Kalbos pasauliai ir mintis

[Linas Esu]

Jau senai bandau nukreipti diskutuoti normaliai atitinkamai į temą, bet niekaip nepavyksta. O sakote aš nesuprantamai rašinėju.

Perskaitykite pirmą pranešimą.

Perskaitėm.

[cs]

@Linas Esu Visų pirma tema priklauso nuo idėjų. Kiekvienam kalbos tema vis skirtingai gali atrodyti, man ji fantastinė, ją daugiausiai sudėliojau iš fantastinių dalykų, mokausi ir bandau pažinti būtent per tokį kelią.

Kitokio kelio nesuprantu. Nesu nusistatęs prieš racionalų ar kitą požiūrį. Įdomios mintys ir apie kalbos darybą, apie linksnius, lingvistiką.

Bet aišku įdomu būtų pamatyti ir fantastinių minčių ar idėjų.

Jei nenorima diskutuoti ir neprivaloma.

[vytra]

Jei nenorima diskutuoti ir neprivaloma.

- čia įdomi tema mano nuomone ta, kad žmonijos civilizacija nuo rašytinės, ėmė grimsti į "raidžių liūną". Sakykim visos raidės beprasmės, o kokia prasmė iš trijų raidžių? Spėju tai nepriklauso nuo raidžių, o priklauso nuo vidinio skaitytojo pasaulio. Tai nebūtų baisu, jei skaitytojas suprstų, kad jis supranta ne tai ką rašė rašytojas, o tai kas yra jo samonės savartyne!

p.s.
.. bendros idėjos apie kalbą ir jos modelius gana įdomios, bet jos atitrūkę nuo suluošintų Žemės žmonių kančių. Čia kalbos niekas nesupranta objektyviai, bet kokia raidžių kombinacija veda į žlugusius žmonių pasaulius.

[klajunas]

Pavyzdžiui kalbančiojo kalba yra paprasta. Mintis dėlioja su nuorodomis, mintys sieja dalykus ir bando suprojektuoti kaip tarp-mintine pasaulio išraiška. Tiesioginis kelias yra visų šių formų išgaudymas arba idėjos pasisavinimas. Taip galioja, kad tarp-mintinę pasaulio išraišką reikia nuolat gaudyti ir projektuoti.

Kalbančiojo kalba yra labai paprasta. Toks žmogus savo galvoje turi semantiškai supakuotą kokio nors pasaulio visuminį fragmentą, kaip tam tikrą paveiksliuką, kuris gali būti tiesiogiai išreikštas ir neišreikštas. Tai, ką kalbėtojas daro yra paprasčiausias šio paveiksliuko skaidymas į artikuliacinius kadrus, vadinamus sakiniais ir šių kadrų išvarymas per burną naudojant garsakalbę.

Čia žinoma yra daug subtilių klausimų: a) koks semantinio pakavimo mechanizmas ir struktūra, b) kokiu būdu ši struktūra aižoma į artikuliacinius kadrus, c) kokios artikuliacinių kadrų sekos įmanomos ir kokios geriausios bei įspūdingiausios, d) kaip grikuliavimo metu rekonstruojamas semantinis vaizdas ir pan.

Paskutinioji kalba, kuri priveda paprastą kalbą prie ribos yra meta-teorija, leidžianti suprasti kas vyksta tokių procesų metu ir galinti būti paversta universalia kalbos technologija, su kuria galima daryti bet kokius eksperimentus kalboje.

Šį variantą galima išplėsti į telepatinę kalbą, kurioje naudojamas nebūtinai artikuliacinių kadrų srautas, bet naudojami visuminiai semantiniai minčių paketai. Verčiant telepatiją į paprastą kalbą šie paketai turi būti išpakuojami į sensorinio ekrano formatą, koduojamą raidžių paveiksliukais.

[vytra]

Šį variantą galima išplėsti į telepatinę kalbą, kurioje naudojamas nebūtinai artikuliacinių kadrų srautas, bet naudojami visuminiai semantiniai minčių paketai.

- Jūs gal tikrai kokie "ateiviai"? Žmonės neturi telepatinių galių, o kadangi "jūsiškiai" tai aktyvina, gavosi totalūs durnių namai su spėliojimais, kuriuos vargšai vadina: "aš žinau"..

