Skip to main content

Psioninių eterių tyrimai

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
klajunas2019-09-10 17:00
Antro „Filognozijos pradmenų“ tomo išleidimo proga, kurį bus galima įsigyti jau kitą mėnesį, noriu paviešinti pagrindinį Filognozijos principą, kitų teorinių ir praktinių pažinimo disciplinų kontekste. Pačiose knygose ši schema tiesiogiai nėra atskleista ir skaitant gali būti sunku suvokti esmę, todėl manau reikalingas palengvinimas, kuris padės išsklaidyti visus neaiškumus ir parodys pagrindinę idėją, kuri buvo neteisingai interpretuojama ir iškraipoma. Ateityje bus ir daugiau schemų, kurios padės sutvarkyti ganėtinai padrikus tekstus ir parodys griežtą idėjos struktūrą ir logiką, kurios centre yra Gyvybės etika. nesunku suprasti, kad tai pagrindinė trijų „Filognozijos pradmenų“ tomų mintis, kurios nesupratus Filognozija suvokiama neteisingai.

Psioninių eterių tyrimai – paveikslėlis 15

klajunas2019-09-11 08:10
Prie savo išleistų trijų „Filognozijos pradmenų“ knygų, noriu paviešinti sątvarologijos schemą, kuri įeis į ketvirtą knygą, kuri bus ankstesnių papildymas. Ši schema yra psichovektorių ir daugtūrių koordinačių sistema, kurioje galima daryti sątvaro struktūrų jungimo figūras ir rinkti pagrindinių klasifikaciją. Koordinačių sistema sudaryta iš 4 taškų ABCD, kurie gali būti sujungti 6 būdais. Šie taškai yra keturios sąmonės, kurios sudaro sątvaro karkasą. Jos yra A – kognityvinė sąmonė, B – juslinė sąmonė, C – kūno sąmonė ir D – emocinė sąmonė. Yra tokios centrinės ašinės jungtys AB – protas ir pasaulis, CD – kūnas ir emocijos. Taip pat yra išorinė struktūra, kuri apgaubia vidines ašis ir jungia tiesiogiai sąmones ne per vertikalų-horizontalų kelią. Išskiriu tokius darinius, kurie yra be sumatų ir sumantų klasifikacijos. ABD – bekūnis daugtūris, su emocija; ABC – kūniškas daugtūris, be emocijų; CDB – emocinis veikimas be proto; ADC – susirūpinusio svarstymo būsenos daugtūris. Kiekvienas koordinačių galutinis taškas yra paslankus ir juda sumatų erdvėje, kurie klasifikuojami ir jungiami į struktūras. Stipriausios padėtys, kai visi taškai susijungia į tieses, kurios yra visų sumatinių komponentų sujungimas į bendrą veiksmą, kurios nors ašies pagrindu. Tokių ašių yra šešios a, b, c, d, e, f. Pavyzdžiui emocinis kalbėjimas yra a ašyje, kur taškų konfigūracija yra ADCB. Ir paskutinis paaiškinimas yra sumatų klasifikacija kiekvienoje iš 4 sąmonių, kurią galima daryti taip A1, A2, A3, A4, A5 ir t.t. Galimi ir kiti variantai.

Psioninių eterių tyrimai – paveikslėlis 16

klajunas2019-09-27 17:47
Vaivorykščių vasara

Leidybos prasme 2019 m. buvo produktyviausi metai nuo mano veiklos pradžios 2007 m. Atskleidimo projektui šiuo metu yra 12 metų, o filognozija gimė prieš 7 metus, 2012. Šiuo metu yra išleisti 2 tomai „Filognozijos pradmenų“, papildymas „Mintiregos metodai“ ir paskutinis papildymas bus išleistas šių metų pabaigoje ir vadinsis „Vaivorykščių vasara“. Tuo mano leidyba ir užsibaigs, nors iš viso turi būti 115 tomų. Iš jų atskleidžiami tik šie (jau minėjau bet pakartosiu dar kartą):

