Ateistams: Dievas negali neegzistuoti

[paragraf 78]

Ateistams: Dievas negali neegzistuoti

Žmonės šiais laikais galvoja, kad mokslas išsiaiškino vos ne viską, o jeigu neišsiaiškino - tai labai greit išsiaiškins. Mokslas dažnai yra priešinamas su religija, nors realiai tam nėra jokios priežasties - mokslo atradimai religijai neprieštarauja. Jeigu kalbėtume apie Dievo egzistavimo paneigimą, tai šiuolaikiniai žmonijos moksliniai ir technologiniai pasiekimai, kad ir kokie jie mums atrodytų įspūdingi, manau, iš tiesų yra per daug menki ir juokingi, kad galėtų atsakyti į tokį esminį, tūkstantmetį Visatos klausimą.

Ateistai, kurių šiais laikais ypač daug, yra tvirtai įsitikinę, kad „Dievo nėra", ir skleidžia savo nuomonę kitiems, nors neturi tam jokių įrodymų. Mokslo pasiekimai? O kada jie įrodė, kad Dievas neegzistuoja? Kad tokių įrodymų niekada nebuvo pateikta. Žmonės praktiškai neturi jokio pagrindo teigti, kad Dievo egzistavimas, atseit, yra neįmanomas.

Norėčiau pateikti priešingą požiūrį: manau, kad Dievo neegzistavimas yra neįmanomas. Kodėl? Dėl labai paprastos ir logiškos priežasties. Kokia ta priežastis? Bandysiu nuosekliai paaiškinti.

Kad ir į kiek klausimų atsakytų šiuolaikinis mokslas, bet jis niekaip neprisikasa prie esminės Visatos egzistavimo ir atsiradimo priežasties. Kad ir kiek būtų atsakyta klausimų, bet tie atsakyti klausimai tik užduoda vėl naujus klausimus. Šiais laikais manoma, kad Visatos egzistavimo priežastis - didysis sprogimas, įvykęs prieš milijardus metų, kai singuliarinis taškas, turintis begalinę masę, staiga ėmė plėstis ir davė pradžią materijai, žvaigždėms, galaktikoms ir viskam, kas sudaro dabartinę Visatą.

Ši hipotezė šiais laikais yra visuotinai priimta, mokslininkai yra surinkę daugybę ją patvirtinančių įrodymų: galaktikų tolimo viena nuo kitos greitis, reliktinis spinduliavimas, raudonasis poslinkis ir t.t. Taigi, didįjį sprogimą galime laikyti beveik įrodytu Visatos atsiradimo faktu, ir dėl jo realumo kažin ar verta ginčytis. Bet ar tai yra galutinis atsakymas į visus su pasaulio sandara susijusius klausimus? Toli gražu ne. Iškyla dar daugiau klausimų:

1) Iš kur atsirado tas singuliarinis taškas?

2) Dėl kokių priežasčių jis „sprogo", t. y. pradėjo plėstis?

3) Kas buvo už to taško ribų? Tuo pačiu - kas yra už mūsų Visatos ribų?

4) Kaip atrodo visatos pakraštys? Gal tai kieto pavidalo „siena", gal tiesiog riba, prie kurios priartėjęs išnyksti, kaip papuolęs į juodąją skylę, o gal kažkas kita, kol kas sunkiai įsivaizduojamo mūsų protui?
5) Ar mūsų Visata yra vienintelė? O gal yra daugiau visatų?

Ir taip toliau. Pamodeliuokime situaciją: tarkime, mokslininkai kada nors išsiaiškins, kad Visatų yra ne viena, o kelios, ir jos plečiasi kažkokioje mums nepažįstamoje erdvėje X. Tarkime, ta erdvė X yra visai kitokio tipo - žalia, raudona, oranžinė (na, čia vaizduoju primityviai, vaizdingumo dėlei, gal ten net nėra spalvų), o joje kažkokiu būdu susidaro singuliariniai taškai, kurie sprogsta ir pavirsta juodais besiplečiančių visatų rutuliais su baltomis galaktikų dėmėmis. Gražus vaizdelis, ar ne?