[klajunas]

Žmonės neturi telepatinių galių,....

Na, jeigu tai tiksliai žinai, tada aš greičiausiai ne žmogus... 

[cs]

@klajunas

Minties skaidymas yra susijęs asocijacijomis (gali tam tikri ženklai sudaryti uždaras minčių skaidymo grupes, kurios kaip paskutinioji kalba funkcionuoja, nes reikalingas toks kalbos etapas).

Tokios vienetinė strutūros reiškia nemažos (buvusios) kalbos liekanas. Ir tikriausiai jos padarytos visų minčių formoms atraminėje dalyje dar galinčios integruotis kaip naujos. Tai gali funkcionuoti su paskutine kalba. Su paskutine kalba tai funkcionuoja, bet esminis jos veikimas yra nepaaiškinamas arba mistinis. Jeigu užsiminčiau apie dalį, kalba jau būtų per pusę toliau nutolusi. Todėl neįmanoma su kalba ieškoti mistinių fantastinių dalių.

Jei tai būtų kaip visų išnaudojamų galimybių atstojamoji dalis, ją pavartu žinoti kaip ir atsiminimų formą. Gali būti paskutinės kalbos fragmentai sudaryti netokiais minčių ir kalbos liekanų dalimis.

Paprastosios priemonės pasitelkiamos tik iš reikiamybės. Bet jos jokio fakto neįrodo apie kalbos skirtumus. Didžiausias skirtumas yra neišnagrinėjamas pilnai, nes integruotos kalbos detalės yra kaip atsiminimų forma. Atsiminimai irgi turi savitą rekonstravimo idilę ir pagal idėją ji nepanaši į minties ar idėjos dominavimą.

Pavartu žinoti kaip iškelti atstojamas dalis, kad jomis būtų galima tikėtis kažką suprasti. Paskutinėje kalboje daug dalykų yra neįtikėtini ir nepažinti ir galbūt neįmanomi. Jie neatrodo kaip kokios nors kalbos ištęsimas arba adaptavimas, joje dar daug dalių apie kurias pavartu žinoti yra nepasiekiamos.

@vytra

Raidžių prasmės yra tikrai beprasmis dalykas, nes tai nevienos iš kalbų išteklis kuris savo ribojime dar atrodo neribojamai ir nevertingai. Visi vidiniai turėtojai susiduria su kalbos skirtingumais, kurie nėra bendros idėjos pratęsimas.

Atsiribojimas nuo skaitymo pasaulio neduoda naudos, nes reikalingas nuolatinis tobulėjimas. O išnaudotos galimybės nebėra galimos integruoti kaip reikalingomis.

Pirmieji kurie suvokia apie kalbos panaudojimo galimybes yra šio pasaulio sąvoką prisitaikę savo žiniomis. Pagrindinėmis žiniomis kalba yra reikalinga kaip idėjinis vidinis pasaulis.

[vytra]

Raidžių prasmės yra tikrai beprasmis dalykas.

- link kur vairuoju? Žemėje praktiškai visas mokymas vyksta būtent raidėmis. Vienas raidžių kombinacijas storose knygose aiškina kitų raidžių kombinacijomis. Galiausiai "mokytas" tampa visai tuščias, gali parašyti neribotą "mokslinių" raidžių tekstą į recenzuojamus raidžių žurnalus, bet nemoka pomidori išauginti.

p.s.
.. kas nežino, tai šiuo metu tarp Žemės "mokslininkų" galioja toks produktyvumo matas: kiek raidžių parašyta į indeksuojamus leidinius. O indeksuoja tie patys "raidiniai".

[klajunas]

p.s.
.. kas nežino, tai šiuo metu tarp Žemės "mokslininkų" galioja toks produktyvumo matas: kiek raidžių parašyta į indeksuojamus leidinius. O indeksuoja tie patys "raidiniai".

Nesuprantu kuo užkliuvo "raidės" - reikia matyti visą paveikslą. Raidės yra akių kūnai, prie kurių prijungiami semantiniai kūnai - vienoje sistemoje jos nėra beprasmiai kratiniai.