  • Filognozijos pradmenys. Genesis, 1 tomas (Pradžia) Išleista
  • Filognozijos pradmenys. Amūrinė vizija, 2 tomas (Meilės tomas) Išleista
  • Filognozijos pradmenys. Miegantis drakonas, 3 tomas (Transcendencijos tomas)
  • …
  • Filognozijos pradmenys. Rėika, 5 tomas (Gyvybės ideologija)
  • …
  • Filognozijos pradmenys. Kaja, 7 tomas (Filognozų asociacija)
  • …
  • …
  • …
  • …
  • Filognozijos pradmenys. Sato, 12 tomas (Fizika)
  • …
  • …
  • …

115. Filognozijos pradmenys. Baltasis drakonas, 115 tomas (Holoplastinė sąmonė)

Taip pat papildymai:
Mintiregos metodai (Kognityvinės empatijos sistema) Išleista
Vaivorykščių vasara (Archyvinis rinkinys, papildymas) Išleista

Psioninių eterių tyrimai – paveikslėlis 17

Tuo 2019 metai ir užsibaigs, simboliniais skaičiais 12, 6 ir 3. 2019 – 2007 = 12 (Sato); 2019 = 2 + 1 + 9 = 12; 2012 (Kaja) (Filognozijos gimimo metai); 12 = 1 + 2 = 3; 3 + 3 = 6 (Begalybės apskritimas)
Visa tai, kas paskelbta buvo Aukštųjų dovana. Jų vardas Baltieji drakonai, arba Iliuminatai.

klajunas2019-09-27 21:06
Baltasis drakonas

Sątvarologija yra pagrindinė filognozijos disciplina, kurios aukščiausias pasiekimas yra gyvybės magija, reikalinga gyvybės etikos įtvirtinimui. Jau nemažai rašiau apie tai, koks pagrindinis sątvarologijos etikos principas, tačiau paaiškinimas yra nepilnas, nes jame nėra vertės, vertybės ir vertinimo sistemos atskleidimo ir nepateiktas gyvybiniame procese gėrio apibrėžimas. Gėris, gėrybė, gerumas yra labai svarbūs terminai bet kokiai etikai ir jų tinkamai nepaaiškinus, lieka neįrodytas etikos reikalavimų pagrįstumas. Filognozijoje, kadangi ji yra protinė pastanga, paprastas sustabdymas prie ribos, nepateikus paaiškinimo – netinkamas, nes tai ne savivalė, bet pagrįstas reikalavimas ir perspėjimas.

Nesunku suprasti, kad pagal pradinį apibrėžimą vertė yra savybė, kuri priskiriama objektui. Kaip šis priskyrimas vyksta daug analizavo Nietzsche, tačiau jo sistema mums netinka, nes ji nepakankamai išvystyta ir renkasi gyvybės apsaugojimui netinkamą kryptį. Objektas, kuriam priskirta vertė, vadinamas vertybe, nes yra svarbus ir brangus įvairiomis prasmėmis. Kita sąvoka yra gėris, turintis ir metafizinę, ir nemetafizinę reikšmę, bei esantis vertinimo principu. Mums svarbu gėris ne tiek kaip savarankiškas esinys, esantis idėjų pasaulyje, bet kaip tikrovėje surandamo principo vertės pripažinimas. Kaip pavyzdį galima duoti tokį teiginį: gyvybė yra gėris, nes turi vertę. Kadangi etika yra apribojimo ir apsiribojimo principas, tokios išaukštinančios sąvokos yra labai svarbios, nes kaip tik tokių sąvokų pagrindu kuriamas atsižvelgimo ir paisymo psichovektorius. To, kas svarbu ir vertinga – prarasti nenori niekas, praradimas suvokiamas kaip nuostolis ir netektis.

Kiekvienas žmogus kaip sątvaras ir šviesos arka savyje turi vertės arba savivertės suvokimą. Šis suvokimas turi struktūrą, kuri labai svarbi sątvarologijoje, nes kuria vieną iš svarbiausių santykio su aplinką psichovektorių. Vertės savyje suvokimas yra žmogaus orumo pagrindas, reikalingas žmogaus psichinių struktūrų tinkamam suformavimui. Kiti kriterijai yra turtas, laisvė ir gyvybė, pagrindžiantys orumą. Tam, kad žmogus turėtų sveiką sątvaro struktūrą nepažeistu orumu, jis savo gyvybę turi suvokti kaip vertingą; gyvybė turi turėti teisę į save, arba kitaip laisvą valią; ir gyvybei turi būti pripažįstama apsirūpinimo teisė, kaip teisė turėti neliečiamą ir neatimamą nuosavybę. Pažeidus šiuos principus, žmogus suniekinamas, pateikiamas kaip bevertė, tuščia vieta. Filognozija daugiau domisi pirmais dviem principais – gyvybe ir laisve – apibrėžiančiais žmogaus sampratą, tuo tarpu nuosavybė, turtas daugiau yra santvarkos klausimas.