5) Ir ar tai jau irgi būtų galutinis atsakymas? Ne. Tuomet jau kiltų daugybė klausimų apie tą erdvę X: iš kur ji atsirado, kas buvo prieš jai atsirandant, ar ji turi ribas, kas yra už jos, kodėl joje susidarė Visata ar visatos, ir t. t. Taigi, atsakymų ne sumažėtų, o tik dar labiau padaugėtų.

Taigi, link ko bandau eiti: kad ir kiek mokslas išsiaiškintų, kad ir kiek daug klausimų atsakytų, bet vis tiek atsiras naujų klausimų - kas buvo prieš tai, ką mes žinome dabar ir kas yra už to, ką mes pažįstame dabar. Taigi, ko gero, galiausiai mokslas turės prieiti išvadą, kad egsistuoja kažkokia begalinė energijos ar kažkokios kitokios mums dar nepažįstamos ir nesuvokiamos substancijos forma, kuri egzistavo visada, kuri iš niekur neatsirado ir kuri yra visko priežastis, bei palaiko nuolatinę egzistuojančią Visatos tvarką ir pusiausvyrą. Ar įsivaizduojate kitokią galutinę mokslo stotelę? Kažin, ar gali būti kitokių variantų.

Ir kas tai būtų? Tai būtų akivaizdus Šventojo Rašto pamatinių tiesų įrodymas, tiksliau, paties Dievo egzistavimo įrodymas. Juk Dievas būtent ir yra laikomas visur esančiu, nesukurtu ir begaliniu, Dievas yra visko, kas egzistuoja pasaulyje, pirminė priežastis. Taigi, ar vis dar galvojate, kad „Dievo tikrai nėra, tai davatkų prasimanymai"?

Aišku, jeigu kažkas įsivaizduoja, kad krikščionys tiki į senį su barzda ant debesies, tuomet tikrai labai klysta. Dievas nėra joks senis ant debesies, jis apskritai neturi jokio nei žmogiško, nei materialaus pavidalo. Kas yra Dievas pagal tikrąjį krikščionišką supratimą, paminėta yra aukščiau - visur esantis, visko prežastis, palaikantis Visatos tvarką, niekieno nesukurtas. Tuo tarpu senio ant debesies įvaizdis yra tiesiog juokingas ir nieko bendro neturi nei su krikščionių Dievu, nei Krikščionybei artimai giminiško Islamo Alachu (musulmonų Alachas - tai tas pats, kas ir krikščionių Dievas, žodis „Allah" arabų kalba reiškia ne ką kitą, o Dievą, ir lingvistiškai yra kilęs iš tos pačios semitiškos šaknies, kaip ir Biblijoje minimas hebrajiškas terminas „Eli" arba „Elohim").

Senio ant debesies (dažnai dar ir su žaibu rankoje) įvaizdis iš tikrųjų yra perimtas iš senųjų indoeuropietiškų kultų: panašiai buvo vaizduojami baltų Perkūnas, slavų Perunas, germanų Toras, graikų Dzeusas, romėnų Jupiteris ir t. t. Atėjus krikščionybės erai, dalis žmonių Dievo sąvokai pritaikė senuosius pagoniškus įvaizdžius (kaip ir kai kurias šventes, pavyzdžiui, Kalėdas - iš tikrųjų Jėzaus gimimo data yra žinoma tik metų, bet ne mėnesių ir dienų tikslumu), nors realiai tie įvaizdžiai neatitiko krikščioniškos monoteizmo esmės. Keista, kad tie klaidingi įvaizdžiai, akivaizdžiai besikirsdami su Biblijos tiesomis, išliko iki šių laikų.

Galvojantiems, kad Dievas, į kurį tikime, yra senis ant debesies, galima atsakyti: būkite ramūs, toks „dievas", kokį jūs įsivaizduojate, tikrai neegzistuoja, o jeigu norite sužinoti, kas iš tiesų yra Dievas, perskaitykite pradžiai bent Katekizmą, iš kurio moko vaikus prieš pirmą komuniją, o vėliau - Šventąjį Raštą. Keista kartais žiūrėti, kaip krikščionis vadina paranojikais ir neišmanėliais tie žmonės, kurie patys net nesidomėjo religija ir net nežino, ką neigia.

