingai, nieko keisto. Sugadinus kompą, vartotojas negali naudoti kompo software veikimo. Bet tai nereiškia, kad vartotojas prarado protinės veiklos potencialą. Kuriam laikui galbūt jis nieko nedirbs su kompiuteriu, bet durnesnis nuo to jis netaps.
Kaip tai žmogaus sąmonė ir protas ne smegenų produktas? Tai tada kieno? Pilvo ar šlaunies?.....

Ši diskusija yra legendinė sena kaip pats pasaulis romantinė dvikova: Realizmas vs idealizmas.
Yra bepasmiška diskutuoti su tais, kuriem idėjos, įsitikinimai ir tradicijos yra vertingiau už logiką, priežastingumą, samprotavimą ir reiškinius.

Geras trumpas video, kai profesorius Dokinsas bando kalbinti muslimą:

Dar vienas puikus realizmas vs idealizmas susitikimo atvėjis.

[a.t.sielis]

Čia absurdizmas vs. realistinis subjektyvizmas

Absurdai:
1. Visatos reiškiniai atsiranda iš nieko.
2. Gyvų organizmų dizainas atsiranda atsitiktinai per buką atrankos mechanizmą, kuris neveikia.
3. Akmuo (inertiška materija) gimdo gyvybę ir sąmonę.
4. Informacija (pvz. DNR informacija) atsiranda iš niekur.

---

Kaip tai žmogaus sąmonė ir protas ne smegenų produktas? Tai tada kieno? Pilvo ar šlaunies?.....

Tai atskiri elementai. Apie ką čia visą laiką ir aiškinamės. Mano supratimu, pasaulio pagrinde yra didelė Sąmonė. Tos Sąmonės veikimo mažos dalelytės yra atomiški sąmoningi individai, įsodinami į materialius fizinius kūnus šiame kosmose tarsi vairuotojai į automobilius. Mūsų sąmonė ir protas yra didelės Sąmonės produktas. Taip pat ir visa materija bei fiziniai kūnai yra tos Sąmonės veikimo kitoks produktas. Tai atskiri produktai.

[preacher]

Čia absurdizmas vs. realistinis subjektyvizmas
Na kažką šaržindamas ar pajuokdamas nepatapsi nei protingesnis, nei kitą paversi kvailesnių 
Nei viename mano poste nebuvo absurdo užuominų(tiesiog teigimas, kad viskas atsirado iš materijos, o jei tau materializmas absurdas tada neturiu ką tau ir pakomentuoti).

Absurdai:
1. Visatos reiškiniai atsiranda iš nieko.
Atsiranda iš materijos.
2. Gyvų organizmų dizainas atsiranda atsitiktinai per buką atrankos mechanizmą, kuris neveikia.
Atsiranda per ilga evoliucijos laikotarpį ir prisitaikydami prie sąlygų.
3. Akmuo (inertiška materija) gimdo gyvybę ir sąmonę.
Čia visai ne prie ko.
4. Informacija (pvz. DNR informacija) atsiranda iš niekur.
Atsirado per ilgas genetines mutacijas evoliucijos metu, prisitaikant prie aplinkos, sąlygų ir t.t


Tai atskiri elementai. Apie ką čia visą laiką ir aiškinamės. Mano supratimu, pasaulio pagrinde yra didelė Sąmonė. Tos Sąmonės veikimo mažos dalelytės yra atomiški sąmoningi individai, įsodinami į materialius fizinius kūnus šiame kosmose tarsi vairuotojai į automobilius. Mūsų sąmonė ir protas yra didelės Sąmonės produktas. Taip pat ir visa materija bei fiziniai kūnai yra tos Sąmonės veikimo kitoks produktas. Tai atskiri produktai.
Kaip supratau teigi, kad egzistuoja viena didelė sąmonė, kuri veikia mažas atomines daleles kurios sukūria materija, o protąs ir sąmonę yra tos bendros sąmonės produktas?
Na tai yra hipotezė, kuri skamba idealistiškai ir jei nėra galymybių to ištirti, lygiai taip pat galiu tave vadinti absurdistu už nepatikrinamų teorijų teigimus   

[a.t.sielis]

Na iš tikro, tai ką teigia Dawkins ir jo bendraminčiai, man skamba absurdiškai. Tuos teiginius pakomentuosiu tolesnėje temos eigoje.

[A.C.A.B]

Mane dažnai kiek knisa tikinčiųjų teiginiai, mol, kad kažką sukūrė dievas arba jei ne, tada tas kažkas atsirado iš nieko. Taip yra teigiama, mano nuomone, norint sumenkinti mokslininkus ar šiaip ateistus.

Čia galima paminėti mano jau anksčiau sakytą pavyzduką: bala vienoje iš Kauno gatvių.
1) Ji susidarė iš nieko?
2) Ar ji buvo sukurta Dievo?

Kuris variantas?

Mano nuomone paaiškinimas yra tuo pačiu gana paprastas, bet ir kompleksiškas: nevykusi miesto valdžia neranda pinigų gatvių tvarkymui + lietus.

Taip pat sakyti, jog ateistai teigia, kad visata atsirado iš nieko yra visiškas absurdas, kurio net nelabai ir noriu komentuoti (:

[Ezekiel]

2. Dawkinsas laikosi evoliucinio religijos modelio, t.y. kad religija evoliucionuoja nuo animizmo (konkrečiai jo atveju, nors šiaip religijotyrininkai abejoja, jog animizmas galėjo būti pirmoji religija) iki monoteizmo. O tai jau beviltiškai pasenusi XIX a. sugalvota teorija, ji jau seniai pripažinta neteisinga ir praktikoje neveikianti.

Kur įrodymai, kad animizmas negalėjojo būti pirmoji religija?

Juokingas tas ateistų ir tikinčiųjų karas , bet žmonės turi poreikį žaisti įsitikinimų karus. Ir dar kažkas gerus pinigus iš to kala...

Mokslas reikalingas sprendžiant kasdienes problemas, tenkinant materialinius poreikius, kūriant technologijas ir neišeina už materialaus pasaulio ribų. Filosofija, religija tenkina dvąsinius poreikius ir atsako į dalykus, kurių negali empirinis mokslas.
Bet čia matau, kad norima šias dvi sferas išmušti iš savo vietų.

[puodukas]

Šiaip tu ir sumaišei sąvokas prilygindamas ateizmą mokslui. Ateizmas neturi nė vieno mokslinio įrodymo galinčio paneigti Dievo buvimą, jie tik prikaišioja tikintiesiems, kad jų įrodymai apie Dievo buvimą yra nemoksliški, tuo ir baigiasi ateizmo moksliškumas, o daugiau jie patys remiasi tikėjimu į charizmatiškų asmenybių nuomonę.