Tiems kas nežino - raidės yra lingvistinio multiplekso ("sakinio") artikuliacinio kadro vienetai. Lingvistiniais multipleksais išpakuojami semantiniai multipleksai (mintys), kurie žmogui turi rodyti pasaulį, kitaip sakant jie turi "pomidorinį" referentą.

Taip kaip tu aiškini raidės suvokiamos nežinomoje kalboje. Kai mokslinė kalba tamsus miškas - beprasmiška bandyti ką nors suprasti.

(apsunkinau @vytra dar vienu kratiniu, kadangi jis ne telepatas - negaliu pasiųsti pilno smenatinio paketo, kuriame raidžių nėra tik "vokmės")

[vytra]

Tiems kas nežino - raidės yra lingvistinio multiplekso ("sakinio") artikuliacinio kadro vienetai. Lingvistiniais multipleksais išpakuojami semantiniai multipleksai (mintys), kurie žmogui turi rodyti pasaulį, kitaip sakant jie turi...

- taip, jie tikrai "turi" tiems, kas turi apriorines žinias. Tačiau eilinis žmogus be tiesioginio atminties valdymo to neturi. Jam vienų raidžių kratinio paaiškinimas kitu raidžių kratiniu apmoko tik beletristikos, žmogus išmoksta "moksliškai" postringauti, kaip atsvąrą ir plusą prieš nemokančius to. Tačiau jie yra nutrūkę nuo realybės, net nežino kaip realiai valdyti elektronų srautą puslaidininkio MOSFET struktūroje.

[cs]

@klajunas Dėl šių reikšmingų dalių reikia susimąstyti ar jos visame kalbos turinyje funkciojuoja ar tik jos atrastos iš mažų kalbos sąlyčių. Gali būti, kad kaikurios sakinių įsivestys daro nežinomas įvestis ir jos reikšmingiausios kai bandoma kalbos skirtingumus susiekti sakinio ir raidės galimybėmis. Tai tokia minties kalbos sąsaja su kuria sudaroma atskirų pasaulių sąlyčiai.

Paprastai tai daroma nepaiškinamomis priemonėmis, kurios taip pat ir artimos bendram suvokimui. Sakinio sudarymo paslaugos yra priklausančios nuo raidinio vieneto, bet jo vienetas dar kitaip funkcionuoja kai yra nepaiškinamas.

Galutinis kalbos suvokimas yra sudėtas arba nesukurtas paprastoms reikėmis. Nenuostabu jei kalba dar būtų pridėjusi priemonių, kuriomis susikuria reikšmės ir jos turi tiesiogines sąsajas. Be visos paskutinės kalbos negalima teigti, kad kažkurios dalys neįeina į visą kalbinį procesą. Tik susieti atskiras nederančias dalis atrodo galima kaip ir pažinimo galimybėse.

Gal dėl to, kad nėra pasiekiamo kalbos viršaus, negalima kažko teigti. Bet paprastume kalba atrodo kaip pakankamai išrasta kalbėtojams. Jeigu kalbėtojai tiek išmano, kiek šiuo metu galima išmanyti - tai yra vienas iš kalbos modelių atitikimas. Jį sukelia ribotas požiūris, kuriame kalbos yra kintančios pagal visą aukštąjį technikos požiūrį.

@vytra Dėl kalbos mokymo raidėmis abėjoju. Visomis prasmėmis kalba dar kažkaip atranda savitas raidžių kombinacijas nesuderinamume ir suderinamume, kuris galimas aiškinti įvairiomis pastangų indėlių kryptimis.

Kodėl tariamai kaikurios galimybės ir mokymo pastangos nepasitvirtina, net jei nekreipiama į tai dėmesio? Galbūt to nėra numatyta suvokti, arba neįmanoma tiek daug suvokti, kad būtų galima viską gerai išmanyti. Bet kažkurioje kalbos proceso dalyje galima pastebėti, kad nėra atitinkamo skirstymo į kurį remtųsi mokslo dalykai ir žinomi dalykai.

Kalboje viskas gali vykti ir labai plačiomis nuorodomis, kurios dar daug kartų yra supaprastintos, o jei mokinimas tai padėtų išaiškinti būtų didelis suvokimo nurungimas. Kaikurie kalbos suvokimo momentai pranaikina gerai išmanančius kalbos dalykus kalbėtojus.