Reikia neužmiršti, kad etikos pretenzija stabdyti pažeidžia žmogaus laisvę, tačiau šis stabdymas privalomas, nes skirtas apsaugoti būtinosioms tikrovės struktūroms, viena kurių yra gyvybinis procesas. Pirmajame „Filognozijos pradmenų“ tome paaiškinau, kad sątvaras yra poliarizuota sistema, kuri turi būtinąjį ir nebūtinąjį principą, tarp kurių reikalinga pusiausvyra. Būtinybė suteikia tikrovei stabilų pagrindą, o laisvė įveda į tikrovę dinamiką ir judėjimą. Dėl šios priežasties svarbūs abu aspektai. Tačiau peržengus ribą, įsisiautėjus savivalei, kad ir kokiais gražiais žodžiais ji būtų vadinama, iškyla susinaikinimo pavojus. Dėl šios priežasties reikalinga etika, kuri paaiškina, kodėl būtinoji struktūra turi būti gerbiama, kodėl ji yra vertybė ir gėris. Be jos žlugtų gyvybinis procesas, nes jis turi apibrėžtą formą ir būtinąsias sąlygas. Gyvybė siekia išlikti, mirties instinktas yra gyvybinio proceso sutrikimas ir liga. Čia laisva trajektorija, kūryba – neįmanoma, priešingai – ji įstatyta į griežtus rėmus.

Tai, kad gyvybė apskritai yra gėris atrodo savaime suprantama, tačiau to nepakanka filognozijai, kuri nori viską suprasti iki galo. Bet šis klausimas atidedamas tolesnei ateičiai, tam atvejui, jeigu pasirodys „Filognozijos pradmenų“ 5 tomas, vadinamas „Rėika“. Tuo tarpu šiame skyrelyje, antrojo tomo užsklandoje, smulkiau panagrinėsiu individualaus sątvaro, kaip gyvybinio proceso centro vertės suvokimo struktūrą, išreiškiamą psichovektoriumi nukreiptu į save ir kitus. Kaip sakiau – vertė žmogui priskiriama ir šis priskyrimas turi trys pagrindines kryptis. Svarbiausia kryptis yra prigimtinė vertė, kurią į kiekvieną gyvybę įdeda pati tikrovė kaip visuma, kuri filognozijoje turi galimybę būti suvokiama kaip „gyva“, planą turinti sistema. Ši vertė yra fundamentali, niekam nepriklausanti, neįdedama ir neišimama. Kaip gyvenimas ir individas tampa gėrybe bus paaiškinta ateityje. Šios prigimtinės vertės pagrindu atsiranda vertė, kurią priskiria sątvaras pats sau. Iš to kyla savo orumo supratimas ir neatimamų žmogaus teisių doktrina. Suprantama, kad viso šito gali būti ir per daug, kai laisvei nepripažįstamos ribos ir linkstama į savivalę, turto grobimas pažeidžia saikingo turėjimo ir vartojimo principus. Savo gyvybei priskiriama tiek daug vertės, kad jos nelieka daugiau niekam kitam aplinkui.

Ir paskutinė, mažiausiai svarbi kryptis yra kitų projekcija į vidų. Ši projekcija gali būti pripažįstanti neatimamą žmogaus vertę ir nepažeidžianti jo orumo, o gali šios prigimtinės vertės ir nepripažinti – tada sątvare turime invazinę, primestą vertės struktūrą, kuri skirta gyvybės pasisavinimui, pažeidžiant pagrindinius etikos principus, kurių svarbiausias – gyvybė nėra nuosavybinė. Tai yra, kiekvienas žmogus gali būti tik pats sau šeimininkas. Invazinė verčių sistema į sątvarą sukuria jame užgrobiamąją struktūrą, kuri išstumia visus kitus vektorius ir verčių atsiradimo kryptis ir savo iliuzija totaliai užvaldo sąmonę. Tokiu atveju žmogus vertinamas, matuojamas tik tam, kad būtų galima apskaičiuoti iš panaudojimo galimą gauti pelną. Taip sątvaras paverčiamas resursu, kurio vertė yra nauda užgrobėjui. Pati šlykščiausia tokio principo forma yra vergovinė santvarka ir žmogaus kaip vergo samprata.

