Citatatos apie tikėjimą

[a.t.sielis]

Tau tinka iš bet kurios religijos, ar tik iš krikščionybės? Nes sakydamas tai, neturėjau galvoje krikščionybės.

[paragraf 78]

Tinka bet kurios religijos, nes irgi neturėjau omenyje krikščionybės.
Nors šiaip dabar įdomu būtų ir krikščionybės pasekėjus sužinoti kurie jau čia taip labai absoliutą suvoke

[a.t.sielis]

Gal pradėkime nuo žodžio "absoliutas" apibrėžimo:

Absolute [ˈæbsəˌluːt]
n (sometimes not capital)
1. (Philosophy) Philosophy
a. the ultimate basis of reality
b. that which is totally unconditioned, unrestricted, pure, perfect, or complete

Verčiu:
Filosofijoje:
a) galutinis realybės pagrindas
b) tas, kas yra visiškai nesalygotas, neapribotas, tyras, tobulas arba pilnas.

Pagal vieną iš Bhagavata Puranos (Бхагавата-пурана) posmų, (1.2.11), transcendentalistai, kurie pažįsta Absoliučią Tiesą (kitaip sakant, visuminę, pilną realybę; absoliutą; Dievą), vadina tą nedualią substanciją Didžiąja Dvasia (brahma), Aukščiausia Siela (paramatma), Aukščiausia Dieviška Asmenybe (bhagavan).

Apie absoliuto suvokimą esu kai ką rašęs šioje temoje: http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=2672.0

Na, šita įžanga buvo reikalinga tam, kad suprastum, ką turėjau galvoje sakydamas "Absoliuto suvokimas". Iš esmės, jeigu asmuo užmezgė pilnavertį transcendentinį ryšį su Aukščiausia Dieviška Asmenybe, jis suvokė absoliutą. Nes ryšys su Dievo Asmeniu yra galutinis ir pilniausias etapas pažįstant Absoliučią Tiesą.

Tai pavyzdžiui, hinduizme suprantama taip, kad daug šventųjų turėjo tą pilnavertį ryšį su Dievu. Paminėsiu kai kuriuos žymiausius iš jų:

Narada, Vjasa, Šukadeva, Madhva, Ramanudža, Bilvamangala, šeši Vrindavanos Gosvamiai (Rūpa, Sanatana, Raghunatha Bhatta, Raghunatha dasa, Dživa, Gopala Bhatta), Narotama, Višvanatha Čakravarti.
Apie kai kuriuos iš čia paminėtų, ir daug kitų nepaminėtų, galima perskaityti pvz. čia: http://bvml.org/VS/index.html

[paragraf 78]

Kodėl manai kad jie turėjo tą tobuliausią absoliuto suvokimą? Gal jie visi jį klaidingai suvokė?
Beje, tam kad turėtum pilnavertį ryšį su Dievu nereikia nei tobulo pažinimo nei kažkokio superinio šventumo.

[a.t.sielis]

Kodėl manai kad jie turėjo tą tobuliausią absoliuto suvokimą? Gal jie visi jį klaidingai suvokė?

O kodėl tu manai kad Jėzus turėjo absoliuto suvokimą? Tikriausiai todėl, kad yra priežasčių taip manyti, pakankamai rimtų, pakankamai svarių.

Jeigu čia pradėsiu nagrinėti, bus labai ilga šneka. Knygos tai gali papasakoti geriau, negu kažkoks žmogus forume. Jeigu ką domina kuri nors religija, jie ją ir studijuoja, ir viską patys išnagrinėja. Tu pvz. studijuoji krikščionybę.

Beje, tam kad turėtum pilnavertį ryšį su Dievu nereikia nei tobulo pažinimo nei kažkokio superinio šventumo.

Šitam kontekste tiesiog labai daug įdėjau į tą žodį "pilnavertis". Kad tai tobulas, pilnas ryšys, bendravimas jau dvasiniame pasaulyje, kai asmenybė jau yra visiškai nemateriali. Tu klausei apie tuos šventuosius, kurie suvokė absoliutą. Apie suvokusius absoliutą, tobulas asmenybes, ir atsakiau.

[Fanden]

Įsiterpsiu į Jūsų diskusiją, bet mintis, man tikrai patikusi (nors tikrai nežinau originalaus šaltinio, išgirdau ją iš gerb. dėstytojos B. Gudaitytės lūpų) skambėjo daugmaž taip (nepamenu pažodžiui): "Dievas, suteikęs žmogui tiek daug daug laisvės, pats pasiliko jos sau labai mažai: jis niekada neverčia žmogaus elgtis taip, kaip jis nenori".

[gidas]

"Dievas, suteikęs žmogui tiek daug daug laisvės, pats pasiliko jos sau labai mažai: jis niekada neverčia žmogaus elgtis taip, kaip jis nenori".

Dar Aristotelis - racionaliai mąstantis pagonis - pasakė tą patį (perteikiu mintį)

„Dievas mąsto tik apie save mąstantį".

O XXa. tai vaizdingai atkartojo laisvamanis katalikas J. Joyce.

Dievas „lieka viduje ir už, kitapus ar virš savo kūrinio, nematomas, toks lengvas, jog net išnykstantis, užsiėmęs savo nagų priežiūra".

