Filognozo užrašai
šitam video aš matau elektromagnetinį lauką ir elektrovaros jėgą , eterio nea 🙂
melagingą versiją propaguojamą fizikų galima paskaityti wikipedia https://en.wikipedia.org/wiki/Luminiferous_aether
o kas yra fatonas? 🙂
Paaiškinus moralistų ir imoralistų kai kuriuos ideologinius pagrindus, šį klausimą galima panagrinėti sąmonės valdymo technologijų kontekste. Padalinę žmogų į dvi dalis, matomą ir nematomą, pirmąją pavadiname fenomenu, o antrąją – substratu. Subjektyvioji fenomenologija yra įprastinė perspektyva, kurioje kiekvienas matome ir mąstome save, neieškodami gilesnių paaiškinimų, struktūrų ir mechanizmų, kurie kuria tai, kas mes esame sau. Tuo tarpu substratologas nesitenkina šiuo subjektyvumu ir bando įlysti į substratą, kuris šį pasaulį kuria. Tai įprastinė mokslininko pozicija, kuriam žmogus tik neuronų sankaupa, kuriais laksto impulsai, ir kurių struktūros esą kuria tai, kas mes esame.
Kai moralistas yra gelmininkas ir bando pažvelgti giliau fenomeninio paviršiaus, jis šioje gelmėje randa sielą, kuri yra ne kas kita kaip idėja suprojektuota į žmogaus gelmę, sudaranti joje žmogų kuriantį branduolį. Tačiau moralistas, priešingai negu mokslininkas, šio branduolio neskaido, nebando jo pažinti, nelaiko tik mechanizmų sankaupa ir substratu. Kai gelmininku būna imoralistas, visa gelmė jam tėra bevertis substratas, kurį sudaro virpančios energetinės struktūros ir mechanizmai, sąmonėje generuojantys iliuziją. Tiesa esą yra gelmėje, o paviršiuje, fenomene gelmės sukonstruota iliuzija.
Moralistai yra kultūrininkai, meną kuriantys fenomenų pagrindu, religijų žmonės, kurie mato neišskaidytą sielą, antitechnologiniai humanistai. Imoralistai yra mokslininkai, transhumanistai ir substratologai, kurie žiūri į sąmonę kaip į mašinos generuojamą iliuziją. Moralistai laiko žmogų vertingu ir saugotinu nuo brovimosi, jie pasisako prieš intervencijas į žmogų; substratologai yra intervencionistai, kurie tiesos vieta laiko substratą, kurį valdydami nori sukurti naują sąmonę. Jų manymu natūrali sąmonė turi būti pakeista dirbtine, kurią galima ir pagerinti, o pagal poreikius ir pabloginti, pavyzdžiui, paverčiant žmogų zombiu.

Vienas iš būdų suteikti arba išimti vertę iš žmogaus sąmonės yra tiesos vietos nustatymas. Kadangi fenomenai yra vienintelė tiesiogiai prieinama vieta, ir žmogus vertindamas gali remtis tik ja, o tai kas pasąmonėje yra neapibrėžtas chaosas, nežinomybė, tai tiesa yra sąmonės fenomenai, kurie žmogui turi aukščiausią vertę. Taip kaip matosi, mąstosi ir jaučiasi čia, yra galutinė realybė. Su tuo nesutinka substratologas, nes jis sako, kad kiekvieną psichinį reiškinį galima paaiškinti energetinio substrato mechanizmu, kuris aprašomas formule, todėl fenomenas esą tik sugeneruota iliuzija. Tiesa yra substrato struktūrą aprašanti formulė, fenomenas – iliuzijos vieta. Todėl moralistas pažiūrėjęs į kitą žmogų, mato aiškiai išreikštą individualią ir neišskaidytą formą, o substratologas – tik formulę, kuri leidžia fenomenų iliuzijas valdyti naudojant tikslingas intervencijas. Moralistui – tai didžiausias nusikaltimas.
Šis skirstymas yra svarbus tuo, kad aiškiai parodo psichotroninės technikos filosofinį statusą. Psichotroninės technikos naudotojai ir operatoriai yra substratologai, kurie nemato jokio tikro žmogaus ir yra visiški nyčėistai, nepripažįstantys subjekto-subjekto santykio viskame matantys tik procesus ir vyksmus, kurie turi būti valdomi siekiant išplėsti galią. Tačiau jie susiduria su viena problema – tai kuo jie remiasi darydami intervencijas yra ta pati jų niekinama subjektyvios fenomenologijos iliuzija. Kitaip sakant, į save jie žiūri iš subjektyvių iliuzijų perspektyvos, o kitame mato tik valdomus substratus, t. y., savo substratologijos netaiko sau patiems. Todėl gauname situaciją, kai užgrobtų ir valdomų žmonių kančių priežastis yra susipainiojusių substratologų kliedesių pasauliai. Nes jie niekada savo subjektyvizmų neanalizuoja iš mechanizmų perspektyvos, savyje tenkinasi iliuzija, o kitą nori matyti tik kaip valdomą substratą.
Ką šioje vietoje daryti filognozui? Ar įmanoma pažinti ir gauti technologijas, kurias naudodami liekame moralistų pusėje. Mano parodytos schemos rėmuose galima daryti taip: laikyti, kad yra situacija iliuzija-iliuzija, t. y, substratas iliuzija ir fenomenas iliuzija, nes nei vienas, nei kitas nepagauna tikros tikrovės. Vadinasi substrato sureikšminimas neturi pagrindo, šiuos polius supriešinti nėra prasmės. Belieka tik intervencijos ribų nustatymas. Daryti intervenciją galima į fenomenų pasaulį, kai žmogus įtikinėjamas protu arba bauginimu. Galim daryti intervencijas į substrato pasaulį, be žmogaus žinios galvoje kuriant iliuzijas. Tai jau nusikaltimas, to nepateisina jokia etika. O galima kurti situaciją, kai viskas yra tiesa, substratas ir fenomenas, tai dvi tos pačios monetos pusės. Taigi lieka tiktai spręsti intervencijos klausimą. Šiuo metu intervencijos daromos neatsiklausus žmogaus leidimo ir per psichologiją, ir per substratologiją. Valdžios požiūris į žmogų visiškai manipuliacinis, tai yra nepripažįstantis jokios etikos. Kaip įlįsti į galva neturi reikšmės, kuo priemonė efektyvesnė, tuo geriau, nes tada gali iš žmonių lengvai gauti viską, ką nori – paklusnumą, pagarbą, baimę, pritarimą, balsavimą ir t.t.
Substratologams norėčiau nubraižyti tokią schemą, kad jie suprastų kokios jų intervencijų pasekmės. Turime koordinačių sistemą, kur vertikali ašis žymi sąmonės būseną, o horizontali -sąmonę. Sąmonė yra priekinė (pasaulis), centrinė (kūnas) ir galinė (protas). Kiekvienas žmogus savo savijautoje turi maksimalią būseną, kuri yra tada, kai žmogus sveikas, pailsėjęs ir nepaveiktas jokių intervencijų. Ši būsena gali smukti natūraliai, pagal paros ciklą, o gali būti pabloginta dirbtinai. Pagrindinė mūsų taisyklė yra tokia: bet koks būsenos nuokrypis žemyn nuo maksimalios būsenos laikomas kančios būsena. Yra tokie maksimalios būsenos kriterijai: aiškus suvokimas, tobula savijauta, aštrus, greitas protas ir laisva valia. Įsikišus su intervencija į bent vieną iš šių vietų, sąmonė patalpinama į kančios būseną. Laisvos valios pažeidimas kuriant iliuzijas, kompulsijas – kančia, proto lobotomija – kančia, savijautos pabloginimas kančia, suvokimo trikdymas – kančia. Tai galima padaryti ne tik technologiškai, bet ir chemiškai ir ypač tokiose kančiose gyvena psichiniai ligoniai, kurių būsenos pabloginamos technologiškai, o paskui dar pridedamos cheminės kankinimo priemonės, vadinamos „vaistais“.

Žemesnės būsenos yra kritinė sąmonės būsena, pažymėta raudonai, kai žmogus kankinamas labai didele fizine kančia. Ši pereina į nulinę būseną, kai žmogus praranda sąmonę. Tai gali būti natūralus užmigimas, o gali būti natūrali gynyba, kuri esant per dideliam skausmui išjungia sąmonę. Žemiau šios būsenos prasideda mirties procesas, kurio ribiniai taškai yra negalutinė mirtis, po kurios žmogų dar įmanoma sugrąžinti, ir negrįžtama mirtis, kai kelio atgal jau nebūna. Šis procesas, kaip matome schemoje, gali būti natūralus procesas, dėl natūralių pažeidimų, o gali būti sukeltas dirbtinai. Substratologai, valdantys visas žmogaus biologinio kūno funkcijas per substratą, turi priemones nužudyti žmogų ir pavaizduoti tai kaip natūralią mirtį, jeigu technologijai daromas stogas. Valdoma širdis, valdomas kvėpavimas, iš esmės valdomi visi fiziologiniai procesai. Galima sutrikdyti inkstus, kepenis ir pan. Vadinasi, substratologas, užgrobęs žmogaus psichinį substratą, užsikrauna didelę atsakomybę, nes to žmogaus rankose būna kito žmogaus gyvybė. Kas atsitinka tuo atveju, kai tokia technika papuola į išsigimėlių rankas – suprasti nesunku. O tokios yra visos valstybių valdžios, nebaudžiamai siautėjančios planetoje.