Todėl nelogiška ir neigti religinę moralę, kaip „atgyvenusią ir neaktualią". Kas yra religinė moralė? Tai yra paklusimas Dievo tvarkai, amžinai Visatos ir pasaulio tvarkai. Moralė yra viskas, kas pozityvu, teigiama ir užtikrina gyvenimą ir tobulėjimą. Tuo tarpu amoralumas arba nuodėmės - tai, kas kertasi su Dieviška Visatos ir gyvenimo tvarka, neša blogį, mirtį ir susinaikinimą. Visos nuodėmės anksčiau ar vėliau priveda prie liepto galo ir susinaikinimo arba atskirą individą, arba netgi visą visuomenę, jeigu tampa masiniu reiškiniu. Todėl sakyti, kad moralė nereikalinga - tai tas pats, kas kirsti šaką, ant kurios sėdime. Nes be moralės gyvenimas neįmanomas. Tiksliau, gal ir įmanomas trumpą laiką, bet vėliau tai priveda prie baisių pasekmių.

Rusų istoriko ir etnografo Levo Gumiliovo knygoje „Senovės Rusia ir Didžioji Stepė" yra labai įdomių istorinių įžvalgų apie didžiųjų monoteistinių religijų - krikščionybės ir islamo - atsiradimą, plėtrą ir ideologiją. Viena iš įdomiausių - apie keturias būties formas:

1. Tai, kas nesukurtas, bet kuriantis. Čia ir yra būtent tai, ką mes vadiname Dievu.

2. Tai, kas sukurtas ir kuriantis. Tai yra žmogiškasis intelektas, kuris gali keisti pasaulį ir kurti naujus, iki tol gamtoje neegzistavusius dalykus.

3. Tai, kas sukurtas, bet nekuriantis. Ši kategorija labai plati - į ją patenka visa gyvoji ir negyvoji gamta, viskas, kas yra aplink mus, ir mūsų pačių biologiniai organizmai.

4. Tai, kas nesukurtas ir nekuriantis. Ši kategorija - tai, kas numirę, suirę, taip pat mirusių žmonių atpalaiduota gyvybinė energija. Tiksliau, tai vadinamasis dvasių, arba pomirtinis pasaulis.

Mes visi gyvename antrajame ir trečiajame lygmenyje. Pirmasis - Dievo lygmuo - mums yra sunkiai suprantamas ir aprėpiamas, mes apie jį žinome daugiausiai iš religijų. Į ketvirtąjį lygmenį patenkame po mirties. Įdomi hipotezė, reikėtų pasakyti. Ir pakankamai logiška - ne mistifikuota, ne mitologizuota, ne romantizuota, o beveik moksliška.

Tam tikri žmonės, ko gero, iš prigimties turi labiau išvystytą sugebėjimą iš antrojo ir trečiojo lygmens „prisijungti" prie pirmojo lygmens, arba kaip rašoma Biblijoje - bendrauti su Dievu. Ar ne tokius žmones mes vadiname pranašais ai aiškiaregiais? Nereikia primityviai galvoti, kad Abraomas, Mozė, Elijas, Jėzus ar Mahometas kalbėjosi su Dievu balsu - tas vadinamasis bendravimas tikriausiai vyko pasąmoninių minčių lygmeniu. Iš tikrųjų, vadinamąjį „šeštąjį pojūtį" turi dauguma žmonių, tik vienų jis iš prigimties stiprasnis, kitų silpnesnis. Juk manau, daugeliui teko girdėti apie pranašingus sapnus, nuojautas ar pasitvirtinusius ateities numatymus? Juk tai ir gali būti to paties „šeštojo pojūčio" pasireiškimai.

