Praėjusį kartą iškėliau klausimą: ar egzistavimas turi anapusybę ar neturi; atsakymas buvo, kad jei kas nors žinoma tai yra ilgai slepiama, kol nedaeinama (tokį atsakymą turi tiek filosofija, tiek religija). Taip pat kartu nedvasingume paantrinau tokią idėją, kad galima prie tokio atsakymo apsistoti, nes egzistavimas yra surinkta būsena iš patirties arba turi savo mažas patirtis atėjusias nuo istorinių civilizacijų, kurių išnykimas ir pabaiga buvo; o išnykimas iki ilgo laiko nedavė tiesos. Galima klausti, kodėl tiesos niekas nedavė jų "Aukso amžiaus" laike, kodėl civilizacija išnyko; bet atsakymą istorijoje nedavė, tik vėliau kas nors duoda; taip pat iki to nedaėjo istorinės civilizacijos, anksčiau nesužinojo.
Laikui bėgant nuo pirmųjų egzistavusių civilizacijų, dabartinis amžius yra pakankamai daug pasiektas materialiai ir dvasiškai. Kad ir betkoks, dabartinis momentas, jis yra toje realybėje, pirminiame egzistavime. Kalbėjau, kad yra daug gėrio, bet yra bėda, tiek filosofija, tiek religija apie ją kalba, kad žmogus yra priraišus prie savo negatyvo, nemato pozityvo. Kiekviena priraišumo pusė yra paantrinama, tada kodėl negalimas turėti pozityvas, jei jau taip toli nueita ir padaryta?
Civilizacijos idėja yra turima "Nedvasingume", bet neturiu vien negatyvių idėjų; tai pat tai nėra anti-religinis siekis, taip pat suprantu ribotas prasmes, kurias turėjo pirmosios civilizacijos. Tai yra ilgai ieškota tiesa, kuri susijungia į svarbų etapą, svarbų pareiškimą. Turėdamas žodį "Nedvasingumas", sieju tik artimu reikšmynu, kur vienu metu priartėjama prie temos apie žemę, galimus jos pasiekimus dabar ar vėliau. Kalba eina apie dvasingumą. Egzistavimo klausimas nedvasingume yra tokia patirtis, taip pat tokia bazinė išmintis, kuri neturima visu racionu, kai nežinoma tiesa; ir neateina tam laikas. Kai turima tiesa daugeliu aspektų yra ryšys; ir viena žemė turi perspektyvą, tolesnį kelią į egzistenciją; ir sąmonės būsena turi šią patirtį.