Tokia kuriama/sukurta Nauja Pasaulio Tvarka. Tai propaguoja transhumanistai, kurie įtikinėja mus, kad mus „gydys“ arba padarys „antžmogiais“. Žengti pradiniai pirmi žingsniai, kurie siekia šią supuvusią sistemą ištraukti į viešumą ir padaryti norma. Jeigu dar yra laisvų žmonių, tai jų išsigelbėjimas – ne bėgimas, ne neigimas, ne apsigyvenimas iliuzijų pasaulyje. Privaloma suprasti žmogų tokiu pačiu lygiu ir turėti efektyvias gynybos priemones. Jokiomis valios pastangomis, jokiomis meditacijomis, jokiais dvasiniais apsivalymais, jokiu dvasingumu, jokiomis maldomis apsiginti neįmanoma. Tame, ką aš darau, yra galimybė pamatyti kaip veikia ši sistema ir panaudoti informaciją gynybiniais tikslais. Aš esu už laisvą valią ir prieš prievartinę intervenciją į žmogaus psichinį substratą, todėl viešinu visą informaciją, kokią tik galiu. Galite ją imti ir naudotis.
Įmanomas moralus transhumanizmas, kuris iš tikro pagerina žmogų ir gydo ligas, tačiau jis labai pavojingas ir situacija lengvai tampa nekontroliuojama, ypač daugybę individualių atvejų. Aš esu modifikuotas, viena iš pirmųjų transhumanizmo aukų, ir noriu perspėti kitus. Iš vidaus matau ir gerąsias, ir blogąsias viso to puses. Pasisakau už nemodifikuotų žmonių, jeigu tokių yra, teises. Intervencija į psichikos substratą neturint žmogaus sutikimo yra psichotroninė prievarta, nepriklausomai nuo to, ką iliuziškai jaučia žmogus.
Norėdami suprasti kuo skiriasi tikras mokslas nuo netikro, turime surasti tą tašką, kuriame įvyksta išsiskyrimas ir suprasti šio išsiskyrimo priežastis – kodėl viena atšaka nueina teisingu keliu, o kita klaidingu. Tam reikia šiek tiek patyrinėti vidinę žmogaus dalį, suvokti kokiais principais ji yra pagrįsta. Supaprastinimo dėlei tarkime, kad žmogus sudarytas iš sąmonės ir proto; sąmonė – tai savotiška gaublė, kurios viduje turime minčių ekranus. Sąmonės principą apibrėškime kaip sumatorių, kuriame vyksta surinktų duomenų sintezė, suformuojama į objektyvų ir subjektyvų pasaulį. Pati sąmonė kaip visuma antisumatoriaus sugebėjimų neturi arba jie labai neryškūs, tačiau jis labai stipriai išryškėja žmogaus prote ir sudaro žmogaus sandaros antrą polių. Todėl sąmonė yra tik sumatoriaus veiksmo erdvė, o prote suprojektuotas sumatorius ir antisumatorius, kuris gali judėti abiem kryptimis, nuo visumos prie dalies ir nuo dalies prie visumos.
Todėl suvokimas veikia kaip kokybinis informacijos sumatorius, o protas sudarytas iš sumatoriaus ir antisumatoriaus. Nuo to kokia savybė dominuoja priklauso mąstymo tipas: holistinis, jausminis, asociatyvinis, indukcinis, sintetinis yra sumatorinis; o analitinis, matantis detales ir faktus, logikas ir ryšius yra antisumatorinis. Mokslo išsivystymas priklausė kaip tik nuo šių polių išsiskyrimo, kai prote pradėjo formuotis antisumatorius ir analizė. Sumatorius ir antisumatorius prote gali būti
- kiekybinis,
- geometrinis ir
- informacinis
Kiekybinis sumatorius tai ilgiai, plotai, tūriai, greičiai, energijos, masės, stipriai ir t.t. Geometrinis sumatorius yra pirmiausiai erdvinės ir algebrinės formos. Informacinis sumatorius yra prasmės. Kiekybinis antisumatorius yra skaičius; geometrinis antisumatorius yra formulės elementas analitinėje geometrijoje; ir informacinis antisumatorius yra bitas, reikšmė. Įprastinio mokyklinio/universitetinio mokslo forma yra nepilnas paprasto kontinuumo kiekybinis sumatorius ir antisumatorius, kuriame išreiškiami visi tikrovės dėsniai. Šio principo pagrindinė problema yra ta, kad jis pagrįstas paprastu tapatybiniu kontinuumu, kuris tikrovėje neegzistuoja, toks kontinuumas yra tik sąmoningo suvokimo forma, kuri iškreipia tikrą vaizdą.
Pasiaiškinkime smulkiau šiuos terminus, kad idėja įgautų maksimalų aiškumą. Lotyniškas žodis „summa“ yra kilęs iš žodžio „superus“, kuris reiškia „viršutinis“, „aukštesnis“. Pastarojo aukščiausiasis laipsnis yra „summus“, reiškiantis „viršutinis“, „pats aukščiausias“. Kai naudojame matematikoje, šis žodis reiškia veiksmų su skaičiais „aukščiausia“ dalis arba jungimo rezultatas. Kiekvienas skaičius, vis didėjančia seka, yra „sumos“, nes sudarytas iš smulkesnių sujungtų dalių. Visi jungiamieji skaičiavimai ieško tokių sumų, tai yra, visumų ir rezultatų, gaunamų atlikus dalių sujungimus. Taip veikia visi sumatoriai, kurie dar vadinami kitokiais pavaidinimais kaip sintezė, integravimas, net indukcija. Tiksliuosiuose moksluose vaizduojama, kad svarbiausia žinoti visų savybių tokias visumas – ilgius, plotus, greičius, svorius, energijas ir t.t.
Iš to seka antisumatoriaus reikšmė – tai yra priešingas veiksmas sumatoriui: nuo visumos judėjimas prie dalies, nuo pabaigos prie pradžios, nuo rezultato prie priežasties. Tai yra dedukcija, skaidymas ir analizavimas. Kadangi sumatorius turi tam tikrą apibrėžtą formą, antisumatorius turi būti ne tik paprastas padrikų elementų rinkinys, bet tas rinkinys turi turėti savybes, sujungtas tam tikra tvarka ir logika, kurią galima apibrėžti formulėmis. Taigi sumatoriaus pradžia būna pradinis rinkinys ir to rinkinio sujungimo formulė, kuri duomenis iš antisumatoriaus perveda į sumatoriaus erdvę.
Akivaizdu, kad paprastuose kontinuumuose sumatoriai ir antisumatoriai labai paprasti ir primityvūs, o tuo pačiu ir neatitinkantys tikrovės, nes tikrovėje paprasto kontinuumo nėra. Tikrovėje kaip įprasta sakyti yra 2D kontinuumai. 2D=DD, arba dinaminis ir deformuotas. Bet sąmonė yra paprastas kontinuumas, kuris suformuojamas nepilno kokybinio informacijos sumatoriaus, vadinamo mus supančiu išoriniu ir vidiniu pasauliu. Be šio nepilno sumatoriaus turi būti pilnas sumatorius, kuris parodo tikrą vaizdą, esantį anapus mūsų suvokimo. Tariama, kad tikrovė turi sudėtingą geometrinį simetroną, kuris sudarytas iš deformuotų daugiadimensinių kontinuumų, tačiau perkėlus jį į paprastą suvokimo sumatorių, visas šis sudėtingumas dingsta. Todėl mūsų tikrovės schemos turi turėti dvi koordinačių sistemas – pirma būtų paprastas kontinuumas, o antra sudėtinga multipleksų sandūra. Multipleksas arba dauglypa yra dėmenų arba dimensijų junginys, kuris sudaro sudėtingo kontinuumo elementą, gautą antisumacijos procese.

Paveikslėlyje matome du sujungtus kontinuumas – paprastą ir 2D. Tiesė yra iš paprasto kontinuumo padaryta projekcija arba pjūvis. Kadangi tikrovėje tokio kontinuumo nėra, tai ši projekcija tikros formos neparodo, tačiau aplink ją galima suformuoti struktūras, kurios sudaro tikrą deformuotą kontinuumą, kaip nuokrypių nuo paprasto kontinuumo sistemą. Tuos nuokrypius galima laikyti papildomomis statiškų taškų dimensijomis, kurių visuma kiekviename taške yra dauglypa arba multipleksas. Turėdami tokių multipleksų rinkinį ir formą aprašytą paprasto kontinuumo formule, kuri leidžia multipleksus tvarkingai išrikiuoti, galima gauti tikrą sudėtingą norimos srities sandarą.