Šios trys kryptys tarpusavyje kovoja tol, kol kuri nors įgyja persvarą, bet vidinė ir išorinė, žinoma, yra aktyviausios kryptys, nes jos yra charakterių kova. Savo vertės suvokimas yra įgimtas kiekvienam žmogui, o prievartinės, invazinės ideologijos bando šį suvokimą išmušti iš galvos, tam naudojant orumo atėmimą, pažeminimą, kankinimą, šmeižtą ir t. t. Tokia invazija turi menką tikrovės principų suvokimą, visas vertes ir projektus į tikrovę laiko savo nuosavybe, nesuprasdami, kad tikrovės pagrindinė struktūra nepriklauso niekam, nes nėra jokios kūrybinės savivalės produktas. Ši struktūra tik atskleidžiama teisingu pamatymu, išsiaiškinus pagrindinį tikrovės proceso principą. Kitų dviejų rūšių vertės priklauso jų kūrėjams, tačiau tikroji kūrėja, kurią vadinu Kuriančiąja Gauble, nepasisavinama.

Filognozijos gyvybės etika įrodo, kad vidinės kryptys yra teisingos, o išorinė kryptis – pati pavojingiausia, nes ji kyla iš ribą peržengiančio subjekto, kuris primeta savo valią išeidamas iš savo prigimtinio saiko rėmų. Tai paprastai įvyksta kai sątvaras įgyja per daug galios ir savo priekinės sąmonės sumatų atžvilgių, neuromorfiniuose ir kituose dariniuose, suformuoja grobuonišką, komandinį psichovektorių, kuris, pasinaudodamas persvara, gali užsiimti savo galinių, nebūtinųjų struktūrų invaziniu skleidimu į tikrovę. Objektyvus vertinimas sako, kad etiškiausia yra pati tikrovė – mažiausiai etiškas yra imoralistas, kuris lenda iš išorės į svetimą teritoriją ir matuoja ją tik pagal savo savivalės matą. Norint nuo to apsisaugoti, kiekvienas sątvaras turi gauti tikrą, objektyvų vertybinio savo psichikos sluoksnio supratimą, pagrįstą ne ideologijomis, bet objektyviąja struktūra, neturinčia maginio susipainiojimo, ateinančio iš protą sujaukiančios psyopinės invazijos.

Tai pagrindžiama paprastu principu, kad tikrovės fundamentas vertę įdeda tiek į priekinę, tiek į galinę sąmonę ir ją paskirsto vienodai, o tai reiškia, kad subjekte šios fundamentalios vertės niekada nėra daugiau negu objekte, kad ir kaip neįtikinamai tai skambėtų. Todėl, formuojant vidinį psichovektorių į save ir kitą, tas formavimas turi išlikti proporcijos rėmuose, nes prigimtinės vertės yra vienodai visoje būtyje. Tokiu pagrindu, fundamentalus orumas randamas ir savyje, ir kitame, kuris turi lygias teises į pagarbą, kuri yra etikos principų pagrindas. Kitos vertės, kurias kuria savarankiškai vidinis arba išorinis subjektas, jau yra pretenzija turėtu daugiau negu duota, pasisavinti tai, kas priklauso kitam, suorganizuojant tikrovės antpuolio placdarmą, vien dėl to, kad plotinėje suvokimo sistemoje įdiegtas strateginio kaupimo ir savinimosi instinktas.