Dar daugiau - „šeštasis pojūtis" sutinkamas ne tik žmonių tarpe, bet ir gamtoje. Juk žinome, kad katės nujaučia savo mirtį ir retai kada nudvesia namie - prieš tai jos išeina iš namų. Daugeliui pažįstamas šunų kaukimas prieš kieno nors mirtį. Gali būti, kad gyvūnų „šeštasis pojūtis" yra netgi stipresnis nei žmonių, o žmonėms jis užslopintas dėl to, kad žmonėms labiau būdingas loginis mąstymas, slopinantis instinktus. Aišku, jokiu būdu nesakau, kad loginis mąstymas yra blogai - iš tiesų tai yra vienas geriausių dalykų, juk būtent tai mus ir skiria nuo gyvūnų (gyvūnai nemąsto ne tik logiškai, bet ir apskritai negali mąstyti) ir civilizaciją žmonės pastatė būtent sugebėjimo mąstyti dėka.

Tik blogai tai, kad sukūrę civilizaciją, mes praradome moralinį pagrindą, kaip biblinis Liuciferis ėmėme maištauti prieš patį Dievą ir amžinąsias dorovės taisykles, galvodami kad „mes viską žinome geriau", ir Biblijos bei Korano pranašystės teigia, kad dėl šito mums teks labai pasigailėti… Nes prieš Dievą, prieš amžinuosius dėsnius - neprikovosi. Mes per maži vabalai, kad prikovotume.

Aišku, tai, ką čia rašau, nepretenduoja į absoliučią tiesą, lygiai taip pat, kaip ateistai, kurie sako, kad „Dievo nėra", taip pat negali į ją pretenduoti, nes jie neturi jokių įrodymų. Kaip viskas bus toliau - pamatysime patys, gali būti, kad tai spės pamatyti dar mūsų karta. Nes Biblijos ir Korano pranašystės šiais laikais akivaizdžiai artėja prie išsipildymo, o masinis religijos atmetimas, demoralizacija ir vartojimo, malonumų bei pinigų kultas veda pasaulį ne pačia geriausia linkme.

Ką jūs rinksitės - laikytis Dievo tvarkos, ar nesilaikyti, galvoti, kad "mes galingi, mes visagaliai, mums nereikia autoritetų, mes viską žinome geriau"? Tai kiekvieno pasirinkimas. Aš pasirinkau laikytis - savo paties labui.

Šaltinis: http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/ateistams-dievas-negali-neegzistuoti.d?id=61493794#ixzz2UgS03UPk


Ką manote? Man pačiam straipsnio pradžia buvo daug žadanti, bet į pabaigą nusivažiavo kažkur į lankas

[TinSoldier]

Kai delfyje šitą buvau atsidaręs, buvau pasiryžęs rimtai ir atidžiai perskaityti. Bet jau antra pastraipa su

O kada jie įrodė, kad Dievas neegzistuoja? Kad tokių įrodymų niekada nebuvo pateikta.

palaužė mano valią. Kai jau pirmose eilutėse loginės argumentavimo klaidos kišamos - nieko gero nesitikėk

[paragraf 78]

Neskaityk, neverta
Bet šiaip kaip pastebėjimas ši tezė gera. Juk tikrai dar niekas neįrodė, kad Dievas neegzistuoja, kaip ir kad jis egzistuoja. Tai gi, tiek viena tiek kita pozicija Dievo atžvilgiu remiasi į tikėjimą. To neišvengsi

[TinSoldier]

Problema, kad įrodyti galima tik tai, kas yra apibrėžta ir turi kažkokius patikrinamus kriterijus Neegzistavimas jau savaime jokių kriterijų neturi. Negali įrodyti, kad neegzistuoja vienaragiai. Nes gali sakyti, kad jie nematomi, neapčiuopami ir t.t.