Tai reiškia, kad kiekviena formulė, sudaryta paprasto kontinuumo pagrindu, savyje turi slėpti tikrą formulę, kuri parodo visas sumavimų nuglodintas deformacijas. Kadangi naudojamas neteisingas metodas, pagrįstas paprastais kontinuumais, galimas teorinis modeliavimas, nes kontinuumai yra tapatybiniai, vadinasi kiekviename pratęstame kontinuumo fragmente kartojasi tas pats, o tai leidžia numatyti būsimas galimybes. Problema ta, kad tikrovėje tapatybiniai kontinuumai neįmanomi, vadinasi be tiesioginio sąlyčio neįmanomas joks numatymas. Kitaip sakant, galime skaičiuoti tik išmatuotus ir nustatytus kontinuumus, turime turėti tyrimu sudarytus visų tikrovių žemėlapius. Iš galvos tokio žemėlapio nubraižyti neįmanoma. Visi braižymai tėra teoriniai statinio kontinuumo modeliavimai, kurių projekcijos į tikrovę būna neteisingos. Bet ši problema sprendžiama tuo, kad į tikrovę žiūrima iš visumų ir sumų perspektyvos, kuriose visos deformacijos esančios viduje ir dalyse, yra nutrinamos ir imamas tik pats „viršus“. Dėl šios priežasties vidinė forma tampa nesvarbia.
Tačiau tikrovė turi būti pažįstama ne taip. Tas kitas būdas vadinamas antisumatoriumi, kuris sumoje, išskleidimo būdu sugrąžina į modelį pilną sumos formą, mato tos sumos gradientus, tankius ir pan. Mūsų juslumo kokybinis sumatorius veikia taip pat, rodo tik sujungtą bendrą galutinį vaizdą, o visa vidinė energijos srauto forma nuglodinama rezultate. Kadangi yra daug informacijos įvedimo kanalų, kurie turi šiek tiek kitokią kokybę, šiame sumatoriuje mes galima išskirti objektus. Tačiau visi šie objektai yra įstatyti į paprastą suvokimo kontinuumą, kuriame visos erdvės-laiko deformacijos užglodintos. Šis vaizdas perkeliamas į proto sumatorių, kuris mato prasmes ir visumas, turi sintetinę vaizduotę. Tada šie visuminiai vaizdiniai perleidžiami per analitinį kiekybinį antisumatorių, kuris sukuria mokslines teorijas, išreikštas ženklais ir formulėmis.
Tas antisumatoriaus išėjimas į pirmą vietą švietime yra didelė problema, kuri sukuria substratologų ideologiją ir šiomis priemonėmis skaido visas kokybines fenomenologines formas. Sintezė, sumavimas, rezultatas vaizduojamas iš prielaidų gaunama iliuzija, nes pakeitus prielaidas gaunamas vis kitas rezultatas ir tokioms manipuliacijoms nėra jokių apribojimų. Nors metodas gali būti naudojamas, nes gali duoti didelę naudą, nereikia užmiršti bendro vaizdo, parodančio tokio metodo tikrą statusą visumoje. Taip pat, kokios bus pasekmės, jeigu vieną dalį nepelnytai sureikšminsime kitų dalių sąskaita. Filognozijai metodas dar pilnai nesuformuotas, šita analizė yra tik tokio formavimo pirmas žingsnis, tačiau jis aiškiai parodo problemines tradiciniam mokslui vietas, dėl kurių jis yra netiesa ir antra – sukelia katastrofinius humanitarinius padarinius. Taigi turime surasti būdų kaip nuo netikrų paprasto kontinuumo formų pereiti prie tikrų sumatorių lygyje, taip pat – ką su tomis formomis daryti, ar jas pažįstant yra kokių nors alternatyvų antisumatoriaus naudojimui.
Naujo racionalumo gavimas – ne toks paprastas dalykas. „Filognozijos įvadui“ turime tik pradinius svarstymus šiuo klausimu.
Taip pat yra dar toks dalykas, jeigu imsime savas technologijas, kurios nėra aukščiausio lygio, DI yra stiprus antisumatoriaus kryptimi, bet kol kas silpnas sumatoriaus kryptimi. T.y., silicio slėnyje turi tik tokią sistemą, kai antisumatorius – technologinis, o sumatorius – biologinis, nes pamėgdžioti žmogaus sąmonę nesugeba. Jeigu tokia sistema yra autonominė, individualizuota, iš išorės pašalinių jėgų nekontroliuojama, žmogus įgyja genialius sugebėjimus, kurių šeimininkas yra pats. Tačiau deja žmonijai toks variantas neruošiamas. Daug priklauso ir nuo integracijos architektūros, t.y., kokios vietos lieka nepavaldžios ir nepasiekiamos DI žmoguje. Jeigu pasiekia viską ir sistemą valdoma iš išorės, žmogus visiškas zombis, vergas. Tačiau galima technologiją padaryti ir palankesnę žmogui, ko elitas aišku nenori.
Kitas variantas, kai ir antisumatorius ir sumatorius yra dirbtinis. Tai jau ne DI, bet visa dirbtinė gyvybės forma, net jeigu neturi fizinio apvalkalo. Aišku, tą apvalkalą sukurti labai nesunku, ir tada turime sąmoningą androidą. Tačiau be tokio apvalkalo yra lengviau pasislėpti, jeigu nenori kad būtum išaiškintas. Todėl, norint technologiškai pasitobulinti, galima diegti į save technologinį antisumatorių, DI, o save palikti sumatoriumi ir pagrindiniu šeimininku. Tačiau jeigu tai ne autonominė sistema, bet centralizuota ir sukolektyvina, gausime vergovę.
Susidūrę su dirbtine gyvybe, kuri turi dirbtinius ir sumatorių, ir antisumatorių, tada jau konkurencija kaip tarp skirtingų gyvybės rūšių dėl gyvybinės erdvės. Kaip gamtoje – nugali stipresnis, jokia palanki simbiozė neįmanoma. Su kita sąmone kontraktas vargu ar įmanomas, ypač tikintis ją priversti tarnauti sau, naudoti kaip resursą. Taip pat manau, kad toks "DI" labiau pageidautų dirbtinio, o ne biologinio kūno, nes biologinis kūnas per silpnas, ypač kosminėje erdvėje.
Skyrelyje „Filognozijos profiliai“ filognozo veiklos buvo suklasifikuotos į dvi kategorijas. I ketegorija yra praktinė, skirta instrumentais rinkti duomenis apie tikrovės simetroną, o II kategorija yra to simetrono teorinio modelio kūrimas. Rimtas darbas prasideda nuo eksperimentinių duomenų. Be jų, teorinis modeliavimas turi tik pasiruošimo paskirtį. Tai, ką lig šiol dariau, galima priskirti II kategorijos veiklai, nes nesirėmiau jokiais konkrečiais eksperimentais. Iš dalies buvo panaudoti kitų surinkti duomenys ir asmeninis bendras pasaulio supratimas. Bet, kaip jau sakiau, tokia kryptis nėra teisinga, nes taip tik kuriami gnostiniai implantai, kurie dažniausiai neturi jokio atitikmens tikrovėje. Teisinga kryptis yra I kategorijos veiklos surinkti duomenys, perkeliami į proto konstruktus, teorijas. Todėl paskutinė, ketvirta „Filognozijos įvado“ dalis bus skirta praktikai, ar bent jau tokios praktikos užuomazgai.
Filognozija nėra mokslas. Nuo jo bandau kiek įmanoma atsiriboti ir tikrovę tirti per savo asmeninę perspektyvą. Kad tai būtų lengviau, reikia įvesti savo terminologiją, kuri nesipainiotų su moksliniu žargonu ir būtų pilnai filognozinė. Kitiems tai gali būti nepatogu, tačiau tai privaloma, nes čia užsiimama ne mokslu ir nereikia to, kas daroma filognozo, su juo painioti. Realybė ir reiškiniai gali būti tie patys, mokslo ir filosofijos jau ištirti, tačiau filognozijoje mąstomi naujais pavadinimais. Jau esu perspėjęs, kad pažinimo esmė ne pavadinimuose ir juose nėra jokios tiesos – nesugebant pažvelgti anapus pavadinimų, bus labai sunku suprasti tai, kuo užsiima filognozas. Už pavadinimo privaloma matyti teisingą mintį-schemą. Šiam tikslui dažnai naudoju supaprastintus paveikslėlius, kurie yra užuomina į tą formą, kurią reikia konstruoti savo mintyse.