Šias dvi teorijas etikoje galima apibūdinti kaip vertybinį objektyvizmą ir subjektyvizmą. Objektyvizmas remiasi pačia tikrove, kuri laikoma fundamentaliai gera, o tuo pačiu gerais ir jos kūrinius. Subjektyvizmas yra kūrybinis procesas, kuris pats kuria savo vertes, neieškodamas jų tikrovėje, vadinasi gėrio sampratą stato ant kūrybinės, intelektualinės savivalės. Jeigu savyje šios kryptys atskirtos ir vertė semiama iš savęs, ją tokiu pačiu principu labai sunku įdėti į kitą, nes tam trukdo netinkama kryptinio, į save nukreipti psichovektoriaus struktūra, vadinama prigimtiniu žmogaus egoizmu. Tuo tarpu, kai mąstoma iš fundamento perspektyvos, gėris pasiskirsto daug vienodžiau ir objektyviau.

Nuo to priklauso sątvarų savivertės ir orumo sluoksnių lygybė, kuri vertės ieško ne išorinėse formose, bet pačioje gyvybės esmėje, kuri slepia didžiąją žmogaus paslaptį, kylančią iš pačio mūsų tikrovės centro. Invazinis šio principo numušinėjimas auklėjant ir išnaudojant yra imoralisto pagrindinė taktika, kuri filognozijos galutinėse struktūrose yra sutriuškinta pilnu sutriuškinimu.

Ir pabaigai, kadangi antras tomas yra „Amūrinė vizija“, belieka šį etikos principą perkelti į meilės temą ir paversti ją visuotiniu Filognozijos principu, kuris yra meilė gyvybei, išreiškiama gyvybės magijos strategija suformuoti sątvaro sluoksnį Gyvybės medžio simbolio pavidalu ir įvesti pažinimo procesui griežtus apribojimus brautis į gyvybinius procesus. Mirties medis analizuojamas tik kaip anomalinė galimybė, nes šis principas naudojamas technofašistinėse ideologijose, kurių pagrindu vykdoma globalinė invazija į planetinio masto biosferos gyvybinį procesą su technologinėmis priemonėmis. Ši invazija vykdoma naujųjų technoarijų, negerbiančių gyvybės ir pažeidinėjančių pagrindinius bioetikos principus, propaguojančių planetoje vergovinę santvarką. Mirties medis turi ir tarpinę formą, vadinamą Dirbtinės gyvybės medžiu, kuris yra geidžiamiausia technoarijaus utopinė svajonė. Vienintelis Filognozijos tikslas yra gyvybės apsaugojimas, o ne jos išdarkymas, atskleidžiant tokią gyvybės sampratos ir jos įtvirtinimui reikalingos santvarkos doktriną, kuri leistų išvengti katastrofinės civilizacijos pabaigos.

Šis tikro filognozo pagrindinis reikalavimas reiškiasi ne tik visuotiniu nusiteikimu gyvybės atžvilgiu, bet individualiu ryšiu, kurio psichovektoriuje suformuoti gyvybės etikos svarbiausi principai, matantys subjektuose prigimtinę, nenusavinamą, objektyvią vertę. Pristatyta Filognozų asociacija laiko šį principą kertiniu ir norintys turėti teisę vadintis filognozais, turi jį priimti kaip neginčijamą ir neatšaukiamą. Tai svarbu todėl, kad tik tokioje sątvaro struktūroje leidžiamas Baltojo Drakono pilnas nušvitimas, – neturint tokios struktūros ir išpažįstant tik technofašizmo ideologiją gyvybei rašomas mirties nuosprendis. Todėl planetoje reikalinga epsilon kasta, neleidžianti beprotybei įgyti kritinę persvarą.

klajunas2019-09-28 20:56
Rėika

Paskutinis programinis „Filognozijos pradmenų“ projekto užbaigimo tekstas yra pagrindinis etikos konstruktas, turintis paaiškinti kodėl etikos normų kontroliuojamas pažinimas yra geriau negu saiko nepaisantis ribų perženginėjimas ir savivalė. Etikos teorija susijusi su gėrio samprata, kuri iš dalies buvo atskleista priešpaskutiniame skyrelyje, bet turi būti paaiškinta dar smulkiau. Filognozijoje gėris skirstomas į dvi rūšis: visakryptį gėrį ir vienakryptį gėrį. Aiškinant paprastai, visakryptis gėris pasklidęs vienodai visomis kryptimis ir visi tikrovės objektai šio gėrio apimami vienodai; vienakryptis gėris turi tik vieną kryptį ir nėra tikrovėje padalintas vienodai, nes yra vietų kur jo daugiau ir yra vietų kur jo mažiau.