Įrodymo našta tenka teigiančiajai pusei, o ne neigiančiajai. Prašyti neegzistavimo įrodymų - tiesiog negalima

[paragraf 78]

Viską galima, nes neigiančioji pusė tuo pačiu yra ir teigiančioji, nes ji kelia teiginį.
Čia tas pats kas diskusijos apie sniego žmogaus egzistavimą, vienintelis įrodymo kriterijus, kad jis neegzistuoja, tėra teigimas, kad nėra akivaizdžių egzistavimo įrodymų.
Jei nebūtų teiginio "Dievo nėra" tada neigiančioji pusė nebūtų tuo pačiu ir teigiančiąja.
Jei yra teiginys, jis turi būti pagrįstas kokiais nors įrodymais. To reikalauja logika.
Štai nuosaikesnis teiginys: Dievo ko gero nėra, nereikalauja tokių stiprių įrodymų kaip reikalauja teiginys "Dievo nėra". Nes toks teiginys savaime suponuoja jog yra pagrįsti įrodymai jog jo nėra, o tokių įrodymų nėra.
Dievas pakankamai gerai apibrėžta sąvoka, kad ją galėtum paneigti.

[crystal]

Jei yra teiginys, jis turi būti pagrįstas kokiais nors įrodymais. To reikalauja logika.

Ok, tai keliu teiginį, kad miško fėjos neegzistuoja. Pagrindimas: Per daugybę amžių jokių įrodymų nebuvo rasta, todėl jų egzistencijos tikimybė beprotiškai maža. Ar po to galima teigti, kad fėjų egzistencijos ir neegzistencijos keliami klausimai/teiginiai yra visiškai lygiaverčiai? Manau, kad ne. O vien rėmimasis į tikėjimą tokių teiginių nepadarys lygiaverčių.

[paragraf 78]

Pavyzdys su fėjomis netikęs, nes Dievo klausimas paremtas logikos įrodymais, kuriuos grindžia filosofija. Ateistinė filosofija šiuo atžvilgiu pateikia labai silpnus loginius argumentus. Daug silpnesnius nei teistinė filosofija.
Taigi turime dvi stovyklas, viena pateikia argumentus pagrįstus logika ir daugelio žmonių patirtimi, ir turime kitą stovyklą, kuri iš esmės jokių rimtų argumentų nepateikia ir remiasi mažumos patirtimi.

[Vytautas]

Po praeitos vasaros patirčių man nekyla abejonės dėl anapusinio pasaulio tame skaičiuje ir Dievų Tėvų egzistavimo. Aišku viskas ne taip kaip teigia religijos, bet tai egzistuoja. Jei kažkas kitas tai pergyventų manau padarytų panašią išvadą. Bet patirčių dažniausi neįmanoma pakartoti kitam. Todėl tokį klausimą visiškai ramiai palieku atvirą. Tiesiog kiekvienas tegul tai susiranda per asmeninę patirtį. Nieko baisaus jei ir neras. Nuo to jo gyvenimas nebus nei geresnis nei blogesnis. Anapusiniai dalykai veikia nepriklausomai nuo tikėjimo, rasės, turto ir šiaip visko šiame pasaulyje. Jie tiesiog veikia ir tiek. Atidžiai stebint savo gyvenimą galima tai atsikasti.

[Master]

Galiu pasakyti tik tiek. Dievai esame mes patys. Mes patys susikuriame savo realybę, patys ieškome prasmės... Aš keliu šį teiginį. O dabar jūsų pasipiktinimui mano teiginys lygevertis, jį taip pat galima pagrįsti ir įrodyti.
Bet, kvaila ginčytis dėl tokių dalykų.
Jeigu jūs tuo tikite, nereiškia, kad taip ir yra. O Dievo būvimo įrodymai man yra lygus, dėmių testo rezultatams. Tiesiog tai tavo interpretacija. Jeigu viska primeti Dievui ir ieškai jo veido... Tu jį rasi...
Įdomu ką mano skruzdėlės... Juk tokie skruzdėlynai patys nepasistato... Ir kodėl liūtis atėjo... Ir iš kur tie gabumai, gebėjimas bendradarbiauti.. ta juoda darbinė prigimtis.
(Tai tiesiog mūsų gebėjimas išgyventi, išlikti...)
Tai gal ir mes niekam nerūpime
Aš manau

[crystal]

Ko jau ko, bet įrodymai iš empirinės patirties nepadarys teiginių/neiginių lygiaverčiais. Nebent tik savo paties asmeniniame lygmenyje.