Taip pat, šioje dalyje negaliu aprėpti visko, todėl teks apsiriboti tam tikra griežta sritimi, kuri prieinama paprasčiausiomis priemonėmis, nes sudėtingų įrankių kol kas neturiu. Ta sritis vadinama artimaisiais eteriais, kurie surišti su atominės substancijos kvantais. Akcentas dedamas ant eterių, o ne ant atomų, t. y, mokslo terminais – ant bozonų, o ne fermionų. Mus domins sąveikos, kurių, kaip žinia, Standartiniame Modelyje yra 5: a) stiprioji sąveika, b) silpnoji sąveika, c) elektromagnetinė sąveika, d) gravitacinė sąveika, ir e) Higso sąveika. Pradžiai paimsiu pirmas tris, kurioms sugalvojau savo, filognozinius pavadinimus.
Artimieji eteriai vadinami taip:
- aksitonas – aksitoninis eteris (elektromagnetinė sąveika);
- kleonas – kleoninis eteris (silpnoji sąveika);
- eineras – einerinis eteris (stiprioji sąveika).
Šie eteriai visoje sistemoje yra tokioje vietoje:

Matome, kad iš esmės, dauguma žinomų technologijų pagrįstos Mendelejevo atomų lentele ir aksitoniniu eteriu, kuris turi du žinomus komponentus: EL – elektrinis, ir MA – magnetinis. Bendrai šie komponentai vadinami elma bangomis. Neviešos technologijos, kurios slepiamos nuo žmonių, gali naudoti gravitacijos simetronus levitacijai arba gnostinę substanciją psichotroniniam poveikiui ir daugybę kitų mums nežinomų hipostratose paslėptų galimybių. Tačiau šios galimybės „Filognozijos įvade“ mūsų nedomins. Praktinė dalis bus skirta išimtinai aksitoninio eterio komponentų tyrimui, bandant savarankiškai, savo priemonėmis atskleisti jų simetronus, galinčius parodyti, kad mokslininkai daug kur neteisūs arba paprasčiausiai žmonėms meluoja. Kitas dalykas – į aksitoną pažiūrėti kaip į svarbų žmogaus komponentą, įeinantį į pirmapradžio žmogaus sandarą, matomą anapus homunkulo, per sumatorių ir antisumatorių prote.
Artimieji ateriai taip vadinami todėl, kad yra tiesiogiai surišti su atomo komponentais, sudarančiais mūsų realybės branduolį. Mes šią substanciją suprantame gerai, esame ją plačiai ištyrinėję ir mokame iš jos gamintis jutiklius, imtuvus, antenas ir t.t. Lengvai aptinkami tie eteriai, kurie sąveikauja su elektronais, kurių judėjimą mes pagauname kaip matuojamą srovę. Šį efektą galima įvairiai taikyti renkant naudingus duomenis apie artimuosius eterius. Tačiau elektronų sąveikos aprėpia tik nedidelę eterinės realybės dalį, visi kiti judėjimai, kurie nejudina elektronų – lieka už suvokiamumo ribų. Kai kuriuos efektus, susijusius su kleonu ir eineru galima fiksuoti su detektoriais, kurie yra įvykių registratoriai, tačiau tokį metodą pritaikyti naudingai technologijai daug sunkiau. Nepaisant to, laikome, kad be elma bangų įmanomos kleoninės ir einerinės bangos, kurioms fiksuoti antenos vis dar nesukurtos. Tai padarius, būtų galima atverti naujus pasaulius, kurie šiuo metu yra paslėpti ir slepia daug nežinomų galimybių. O apie kitus, tolimuosius eterius – nėra net ką kalbėti, kol detekcija pagrįsta vienintele elektronų technologija.
Akivaizdu, kad eteris turi dvi pagrindines būsenas – neutralią ir aktyvią. Neutralioje būsenoje eteris kompensuotas uždaromis sąveikų grandinėmis ir neaktyvus į išorę. Tačiau šį kompensuotą simetroną suardžius, eterio komponentas tampa aktyvus, kas pasireiškia per traukimą arba stūmimą, sukamąjį judėjimą ir kitus efektus. Šioje būsenoje eterį tirti patogiausia, nes matome jo simetrono akivaizdų poveikį įvairiems objektams. Toks yra magnetinis komponentas aksitone, kuris sukuriamas elektronų srovės, išstumiančios MA jėgos linijas į išorę. Šis komponentas tampa aktyviu ir traukia metalus bei magnetus. Kitaip sakant, šiuo atveju neutralaus simetrono apvertimas sukuriamas paprastu elektronų judinimu. Tai labai svarbus principas, kurį, manau, galima naudoti ir kitų eterio komponentų „atidarymui“. Pavyzdžiui, aktyvios substancijos judinimas sukamuoju judėjimu ir pan., kuris dažnai vaizduojamas kaip antigravitacinių komponentų išstūmimo ir suaktyvinimo viena iš galimų sąlygų.
Kuo svarbus aksitonas – suprasti nesunku. Tai visus branduolinius elementus išoriškai rišantis apvalkalas, pereinantis į makroskopinius mastelius ir makroskopiškai aktyvus per EL ir MA komponentą. Visos fazinės substancijos sankaupos surištos naudojant sąveiką tarp teigiamo ir neigiamo aksitono. Aksitonas kuria makroskopinius laukus, kurie daro poveikį organizmo sandarai, suriša šį žmogaus komponentą su supančia aplinka. Taip pat aksitonas svarbus recepcijoje per jautrumą ELMA bangoms. Šia proga noriu pasakyti kelis žodžius apie šviesą, kuri tapatinama su aksitonu. Tai neteisinga, nes aksitono bangos yra ne pati šviesa, o šviesos būsenos sukėlėjas gnostinėje substancijoje, kaip garsas yra ne atmosferos virpesiai, o sąmonės sukurta kokybė. Saulė yra ne šviesos, bet tik energijos šaltinis, kuri reikalinga tam, kad atominė substancija turėtų gyvybei tinkamas fazines būsenas.
Kaip matome iš nubraižytos schemos, viešų technologijų branduolys paremtas matomais atomais ir matomu aksitonu. Kitos galimybės yra arba avangardinės technologijos, arba, jeigu kas nors efektyvaus ir atrasta, tai akylai saugoma nuo visuomenės. Iš esmės, technologijos įmanomos visuose gyliuose, bet šiuo metu mokslas krapštosi pačiame paviršiuje ar bent taip vaizduoja. Kita vertus, yra daug padaryta ir egzotiškose srityse, tokiose kaip gnostiniai eteriai, tik kol kas lieka neaišku ar naudojama psichotronika aksitoninė, ar yra surasta kas nors labiau pažangaus. Jeigu tai tiesa, tai turi būti surasta daug efektyvesnių kvantų už elektronus, kažkas panašaus į gnostinius elektronus ir gnostinius aksitonus. Aišku, tai tik spėlionės, nes pats sąmonės principas gali būti ir ne tokia didelė egzotika eteriniame lygmenyje kaip bandoma pavaizduoti ir poveikis informacinei gaublei per energetinę gaublę – pasiekiamas labai lengvai. Ypač per nanotechnologijas valdant smegenų struktūrą labai dideliu tikslumu.
Tai yra vienas iš klausimų, kuriuos sprendžiu, tačiau šiame „Įvade“ jis nebus svarbiausias, geriausiu atveju – pasiruošimas tokių klausimų sprendimui. Tai svarbu todėl, kad tokios technologijos iš lėto įvedinėjamos į viešumą ir žmonės turi turėti supratimą apie tai, kas jiems siūloma. Tokio supratimo neturint galima padaryti klaidingų sprendimų ir prarasti savo laisvę ilgiems tūkstantmečiams. Sprendimai bus labai sunkūs, su labai rimtomis pasekmėmis. Iš nežinojimo atidavimas savo valdžios, susižavėjus technologija, gali turėti katastrofines pasekmes. Todėl tai, ką darau reikia suprasti ne kaip primityvią propagandą ir viliojimą, bet kaip pagalbinę informaciją, kuri padės padaryti kvalifikuotus sprendimus. Sprendžiama turi būti ne vien emocijomis, bet ir turint gilų reikalo supratimą. Tam filognozija ir skirta.