[klajunas]

@cs tavo raštuose ne visada aišku ar kalbi apie kalbos informacines ar substancines struktūras. Informacinio turinio ir jo nešlių analitika pakankamai gerai išvystyta, tačiau apie substancinį aspektą, kuris rodytų iš ko kalba pagaminta iš tikro, žinių rodoma labai nedaug.

Kalba paprastajame variante yra tik nuorodų kodai, kuriais žmonės vieni kitiems pasako, kokias dalis savo prote reikia aktyvuoti, norint rekonstruoti perduodamą informaciją. Toks principas juda pačiame proceso viduje ir yra siauras požiūris. Galima horizontą išplėsti stengiantis apimti visą kalbą. Galutinis variantas bus pasiektas tada, kai bus žinoma "lingvistinės materijos" teorija sąmonėje.

Norėčiau, kad patikslintum - tave labiau domina informacinis ar substancinis aspektas?

@vytra tavo problema matosi ką tik pateiktame paaiškinime: mes vieni kitiems kalbinėmis priemonėmis pasakome ką savo prote reikia aktyvuoti. Jeigu prote properša ir kodas neatsiremia į jokį proto konstruktą, tai jau pačio žmogaus problema. Kad ji būtų kuo mažesnė yra sukurta visa bendrosios ir specialiosios filognozijos duomenų bazė, kurią kiekvienas privalo įsisavinti. Priešingu atveju susišnekėjimas neįmanomas.

Vokmių išvystymas reikalauja didelio individualaus darbo.

[vytra]

@vytra tavo problema matosi ką tik pateiktame paaiškinime..

- jei lietuvis iškėlė Lietuvos mokymo problemą, tai pasirodo tai ne Lietuvos mokymo problema, o tik problemą iškėlusio lietuvio!

p.s.
.. tokią demagogiją naudojo visa ex'CCCP biurokratinė konjungtūra.

[cs]

@klajunas Dėl pagrindinės teorijos galima klysti, nes ji gali būti paveikta kokių nors kontroliuojamų priemonių. Iki šiol gali būti neįveikiamų kalbos barierų ir prasmių, kuriuose slypi kontroliavimas. Bet naujume slypi kas ir gali būti užkoduota tame siuntinėjimo ir dalinimosi idėjomis principe - tai susiaurina žinias.

Kalbos galutinis variantas kai yra kitoks, jis turi būti susietas su nežinomis struktūromis. Net principe ne taip apibūdinama perduodama informacija su kuria veikia kalba.

Pats pagrindinis procesas su kalbomis sudaro juostas ir jos aiškinamos sudėtingai. Pirmoji juosta būna varianto galimybės susiekimas nuorodomis, antroji, kalbos apibūdinimas nuo ją vartojančių nuomonių, trečioji, kėlimąsis į žinių santykius ir nuorodų gamybą. Kai pereinama per visas juostas lieka kalba nežinoma struktūra. O kur pačios paskutinės kalbos apibūdinimas - labai toli.

[cs]

Kitiems modžių - ad absurdum magnitudinum

Ne kiekvienas matuojamas žodžių skyrius yra suvokiamas paprastai ir lengvai. "Kitiems modžių" - reiškia savitas skyrius, kurio ištakos yra apiimančios kelias skirtingas reikšmes. Viena iš prasmių: "į ją sudėti", "sudėti ir pamiršti", "dėl vieno nieko nepadarysi", "kelių skirtingų rūšių susidvejinimas", "kelias į perimetrą". Šios prasmės, kurių yra neviena atsako kaip galėjo atsirasti "kitiems modžių" paremtsamplika, kurią galima laisvai integruoti dabartinėse kalbose, kaip jos kilmę. Tai yra paminėta, pačiame kontrastingume, kuris atrodo šią sąvoką paaiškinantis skirtingais atvėjais. Ir kadangi skirtingas modžių prasmių rinkinys, jį galėtų apdoroti, priemonėmis, apie kurias nepasakysi surandamos laisvai. Kadangi paminėjimas apie tai yra šių principų sukūrimas, jis kartu ir apribojimų suvokimas tokia linkme, skirtingais atvėjais. Vis bandoma prisilyginti prie tikėtinos modžių skiriančios ribos, bet tai ilgainis skyrius.