Siejant šią gėrio sampratą su objektyvios ir subjektyvios vertės teorija, akivaizdu, kad objektyvioje struktūroje yra tikrovės aspektų, kuriuose gėris paskirstytas visomis kryptimis; tuo tarpu, vienakryptis vektorius atsiranda įvedus į sistemą subjektyvias perspektyvas. Subjektyvi iliuzija tikrovę mato iš įžambinės perspektyvos ir turi akivaizdžią egocentrizmo problemą, kurios nėra į tikrovę žiūrint atsiribojus nuo savęs, nelaikant jos visos savo asmenine nuosavybe. Objektyvi ir subjektyvi perspektyva kovoja tarpusavyje ir šioje kovoje, įgijus persvarą vienai ar kitai pusei, ištinka tiesos ir praregėjimo įvykiai arba tikrovė sutriuškinama su subjektyvių iliuzijų invazija, kurių psichovektorius pagrįstas susireikšminusio Ego projekcija į išorę.

Pagrindinis visakrypčio vektoriaus pagrindimo principas yra vertės ir gėrio matymas substancijos arba egzistencijos esmėje, kuri kyla iš pačio tikrovės fundamento, arba Kuriančiosios Gaublės. Šis esmėje ir kūrimo veiksme esantis pirmapradis gėris tikrovėje pasklidęs vienodai, todėl vienodai grindžia perspektyvoje ir subjektą, ir objektą. Tai yra, Aš šioje sistemoje su gėrybine struktūra susijęs lygiaverčiu susijimu kaip ir Kitas. Todėl, jeigu laikome, kad tikrovėje gyvybinis procesas ir gyvybės magija nėra beverčiai, turime tą vertę dalinti visakrypčio vektoriaus principu, o tai reiškia, kad tarp subjektų šiame fundamentaliame lygmenyje nėra skirtumo ir įžambinė santykyje nepagrindžiama. Bet, tokiu atveju, kyla klausimas kaip atsiranda nevienodas paskirstymas ir vienakryptė struktūra? Manau, tai paaiškinama Šliogerio perspektyvos priėmimu kaip pagrindinės, išlipimu į paviršiaus fasadines formas ir išorinių formų pasaulio padarymu pagrindine perspektyva. Gyvybės esmė vienoda, tačiau išorinės formos rodo begalinę įvairovę, o formų skirtumas yra idealus pagrindas įžambinių konstravimui. Ieškoma „auksinės formos“, diferencijuojama vertė ir gėrio pasklidimas formos skirtumo pagrindu. Tokioje tikrovės sampratoje ir atsiranda nevienodos vertės ideologija, susikuria privilegijuotų psichovektorių amoralumo pateisinimo loginiai veltiniai.

Filognozijoje analizuojamas ir kitas, išorinis skirtumo variantas, vadinamas technologiniu išsivystymu, kuris vertinimuose naudoja galios perspektyvą, mano, kad technologinis pranašumas atleidžia nuo pareigos gerbti gyvybinį procesą, matyti visoje tikrovėje vienodą teisę į egzistenciją. Toks principas, kuris invazinį psichovektorių kuria technologinio pranašumo pagrindu, filognozijoje vadinamas technofašizmu, o žmogus išpažįstantis tokią ideologiją – technoarijumi. Matome, kad šis vertinimo principas yra subjektyvistinis, kuris vertės skirstymų lentelę ima iš Ego substancijos, ne iš pačios realybės.

Iš to, kas pasakyta, matome, kad skirtumo gėrio pasiskirstyme pagrindinis principas yra a) vidinė suvokimo perspektyva, nes save žmogus mato pilnu sątvaru, o kitą mato tik kaip išorinę struktūrą, b) vienakrypčio vektoriaus struktūra psichikoje, kurios priežastis prigimtinis egoizmas ir egocentrizmas, c) išorinių formų garbinimas, auksinės formos ideologijos išpažinimas. Tokiame skirstyme vertė ir gėris pasklidęs nevienodai ir jo šaltinis yra ne tikrovės fundamentas, bet žmogaus Ego. Kai žmogus gamina vertę tik tokiu subjektyviu principu ir neturi jokių objektyvių orientyrų, jis apsigyvena iliuzijų pasaulyje, kuris iškreipia jį iš teisingo santykio su tikrove ir pastato žmogų į pavojaus situaciją, kuri yra bendruomenių moralinės sąmonės degradavimas, socialinės santvarkos smukimas ir iš to sekantis galutinis žlugimas. Filognozijoje bandau šią situaciją ištaisyti ir tai sprendžiama pagrindiniais jos postulatais etikos koncepcijoje:

1) gėris yra visakryptis,
2) gėrio vieta yra esmė ir esybė,
3) gėris – niekieno nuosavybė,
4) fasadinė forma – šalutinė savybė,
5) Ego – vienakrypčio gėrio šaltinis.