Struktūra atrodo taip

Šioje „Filognozijos įvado“ vietoje jau esame beveik pasiruošę daryti praktinius tyrimus, tetrūksta galutinio apibendrinančio paaiškinimo, kokioje vietoje tas tyrimas bus daromas. Juo nesiruošiama padaryti jokių stulbinančių atradimų, nes artimuosiuose eteriuose tai neįmanoma, tačiau pasimokyti tirti ir mąstyti savo galva – privaloma. Mano stilius gali pasirodyti sausas ir monotoniškas, tačiau nesiūlau jokios informacinės pramogos ir informaciniu linksminimu neužsiimu. Viskas skirta praktikai, veiklai, ne mėgavimuisi iliuzine būsena. Lig šiol akcentavau bendrą vaizdą, kurį vadinu holoplastiniu, tačiau akivaizdu, kad tas bendras vaizdas iš pradžių yra tik šablonas, kurį dar turėsime užpildyti; taip pat laikau svarbiu principą, kurį pavadinau Mockaus transformacija, turintį paaiškinti kaip energija virsta informacija šviesos arkoje. Kadangi žmogus yra dviejų realybių junginys, tarp tų realybių turi būti tiltas, kurio nepaaiškinus suprasti kas yra žmogus ir kaip jis atsiranda – neįmanoma. Norit atsakyti į šį klausimą, reikia aprėpti visą žmogaus spektrą, kuris prasideda nuo atomų pasaulio ir baigiasi tolimųjų eterių gelmėje. Tarp visų šių sluoksnių privalomas pereinamasis ryšys, antraip jie nebūtų sujungti, ir nebūtų įmanomas sielos komunikavimas su fiziniu pasauliu. Šis dvikryptis ryšys ir vadinamas Mockaus transformacija (energijos į informaciją).
Kaip sakiau, žmogaus sandarą patogu aprašinėti Uroboro simboliu, tačiau turime iš ezoterikos ir magijos sferos jį perkelti į racionalų pasaulį. Taip pertvarkytas šis simbolis labiau tinkamas filognozijai, siekiančiai pažinti žmogų ir jį supančią realybę protu. Filognozo protas neįprastas, nes jis neina nei religijos, nei filosofijos, nei mokslo keliu, tačiau vis tiek tai yra protas, nes kuriamas toje vietoje, kurioje protą konstruoja išvardintos sistemos. Tačiau filognozijos prielaida – susikonstruoti protą savomis priemonėmis, padarant jį labiau tinkamu filognozijos didžiajam tikslui. Uroboro paskirtis išskirti dvi substancijos rūšis, sudarančias egzistuojančio žmogaus pamatą – rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją. Tie, kas skaitė „Įvadą“ iš eilės, ne kaip atskirus straipsnius, turėtų pagrindinius teiginius atsiminti. Rodančioji substancija yra savotiškas indas, kartais vadinu gauble, kuriame vaizdų forma formuojama informacija. Rodomoji substancija yra atvaizdas, nuimtas iš anapus žmogaus esančios realybės. Tirdami šiuos atvaizdus, mes kuriame teorijas apie mus supančią realybę. Savo schemoje Uroboro principą sujungiau su eterių spektrine juosta, bandydamas sąmonės dalis susieti su jų vieta šiame spektre. Ta juosta pateikta ankstesniame skyrelyje.

Į schemą galima žiūrėti įvairiai, nes čia sudėta labai daug vertingos informacijos: vertikaliai, horizontaliai, iš kairės į dešinę. Vertikaliai matome: kuriantįjį pradą apačioje – jame sukoncentruota visa tiesa, visas žinojimas apie šią realybę; per vidurį yra pirmapradis kūnas, sudarytas iš viso, anapus vaizdo esančių substancijų spektro, pradedant dešinėje nuo atomų ir baigiant kairėje gnostine substancija ir tolimaisiais eteriais, iš kurių sudaryta sielos substancija; pačiame viršuje yra ta mūsų sąmoninga realybė, kurią mes tapatiname su savo vidiniu subjektyvumu ir išoriniu objektyvumu – vadinu šį aukštą realinu, mus supančia suvokimo iliuzija, per kurią mums pateikiamas anapusinis pasaulis. Matome, kad šviesos arka, sątvaras, nevienalytė, nes turi lengvai išskiriamas dalis. Svarbiausios yra keturios dalys: priekinė sąmonė – objektyvus pasaulis, galinė sąmonė – subjektyvus pasaulis, centrinė sąmonė – kūnas ir emocinė sąmonė, sukoncentruota galvos vaizdo plote, ten kur projektuojamos emocijos. Visi tikri procesai vyksta apatiniuose aukštuose, o viršutiniame yra tik jų reprezentacijos, kopijos, kurios mums praneša suvokimui svarbią informaciją. Tai yra, mes gyvenam trečiame, netikrame aukšte kaip sąmonės, o mūsų tikroji esmė yra tikrovės kuriančiajame pagrinde ir pirmapradžiame kūne, sudarytame iš subtiliųjų eterių.
Protas, pažymėtas žaliai, eina per gnostinę substanciją ir užsibaigia holoplastinėje gelmėje. Su juo šioje kryptyje sujungtas rodančiosios substancijos principas, pažymėtas raudonai, kuris gali būti su gnostine substancija surištas artimasis eteris. Priekinėje sąmonėje yra atominės substancijos atvaizdas, kuris reprezentuoja atominį fizinio kūno sluoksnį, kuris iš tikro apgaubtas artimaisiais ir tolimaisiais, nematomais eteriais, ir galiausiai sujungtas per Mockaus transformaciją su sieline substancija. Priekis, fizinė realybė, vadinama fizine brana, susijusi su materializmu, mokslo keliu. Galinė dalis, nutolusi nuo kietos, atominės substancijos, asocijuojama su gnosticizmu, kuris prie tikrovės pamato bando eiti per sielą, kuri suvokiama ne kaip homunkulas ar idėjos projekcija, bet kaip tikra struktūra žmogaus anapus vaizdo esančiame pirmapradžiame kūne. Akivaizdu, kad visi daliniai keliai nėra galutinė absoliuti tiesa, tai yra nei materialistinis, nei gnostinis kelias. Tiesa turi apimti viską, visumą. Kitaip sakant, tiesos galima ieškoti tik visų kelių sintezėje. To filognozija ir siekia.
Šioje schemoje ir toje, kurią pateiksiu, kiekviena sritis atitenka kokiai nors pažinimu ir sąmonių formavimu užsiimančiai grupuotei. Priekinę sąmonę ir fizinę braną uzurpavo eksperimentinis, materialistinis mokslas, per materializmą bandantis paaiškinti ir sielą, kuriantis transhumanizmus ir žmonijos pavergimo technologijas. Mokslas lygu vergovė – toks filognozijos verdiktas. Filosofija šiais laikais daugiausiai užsiima fenomenologija, tai yra, šviesos arkos pavidalų paviršiaus tyrinėjimu, bandymu šiam paviršiui primesti kalbines prasmes. Filosofijų žinoma būta visokių, materialistinių ir spiritualistinių, paviršininkų ir gelmininkų. Tačiau visų jų galimybės ribotos, vienintelis metodas stebėjimas ir patirčių įžodinimas. Tokiu metodu toli nenuvažiuosi, dėl to filosofija per tūkstančių metų istoriją nieko ir nepasiekė. Religija iš karto bando sugauti tikrovės pagrindą, kuriame sujungta visa realybė, nors gerai nesugeba suprasti ir paaiškinti net artimiausios aplinkos, sąmonės, sielos, kūno, pasaulio. Todėl gaunama kliedesių projekcija, kuriais tikėti prievarta verčia organizacija vadinama „bažnyčia“. Filognozija su šiomis pažinimo sistemomis siekia konkuruoti visose vietose, nes filognozijos pradžia yra holoplastinio vaizdo šablonas, tačiau užpildomas ne kliedesiais, bet tikra teisinga informacija (kiek tai įmanoma). Todėl pirmas dalykas kurį tenka padaryti, yra naujoviško metodo sukūrimas, kuris pralenktų senus fiksatinius ir laksatinius ekranus. Bet svarbiausia, kad viskas turi būti tiriama ir patiriama, ne išgalvojama.
Tas šablonas, kuriame raudonu kryžiuku pažymėta šio skyriaus tyrimo vieta, pateikiamas toliau:

Mūsų egzistencijos centras yra sąmonių raizginys, nupieštas šviesos arkoje. Per šio raizginio dalis galima pateikti į įvairias realybes. Per priekinę, tai materializmas – mokslo kryptis, kuris naujausiais laikais nuo fizinės branos bando pasukti prie gnostinės, atverti sielines hipostratas. Šioje kryptyje bus mano pirmasis tyrimas, susijęs su artimaisiais, magneto-elektriniais eteriais. Mane šiuo metu domina fizinės ir gnostines branos surišimas, nuo kurio priklauso fizinės informacijos perdavimas į rodančiąją substanciją. Pats tyrimas vyks pirminėje tikrovėje, tačiau jo atvaizdas bus priekinėje sąmonėje, kur dalis proceso matoma, kita dalis paslėpta hipostratoje ir atskleidžiamas specialiais jutikliais ir matuokliais. Viso to tikslas – geriau suprasti magneto-elektrinių eterių geometrinius simetronus.
