Ne visai į temą – konkrečiai Puodukui.
„Filosofija“ su evoliucijos priemaiša. Evoliucija – kad ją kur velnias – painiojasi visur. Ilgai triūsta – dabar tai pavarysiu… 🙂
Tiesiog visas sąvokas kuriomis mąstome įgauname per pojūčius
Leisiu sau pasavivaliauti – pratęsiu/praplėsiu tavo mintį : visa, ką vienaip ar kitaip įgauname, yra šiapus juslinio horizonto (šiapus pojūčių ribų), ir tai vadintina patirtimi. Patirties pagrindu evoliucijos procese ir „startavo“ sąmonė, t.y., kalba abstrahuotas juslinis logiškos tikrovės atspindys.
Homo sapiens sąmonės šaknys ir „stuburas“ yra 5-juslinė logiška tikrovė, ir sąmonė/kalba kaip tokia atsirado veikiant evoliuciniam mechanizmui.
jei tos sąvokos už tų pojūčių ribų mes neturime tam žodžių įvardinti, arba jie mums nieko nereiškia.
pav. negirdinčiam nuo gimimo galima bandyti apibūdinti garsą naudojant jam žinomas sąvakas -vibracija, dažnis… bet…
Tai ne tik kurčiųjų problema, ir šis klausimas (bent kol kas) yra filosofijos duona, ir, kaip teisingai buvo pastebėta, paprastai nagrinėjamas Platono uolos kontekste.
O filosofija – kaip žinia – toks reikalas, kad…
Trumpai tariant, filosofijos „našumas“ artimas 0, bet – pažiūrėjus į problemą per evoliucijos prizmę – bent šis tas tampa… 🙂
Puoduk, bėda ta, kad tik analogiškai kaip ir kurčiajam tegalima įvardinti klausą ir sau pačiam, t.y., girdinčiam – tai vibracijos, dažniai ir pan. Aišku, plius beverčiai palyginimai, pvz., „švilpesys“ tai toks pojūtis, kokį pajunti, stebėdamas švilpiką ar judantį traukinį, pučiant švilpuką ir t.t., ir pan. Kaip ir „aišku“, bet iš esmės nieko aiškaus – pojūčio kaip tokio neįmanoma net patenkinamai įvardinti/apibrėžti.
Jis yra sąmonėje, ir tai pavadinta žodžiu/sąvoka „garsas“ ar pan. Ir viskas, kitais žodžiais – „toliau“ transcendencija. 😉
Kažkada Sielis paklausė „Kas yra spalva?“, ir už atsakymą lyg ir buvo kažkoks prizas pažadėtas.
Šiandien belieka pasitenkinti tokiu atsakymu – spalva ar bet kokia kita 5-juslinė duotybė tėra juslinė transcendencija, t.y., jos pačios „iš šalies“ nei pamatysi, nei išgirsi, nei paliesi ir t.t… iki 5.
Kodėl? Atsakymas paprastas – evoliucijos prasme šis klausimas yra beprasmis. Evoliuciškai prasminga tik tai, kas pasiteisina/naudinga evoliucijai (ar išlikimui). O naudinga – 5 juslės ir taškas. Visa dabartinė fauna (ir flora?) tikrai „būtų patenkinta“ tokiu atsakymu. 🙂
Bet va – problema (?) su homo sapiens.
Manau, kad nieko (Sielio tikrai) nepatenkintų atsakymas, kad švilpesys ar spalva yra tam tikro dažnio ir intensyvumo oro ar elektromagnetiniai virpesiai – tu pasakyk, kas yra tai, ką jaučiu ar kaip aš tai jaučiu. Kas yra tai, kas kalba įvardinta kaip „švilpesys“ ar „raudona“?
Prisiminus 1 pastraipą – nors sąmonė/kalba ir „startavo“ kaip juslinis logiškos tikrovės atspindys (logiškumas ir išliko sąmonės „stuburu“), bet laikui bėgant evoliucionavo tuo pat patirtiniu principu, įvardindama pojūčius, kuriuose jau nebuvo pamatinių evoliucinių juslių (peržengė juslinį horizontą) – evoliucionavo įvardindama pačią save ir greičiausiai vėliau, nei anksčiau (o gal paraleliai) buvo peržengtas ir „išorinis“ juslinis horizontas, įvardijant tai, kas tikrovėje tame etape buvo nesuvokiama jusliškai (nebuvo, pvz., mikroskopo ar teleskopo).
Viskas, kas yra ir „viduje“ ir „išorėje“ už 5-juslio horizonto, galiausiai buvo pavadinta mielu žodeliu – tanscendencija. 😉
Transcendencija šiandien – mokslo dėka – sumažėjo veik iki 0 (gal kiek ir per stipriai pasakyta), bet pasaulio ribos ir toliau išlieka apibrėžtos sąmone/kalba, t.y., išlieka „tarpas ( ar -elis)“ tarp „juslinio“ (mokslo) ir kalbos horizontų. Šiame „tarpe“ ir verda žūtbūtiniai ir aršūs „žodžių karai“, nors yra tokių visuotinybių, pvz., kad ir Kūrėjas, kurių – žiūrint grynai iš a priori loginių pozicijų – neįmanoma įvardinti ir kalba.
Kas šiame marmale yra racionalu?
Evoliucinio mechanizmo dėsniai veikia taip, kaip ir dera veikti gamtos dėsniams – aklai. Kokios bus pasekmės – nesvarbu, nes visa tai (akla/tikslinga, svarbu/nesvarbu, gera/bloga, teisinga/neteisinga ir t.t.) yra evoliucijos netyčiuko, homo sapiens išmislas (sąmonės/kalbos pasaulis 🙂 ), leidęs ir leidžiantis išlikti rūšiai.
Gamtoje/tikrovėje visa tai yra beprasmiška.
O kaip su „raudonas“?
Nieko ypatingo ar neįprasto – manau, kad reikės ir pasitenkinti tuo, kad tai tik „tam tikro dažnumo elektromagnetinės bangos“, kurias … akys …. optinis nervas … regos analizatorius smegenyse … ir gaunasi „raudonas“.
Evoliuciškai toks paaiškinimas pilnavertis ir logiškas – su 5 pojūčiais daugiau nieko „neišspausi“ (bent šiandien). Evoliucijoje 5 pojūčiai teleidžia tesuvokti išlikimui esmingus tikrovės santykius ir ryšius, ir to pakanka. O kokia tikrovė yra savaime? To niekas niekad nesužinos – bet kokia juslė tėra atspindys, kuris nėra tapatus tam, ką atspindi.
Tai kokia „raudonas“ prasmė apskritai?
Nėra jokios prasmės, nes tikrovėje nėra „raudonas“ – “raudonas“ tėra mūsų smegeninėje ir prasmingas tik evoliucine prasme.
Savaime aišku, kad šie ilgi išvedžiojimai puiki dirva…
Sėkmės.
P.S. Jei kas skaitys šią paklodę, nepriimti už gryną pinigą 🙂