
Pentinai buvo geri
Knygoje „Brazilijos džiunglių paslaptys“ (1953 m.) anglas džiunglių tyrinėtojas Persis Harisonas Fosetas (Percy Harrison Fawcett) aprašo keistą istoriją, jam kadaise papasakotą žmogaus, kurio patikimumu jis nė kiek neabejojo.
„Mano sūnėnas buvo Čunčo srityje, Peru, o kadangi jo arklys vieną dieną apšlubo, tai paliko jį netoliese esančioje smuklėje ir namo grįžo pėsčiomis. Kitą dieną, susiruošęs parsivesti arklio, jis ėjo trumpesniu keliu per mišką, kuriame anksčiau nebuvo buvęs.
Jis mūvėjo raitelio kelnes, avėjo aulinius su dideliais meksikietiškais pentinais, o tie pentinai buvo beveik nauji. Po varginančio žygio per kaitrą tankiais krūmais jis nusistebėjo, kad jo gražieji pentinai atrodė visiškai nusidėvėję, tarsi nugraužti. Jis nieko nesuprato, kol smuklės šeimininkas jo paklausė, ar jis nėjęs per tam tikrą žolę apie pėdos aukščio, su tamsiai rusvais lapeliais. Mano sūnėnas iškart prisiminė žygiavęs plačiu ruožu, tankiai priaugusiu tokių augalų“.
Skylė uolose
„Tai jie suėdė jūsų pentinus, – pasakė smuklininkas. – Taip inkai formavo akmenis. Sultys suminkština uolienas, kol jos tampa minkštos kaip pasta. Parodykite vietą, kur radote šių augalų“.
Tos vietos jiems taip ir nepavyko rasti – džiunglėse, kur nėra takų, nėra paprasta grįžti savo paties pėdomis.
Kitą kartą P.H.Fosetas paklausė, kodėl tam tikra paukščių rūšis lizdus suka tik ten, kur neprieinamose aukštumose uolose matyti mažos, apvalios kiaurymės. „Jie patys padaro tas skyles, – paaiškino jam žmogus, ketvirtį amžiaus praleidęs džiunglėse. – Pats savo akimis mačiau, kaip paukščiai, snapuose laikydami lapus, nusileisdavo ant uolų ir, prisiglaudę prie akmens it geniai prie medžio, lapus trindavo į akmens paviršių“.
Galima būtų pamanyti, kad tai yra gryniausi prasimanymai. Tačiau apie šiuos augalus rašė ne vien P.H.Fosetas. Helga Acici (Helga Azizi) iš Berlyno pasakoja:
„Mano tėvai, kapelmeisteris Karlas Begelcakas (Karl Begelzak) ir jo žmona Elizabeta (Elisabett), nuo 1928 m. iki 1935-ųjų gyveno Santa Anoje, Salvadore. Ten tėvas dirigavo miesto orkestrui. Gimiau 1932 m. spalį. Tėvų namuose dirbo tarnai indėnai. Mano mama labai domėjosi indėnų kultūros istorija ir archeologija“.
Rado buteliuką
Ar tai įmanoma? Biologai, paklausti apie galimybę suminkštinti akmenis augalų sultimis, tik purto galvas. Tačiau visai neseniai Ekvadore šalia skeleto buvo rastas buteliukas su gelsvu aliejaus pavidalo skysčiu, kuris, kaip teigiama, pasižymįs savybe tiek suminkštinti akmenis, kad juos paskui galima formuoti rankomis.
Dalis skysčio buvo nugabenta į Austriją laboratoriniams tyrimams atlikti. Galbūt vietos gyventojams, stebėjusiems paukščių elgesį, jau seniai pavyko iš tam tikrų augalų pagaminti skystį, kurį buvo galima panaudoti įvairiausiems dalykams, pavyzdžiui, suteikti tam tikrą formą didžiuliams monolitams?
RESPUBLIKA.LT