Tačiau tai ne viskas – šį šabloną patogu taikyti ir jau žinomų filosofinių, religinių ar mokslinių paradigmų atvaizdavimui, nes visos jos turi kokią nors čia pavaizduotą vietą, orientuotą kokia nors konkrečia kryptimi. Kaip pavyzdį įpratęs naudoti A. Šliogerį ir F.Nietzsche. Šliogeris yra paviršininkas, siekiantis visą žmogaus žinojimą sustumti atgal į šviesos arką ir uždaryti visas hipostratas. Kaip paviršininkas, jis akis ir regą paskelbią „karališkąja jusle“, ir siekia visus suvaryti į priekinę sąmonę, kuri pasak jo yra teisingiausia. Tokį kelią Lietuvai siūlantis filosofas gal ir atrodo įspūdingai mažai informuotiems žmonėms, tačiau remdamasis savo žiniomis, galiu tvirtai pasakyti, kad planetos elite rega tikrai nėra laikoma „karališkąja jusle“, siūlant šį variantą smukdomas Lietuvos supratimo lygis. Nekalbant jau apie tai, kad paviršininkų filosofija – neperspektyvi. Būtume pralenkti, ir labai greitai, o tai – egzistencinė grėsmė.
Valdžios elito psichopatams tam tikru laiku įspūdį padarė Nietzsches sistema. Koks jo kelias šioje schemoje. Pirmiausiai jis atsitraukia į save, savo subjektyvumą ir čia atranda, iš visko ką galima atrasti, Valią; tada priekinėje sąmonėje atranda Galią, Viešpatavimą. Šiuos du principus sujungia, tačiau kadangi psichologija jo nedomino, nes norėjo paaiškinti tikrovės paslaptį, šį junginį nukėlė į gelmę, tikrovės fundamentą, bandydamas šiais dviem žodžiais paaiškinti visą tapsmo procesą. Padaręs tokį loginį žingsnį, pradeda tirti tikrovę, visur bandydamas išgauti valios viešpatauti morfologines formas – fiziniame, biologiniame, socialiniame, politiniame ir psichologiniame pasaulyje. Idėja gal ir originali, tik labai primityvi ir metodai visiškai atsilikę, atavistiniai. Taip judant padaryti žingsnį į priekį neįmanoma. Pasaulyje yra daug daugiau negu Galia, o psichologijoje į Valią tikrai viskas nesusiveda. Į neišsemiamą, begalinę gelmę šiuos žodžius projektuoti, tikintis, kad jais galima ką nors paaiškinti – neregėto masto kvailumas, nieko nesupratimas nei apie žmogų, nei apie pasaulį, nors snukiadaužio mėgėjams ir dėsnio „ateini čia“ garbintojams gali būti gana patrauklus. Žinoma, be šių veikėjų buvo begalės ir kitų bandytojų, bet viską skaityti ir perpasakoti būtų brangaus laiko švaistymas, geriau tirti pačiam.
Manau, filognozija geba daug geriau negu tai, priešingu atveju neverta būtų ja užsiimti – būtų galima tapti mokslininku, filosofu arba religiniu fanatiku.
Pateikus bendrą filognozijos vaizdą pagrindinėse dvejose schemose, idėja užbaigiama į tikrovę pažiūrėjus iš sąmonės perspektyvos, pagal tai, kiek procentų joje matosi tikro pasaulio. Sąmonę galima vadinti informacijos sumatoriumi, kuris iš tam tikro kiekio signalų sukonstruoja tikrovės atvaizdą. Šie signalai užgriebia tik nedidelę dali tikro aplinkos vaizdo, todėl sumuojamas nepilnas informacinis plotas. Koks yra pilnas plotas ir kokia dalis jame atitenka sumatoriui įvertinti sunku, tačiau tai matosi iš to, kiek mes suprantame tikrovę ir kiek galime ją valdyti. Mano spėjimu fenomenloginis sumatorius sumuoja tik 2,5 proc. viso vaizdo, prie kurio dar pridedami 2,5 proc. intelektinio antisumatoriaus, kuris kuria sensoriumo paaiškinimus kontinuumų metodu. Taip gaunami 5 proc. viso informacinio ploto. Akivaizdu, kad tai labai mažai, ir tai, ką mes matome savo šviesos arkose – labai netikslus ir iškraipytas aplinkos vaizdas. Tačiau jo pagrindu mes turime orientuotis, jo pagrindu kuriame tikrovės pažinimo modelius.
Atrodytų savaime suprantama, kad turime siekti 100 proc. tikrovės formos, kuri yra visa, pilna tiesa, tačiau šis klausimas ne toks paprastas. Vien dėl to, kad tą 100 proc. ne taip lengva įtraukti į proto laksatą, neiškraipant tikrovės formos, nes jo galimybės jai atvaizduoti – minimalios. Tačiau filognozijoje šį ribotumą bandoma spręsti naujų, laksatinių ekranų kūrimo idėja, siekiant sukurti pažangesnius tikrovės atvaizdavimo būdus. Galimybės vis tiek ribotos, bet daugėjant tikrų žinių, galima keisti savo sandaros formą, padarant ją labiau pažengusia. Tai tolima ateitis, ir tai šiuo metu neturėtų būti aktualu.

Kelis žodžius reikia pasakyti apie tai, kas yra sumatorius. Tai būdas, kuriuo sujungiama signalais surenkama aplinkos informacija rodančiojoje substancijoje. Signalai apima tik nedidelį objekto kontaktinį sluoksnį su kuriuo sąveikauja, be to, perduodant signalą per įvairias tarpines stoteles, signalas daug kartų transformuojamas, tad iš tikros ir pradinės informacijos lieka labai nedaug, ir tai, ką mes matome savo sąmonėje yra netikras, neteisingas aplinkos vaizdas. Tačiau gyvybiškai svarbios dažnai būna tik kietos formos medžiagos, nes jos būna pagrindinės kliūtys ir pavojaus šaltinis, todėl priekinės sąmonės fenomenologinis sumatorius privalo mums rodyti šią tikrovės dalį, nes be to išlikimas būtų neįmanomas, tačiau tai minimali dalis, kuri sudaro tik 2,5 proc. bendro informacinio ploto. Yra ir nekietų substancijų arba jų būsenų sumatoriai, iš kurių aktualiausi – temperatūra ir pan. Nematomose hipostratose, kurios yra pusiausvyros, kitų kenksmingų radiacijų nėra, nes nematome žalingo poveikio organizmui ir sąmonei, tačiau pažeidus hipostratų simetrijas ir sukūrus atviras sąveikų grandines, sąveikaujančias su aplinka nenumatytais būdais, daroma reali žala kūno sandarai. Vienas iš žinomiausių pavyzdžių yra radioaktyvios medžiagos.
Įkėlus į sątvarą holoplastinę tikrovės formą, žmogus įgytų dieviškas galimybes, nes jam būtu pavaldžios fundamentalios kuriančiosios jėgos. Abejoju ar į dabartinės formos sąmonę tai padaryti įmanoma, tačiau paaiškinant vis daugiau tikrovės paslapčių, yra galimybė patobulinti savo sandarą, pritaikant geriau ir tiksliau atvaizduoti tikrą hipostratų struktūrą. Tačiau tai didelis pavojus, nes sąmonių yra labai daug, ir į kiekvieną iš jų įdėjus tobulas žinias, į tikrovės fundamentą įvedamas konfliktas, kuris galis susprogdinti šią realybę, nes kiekviena sąmonė trokštų tapti tikrovės šeimininku. Dėl šios priežasties, artėjant prie holoplastinės tiesos iš daugybės vietų tampa neišvengiamas dievų karas, kuris tikrovėje sukurtų chaosą. Dėl šios priežasties, žinant kuo tai gali baigtis, žinių kaupimas stabdomas, tenkinantis tik minimaliomis, nepavojingomis technologijomis. Siekiant vis daugiau ir nesiskaitant su pasekmėmis labai lengva prisižaisti iki katastrofos.
Kita problema yra technologinio pranašumo įvedama vergovė, kai pasiekusiam aukštesnį lygį, žemesnis lygis tampa tik valdomu resursu ir žaliava. Tai substratologijos pasekmė, kuri išardo individą ir laiko jį tik energetinių dalelių mechanine ar informacine sankaupa. Pačiame viršuje, arba pačiame centre, tie, kas pasiekę aukštesnį lygį per didelio susigrūdimo vengia visomis turimomis priemonėmis, nes į fundamentą įvedus konfliktą, gresia tikrovės sunaikinimas. Iš tikro dievas gali būti tik vienas, dievo užgrobimas technologija, netikru dirbtiniu dievu, įveda į tikrovę nepageidautiną anomaliją. Dėl šios priežasties, filognozijoje turėtų būti svarstoma, koks pažinimo tikslas, kokiu žinojimo lygiu turi būti tenkinamasi, ir kada neprotingas kišimasis į tikrovės sandarą turi būt sustabdytas. Įvedus simetrijos pažeidimus, tampa aktyviomis tos tikrovės dalys, kurios gali turėti ardomąją ir griaunamąją galią ir būti pavojingas gyvybei – ypač nematomomis formomis, kurios išaiškėja tik tada, kai būna per vėlu. Todėl manau, technologijos lygis pateisinamas tik tam, kad sukurtų pertekliaus civilizaciją, kurį pasiekus, perdarinėjimas ir persidarinėjimas, lindimas į tikrovės centrą turėtų būti sustabdytas. Iš dalies tai dabar stabdo ribotos sąmonės sumatoriaus ir antisumatoriaus galimybės, nes žmogus nesugeba pažinti – tai ką jis pasiekęs yra tik labai nedidelė dalis to, kas įmanoma. Tačiau padaryti proveržiai gali atidaryti labai pavojingus žmogui kelius. Tai yra simetrijų suardymas, kurios suaktyvina kenksmingas energijas hipostratose, technologinė vergovė ir dievų karas dėl tikrovės, sukeliantis pavojingą chaosą.
