Hitlerio strategija buvo būti sausumos imperija Europoje, aljanse su Britanijos jūrų imperija. Bet Britanija nesitarė su juo dėl taikos. Hitleris galvojo, kad britai tikisi Sovietų ir Amerikos įstojimo į karą jų pusėje, ir kol turės tą viltį, dėl taikos nesiderės. Todėl reikėjo užpulti ir nugalėti Sovietus.
Stalino strategija buvo, kad Vakarai ilgai kariautų tarpusavyje ir nusilptų, ir tada išplėsti Sovietų įtaką. Jis suprato, kad Hitleris jį puls, bet galvojo, kad jis gali pulti tik tada, kai susitars su Britanija, nes kariauti dviem frontais neprotinga. Stalinas galvojo, kad Britanija pjudo Sovietus su vokiečiais, ir todėl pranešinėja Sovietams apie gresiančią vokiečių ataką. Jam atrodė, kad jeigu jis veiktų pagal britų ir jo paties šnipų pranešimus, ir bandytų judėti link preventyvaus Vokietijos užpuolimo, tokiu būdu bereikalingai įsitrauktų į karą, nes Hitleris pamatęs Sovietų judėjimą, pats pirmas bandytų atakuoti. Todėl jo taktika buvo susilaikyti nuo bet kokių judesių, kurie galėtų versti Hitlerį užpulti Sovietus preventyviai.
Hitleris matė karą su Sovietais ir pergalę prieš juos kaip priemonę pasiekti taikai su britais. O Stalinas matė Hitlerio taiką su britais kaip būtiną sąlygą Vokietijai pradėti Sovietų puolimą.
Hitleris veikė iracionaliai tuo, kad nepaisė dviejų frontų rizikos ir galvojo, kad su britais bus įmanoma susitarti. O Stalinas veikė iracionaliai tuo, kad nepaisė akivaizdaus Vokietijos pajėgų telkimosi prie Sovietų sienos ir galvojo, kad neklystamai prognozuoja Hitlerio tolimesnius žingsnius.
Stalino taktika buvo klaidinga, Hitleris pradžioje taktiškai laimėjo, bet toliau padarė strateginių klaidų, ir apskritai jo strategija buvo silpna.