Kadangi antro „Filognozijos pradmenų“ tomo pagrindinė tema yra gyvybinis procesas, svarbi šio proceso teorija, sujungta su etikos postulatais. Šis klausimas buvo labai svarbus Nietzsches filosofijoje, kurioje jis kūrė kylančios ir smunkančios gyvenimo linijos teoriją. Augimas tai – pažanga, galios augimas, tobulėjimas; smukimas yra silpnėjimas, išsigimimas, iliuzijos būtinųjų struktūrų atžvilgių propagavimas. Tačiau jo propaguotas imoralizmas yra didžiausia jo teorijos problema, nes jis nepripažįsta objektyvios vertės teorijos, gėrio nelaiko visakrypčiu, kylančiu iš bendro tikrovės šaltinio. Iš čia jam buvo regima tik „valia viešpatauti“. O tai reiškia, kad visa vertė, Nietzsches manymu, buvo privati, iš Ego kylanti nuosavybė, kurią galia įdeda į procesą ir išima pagal savo savavališkus pagedavimus. Vadinasi jis vertę suprato tik invazinės intervencijos į gyvybinį procesą ir sątvaro struktūrą principu. Iš čia ir kyla jo imoralizmas, nepriimtinas filognozijai, nes jis naudoja skirtumus įtvirtinantį pažinimo konstruktą.

Kai vertė ir gėris tikrovėje privatus, jis įdedamas ir išimamas, o tai reiškia – sudaromos sąlygos gyvybinį procesą paversti beverčiu, gyvenančiu tik iš „antžmogio“ malonės. Tokia „kylanti linija“ yra tik fabriko stiliaus veisykla, aprūpinanti elitą gyvybinio proceso produktu, kuriame nepripažįstama jokia nekontroliuojama vertė, atimant visus orumo pagrindinius komponentus: teisę į gyvybę, laisvą valią, teisę į nuosavybę. Atvirai ši problema kol kas negresia, tačiau tokio stiliaus technofašizmas žengia sparčius žingsnius ir daro agresyvią invaziją į elito ideologijų sistemą. Tokia sąmonė kitą arba gyvybinį procesą suvokia kaip tuščią erdvę, kuri užpildoma sava verte arba jeigu vertės neatrandama, atiduodama išmėžimui. Filognozijos principas priešingas, nes joje matomas fundamentalus visuotinio gėrio būtinumas tam, kad būtų išgelbėtas gyvybinis procesas planetoje. Patologinė, siūlėse netelpančio Ego psichostruktūra technorijaus galvoje turi būti įveikta pasinaudojant sątvarologijos atradimais.

Ir užbaigti galima tuo, nuo ko buvo pradėtas „Filognozijos pradmenų“ projektas – trijų būtinųjų kriterijų sistema:

1) tiesa – turinys,
2) mastas – veiksmas,
3) etika – ribojimas.

Ši struktūra pavirsta į savotišką katilą, kuriame verdamas žinojimo, žinių patiekalas. Tiesa yra substancija, tiesos aktyvumas ir kunkuliavimas – judėjimas ir veiksmas ir katilas yra talpa, kuri saugo mišinį nuo išsibėgiojimo. Šioje sistemoje pirmi du kriterijai reprezentaciniai, tai yra turi objektyviąją struktūrą, o trečias yra funkcinis. Tai reiškia, kad pirmus du reikia įrodinėti ir pagrįsti atitikimo principu, o trečią – tik funkcijos. Katilo sienelė yra ideologinė medžiaga, kuri turi sulaikyti sprogstamą mišinį nuo išlakstymo ir kuo žinojimo procentas aukštesnis, tuo ši sienelė turi būti tvirtesnė, nes auga sprogstamojo mišinio galia.