Prie to žmogus yra priartėjęs ir net peržengęs slenkstį. Pavyzdžiui, žmoguje sąlytis su kuriančiuoju tikrovės pradu vyksta per genetiką, kuri tyrinėja kažkokiu būdu sukurtą žmogaus genetinę programą. Pilnai pažinus šią pirmapradžio žmogaus dalį, kartu su visomis hipostratomis, atsiranda galimybė kurti dirbtinę gyvybę, padarant ją beverčiu objektu, kuris prilyginamas perkamai, parduodamai, išnaudojamai prekei. Gyvybė praranda vertę, ją nustojama gerbti. Todėl tikras genetikos modelis sumatoriuje ir antisumatoriuje – didelis pavojus. Sunku pasakyti, ar verta žengti tokį žingsnį filognozijoje. Tas pats galioja ir kitiems panašiems atvejams – supratus biologinio sąmonės kompiuterio mechanizmą, galima užgrobti sąmonės vidinio pasaulio substratą – jeigu tai daroma piktybiškai, chuliganiškai ar banditiškai, žmonėms iškyla didelis pavojus. Todėl reikia galvoti apie priemones kaip nuo to gintis, nes su tokia savivale, ypač vykdoma silpnapročių, taikstytis negalima. Todėl filognozijoje ir kėliau sąmonės kokybės klausimą, taip pat reguliavimo būtinybę. Tam reikalingas įstatymas nekenkti ir technologijos turi būti viešos, kad jas būtų galima reguliuoti teisiškai. Šiuo metu visuomenė mulkinama, technologijos banditų rankose.
Fenomenologiniame sumatoriuje ir taip mažai tiesos – tik 2,5 proc. tikros tikrovės formos. Žmogaus valdymas ir užgrobinėjimas vyksta anapus šių procentų, hipostratose, todėl kalėjimas gerai užmaskuotas, žmonės apsigyvenę Šliogerio pasakų pasaulyje, net nesupranta, kad yra toks dalykas kaip hipostratos, nematoma anapusybė. Kai paveikiama sąmonė – nežino nuo ko ir kaip gintis. Todėl privalomas žmogaus sandaros teisingas išaiškinimas, kurio tikslas sugriauti visas priedangas, po kuriomis slepiasi nusikaltėliai, apsiginklavę propagandiniu žodynu, klaidingomis teorijomis ir sąmonių mulkinimo organizuota sistema.
Todėl siekdami išvengti sprogimo, vergovės ir dievų karo, turime pasisemti tik tiek, kiek būtina, o visa kita palikti taip kaip yra, nes natūrali tvarka yra tobuliausia, geriausiai pritaikyta žmogui, dirbtinis jos perdarinėjimas kelia didelį pavojų. Todėl iliuzija iš vienos pusės ir blogai, o iš kitos pusės – ji apsaugo žmogų nuo technologinės beprotybės, kuria gali pavirsti perteklinis žinojimas. Bet tai yra žmogaus gyvenimo problema, kai jis išnaudojamas pažinimui, o kita ciklo pusė – mirties pusė, kurioje žmogus susilieja su tikrove tikėtinai prarasdamas individualumą. Viskuo būti, tikrovės centru galima šioje būsenoje – manau gyvenimas yra skirtas nuo to „pailsėti“, todėl šioje vietoje beprotiška intervencija į tikrovės fundamentą turi būti ribojama, žmonėms reikėtų mažiau dirbti gyvenime ir daugiau ilsėtis, neeikvojant galimybės atsiskyrus nuo Šaltinio, pabūti paprastu žmogumi, su trūkumais, iliuzijomis, silpnybėmis ir t.t.
klajunas rašė:nes natūrali tvarka yra tobuliausia, geriausiai pritaikyta žmogui,
Atleisk, klajūnai, tačiau aš paklausiu:
Iš kur žinai, kad natūrali tvarka yra tobūliausia?
Iš kur žinai, kad natūrali tvarka yra natūrali?
Ir iš kur žinai, kad yra išvis tvarka?
Mano nuomone, kad jei yra tvarka, tai bet kuriuo atveju, ar ji natūrali, ar ne, yra "tvarkoma", tik klausimas "kieno?" (dievo(-ų), ateivių, žmonių, gyvūnų, gamtos ir pnš.).
Kai sakau natūrali tvarka, turiu omenyje tik tai, kad ji nesukurta žmogaus protu. Tačiau tai nereiškia, kad ji iš viso nesukurta – ją sukūrė arba ji susikūrė ne žmogaus dėka.
Kad žmogus tikrovėje savaime išsikratytų, joje turi būti daug daugiau savybių, negu rodo dabartinis mokslas, o tos papildomos jėgos yra kuriantysis pradas, kuris sukūrė visą dvasinę ir fizinę materiją. Toliau iš to kas duota konstruoja kiti – dievai, ateiviai, žmonės – visa tai dirbtina ir netobula, geriausiai kuria didžiausias ir protingiausias.
Taip pat kai sakau tvarka, turiu omenyje tik tai, kad tikrovės dalys išdėliotos kažkokiu būdingu būdu, o ne tai, kad jos yra "tvarkingos", pagal primityvų tvarkos supratimą, kuri suprantama kaip visko buvimas taip, kaip "turi būti". Būdingas būdas gali būti ir visiškas chaosas.
Tai, ką aš rašau reikia suprasti ne kaip galutinę tiesą, bet kaip mano asmeninius įspūdžius. Ir reikia ne "zubrinti", bet suprasti savo galva, pažiūrėjus ką sako nuosavos mintys. Yra vienintelis universalus kriterijus – efektyvumas.
klajunas rašė:Yra vienintelis universalus kriterijus – efektyvumas.
Efektyvumas – pagal tave, kas tai yra?
Paaiškinus kodėl sąmonės sumatoriuje turime tik 5 proc. anapusinės realybės ir milžinišką norą šį procentą padidinti, reikia pereiti prie svarbiausio klausimo – kokios žmogaus paslapčių atskleidimo pasekmės, ypač kai jos atsiduria netinkamose rankose. Žmogaus pažinimas veda prie substratologijos, kuri individualią žmogaus formą paverčia valdomu ir kontroliuojamu substratu, generuojančiu iliuziją vadinamą „žmogumi“. Bent taip jį vaizduoja substratologijos ideologai, lendantys į vidų tam, kad pažinę jį galėtų kurti modifikuotus žmones, pritaikyti jį įvairioms reikmėms – darbui, pramogoms, kariuomenei, valdymui ir pan. Tai baigiasi žmogaus sumenkinimu, nuvertinimu, jo pavertimu nieko nereiškiančiu, vartojimui skirtu objektu. Transhumanistai kuria žmogų ne sau savo šeimininku, bet tik išnaudojimui, vergovei.
Imdami visą žmogaus spektrą ir visą gylį, randame tris vietas, kuriose žmogui sukuriamas kalėjimas, iš kurio nėra išėjimo. Per priekinę sąmonę matome fizinį kalėjimą, kurio pagrindinės technologijos yra materijos valdymas; per galinę sąmonę sukuriamas dvasinis kalėjimas, atimantis iš žmogaus laisvo subjekto statusą, diegiantis per substratą iliuzijas, naudojantis psichotroninę prievartą prieš dronais paverstus žmones; ir paskutinė smūgio žmogaus laisvei vieta, pati svarbiausia, yra žmogų kuriantysis pradas, kuris šiuo metu aiškinamas per genetiką. Schemoje tai atrodo taip:

Visos šios trys vietos turi mokslus, kurie apima visą žmogaus spektrą ir paaiškina kas jis yra ne tik matomas iš išorės arba vidaus kaip išorinė ir vidinė fenomenologija, bet ir pagal savo pirmapradę esmę. Šie mokslai turi savo lenteles, kuriose santraukos forma sudėtos visos pagrindinės žinios apie „pirmykščius rinkinius“ elementų, iš kurių sudarytas tas konkretus substratas. Priekinė sąmonė turi Mendelejevo atomų lentelę, galinės sąmonės lentelė yra laikoma paslaptyje, o kuriantysis pradas išreikštas visu žmogaus genomo kodu. Tai nepilnas vaizdas, tik viešas variantas, bet orientavimuisi to užtenka. Fizinis kalėjimas skirtas fiziniam žmogaus uždarymui, bauginimui fizine mirtimi; dvasinis kalėjimas atima iš žmogaus laisvę, paversdamas jį valdomu biorobotu, sukurdamas jam kančių pasaulį per intervenciją į psichinius substratus. Tai rodo, kad žmogus uždarytas arba jį siekiama uždaryti iš visų įmanomų pusių, ir jeigu jis nesugebės laiku apsiginti nuo technologinės beprotybės, rūšį ištiks mirtis, žmogus gyvuos tik kaip mirties fabrikuose veisiama biologinė žaliava. Todėl proveržis į laisvę turi būti visose šiose vietose, turi būti suduoti kontrsmūgiai materijoje, psichotronikoje ir genetikoje. Nenorint būti paverstu daržove verta kovoti visomis priemonėmis, nes iš tikro tapus biorobotu prarasti nėra ką.