Pateiktis žodžiais perteikiama skirtingai nei tikėtąsi. Jungiamos ir ateinančios iš ten dalys yra paremtsampliškai išverstos ir pakeistos. Kelias galvoti susiekiamas su vidurinėmis skalėmis, kuriose normalizuojasi betkokios naujos žodyno paremtsamplikos. Tokį pažinimą pateikties žodžiais galima padaryti vidine minties išraiška, bet kartu ir atrasti savo principais pagal planą. Planas būtų atsiremiantis į kelias distinkcijas, kurios jeigu būtų realios ir vienos iš tų pagrindinių skirtumų apribojimų, būtų atskyrusios viską viena sąvoka. Tas pats optimizuojantis atradimas skiria atskiromis gebėjimo formomis. Jas išverčia kaip neišverstomis galimybėmis, dabar jos suvokiamos plačiai, bet kartu ir įkelia į pagrindinius gebėjimus. Išvertimas susidūrusiems su galimybėmis atrodo nedidelis paremtsamplikos pavyzdys, bet tai yra viena iš linkmių. Priimtas reikalavimas atsiranda kartu su viduriniosioms skalėmis, jos vienintelės atsiremiančios su to pobūdžio plano dalimis.

Surasti atitinkamą žodžio sąvybę; kuri tikėtųsi atrodyti neabsurdiška ir tinkama šiam poveikio pavadinimui; gali būti sudėtinga. Net suvokimas apie paleistą kūriniją prie šios poveikio sąvybės yra nesavitos formos pažinimas. Nėra ir tinkamos pavadinimo ištakos, kurio kilmė būtų paleidusi rūšines pavadinimų paremtsamplikas. Dabar suvokiamos pagrindinių skirtumų išlyginamosios kalbos žodžių versijos yra primenančios linkmių žodžių pasikartojimą, kurį buvo galima interpretuoti absurdiškai. Nuo šio praktikos buvo svarstoma surasti atitinkamą neabsurdišką vietą, kurioje paleista visa kūrinija. Tik ar tai reiškia linkmių palikimą, ar tose vietose yra visa pradėta tikroji kilmė ir žodžių daryba?; keliais atsakymais nenusakoma pradžia. Kitas bandymas yra suvokiamas kaip dar daugiau įtraukianti į paremtsamplikos pavyzdžius. Visas paremtas tinkamas pavyzdžių rinkinys yra kelias suvokti kas nesuvokiama.

Pakankamai asocijuotųsi su originaliomis ištakomis, kai tai būtų modžių praktikos kilmė. Pirmosios eilės, kurios išreiškia modžių galimybes, yra sąveikos, kurios gali išversti apribojimus kitokia linkme. Žinomiausia linkme apribojimai suvokiami sudėtingai ir neįprastai, kaip galima manyti. Tai yra ilgas junginys, kurį reikia tęsti, o tęsimas atkuria ką šios galimybės palieka. Viskas priklauso nuo vieno apribojimo, kuris tęsiasi. Tęsimąsis negali būti pakeistas kokia kitokia linkme. Apie linkmes mintyse galima galvoti įvairiai, o čia nėra tikėtinų variantų, kuriais ta pati mintis atitiktų. Asocijacijos tvirtai sudarytos ne pagal išsiskiriamas sąvybes, bet pagal šių savybių linkmes. Jeigu modžių pritaikymą apdorotume kitokiomis kalbomis atsirastų modžių susidvejinimas. Tačiau apie šį susidvejinimą galima tik spręsti neatitinkamai ir pagal linkmes. Sprendimas yra išstudijuoti kilmės pradžias ir linkmes, kurios turi pritaikymą prie mintyse esančių neįprastų formų.