Visos argumentacijos dėl trečio kriterijaus yra arba-arba principo – arba naudojame ribojimą, arba nenaudojame. Jeigu situacija „nėra katilo“, turinio sprogstamoji galia auga augant holoplastinei tiesai ir veiklos mastui, visi įgiję žinias ir technologijas pretenduoja į maksimalią valdžią, o tai sukuria katastrofos scenarijų planetoje. Tarkime, kad situacija „katilas yra“ – etinis apribojimas įstatomas į kiekvieno sątvaro epsilon stratą, sukuriamas aukštos kokybės psichovektorius, kuris mato neatimamą ir nepaneigiamą vertę tikrovės procesuose ir sukuria etinę filognozo sąmonę, apsaugant civilizaciją nuo letalinių baigčių. Vadinasi, filognozijoje ginčijamasi tik dėl to, „kokia sienelės konstrukcija“, o ne dėl to, ar ji iš viso reikalinga.

Ši sistema filognozijoje reikalinga Kuriančiosios Gaublės apsaugojimui nuo neleistinos invazijos. Ši vieta tikrovėje yra apgaubta neįminta paslaptimi, kuri buvo rodoma mano vizijose kelionėje į tikrovės centrą. Ta kelionė vyko su mano mintimi (Ennoia), kurios vardas yra mano asmeninis šio gyvybės šaltinio pavadinimas. Jis turėjo kelias formas, pirmas kurių buvo Rea, naudotas pirmame tome; jis buvo sulietuvintas į Rėją, kuris vartotinas lietuviškuose tekstuose; Aukštųjų stiliumi šis vardas yra REH-SI ir paskutinis variantas yra mano asmeninis – Rėika. Ji yra Ennoia, mano mintis, kuri lydi mane į drakonų karalystę, slepiančią tikrovės paslaptis. Filognozija buvo nuoroda į kelią, kuriuo einant šią vietą tikrovėje galima pasiekiti. Šis kelias nėra atviras visiems. Bet galimybė žinoti, kad jis yra buvo padaryta visuotine. Tie, kas tikisi būti pakviesti, turi suprasti, kad:

Gyvybinis procesas planetoje buvo sukurtas ne tam, kad suktųsi pragaro cikluose; tačiau matome, kad pragaras vykdo agresyvią invaziją į galvas, griaudamas prigimtines būtinąsias gyvybinio proceso struktūras, įstatydamas gyvenimą į neteisingą scenarijų. Tokio proceso pabaiga yra dehumanizavimas, gyvybės nuvertinimas, žmogaus orumo negerbimas ir vergovinė žmogaus samprata. Filognozija yra libertarinė doktrina, kurios tikslas išvalyti psichiką nuo invazinių konstruktų, įvesti galvojime žmogaus orumą atstatančią tvarką.

Filognoziją draudžiama iškraipyti, draudžiama savintis, draudžiama klastoti ir naudoti savo privačių projektų pagrindimui. Norint tapti tikru filognozu reikia mokytis ir skleisti idėją tokią, kokia buvo paviešinta.

Tai, kas čia pateikta yra pats pagrindinis šablonas, kuriame tiesiogiai atskleista tik 10 proc. visos idėjos – 90 proc. yra logiškai sekančios išvados, kurias skaitytojai turi padaryti patys, nes mano tekstai glausti, neapdovanoti banaliu, beprasmiu tuščiažodžiavimu. Teksto principas toks pats kaip ir filognozijos: tiesa, efektyvumas ir etika.

Sinao

elteide2019-09-29 19:28
nesu žinovė , bet man labai daug panašumo su kabala..terminai, vaizdiniai ..tiesa?

na ir sveikinu su naujais leidiniais…beje gražus pavadinimas -Vaivorykščių vasara

klajunas2019-10-02 19:02
Tai ką rašau – nėra Kabala, bet sritis – ta pati, todėl gali būti asociacijų. Ar tai geriau, ar blogiau – parodys ateitis. O pavadinimai yra iš mano mistinių vizijų. 🙂 Taip pat, šią vasarą mačiau daug vaivorykščių – todėl 2019 metus pavadinau "Vaivorykščių vasara".