Ateistinė filosofija šiuo atžvilgiu pateikia labai silpnus loginius argumentus. Daug silpnesnius nei teistinė filosofija.

Ateistinės filosofijos argumentai nėra silpnesi, jie tik daugiau remiasi racionalizmu, nei empirizmu. Jei yra keliamas konkretus kažko egzistencijos/neegzistencijos klausimas, tai mano manymu patirčių filosofinė logika menkai gali atsverti racionalių mokslinių įrodymų logiką. Jei yra keliamas filosofinis egzistencijos/neegzistencijos klausimas, tai  manyčiau vistiek ateistui pakanka logikos iš mokslinės pusės, o ne iš daugelio žmonių patirties.

[paragraf 78]

Pasakyk nors vieną mokslinį teiginį kuris įrodytų jog Dievo nėra.
Racionalistiniai argumentai yra tokie patys kaip ir loginiai, nei vienas nepranašesnis už kitą. Tai gi vėl susiduriame su tuo jog viską nulemia tikėjimas, o ne argumentai.
Kas dėl manęs tai man teistiniai argumentai atrodo įtikinamesni, nei ateistiniai.

[crystal]

Galima paneigti fėjas, elfus, vienaragius, undines..tt. Viską galima paneigti kas turi apibrėžtą sąvoką. Tad gal iš pradžių apibrėžkime kas yra dievas? Jei tai yra materialus asmuo/daigtas/reiškinys, kilęs iš žmonių vaizduotės/biblijos/įvairių senų legendų, ir tarkim  gyvenantis kur nors danguje/Visatoje, tai žinoma, tokį paneigti, arba bent jau stipriai sumažinti egzistencijos tikimybę gan paprasta. Jei tai žmogaus susikurta esybė, suvokta tik asmeniniame/patirčių/išgyvenimų lygmenyje, tuomet taip, belieka remtis vien tik tikėjimu. Bet tuomet ar logiška kelti jo egzistencijos klausimą, kai dievas tikinčiųjų galvose suvokiamas skirtingai? Tai gal tuomet net neverta veltis į jo egzistencijos paieškas su mokslininkais/ateistais? Gal tada geriau teistui diskutuoti su teistu, nes kaip sakai viską nulemia tik tikėjimas?

[a.t.sielis]

Neblogas straipsnis. Ne super aukštasis pilotažas, bet paprastai ir aiškiai. Su savo minusais, aišku.

Kas link to, kad kažkieno neegzistavimą įrodyti neįmanoma, tai iš tikro, palaikyčiau, kad teiginio įrodymo našta gula ant teigiančiųjų pečių. Būtent tikintieji turi įrodyti Dievo buvimą.

Bet kadangi Dievo buvimo įrodymų yra nemažai ir pakankamų, galima laikyti, kad Dievo buvimas įrodytas. O tada teisinga teigti, kad niekas to nepaneigė.

[gidas]