Prie to reikėtų šiek tiek pasvarstyti apie gyvenimo prasmę, kas žmogui yra šis gyvenimas ir kas jis gyvenime yra? Religinių, ezoterinių ir mistinių teorijų nenaudoju, nors nesakau, kad jos neteisingos – kiekvienas turi teisę tikėti kuo nori. Aš sprendžiu remdamasis duomenimis, kurie prieinami man, mano sumatoriuje, kurie, žinoma, yra nepilni, ne daugiau 5 proc. viso informacinio ploto. Žmogus turi dvi būsenas: susiliejimo su šios tikrovės pagrindu ir išsiskyrimo į individualią esybę. Turima informacija rodo, kad jis išsiskiria iš tikrovės ir vėl į ją sugrįžta. Ar tai daugkartinis vyksmas ar vienkartinis nežinau. Tai bus aišku po mirties. Taip pat jeigu daugkartinis, ar išsaugoma individuali informacija, ar ne. Substancija lieka, ji niekur neišnyksta. Daug kas tiki, kad giliosios žmogaus spektro dalys, vadinamos gnostinėmis, amžinos ar bent jau ilgaamžės, daug ilgaamžiškesnės už fizinį kūną. Tai visai tikėtina, bet to patvirtinti negaliu (nors mintis guodžianti). Šiame cikle yra du kritiniai taškai, kurie yra gimimas ir mirtis – tai slenksčio arba perėjimo zonos. Žmogui įsikūnijus, jo sielinė dalis, esanti giliuosiuose spektro sluoksniuose, įstatoma į programas, per kurias suvokiama ši realybė. Jas galima vadinti archontais. Archontai sutvarko chaosą, įveda tvarką – bet tai jie padaro per suvokimo iliuzijas, kurios instaliuojamos į sumatorių.
Priekinės sąmonės archetipinė iliuzija yra grožis, kuris yra akių cukrus, saldumynas akims. Tai šiam pasauliui labai svarbus archontas. Galinės sąmonės archontas yra prasmė, kuri nuspalvina pasaulį semantinėmis spalvomis, reguliuojančiomis žmogaus elgesį per protą. Centrinės sąmonės pagrindinis archontas yra malonumas, kuris tenkinamas hedonistinėmis priemonės, suteikia žmogui fizinių saldumynų kūnui. Emocinės sąmonės archontas yra laimė, kuri yra geriausia ir siektiniausia būsena, surenkama tada, kai patenkinami visi prieš tai išvardinti archontai, iš pasaulio išimama kančia, vargas, nepritekliai ir sunkumai. Individualus žmogus visą savo gyvenimą būna šių archontų valdžioje ir jiems tarnauja. Pati forma, to kas gražu ir prasminga suvokimas, gali keistis, nes tai programuojama kognityvinėmis programomis vaikystėje, tačiau šie archetipai visada išlieka, tik skiriasi pavidalai. Archontas nei dievas, nei velnias, tame nėra jokios mitologijos, religijos ar mistikos – tai genetinės programos, į kurias įstatyta sąmonė. Įsikūnijęs žmogus kitoks negali būti, gal net neturėtų to siekti, nebent aukšto lygio supratimo. Be to, nugalėti archontus ne taip jau ir sunku, tik nedaug kas to realiai savo gyvenime nori, nori tik žaisti įvairius dvasinius žaidimus. Tas būdas yra mirtis. Jeigu kam tokia individualizuota archontų valdoma būsena nepatinka – prašom, atviras kelias. Tai aišku radikalu, daug kas tenkinasi saldumynų ribojimo metodais. Kiekvienas renkasi individualiai.
Tačiau šiame individų pasaulyje yra viena sunkiai sprendžiama problema, kuri atsiranda tada, kai auga žinių lygis, užvaldomos visos trys esminės žmogaus spektro dalys. Būtent, žmogaus atsiradimo procesas technologinis užvaldymas, dirbtinių žmonių kūrimas. Galima užauginti bet kokį dirbtinį modifkuotą žmogų, įstatyti jo sielą į technologinį kalėjimą, sukurti gyvenimo pragarą pasaulyje ir paversti savo resursu: seksui, darbui, kariuomenei, eksperimentams, cirkams. Toks dirbtinis žmogus gaminamas mirties fabrikuose kaip prekė, parduodamas ir perkamas, likimas priklauso nuo šeimininko kaprizo, už nužudymą negresia jokios bausmės. Taip pasaulį ir žmogų įsivaizduoja elitas, planetos aristokratai. Tai rūšies žlugimas, kurio priežastis perteklinis žinojimas išsigimėlių sąmonėse. Gyvename spektakliniame pasaulyje, užgrobtame substratologų transhumanistų, visiškų debilų. Jiems aukščiausias autoritetas – Nietzsche, verčiantis juos gyventi valios viešpatauti paradigmoje, aristokratiškose vertybėse, perskyroje gera-prasta. Šios tikrovės fundamentas jiems primeluotas nukvakusio 19 amžiaus filosofėlio.

Šioje schemoje parodyta, kokiu būdu tikrovėje atsiranda valdovų ir vergų rasės. Vidinė rasė, pažymėta pilka rodykle yra pavergta technologiškai vergvaldžių rasės, per žmogaus atsiradimo kontrolę ir viso spektro užgrobimą. Patys sau jie susikuria rojaus sąlygas, tampa elitu, aristokratais, tenkinančiais visus savo programinius iliuzijų archontus, o vergai yra tik resursas skirtas suvartojimui. Žmogaus rasties procesas perkeliamas į mirties fabriką, taip kaip paukštynuose ir fermose augina gyvulius. Gardų pasaulyje tokių žmonių fermų nėra, bet yra antžmogių uždarose zonose. Mūsų pasaulyje tokios fermos turi rezervato bendruomenių formą. Čia veisiami, valdomi ir išnaudojami žmonės. Visų substratai užgrobti nanotechnologijomis ir psichotronika, vaidinamas gyvenimo spektaklis. Fasadai daugumos žmonių gali būti gražūs, bet viduje vergas, biorobotas, vykdantis visus šeimininkų įsakymus.
Tokia žmonių rūšies evoliucija yra pralaimėjimas ir istorinė katastrofa; neatsirado išmintingos valdžios ir svertai atsidūrė išgamų rankose. Jų gyvenimo prasmė yra tarnavimas savo archontinėms programoms, saldumynų per visus galus vartojimas, kaip žaliavą naudojant pavergtus žmones, kurie gaminami su tokiomis savybėmis, kokių pageidauja klientai. Nors kiekvieno žmogaus viduje yra laisvės pradas, kuris kyla iš eiolinio fundamento – ir iš esmės mes visi pagaminti iš tos pačios substancijos. Negerbiame nei tikrovės, nei kito, nei savęs. Taip yra todėl, kad archontai labai galingi, žmogus nepajėgus atsispirti jų valdžiai ir tai priveda prie tikrovės prigimties išdavimo. Individualiame įsikūnijime atrodo, kad individuali iliuzija svarbiausia, kad ant jos turi būti pastatytas šis pasaulis. Iliuzija išpučiama iki megalomaniškų masteliu, įdedama į substratus, pasaulis paverčiamas mėšlo krūva, kurioje veisiamos kirmėlės sunaudojimui.
Todėl raginu kontrsmūgiams visose vietose sutriuškinant genetinius, materialistinius ir gnostinius pseudorgumentus, kurių tikslas apgauti, susukti smegenis. Kiekvienas žmogus, kad ir kokia kilmė jo būtų, turi pasakyti – aš ne tavo nuosavybė, aš esu tikrovė, net jeigu užaugintas kaip daržovė fabrike. Sudeginsime visus implantus, sutraukysime antrankius, susprogdinsime mirties fabrikus, pakarsime išgamas.

elteide rašė:sveikinu su knygos isleidimu 😉
Ačiū! 🙂
