Užliejo širdį ir mintis manas,
Eilinį kartą dvejonių ežerui patvinus
Išnirti darosi sunku…
Nors ir be laiko prie audrų pripratęs
Jaunuolio kūne senis uždarytas.
O ką jau bekalbėt –
Pasiekti krantą nesišviečia man dar greit,
Jei švietėsi kada išvis…
Bet šiai akimirkai užtektų
Ir oro gurkšnio palaimingo,
Kursai jėgų suteiktų kapanotis
Į viršų
Ir kovoti…
Deja kalbėti viena,
O irtis sieksniais,
Žinant jog vistiek nespėsi
Tai jau visai kas kita,
Lengviau atpalaiduoti kūną
Ir valios kibirkštėlę paskutinę
Tamsioj gelmės vėsoj
Panirus užgesinti…
Ir grimzti, grimzti, grimzti
Būties absurdą jaunam tokiam pažinus
Nors aišku, kad skųstis sava dalia –
Tai kvaila,
Ir žių – valtelė iš tolumos atplaukia,
Pasiūlys ropštis jie vidun,
Lig kranto paplugdys…
Nė velnio – pasimsiu juos kartu,
Dugnan,
Undines pamylėti…