Tai yra kokiomis prasmėmis sudaryta visuma, viskas ateina ir kitaip išsiverčia. Bent turint originalią nukreiptą nuovoką; kuri būtų pritaikyta tyrinėti tokius atsiradimus ir jais bandyti atkurti šios pradžios pažinimą; būtų galima atrasti kilmės neabsurdišką paaiškinimą. Viskas remiasi distinkcijomis, bet realios atramos ir kilmės nebandoma parodyti. Todėl visuma yra perteikiama neįprastomis formomis. Kaip tai buvo dalis iš visos visumos, atitiko į visumą nukreiptas nuorodas - taip ir susiję su išvertimu. Ne šiuo būdu konkrečiausiai atsispindi žodyno išvertimas norima forma. Kodėl ir kaip tai turėtų atrodyti priklausomai nuo paaiškinto temos pagrindo. Pačioje skirtingoje pozicijoje nėra nieko pritaikomo praktinėje visumoje. Ką apie kelių sudarymo būdų linkmių tyrinėjimą ir gali pasakyti; kad nieko prieinamo ir originaliomis linkmėmis negalima užvadinti. Viskas lieka nežinioje, kurią bandoma palaikyti esama perteikimo kūrinijos pradžia.

Manyti, kad tai pasiūlymas su atitinkama žodžio sąvybe ir bendromis ištakomis su modžių struktūra, patikrinus kaip ir kokiomis sąlygomis veikia nuoroda. Tai skirtingai nei anksčiau vertinama su kitokiomis instrukcijomis, kuriose apribojimai netokie įprasti. Tai duoda vieną neįprastą paaiškinimą, kurio linkmių neįprasta numatyti nuorodomis. Kur ir kokiomis žodžio sąvybėmis galima surasti modžių sąsajas, buvo paminima, kad ne iškarto. Dėl kelių suvokimų buvo atrandamas kelias sujungti, ką vadiname modžių ištakomis, jos neįprastomis formomis yra tik perteikiamos viena linkme. Tai gali atrodyti kaip sąsajų persikeitimas, bet dėl skirtingo asocijacijos lygių bendrų perteikimų tai yra pozicija, kurią reikia įminti. Įminimas yra modžių sąsajų įprasminimas, kuriame yra kitos suvokimo grandinės linkmės. Sudarinėjimą ir žodžių sąvybių sąrašą sudaro neįprastos pavienės linkmės, bet jų svarbiausia viena nuoroda ir linkmė.

Kaip ir bandoma minėti, nėra vieno savito rinkinio išversti originalioms ištakoms. Bet turint originalią modžių kilmę, galima sudėtingai ir neįprastai į tai pažvelgti ir ištirti išorės modžių sąsajas. Tikriausiai kilmė yra taip toli ir toli jos apibūdinimas, kad nebandoma į ją realiai pažvelgti. Bet bandymas atrodo aklas pasitikėjimas savo sukurtų metodų, kurie priklauso tam pačiam apribojimui. Apribojimas neskaidomas, bet originalios ištakos gali būti nevienos, ir teisingai suvokti nėra galima, (o vertinimas yra pagal tai kiek viduje tai atrodo tiesiogiai nukreipta viena iš linkmių), tačiau dėl likmių nėra žinoma pilnai. Vieno atrasto būdo tai įvertinti pilnai nėra atrasta, kaip ir priklauso, originaliomis ištakomis dar laikyti linkmes, kurių sudvejinimas yra patikimas. Kiek tai tikrovėje atspindi nuorodų ir kiek apribojimų su savo ištakomis; prieinama prie konkretaus atvėjo, kai yra išorės modžių sąranga.

Kiekviena iš pažinimo linkmių ir modžių gali turėti skirtingų rūšių išvertimų. Tik vienintele linkme žinoma distinkcijos kilmė, kuri nesavita ir sudėtingai paaiškinama.  Tai kas paminėta pačiame kontrastingume yra modžių pilnosios žodžių sąvybės. Bet jose nėra to pačio apribojimo, kuris priklauso nuo linkmių. Linkmės sukuria atskiras apibūdinimo sąvybes, kuriose yra visa kūrinija, bet kartu įškrėčia, kas svarbiausia - tai jau pilnai atitikusias linkmes ir apibūdinimus. Analogijos atskirai konstruojamos kaip pasitikrinimo metodas, kuriame vis dar tas pats aklas žinojimas. Didžiausios interpretacijos priklausomos nuo neapsurdiško žodyno sąveikų, kuriomis ateina vienas apibūdinimas, kuris kartu ir nepatikrinamas. Kelių paaiškinimų suvesta linkmė būtų modžių struktūros visas suvokimas, bet jam reikia atitinkamai pasiruošti, nevisos sąsajos gali būti paaiškinamos ir tikriausiai meviskas ką galima turėti yra modžiuose.