Skip to main content

WW2 mįslės ir mitai

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
a.t.sielis2019-05-23 21:30
Šitas filmas nuosekliai paaiškina kodėl Hitleris užpuolė Sovietus, o Stalinas to nesitikėjo:

YouTube vaizdo įrašas▶ Žiūrėti YouTube

Hitlerio strategija buvo būti sausumos imperija Europoje, aljanse su Britanijos jūrų imperija. Bet Britanija nesitarė su juo dėl taikos. Hitleris galvojo, kad britai tikisi Sovietų ir Amerikos įstojimo į karą jų pusėje, ir kol turės tą viltį, dėl taikos nesiderės. Todėl reikėjo užpulti ir nugalėti Sovietus.

Stalino strategija buvo, kad Vakarai ilgai kariautų tarpusavyje ir nusilptų, ir tada išplėsti Sovietų įtaką. Jis suprato, kad Hitleris jį puls, bet galvojo, kad jis gali pulti tik tada, kai susitars su Britanija, nes kariauti dviem frontais neprotinga. Stalinas galvojo, kad Britanija pjudo Sovietus su vokiečiais, ir todėl pranešinėja Sovietams apie gresiančią vokiečių ataką. Jam atrodė, kad jeigu jis veiktų pagal britų ir jo paties šnipų pranešimus, ir bandytų judėti link preventyvaus Vokietijos užpuolimo, tokiu būdu bereikalingai įsitrauktų į karą, nes Hitleris pamatęs Sovietų judėjimą, pats pirmas bandytų atakuoti. Todėl jo taktika buvo susilaikyti nuo bet kokių judesių, kurie galėtų versti Hitlerį užpulti Sovietus preventyviai.

Hitleris matė karą su Sovietais ir pergalę prieš juos kaip priemonę pasiekti taikai su britais. O Stalinas matė Hitlerio taiką su britais kaip būtiną sąlygą Vokietijai pradėti Sovietų puolimą.

Hitleris veikė iracionaliai tuo, kad nepaisė dviejų frontų rizikos ir galvojo, kad su britais bus įmanoma susitarti. O Stalinas veikė iracionaliai tuo, kad nepaisė akivaizdaus Vokietijos pajėgų telkimosi prie Sovietų sienos ir galvojo, kad neklystamai prognozuoja Hitlerio tolimesnius žingsnius.

Stalino taktika buvo klaidinga, Hitleris pradžioje taktiškai laimėjo, bet toliau padarė strateginių klaidų, ir apskritai jo strategija buvo silpna.

a.t.sielis2019-06-30 15:17
Hitleris savo "Antrojoje knygoje" deklaravo labai apibrėžtą geopolitinių idėjų sistemą. Jos esmė maždaug tokia: Anglija – nenugalima jūrų imperija, jeigu Vokietija pradėtų kovoti su Anglija per jūros karą ir bandymą užimti kolonijas, nieko gero nepasieks. Todėl kelias sustiprinti Vokietijos padėtį iki tokios pat galingos kaip Anglija valstybės, maždaug Žemės planetos viešpačių, yra užimti teritorijas į rytus Europoje. Esą, Anglija į tai nesikiš, dėl to karo neskelbs, nes tai nekabina Anglijos interesų.

Hitleris skubėjo įgyvendinti savo agresyvius planus, kadangi jam atrodė, kad istoriškai ir karine prasme tuo metu buvo palankus momentas, kuris greitai praeis, kadangi kitos valstybės (Sovietai, Prancūzija) irgi ims ruoštis karui, ir po poros metų bus stipresnės negu Vokietija, o jis pats gali prarasti populiarumą.

Jis apsiskaičiavo. Anglija paskelbė karą dėl to, kad jis užpuolė Lenkiją. Per daug pasitikėjo savo geopolitinėm idėjom, kurios neatitiko realybės. Bet kadangi karas Lenkijoje sekėsi, o su Sovietais buvo pasirašęs nepuolimo sutartį, tada Hitleriui "užaugo sparnai", jautėsi galįs kariauti su Prancūzija ir Anglija.

Stalino žaidimas buvo užtempti laiką ir pasiruošti karui. Visi žinojo, kad ilgalaikėje perspektyvoje, tikrieji priešai yra Vokietija ir Sovietų Sąjunga, ir kad tarp jų bus karas. O Prancūzija ir Anglija norėjo taikos ir išlaikyti esamą padėtį, užfiksuotą po I pasaulinio karo, kuriame jos buvo nugalėtojos. Ir būtent todėl, kad jos norėjo išlaikyti esamą padėtį, jos bandė aplaužyti Hitleriui ragus, pasirašydamos deklaratyvią sutartį su Lenkija dėl pagalbos jeigu Lenkija bus užpulta Vokietijos. Realiai kariauti jos nelabai norėjo, todėl vyko "keistasis karas", kai karas buvo paskelbtas, bet kovos veiksmai iš esmės nevyko. Toliau Hitleris jau pats rovėsi ant jų.

Šitaip nieko labai naujo nevyko, tie patys Europoje nuo seno dėl teritorijų ir didesnės valstybės galios vykę karai. Nauja buvo ypatingas barbariškumas slavų ir žydų atžvilgiu tuo tarpu kai civilizacijos idėjos jau buvo pasistumėję link žmogaus teisių supratimo didėjimo. T.y. prancūzai ir anglai jau norėjo taikos, o ne karų, ir suprato, kad žmonėms karas nereikalingas. O Hitleris, materializmo ir darvinizmo bei vokiečių filosofijos bei apskritai vokiečių istorinio karingumo paveiktas, prisigalvojo beprotiškų teorijų apie rasės grynumą, valstybės stiprybę, kad žmonės turi kariauti ir mirti, kad vokiečių rasė nugalėtų ir išliktų. Esą, jeigu nekariaus, tada kiti stipresni lems vokiečių likimą ir vietą pasaulyje.