Paragraf 78 norėčiau priminti, kad be ateistų dar egzistuoja ir tokia kategorija žmonių, kaip pasauliečiai. Trumpai tariant, Dievo atžvilgiu jie yra indiferentiniai .
„Norėčiau pateikti priešingą požiūrį: manau, kad Dievo neegzistavimas yra neįmanomas. Kodėl? Dėl labai paprastos ir logiškos priežasties."
Čia tik trumpa citata iš ilgoko taviškio teksto pradžios, bet ji labai iškalbinga : suintriguoja ir užveda perskaityti viską - juk labai jau knieti sužinoti, kokia ta "paprasta ir logiška priežastis", parodanti, kad Dievas tiesiog privalo egzistuoti . Tačiau... Visi lyg ir esam  pakankamai pasikaustę - ir teksto autorius (nurodyto šaltinio neskaičiau, nes vienas komentatorius tik pabandė ir tai iš karto palaužė jo valią ), ir komentatoriai. Pritarčiau daugumos pastarųjų nuomonei. Pasisakyta trumpai ir aiškiai. Aš taip nemoku... Tenka pasiremti ir šiokiais tokiais šaltiniais, ir filosofijos autoritetais .
Paragraf 78 „paprasta logika" yra ne kas kita, kaip 4 tradicinių Dievo buvimo įrodymų (argumentų) mišrainė - ontologinio, teleologinio, kosmologinio ir moralinio argumentų, atskiestų kažkokiu pseudomokslu, kurio tikslas yra neva yra įrodyti ar paneigti Dievo buvimą . Visi šie „argumentai" yra seniai parodyti kaip nepakankami, tame tarpe, ir logine prasme. Dėl taip mėgstamos logikos autoriui naudinga būtų paskaityti apie ontologinio argumento autorių, XIa gyvenusį scholastą Anzelmą Kenterberietį - jo argumentą tik XVIIIa. paneigė I.K., aišku, mainais pasiūlęs savąjį. Dievo buvimo ar nebuvimo klausimas tiek filosofijoje, o juo labiau moksle (mokslas neužsiima agnostiniais-iracionaliais dalykais) seniai, seniai yra paliktas „nuošalėje" - leista kiekvienam individui savarankiškai jį išspręsti, t.y., tikėti ar netikėti Dievu. Ar nepastebėjai, kad sąvoka „Dievas" visur eina kartu su sąvoka „tikėjimas", ir niekur šiais laikais - bent jau rimtuose tekstuose - su sąvokomis „logika", „mokslas", patirtis" ar „racionalumas". Taip yra todėl, kad, kaip protingai pasakė vieno žymaus serialo veikėjas , tikėjime nėra nei logikos, nei patirties. Tikėjimas kaip toks yra kiekvieno atskiro individo psichinė savybė, ir šį reikalą aš priskirčiau psichologų, psichoanalitikų ar... psichiatrų kompetencijai.
Trumpai tariant, tavo argumentacija yra a priori arba spekuliacija, nes kitaip ir negali būti nagrinėjant tokį klausimą. Dėl a priori  ir spekuliacijų pasiremsiu autoritetu, B.R., - „aprioriniai yra tik logikos ir matematikos postulatai" (jis prideda dar ir moralinius principus), o spekuliacija... Apie logiką ir klaidingus teiginius nesikartosiu .
Todėl, kaip prieš 100m pasakė L.W., „apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti".

[a.t.sielis]

„paprasta logika" yra ne kas kita, kaip 4 tradicinių Dievo buvimo įrodymų (argumentų) mišrainė - ontologinio, teleologinio, kosmologinio ir moralinio argumentų, atskiestų kažkokiu pseudomokslu, kurio tikslas yra neva yra įrodyti ar paneigti Dievo buvimą . Visi šie „argumentai" yra seniai parodyti kaip nepakankami, tame tarpe, ir logine prasme.

Tai padėliokim tuos keturis argumentus, ir pažiūrėsim, ar jie pakankami ar ne. Gal šiais laikais mes juos tiesiog neteisingai suprantam. Arba paprasčiausias blefas - kažkas paskelbė kad paneigė tuos argumentus arba kad jie nepakankamai, kiti užkibo ant tos meškerės, dėl savų priežasčių, ir vualia - pasklido mitas, kad argumentai nepakankami. O toliau jau niekas ir nesigilina, ką tie argumentai iš esmės sako.

http://theologicalstudies.org/resource-library/philosophy-dictionary/86-4-primary-arguments-for-gods-existence

Bent jau kaip man atrodo, šiek keturi "tradiciniai argumentai" yra savitos daug didesnio kiekio argumentų variacijos tam tikru laiku, tam tikrame regione. Pvz. dažnai tiesiog ekspromtu naudoju daug argumentų įrodančių Dievo buvimą, įvairiai išplėtoju, pereinu tolesnes kylančių klausimų-abejonių-atsakymų grandines, ir jie yra pakankami ir geriau nei bet kokia kita filosofijos kryptis gali pasiūlyti. Nematau nieko galinčio prilygti teistinei filosofijai. Tai grynai iš praktikos pasakyčiau, kad šie 4 keturi argumentai yra tik nuotrupos daug didesnio ir gražesnio filosofinio paveikslo, ir jiems keliami priekaištai seniai išspręsti šiuolaikiniame teizme.