Va ir gerb. B. Gudaitytė dar kažką pacitavo.
Šiuo klausimu citatų nors vežimu vežk - man, pvz., patinka L. Wittgenstein'as

„Dievas neatsiveria pasaulyje".

Arba

„Pasaulio prasmė turi būti už jo ribų".

Aišku, jei ta „prasmė" apskritai yra (nesusilaikiau, sorry), nes L.W. išreiškė labai delikačiai ir gana dviprasmiškai.

Toks požiūris manyčiau dabar vyrauja visose pasaulio religijose (V. ir T. Rytų religijose "nuo pradžios" buvo kiek kitaip, bet čia jau reikia klausti Sielio)  - aišku, išskyrus įvairaus plauko fanatikus.

Visiems sveikai mąstantiems "deizmas" turėtų būti priimtina alternatyva  konfrontacijai.

[a.t.sielis]

Šiuo klausimu citatų nors vežimu vežk - man, pvz., patinka L. Wittgenstein'as

„Dievas neatsiveria pasaulyje".

Arba

„Pasaulio prasmė turi būti už jo ribų".

O ką, visai realistiška. Va mokslininkai tyrinėja pasaulį (=materiją), ir Dievo ten nemato. Ir materija neturi jokios prasmės. Todėl kad atsiverti Dievui, ir sulaukti Jo atsivėrimo, verta perslinkti dėmesingumą iš materijos link metafizinės sferos. Kuri egzistuoja čia ir dabar, visur, virš materijos.

[gidas]

Va mokslininkai tyrinėja pasaulį (=materiją), ir Dievo ten nemato. Ir materija neturi jokios prasmės.

Na va kaip gerai - materija yra beprasmė, ir su id kvit.

Todėl kad atsiverti Dievui, ir sulaukti Jo atsivėrimo, verta perslinkti dėmesingumą iš materijos link metafizinės sferos.

Ta metafizika...

Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.

Atsiskleidžia tikrasis L.W. - turima omeny metafizika.
Nors ir skamba panašiai į "imperatyvą", bet pats traktuoju (ir kitiems tai patarčiau) tik kaip išmintingą patarimą, o pas tave - beapeliacinė "metafizinė sfera"

Kuri egzistuoja čia ir dabar, visur, virš materijos.

Kame glūdi sermėginė tiesa? Kiekvieno teisė rinktis.
Mane žinai...

[idenmeyou]

Va mokslininkai tyrinėja pasaulį (=materiją), ir Dievo ten nemato. Ir materija neturi jokios prasmės.

Kurgi ne, niekas nesvarbu, išskyrus tavo absoliutą. Žinok nebūtų materijos nebūtų ir Žemės, kurioje gyveni ir gali samprotauti, kaip ir kiti nariai, tad tau spręsti svarbi materija ar ne. Jo labiau tu pats esi materialus, tų pačių visatos dalelių nebus be materijos.

[a.t.sielis]

Nesakiau, kad materija nesvarbi. Sakiau, kad pati savaime ji neturi prasmės, panašiai, kaip akmuo neturi prasmės, t.y., nieko nesako. Bet iš akmens galima pastatyti namą, ir jame gyventi. Panašiai, mūsų gyvenama aplinka ir kūnai sudaryti iš materijos, tai tarsi namai, kuriuose gyvena mūsų sielos.

[puodukas]

Yra trys skirtingos melo rūšys: vienas meluoja mintimi, kitas meluoja žodžiu, o dar kitas meluoja pačiu savo gyvenimu. Mintimi meluoja tas, kuris priima už tiesą savo numanymus, t.y. tuščius savo artimojo įtarinėjimus; toksai, kai mato, kad kas nors kalba su savo broliu, daro savo spėjimą ir kalba: "jis apie mane kalba". Jeigu pabaigia pokalbį, jis vėl numano, kad dėl jo pabaigė pokalbį. Jeigu kas pasako žodį, jis vėl įtaria, kad jis pasakytas dėl jo įžeidimo. Iš viso, bet kokioje veikloje jis nuolat tai patebi artimąjame, kalbėdamas: jis dėl manęs tai padarė, jis dėl manęs tai pasakė, jis tai padarė dėl to. Toks meluoja mintimi, nes jis nieko teisingo nekalba, bet viską pagal įtarimus, o dėl šito išsivysto smalsumas, apkalbos, pasiklausymai, priešiškumas, kaltinimai. 
------
  Paimta ištrauka iš: http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,766.msg8414/topicseen.html#msg8414

[a.t.sielis]

O Dvorkinas, išeina, melagis ar ne?

[paragraf 78]

O Dvorkinas, išeina, melagis ar ne?

Dvorkiną šiaip religijotyrininkai labai kritikuoja, dėl begalės pritempinėjimų ir faktų iškraipymų. Bet šiaip ir gerų dalykų jis parašęs yra.
Tik nelabai supratau kodėl jį paminėjai.Gal ką praleidau?

[a.t.sielis]

Kukulio citatoje kalbama apie įtarinėjimus kaip melą. O Dvorkino tekstuose pilna asmeninių insinuacijų, ką galima būtų pavadinti įtarimais ar nebūtais kaltinimais. Todėl paklausiau. Noriu pažiūrėti, kaip Kukulis pritaiko šią išmintį praktikoje.